Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme. Knygą iliustravo Šarūnas Leonavičius.    

     2014 m. sausio 6 d. už eilėraščių rinkinį „Tuščia jo“ Aidui Marčėnui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija, teikiama kasmet už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Taip pat knyga išrinkta į 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

 

 

    

     Sena svarstyklė

    

     nebuvo

     po saule tavęs, bylojančio

    Nieko Naujo

     iš Dėvėtų

    

     senstant, temstant

                      ir svarstant daugmaž jau

     arčiau ir arčiau am

     žinybės –

     iš tuštumos vis dažniau,

     vis rečiau iš tuštybės

    

     šito kūno ir šito kraujo

     rašomuoju laiku iš naujo

     Nieko,

                nieko Naujo – pranoko

     galimybes

                      poeto piliečio

     šviesa, kuri šviesti nemoka,

     šviečia

    

     2009 07 31

    

    

    

     Dūzgianti mokykla

    

     Mano darbščios mintys šitiek metų

     it bitelės kantriai rinkę medų

     Vladas Šimkus

    

     rugpjūtis įsibėgėja, trumpėja dienos,

     pats darbymetis aviliuose, manyčiau,

     paprasta ir tikslu – parlekia vienos,

     išlekia kitos – atmintinai –

     tik iš pirmo žvilgsnio be ryšio

     poete, nustojęs dūgzti, t. y. rašyti, t. y. užrašyti,

     grybauti, išgerti ir meškerioti mėgęs –

     rugpjūtis įsibėgėja, įsibėgėjęs švyti,

     pasivys, parvers ir aplenks – bėk nebėgęs

     su gerąja žinia, kad geri darbai pasilieka,

     nors nutuokiančiam, kad po to nebebus nieko –

     gyvent nėra lengva,

                                  tad kartais – it pertrauka – būna

     nesunku su didžiąja žmonijos dalim pripažinti,

     kad visad buvai, visad būsi,

                                                tik laikas grąžinti

     musėms, bitele, dar vieną –

                taip kalbant, taip dūzgiant, taip virpčiojant –

     kūną      

    

     2009 08 01

    

    

    

     Mačiau pasaulį

    

     dabar ir kalijugos tamsią naktį,

     vėl paprastai – per vyrą, moteriškę –

     man suteikė gyvenimą,

                                        jo dagtį

     taip žiauriai uždegė,

                                    kad baisiai ryškiai

     mačiau pasaulį: didis, apipuvęs,

     bet taip gražiai neišbaigtas, kad mano

    

     jau niekados nebūsiu čia nebuvęs

    

     prieš pabaigą

                          akimirksnį

     po tvano

    

     2010 09 05

    

   

    

    

     Variantas

    

     skaitinėjant Emanuelį Leviną

    

     vienatvė? baikit! nugyventi reikia

     nepergyvenant, kad buvai jai skirtas

    

     šakojies dar? o atžalos ką veikia?

     juokais nuleiskim...

                                    ne iš kelmo spirtas

    

     seniokas gan gašlus

                                    jau baigias, miršta,

     ligas rūšiavęs, sustumia į krūvą

     ir glamonėja ateitį – ši srūva

     jam pro pirštus,

                              neišlaužta

     iš piršto

    

     2010 09 09

    

    

    

     Vakaras

    

     I

    

     visom žvaigždėm alsuoja slėnis,

                                                    brydė

     pro debesį matytųs dar gerai

     čia, kur senoj jaunystėje paklydę

     visi kartu, po vieną,

                                    atskirai

    

     dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais,

     šešėlis atsilikęs, oloje

     Platonas miega,

                              miegantiems nė motais,

     ar aidi kas visatoje

                          toje

    

    

     II

    

     manau, kad čia buvau,

                                         bet nieko savo

     dar neturėjau, svetimam sapne

     per tuštumą many savin skersavo,

     tarytumei žiūrėtų į mane

    

     kažkur matytos nesvetingos vietos –

     nesiseka jų atpažinti,

                                    nes

     šis vakaras ant priemiesčio palietas

     kaip tais laikais, kai dar nėra manęs

    

     2010 06 29

    

     Aidas Marčėnas. Tuščia jo: lyrika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.