ĮŽENGIMAS

Įeidamas į čia, palik rūbus,
palik tą lazdą, laisvę ir apsiaustą,
kas suverpta, nukalta ir išausta –
nė vienas daiktas priimtas nebus.

Įeidamas į čia, numesk rūbus,
įeik į tuščią patalpą kaip stovi,
lyg kad į šaltą sudaužytą stotį –
ir varnos jos kiaurymėse pabus.

Įeidamas į čia turi palikt rūbus –
tu pamatysi, kaip suaižo sienas
vijoklių šaknys, kaip suyra sielos,
pavirsdamos į dulkių šviečiančius stulpus.

Įeidamas į čia, nuplėšk rūbus:
jie nieko nebereiškia šituos plotuos, –
tik tavo staigiai užsidegęs protas
čia paskutinis spindulys ir bus.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

TYLOS ZONA

Dar vis ant kalno
stataus
rugiapjūtei namus
statau,
iš nieko grindis
grindžiu,
atmintinai,
žodžiu
dangui stogą
dengiu,
šiaurei langą
dedu,
žvaigždėms šulinį
darau,
ugnį per kiemą
varau,
rugius nesėtus
malu,
žodį į žemę
kalu:
liks aptverta
tyla
žodžio spygliuota
viela.

Tylą balsu
užrakinu
– ir su namais
išeinu.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

PRISIMINIMAS (KAZIUKAS)

– Kaziuk
akių nesumerk
tau šaukia iš elementoriaus
namo

dūdelę parvešime
Jurbarko vieškeliui
cukraus dailyraščiui
– nesumerk tik akių
ir nemirsi

palauk Kaziuk
kelią įsižiūrėkim
rytoj mes abudu
eisim į dangų
cukraus

matai Kaziuk
kokia gaisro pašvaistė
– ten prasideda laimė
o tau reikia
švarių marškinėlių
į dangų

matai
degant namams
prasideda viso pasaulio laimė
ji bus tokia didelė
kad mes nepajėgsim gyvent

dabar
užmik Kaziuk
kad mirdamas neišsigąstum
pažadinsiu tave
po mirties
cukraus

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

AD ASTRA

Žemės trauką įveikus dvasia kasdien mane tolina
nuo to, ką mylėjau – lekiu į pasaulių pradžias.
Įveikdamas šaltį, bevaisę baisingąją tuštumą,
tolstu kaip kibirkštis per gaisruojantį dangų.

Tolstu ir tolstu, ir žemė labiau man gražėja,
į ją lekia nervų signalai, stotys priima pulsą.
Tarsi sparnai „Lituanikos“ – rankos ledėja,
o saulė protą aptemdo, užvirina venose kraują.

Visa, kas traukė prie žemės, dabar mane neša
į begalybę – pučia kaip žvaigždę per dangų:
ten, kur gimiau, mane mano meilė pakėlė –
virš savo tėvynės laukų pamačiau begalybę.

Viską iš karto išvydau: piliakalnius, bokštus,
vilnijančius javo laukus, Nemuno melsvą aortą.
Koks geliantis skausmas – suvokti pasaulio vienovę,
sujungti į žemę, ką skaido mylėdamos akys!

Vienu žvilgsniu su viskuo susilydyt – kaip skauda!
Seka mane danguje lyg pavojaus signalą!
Traukiuosi meilės trotilo pakrautas, radioaktyvią
spinduliuojančią širdį suliesti bijau su gyvybe!

Radarų ekranuose stebimas tolstu ir tolstu nuo žemės,
kaip gaisro karšta kibirkštis bijau ten nukristi,
bijau aš sudegti su tuo, ką myliu ir mylėjau,
ištirpti su mirusiais, susilydyt su moliu ir akmeniu.

Negalima liesti laukų! Negalima liesti gyvybės!
Smėlio kopų, kalnagūbrių, upių, ašigalių sniego
Laisvę pavasariui, einančiam Alpėm į šiaurę!
Laisvę vandeniui, orui ir lietui, apšvitintam žaibo!

Laisvę mirusiems! Laisvę jų dokumentams!
Laisvę jų parašams, jų portretams ir kalbai!
Laisvę dienai ir vietai, kur buvo jie nužudyti!
Laisvę jų pavardėms, graužiamoms laiko erozijos!

Aš tolstu ir tolstu, viską aštriau įžiūrėdamas,
tapdamas taikiniu melui, niekšybei ir kerštui.
Urzgia kaip šunes raketos, stebėdamos tolstančią ugnį
uodžia erdves, pasiruošusios šokti iš šachtų.

Aukojuosi žemei, išvesdamas požemių kerštą, –
pavojų apšvitintas, gyvas, pulsuojantis kūnas...
Išlaisvinu tuos, kurie naktį pažvelgia į dangų,
nuo pykčio išlaisvinu vandenį, orą ir žemę.

Dieną naktį skrendu ir skrendu viršum žemės,
įveikdamas šaltį, bevaisę baisingąją tuštumą.
Žemės šviesa iš aukštybių šviečiu vėl į žemę –
kaip spindulys – grįžtu ir grįžtu, ją palikdamas.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

***
nesuprantama
būti gyvam
nepaprastai
keista
būti medžiaga
ir jausti
kad esi kažkas kita

nesuprantama
susitapatinti
su medžiaga
po to
išnykti
iš anksto
visa tai žinant

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

SOPULINGOJI

Sopulingoji
prie kelio stovi,
ant rankų laiko
pervertą sūnų.

Iš šono kraujas
į smėlį laša,
visi, kas eina,
lenkiasi kraujui.

Sūnus negyvas
motinos klausia:
– Gyvą ar mirusį
mane laikai tu?

– Ką man žinoti, –
aš juk tik sūnų
dieną ir naktį
laikau ant rankų...

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

EILĖRAŠČIŲ ĮSIVERŽIMAS
Į NAKTIES VILNIŲ (poema)

...o sakiau, kad reikėjo išnykti iš Vilniaus, –
kaip skitas, nuo žirgo nusėdęs, klupinėjau ir vėlinaus.
Taip galvą skaudėjo, lyg būčiau į žemę ištiškęs,
rodos, po saule kita švietė toli Santariškės.
O debesy virš Jeruzalės daužė kirviu klavesiną.
O debesy virš Jeruzalės daužė kirviu klavesiną,
rūkas Cedroną užklojo – lyg pagirias žemė gesino.

Kažkas viršum Baltupių kraupiai į sūkurį rinkos –
taip laikant mišias, šiukšlės pakyla virš rinkos...
Saulė virš Katedros švietė, viršum Viršuliškių sutemo,
į bokštą perkūnija trenkė visai ne į temą.
Vien Bachą per dieną girdėjau – lyg būtų man galas,
mačiausi visiems iš visur tarytum signalas.

Mane raminai, ant krūtinės man galvą padėjus:
mane ir matai, ir girdi daug geriau negu dievas...
Kur saugiai tave paguldyt – ramią ir nėščią kaip smuikas?
O kur pažadėtos pakalnės, malonios ir puikios?
Kaip klasika eina per širdis, per mus – ir nemiršta!
O mūsų kūrybos taip maža, o pliažuos nuo kūnų taip tiršta!

Man širdį išdaužė įkyrios ir girtos bjaurybės:
lig šiol nesubrendo mergaitės nuo mano kūrybos!
Liko susenusios paauglės – metų nei amžiaus nepaiso,
jų žvilgsniai drėgni – lyg rytą surankioti vaisiai...
Bet aš neturiu nei jėgų, nei sveikatos nusmukti,
kol protas pats sau pasišviečia lyg budinti smuklė.

Tos mintys virš Užupio kilo – ir kraupios, ir žiaurios.
Gulėjau kaip žirgo skeletas – apgraužtas ir kiauras.
O kaip aš norėjau gražiai, taisyklingai eiliuoti,
lenktyniniu žirgu tribūnom grakščiai prašuoliuoti!
Štai perplėštos žiaunos, žąslų plienas sukąstas,
tiek metų kaip kiaunė velku su savim savo spąstus!

Koks šaltis rašyti eilėraščius, koks kosulys jie:
tai nešvara ir našlaičiai, neurotiko veidas sulysęs...
Ten, kur kūryba turėjo tikra atsirasti, –
liejo asfaltą, krovė lentas ir voliojosi rąstai!
Tuo tarpu sutemo – lyg atmintį staigiai prarandant;
viršum Vanaginės kraujavo saulėlydžio randas...

2.
Tai buvo pradžia. Televizijos bokštas pasviro.
Per dangų pasvydo žvaigždė – iš amžinybės klavyro.
Nežinomos jėgos supjaustė mane tarsi maistą,
po gabalą nakčiai visur išdėliojo po miestą.
Bet viską jaučiau ir girdėjau kaip vientisas kūnas:
nors gatvės antgamtiškai temo – didėjo ryškumas!

Ir man apsireiškė eilėraščių suglaustos gretos
nuo Kauno, nuo Trakų, klauzulėms švilpiant ir tratant!
Gatvėm valstietiški grubūs šešėliai – artėjo
link Katedros aikštės – lyg trombas arterijom.
Piliečiai miegojo, kol ėmėsi knyginis maištas.
Kalbos ir tarmės, daina ir keiksmažodžiai maišės.

Per naktį Lelevelio salėj kūrenosi laužas.
Išgąsdintos varnos į statulas Katedroj daužės.
– Kas dievas? – jie klausė. – O kas kunigaikštis?
Šventuosius jie tardė, apsupę Muziejų ir aikštę.
Tulžies primaišytą – į gerklę supylė man vyną,
netenkantį sąmonės klausė: – Kas tavo tėvynė?

Miegančias tikrino jie solistes buduaruos.
Nekaltos mergaites negalėjo suprast, kas joms daros...
Jie pagalvėm šliaužė, ropojo per sienas,
maišės Šanel kvepalai ir nesuvirškintas šienas.
Istoriniam miesto Muziejuj kažkas nesuprantama dėjos
nuo Vilniaus žemėlapių pūtė į Lietuvą vėjas!

Basi, mažaraščiai, bevardžiai eilėraščiai vartė
kronikas, rankraščius, laiškus, ieškodami vardo
portretui savo poetų, kilmės, savo žemių.
Dievui grasino vieni, klaupės kiti prieš Rustemą.
Sukliko iš rėmų iškrisdamas plinkantis grafas:
jo bruožai mužikų eilėraščiam buvo per trapūs!

Juos šaukė rikiuotis kažinkas į kalną įkopęs,
į išgrįstus smegenis skaudžiai caksėjo kanopos.
O Vilnius dunksojo, ramiai ant kalvų išsidėstęs,
jo rūmuos ir požemiuos veikė istorijos dėsnis.
Bokšto penktajam aukšte deglas apšvietė langą –
tarsi į kitą pasaulį staiga atsivėrusią angą.

3.
Liūdnas pamišęs poetas praveria langą į tamsą.
Liūdnas pamišęs poetas žiūri į užmirštą amžių.
Ne aš pasakiau, kad poetas, ne aš pasakiau, kad pamišęs:
gyvenimo pusę nuėjus – prasideda miškas!
Liūdnas pamišęs poetas, liūdnas ir liūdnas, kad vienas,
vienas ir vienas, kad liūdnas: pats prieš save – lyg prie sienos.

Liūdnas pamišęs poetas kalbina prietemoj rožę.
Liūdnas pamišęs poetas blykšta nuo dieviško grožio...
Nebūtina būti gyvam! Reikia, o reikia ko kitko,
kai krenta ant veido šviesa – nuo Babilono, Egipto...
Kieno šitas miestas? Tik naktį jame tiek baroko,
tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia!

O miestai ir moterys būna gražiausios prašvintant,
kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną...
Kas mato tą grožį? Kam tai sutverta gėrėtis?
Šiąnakt miestui visam – vienišas liūdnas poetas!
Maža vieno poeto! Šiąnakt per maža tam grožiui –
nakčiai vienintelei miestas tiek šimtmečių ruošės!

Liūdnas pamišęs poetas – žiūri į žvaigždę pro langą.
Liūdnas pamišęs poetas nuo dieviško grožio apanka...
O grožis nubaltintų kaulų! O gotikos griaučiai!
O kas mus marina, kas valgo, nugraužia?
Harmonija žudo! Ji – rožę žiaumojanti kiaulė!
Gyvybė yra neteisėta! Tik Katedra lieka ir kaulai!

O tai netiesa! O tiesa, kad niekad tiesos ir nebūna!
Nuo sarkofagų, muziejų, nuo katedrų – liūdna...
Liūdnas pamišęs poetas praregi miestą prašvintant,
praregi amžiną grožį pro rytmečio šviną:
auštant Libano kalnais leidžiasi avys į rūką –
šiąnakt, kur keliai sueina, jai mylimas praskleidė rūbą.

O gėda gėda numirti! O gėda šitokį metą
tapt palaikais! Dabar amžinybė mus mato!
Kūryba ir žodis tik mylinčius teįsidėmi mus,
kol kartos viena po kitos keičiasi lyg epidemijos.
Liūdnas pamišęs poetas – vienas ir vienas prie lango
žvelgia į kitą pasaulį pro atsivėrusią angą.

4.
Ir aš supratau: mane pasirinko kaip auką.
Staiga susilydė vidus, ir žodis prie žodžio priaugo.
Man suteikta buvo ištart begalinį ir amžiną,
bet visas vidus tarsi rankraštis degdamas – glamžės!
Buvo tai per stipru! Reikėjo tik peržengti ribą,
kad tuštumoj ir iš nieko vėl prasidėtų kūryba.

Bet vėlei rytoj mes turėsim gyventi, ir vėlei –
iš miego tarytum iš gėdos kokios prisikėlę.
Ne nuo kūrybos – mirsiu nuo instrumentų
kraujospūdžiui tikrint. Metale nieko šventa!
Kaip tėvynė toli nuo kavos ir širdies aparato,
nuo skaičiavimo centro, greitosios ir balto chalato!

Tikriausiai – reikėjo dar vaiką mane sunaikinti:
kam šita kančia, reginiai, tokios mintys?
Lyg atmintį bučiau praradęs – laidoju gyvus:
ne mūsų širdis ir ne protas – perima viską Archyvas!
Mes laukiam tiesos iš paminklų, laiškų, iš kometų
ir liūdim, kad mūsų tiek maža, o šitiek poetų!

O ką supratau? Ir vėl nepataisomai klystu!
Poetas yra neteisėtas! Klaidina jo aiškiaregystė!
Man įdavė svetimą sielą – atvirą, skaudžią kaip žaizdą:
ji liečiasi su amžinybe ir dega kaip žaizdras!
Kraupiai viską matau – pusrūsius, bokštus ir stogus.
Keistas žvaigždžių apšvietimas ir pomirtinis barokas!

Pėsčias aš pereisiu naktį: jos tiek, kiek nuo Vilniaus lig Trakų,
lig ryto pro stotį išeisiu į Varšuvos traktą.
Noriu pabust paprastai, noriu suprantamo, gryno...
O kas iš eilių, jei nežinome, kas mus marina?
Bet kelią Archyvo sargyba pastoja prie vartų,
kaip dokumentą įdėmiai eilėraščius varto...

Tai paskutinis mėginimas šiąnakt iš Vilniaus pabėgti.
Lelevelio salėje laužas skaisčiau ėmė degti.
Tai turi kuo nors pasibaigt, miestas kol nepabudo,
kol vienas matau ir girdžiu šį eilėraščių blūdą!
Virš miesto folklorinės žvaigždės štai plaukus paleido,
ir paukščiai sparnais išgaląstais pradėjo kapoti man veidą.

5.
Tuojau prasidės atpirkimas. Jis turi ateiti!
Prieglaudoj gimė užpernai mirus mergaitė!
Per dangų keliauja žvaigždė link jos lopšio,
kol tamsiosios jėgos archyvuose sielomis lošia...
Štai plunksna man, kaukolė ir pergamentas pageltęs!
Daugiau mūsų turtai negelbės – kūryba mus gelbės!

Dabar jau galėjau sakyt, kas likimo man lemta.
Bet rankoje plunksna įkaito ir perdegė lempa,
ir durys plačiai atsidarė, ir įvedė Algirdo žirgą,
ir veną prapjovė, ir mano krauju jį pagirdė...
Ruoškis, mirtie, – tu geriausias poezijos maistas,
kol miestas gaisruoja, kol tęsias eilėraščių maištas!..

Lygiai septintą buvau pastatytas prie sienos
ir lygiai septintą pervertas savo poemos.
Labai nustebau dėl tokio prasčiokiško galo –
be jokio orkestro, be gvardijos, be ritualo?
Poezija silpsta, kol budelis laikosi dietos!
Nejaugi nejaugi nejaugi nėra kam žudyti poeto?!

Kvaila ir menka nuo savo eilėraščių žūti –
tarytum paleisti į smilkinį sausą pneumatinį šūvį...
O gatvėse ūžė, dainavo, šlamėjo ir spengė,
vedamas deginti Algirdo žirgas sužvengė.
Reikėjo aukos pašaukimui... O įvykiai tęsės,
ir aikštėj paminklai dėl vietos istorijoj tąsės...

Staiga lyg peiliu pradaryta gyvybė –
išaušo, ir puolė ant žirgo kažinkas iš penktojo aukšto:
pažeme kresnas šešėlis lėkė į rytmečio gerklę,
klykdamas kaip Čingischanas, lelijomis plakdamas arklį.
Lyg šleifas – archyvinės dulkės jį vijos,
ir ėmės aušra virš Neries – tarytum virš Vilijos...

Padvelkė vėjas į miestą – lyg išmušė stiklą,
busdamas Vilnius – lyg paukštis iš lizdo – sukliko.
Buvo nulyta, švaru, kūdikis gimdamas verkė,
ir kalvos alsavo, iš naujo pradėdamos Verknę.
Perkūnija tolo. Taip ritina antkapio akmenį.
Ir prasidėjo kūryba.
                             Ir žodžių toliau nebeatmenu.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

POTVYNIS

Visą naktį mergaitėmis lijo
ant poetų ir ant lelijų.
Tiek buvo velnioniškio ūpo –
išsiliejo mergaitės iš upių,
ežerų vandenynuos nesutilpo,
jos veržėsi versdamos tiltus.
Dygo rūtos tiesiog iš asfalto,
buvo tyra, gražu ir nekalta.

Vyrų širdis tie lietūs ramino,
ant vairų – kaip ant dalgių – parimo.
Gėlės dažės blakstienas ir puošės,
savo grožį vis gražino rožės.
Per mergaitę gamta apsitaisė,
kaip žydėjo, bet nevedė vaisių!
Nuo arklo ir knygos atšalę – o vyrai! –
mielą vasarą dirbo prie lyrų!

Kai dirvonus mergaitės apsėmė,
taip ir liko rugiai nepasėti.
Ir gamta netikėtai paseno, –
ji pati savo vandenis semia...
Stotyse susimaišė pabėgėlių kalbos –
nuo tvano taip gelbėjo šventraščio kalvos...
...Bet upėm, upeliais mergaitės nubėgo,
ir liko tos pačios ir amžinos bėdos.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

ORACIJUS

naktimis pabundu pasijutus kad augu dar mam-ma
dieną kaistu prieš Oracijų – gali jis tai pastebėt
o Ecka dar ir nupaišo bjaurybė tas Ecka
man šitokia gėda – myliu aš Oracijų mam-ma

kodėl taip yra su mergaitėm – Oracijus rašo eilėraščius
jis toks išmintingas akių nenuleisdamas žiūri
aš mirštu iš meilės kai jis deklamuoja
be galo be galo be galo myliu aš Oracijų

mam-ma kodėl taip yra su mumis kodėl šitas Ecka
lenda man į mintis – myliu o myliu tik Oracijų
skiriu jam gražiausius žodžius ir puošiuosi brasletais
mokausi skambint baletą lankau jam iš meilės

o Ecka! o Ecka man žiūri į prakirptę mam-ma
kažkas su manim pasidaro – nukaistu dėl Oracijaus
kam tos šukuosenos brangūs karoliai apyrankės
jų Ecka nemato – Oracijus skaito eilėraščius

kai laikas ateina visa tai nusega mam-ma
kodėl nepasakėt mažai – nebūčiau mylėjus Oracijaus
knygas kam skaičiau ir mokiausi muzikos mam-ma
veltui lankiau aš baletų ir perskaičiau šitiek poezijos

kam tie rankogaliai baltos apykaklės mam-ma
kam aerobika baliniai šokiai – tas eržilas Ecka
nepadoriai paišo mergaites – Oracijui
reikia baleto paveikslų ir knygų

jis negali mylėti be muzikos ir be eilėraščių
mam-ma man gėda kad augu naktim kaip tai matosi
jeigu taip reikia – tai leiskit už Eckos mam-ma
amžinai visa meile mylėsiu tik vieną Oracijų

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

NEUŽRAŠYTA DAINA

Parduosiu žemę,
vėją nupirksiu,
už šimto mylių
tave išgirsiu.

Parduosiu jautį,
dalgį nupirksiu,
už šimto mylių
tave pakirsiu.

Linus parduosiu,
nupirksiu verpstę –
tave mylėsiu,
o tu man – verksi.

 

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.



 

***
Įsitraukti į poeziją – lyg prasigerti,
prieš publiką nagais sau įsitverti į gerklę,
vaizduotis žudomam ir gąsdint vaikiščius,
kol žodžio apdujimas išsivaikščios.

O jaustis tobulam įmanoma, įsivaizduojant kilpą
sau aplink kaklą – tarsi galimybę kilti,
ir žodžio radiacija save apšvitint,
ir nežinia, iš kur sugrįžti švintant,

kai nužvelgia dviprasmiškai lyg nepažįstamą:
iš pataisos darbų stovyklos taip sugrįžtama...
Štai duonos atsilaužt bijau ir prakalbėt nemoku, –
vaitodamas ir dusdamas, kol atvirstu į žmogų...

Martinaitis, Marcelijus. Gailile raso: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.