Kartais taip

kartais taip švariai norėtųs
              donkajokiškai galbūt
atsiras ir kvailiui vietos
              kvailio vietoje pabūt

pasinert ir tyliai tyliai
              taip kad niekas nė mur mur
taip kad net savęs nemylint
              išsinertum kur kitur

taip ramiai lyg sektum Kristum
              lengvapėdiškai vos vos
kad taip imtum ir išskristum
              iš sapnuojančios galvos

ir daugiau jokių graužimų
              atgailavimų tačiau
prie darnaus kvailių vežimo
              tik prisiriši tvirčiau

ir dardi į tolių tolį
              per metaforų žemes
per palyginimų molį
              kol į patvorį išmes

 

1996
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Jei viskas tik iš kūno

jei viskas tik iš kūno
jei niekas čia nesėjo
kokia prasmė iš vėjo
ir girgždančių malūnų

o malta buvo ženkliai
išvinguriuota oriai
ir skamba skamba kankliai
– skambėti nebenorim

ir žvilga aukso vilna
aprietus tylų ačiū
galva pilna gyvačių
o buvo paukščių pilna

 

1999 10 08
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Įtakos

man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas

ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis – tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt – baltai
kasmet pražystantis jazminas

kelis kartus, sakykim mūzos,
bet daug dažniau – mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų

iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį – šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką

 

1999 06 25
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Stop kadras

o jau šūdo primalta, pribūta,
prigyventa, naktis visa
prisapnuota girtų jakutų,
prialsuota, privemta, tiesa –

jei privemta – tai šiaurės pašvaisčių,
prialsuota – įkvėpus mane
naktimi iš galindų ir aisčių
nebūties, kreivame ekrane

įsisupus į kosminį vaizdą:
Kristus rodo į temperos žaizdą
iš beprasmio stop kadro, ir dar

lango kryžius, pro jį – riešutynas,
vos palietas saulėtekio vynas
iš žaizdos, iš vaikystės, dabar

 

1999 06 08
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Anąryt atsibudęs
kelias sekundes buvau vaikas

kiek nežinios supančioja jausmus
berniukui, atsibudusiam į kūną
nustėrusio trisdešimtmečio, būna –
banga artėja, tvenkiasi į mus

išsprūdus iš pavidalų, visais
daiktais ūmai prasiveria ir matos
skurdi esmė, kur juokiasi thanatos
ir liejasi netvardomais garsais

kalba į formas, muzika šviesi –
legato – ir tada esi
akimirksnį supratęs prasmę žodžių

„ragaukite, ir būsit kaip dievai,
ir akys atsivers“ – bet taip kreivai,
kad neatskirsit angelo nuo ožio

 

1997 08 27
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Tradicinis

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta.

 

1996
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Ir kai nubundi

ir kai nubundi
kai vis dėlto nubundi
susuptas į nakties vėliavą

nakties vėliavą

išsiuvinėtą raudona pilnatim
viršum Vilniaus

kai nubundi
sklidinas švelnių šnabždesių
ir pavasario vėjo

ir kai vis dėlto vienas balsas
pasiteirauja kuo tu vardu

kai vienas galingas balsas pasiteirauja
netikėtai pats sau
atsakai

legionas

 

1996 04 13
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Mano tolimi giminaičiai

mano tolimi giminaičiai,
nelabai gražių bruožų
(vis dar gali atpažinti
iš nosies niūraus reljefo),
besiplečianti giminė, išskydus,
prasigyvenus

vis toliau už malūno

vis toliau ir toliau
sapnuojamo mano gyvenimo,
vakaro vėjui plaikstant
užuolaidą praviro lango

į sodą, kur vaikšto šešėliai
tarp dilgėlių ir serbentų
tarp kūno ir nebūties
mano tolimi giminaičiai,
giminaičiai tarp nieko ir nieko
giminaičiai per amžius
neamžinuosius

kiekvienas su savo laiku,
susikaupę, be laiko pavargę, daugiau
ir daugiau nepažįstamų
laidojant tuos, kuriuos
pažinojau

 

1999 12 20
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Visa tai reikia išskalyt

visa tai reikia išskalyt kaip šuniui,
septynerių metų kalei,
sulaukusiai dutūkstantųjų

išsigandusiai fejerverkų,
kvapo savo senatvės, mirties
tamsiam kambary
susigūžusiai,
paliktai švenčiančių šeimininkų

koketuojančių kažkur su pasauliu,
šnekančių šampanines bendrystes,
linkinčių vienas kitam meilės, sveikatos
ir ilgo gyvenimo

verbalizuoto,
žodžių burbulais besidangstančio – išskalyt,
iškaukti kraupių fejerverkų šviesoj
kaukių fasadą nulupus

visais savo kvapais
sugrįžus pas šunį,
du tūkstančius metų laukusią kalę

pasveikti gyvenimui
neilgam

 

2000 02 14
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Jazz Police

aštuoniolika metų – ar galėjau kada pagalvoti –
rašinėju eilėraščius, jau lyg ir sulaukiau
pilnametystės

reikėtų
sustot, surimtėti,
užsiimti tikrais darbais,
vertais rimto poeto, turinčio vardą,
pripažinto, prisipažinusio išdavystes, žinančio

kas yra garbė ir orumas, kas tai galėtų
būti,
rūpintis savo vardu, aidėjimu
į save užriestos prigimties, lyg ir derėtų
pabaigti žiaurius žaidimus kergiant kalbą ir ego, kartais
pasirodo – baigiau, juoko dėlei

baigiau, jau baigiau; bet iškrypimas
vis pasireiškia, kalba
iškrypusiu stuburu, prigimtinis instinktas
iš gelmenų, iš vaikystes – susukti
neįmanomą snukį, įspirt sau į subinę,
išsirengti ir rėkti

be jokios apčiuopiamos priežasties
šlykščiai viešoje vietoje, niekam negirdint
ir niekam nematant
sulaukiau pilnametystės, sulaukiau
sargų angelų – kad neliktų
žymės arba abejonės – per galvą, per kojas,
per kepenis sparnų lazdomis:

– neturi teisės į advokatą,
neturi teisės tylėti, ką pasakysi –
teisme ničnieko nereikš

ką pasakysi?

 

2000 03 28
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




 

Senis

miego bažnyčios šventoriuje,
švarių patalų himalajuose, temstant
sąmoningumui

akimirką prieš užmingant, arba
brėkštant ką tik nubudus – iš kvapo
iš pojūčių seniai užmirštų štai berniukas

spjaudantis nuo balkono, štai kiek vyrėlesnis –
tas pats? – besileidžiantis nuo kalvelės rogutėm,
jaunuolis

tuščioje vidurnakčio scenoj
desperatiškai besimokantis
aktoriaus meistriškumo, štai aš

beveik atsibudęs, dar nežinantis kur esu,
netgi nelabai susivokęs kas aš, kada ir kodėl
tasai nebrandus pusamžis vyras iš pojūčių

visos virtinės senių, kelių tūkstančių galimybių
susenti vienaip ar kitaip, bet tik vienas,
štai vienas

senis panašus į mane; panašiausias,
aikštingas, irzlus, visą laiką
kažkuo nepatenkintas, apsitriedęs, našta

artimiesiems ir sau, bet, rupūže,
koks talentingas! – galvoja

 

2000 02 25
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



Kas ją žino
            S.P.

jokios prasmės gyvenimas neturi,
o jei ir turi – kas ją žino, kas?
pro butelį iš rankų į rankas
žemai virš marių plaukia saulės burė

du susitrejinę poetai, rytas,
įšildęs lapkritį vos stingdančia lava
dar tik įskilusių širdžių, ir ritas
karaliaus saulės nukirsta galva

į atmintį, į užmarštį, į nieką,
nors tiek gudrauta, šviesta – tepalieka
tų pokalbių beveik nei bū nei mė

tik buteliu ropoja riebios musės,
bylodamos – čia esam, čia nebūsim,
ir taip ramu, ir tai galbūt prasmė

 

1997 07 27
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



 

Like a Rolling Stone

Kad ir Bekešo kalnas; senatvėj ne viskas prapuolė,
net, teisybės vardan, kas prapuolė – nebuvo svarbu,
tiesiog kartais karaliai išsižada sosto dėl guolio,
tiesiog kartais dėl sosto teisuoliai pažeidžia tabu

metas akmenis rinkti ir mūryti naują valstybę,
nors, prasmingai cituotas (lyg mestas į miestą akmuo),
net ir Ekleziastas tėra tik tuštybių tuštybė –
šitai puikiai žinojo svaidyklę įsukęs piemuo

nieko kerinčiai naujo – girnapusės mals kaip ir malę,
kad karaliai numiršta tačiau tegyvuoja karaliai –
aš tikriausiai ne taip ir tikrai ne dėl to gyvenu

nesuprasdamas nieko – tiesiog kaip riedėjau, taip riedu
lyg nuo Bekešo kalno – tarp žemo mėnulio ir žiedo
besileidžiančios saulės – čia pat – už Pirėnų kalnų

 

2000 07 17
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



 

Grynojo proto kritika

protas, vienatinis toks,
nepakartojamas,
nepataisomai šypsantis protas

protingiausias dažniau vakarais
mano grynas mažutis protelis,
jei taip pagalvotum –
turiu ten kažką

protą, vėjo malūną,
protą malantį vėją,
kai išeinu

išeinu pasivaikščiot su šuneliu,
su šikančiu šuneliu
neprotingas,
susimąstęs po žvaigždėmis

 

2000 02 09
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



 

Pragaro stalčius

stalčiaus pragaras, kuriame
kenčia seni užrašai, nesudeginti
tekstai, rankraščiai, kurie,
kaip žinia, nedega, meilės laiškai

didelės meilės, arba „būtų labai malonu,
kad pasiieškotum prieglobsčio
ir, susirinkęs daiktus, išsikraustytum“, kenčia

už visas tavo nuodėmes, šūdžiau

 

2000 06 03
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



 

***
ką čia dabar veikiu?
spjaudau ir gaudau, kaip atsakytų tėtukė;
ko žiūrai kap į kiaušus lėlys – pasakytų, ištartų

dar ką nors su kiaušiniais, išmėžtų, nė žodžio
daugiau negaliu prisiminti –
numirė, užsimiršo, tiesiog
neturiu

nieko savo,
viską išdalinau,
lyg turėjau

stovėti ant tilto per Kirsną,
spjaudyti

gaudyti apačioje

2000 11 11
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.