***
Praskleidžiau. alyvų krūmą – lyg iš kapo
parkas padvelkė tamsa, paparčiais, puvenom...
Kur orkestras? Kur saulėlydis? Nė kvapo...
Ar įsiminė bent muzika, kad šičia buvome?
Koks nykimas! Svetimi pabirę astrai
primena man liūdną liūdną temą...
Veltui veltui klausėmės tada orkestro,
veltui leidos saulė ir iš lėto temo.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Gražesnė su. knyga esi negu su naščiais,
gražiau šviesa nuo puslapio ant veido krenta.
Tave matydami pavirsta vyrai mokyti –
beraščiais, –
kai tu skaiiai – jie tavo skaitymo
nebesupranta.
Aš paskui žvaigždę tau. pasiaukot ateisiu,
pagarbinimo žodžiai bus nekalbūs...
Tu knygą spaudi prie krūtinės taip kaip savo
įsčios vaisių,
naujagimių išžudymą paskelbus.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.
Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kod net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Mus nuo gyvenimo kaip ašarą nušluostys,
mums nuo kaktų – lyg prakaitą – nušluostys
šviesą.
Iš aukšto krentantis dangaus bespalvis pluoštas
apšviečia mus tarsi aukščiausiai tiesai.
Atgal švarias turėsim sielas suigrąžinti
kitiems, į kitą kraštą, kitą miestą.
Patamsyje mane tu kaip žibintą
užsidegi mylėdama – prieš dangų apsišviesti.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Į tavo miestą šiąnakt neįžengsiu:
ten raktai pakeisti, ten kitas laikas
ir atmintis kita. Lyg maro ženklas –
į tavo miestą mano saulė leidos.
Į tavo laiką šiąnakt neįeisiu:
į atmintį man šunes los – ilgai, nuobodžiai...
Ir sulaukėję miesto sienas knaisios –
pavirtę kiaulėm – mano meilės žodžiai.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Mes, laukdami savųjų, susidūrėm
ir tapome savais – be išeities:
taip nepažįstami susiduria ties durim.
Į savo aptvarą reikėjo mums įeit patiems.
Mes patys užsikėlėme vartus, grandinę
mes patys sau nusikalėm, užsirėmėm duris,
mes patys tuos takus numynėm,
mes patys jau seniai neturime kur grįžt.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Snieguotas ir šlapias – rudenio maišas kiauras.
Į pietus su paukščiais skrenda lapų būriai.
O mūsų gyvenimas artinasi nuo šiaurės:
liūdėdama ką tu darai?
O dar neseniai tu buvai nuotaka,
žaismingai žvelgei pro gėles...
Dabar – tokia atsisveikinimo nuotaika,
lyg išveš mus šį rudenį į skirtingas skerdyklas.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Šalia tu eini – lyg mirti:
kelio nebus atgal.
Alkūne jaučiu. – vos virpi:
mus varo grubi jėga.
Palaužti ir suartinti stovim –
atsisveikina taip amžinai:
mane pasimetusį, drovų
paskutinįkart pažinai.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Taip grimzta skenduolis skenduolį
priglaudęs, –
brolybės kape taip negyvas apglėbia negyvą.
Tirštoj ir tvankioj nakty atsispaudė
mūsų kūnų juodai balti negatyvai.
Ilgai ir ramiai žvelgiu į tave ilsėdamasis:
mane pro miegus nuo pražūties vis laikai...
Staiga mus išryškina, ir mes sėdamės –
ir prieš mūsų žvilgsnius skiriasi baisūs laikai.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Mes iš žodžių susikursim laužą,
iš nakties pasidarysim naktį.
Net ir žiburio nereikia degti:
būsim nepažįstami, kol neišaušo.
Mes abu turėsim vieną kūną.
O kai rytą vėl atgausiu vardą,
tu mane išvysi: taip pašertą
svetimą išvaro šunį.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Mes patyrėme tokią laisvę
netikėtai, prieš pačią aušrą.
Man rankas tu ašarom laistei,
net gyvybė nustebus suaušo.
Mes iš lėto ir tyliai mirėm
ir vis kėlėmės iš numirusių,
ir atgimę vėl atsiskyrėm –
lyg išėję į žemės paviršių.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Kaip kurtiniai, suėję meilės puoton,
mes tuo, kas žemina, išmokom puoštis.
Apkurtę negirdėjome patyčių:
vien taip sukausi, kad tave matyčiau.
Štai tylime patyrę dievišką absurdą,
mylėdami praradę meilę ir nuskurdę...
Ruduo artėja. Ima šalti.
Dabar tokie abu, kad gėda mus nušauti.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.
***
Lyg būtume praradę dangų – išsiskyrėm.
Už kapinių aušra rugpjūčio geso...
Kas sau nuėjome nuo vienas kito – mirę,
palaidoję viens kitą ir užkasę.
Pamatėm pomirtinę žemę – daug gražesnę.
Ir buvo liūdna, kad neturim sielų
vėl susitikti, iš beprasmio
gyvenimo – du prisikėlę.
Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.