kapinės

ei liadum runo ilgės ride lygo
sauluola ula vėlena velykio
ralio gaililio patvaiskėlis rasila

– dangau, kaip įsisiautėjo tyla

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



studija:
vėjas

kuo kvepia šis vėjas vėju
kvepia šis vėjas

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



studija:
kovai

kovai ir kovai, kovai ir kovaikovaiko –
vai kovai ko vaiko vaiko vaikovaikovai –
ko vaiko vai ko miela vai ko kai
kovai ir kovai

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



studija:
nepažįstamoji

grakšti nefertitės galvutė snaudžia
ryto troleibuse, sausis

skambt skambt ilgi metaliniai
auskarai, guvi raukšlelė, šerkšno
kilmininkas

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



ruduo

miegapelės šviesa iš raudono
šulinio, miegapelės šviesa iš
raudono šulinio, miegapelės,
iš raudono, aš per daug pasakiau,
nors sakiau tik: rožė

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



provincijos vaizdeliai:
W Bleikas

1.

w bleikas tikino kad žemė yra plokščia

 
2.

suvaikėjęs mano senelis pasakojo kad jis
iš mūšio lauko išnešė sužeistą leniną
pasigyriau apie tai istorijos mokytojai o
ji liepė sėstis ir nieko nepasakė tartum
nė neišgirdo dabar ją suprantu o gyvenimas
ką – kur padeda tave ten ir sėdi, steni

 
3.

pradėjau poezijoje neišsitekt (neva neišsitekt)
tad ji užsigavo ir temstant atsuko nugarą zenas
nepasitiki kalba lygiai kaip kabalistai ja
pasitiki atseit ji ir pasaulis sutverti pagal
vieną principą o dts sako kad kalba pats
nepatikimiausias daiktas kurį kada nors
sugalvojo žmogaus protas bala žino bet visiškoje
tamsoje geriausias vedlys vis tiek yra aklasis

 
4.

kadgi ištrėmė mane rudeniop į šią lietuviu kalbą
tebūnie: giliai giliai už širdies centro maža
kibirkštėlė plieskelė žydra vibruojanti gelmė
žmogiškosios Dievo formos užuomazga adventus
kai keisti daiktai nutinka laiko sekai – prienų
turgely atsikandi obuolio ir svarstai kąsti ar ne
nes obuolys dar sveikas o jurginas išriečia sprandą
ir žvengia

 
5.

sapnas: liesas mano senelis rusų kariuomenėje
basa koja bando atiduoti pagarbą stenėdamas
stengiasi prinešti ją prie smilkinio pradedu
juoktis nuo savo juoko nubundu kas tau ko
verki klausia žmona sakau aš juokiuos

 
6.

taigi w bleikas teigė kad žemė plokščia galvoju
jis svarstė šitaip: mums tik atrodo kad žemė
plokščia kaip ir mūsų kerėpliškam protui
tiktai atrodo kad ji apvali abi išvados
vienodai klaidingos tad geriau tikėti naivia
regimybe negu sudėtingu melu arba naiviu melu
negu sudėtinga regimybe w bleikas buvo kietas

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



nostalgija (veidrodžiai)

nieks man jau negali pasakyti: „Nieks
tau jau negali pasakyti: „Nieks man jau
negali pasakyti: „Nieks tau jau negali
pasakyti
            – kaip sninga kaip pusto
            – daugiau nebebus to
                       nieks man jau negali pasakyti

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



pono R. portretas

vienmylys, kaulaveidis, voro kojomis
ilgisi vienatvės, ypač tenai, kur
nesutinka nė vieno žmogaus, jam
atseit reikia dar mažiau

prašo stipendijos, ginčuose pasikliauna
vien retų leidinių erudicija, mėgsta
gestikuliuoti, nors rodomasis pirštas
stačiai įaugęs į jo krūtinę

dairos į iškabas, mėsines, ieško
pavadinimo rašomam straipsniui, gauna
stipendiją, negauna, sumauto
troleibuso laukia kaip pripažinimo

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



šiandien

1.

viena maža princesė kas vakarą stebėjosi:
kur einu – mėnulis seka iš paskos! Vaikštinėju
parko alėja – ir mėnuo braunasi pro šakas, bėgu
nuo lango prie lango – ir jis neatsilieka,
kad nors per nago juodymą, paskui ji užaugo

 
2.

gyveno kartą gražaus veido berniukas
paskui jis užaugo ir buvo gražaus veido
vyras, paskui paseno ir vaikštinėjo
gražaus veido kanauninkas, paskui jis mirė

 
3.

tada atžygiavo barbarai prie miesto, ginkluoti
karingi o miestas atviras o mieste orgija
paskutinioji – juk barbarai prie miesto! Baisu
pasidarė barbarams kad taip intensyviai kad
deginami kad gyvenimai, pasuko jie atgal o miestas
kitą rytą išsipagiriojo ir nežino ką daryti, šiandien

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



moteris raudonu megztuku

1.

nuo to jos žmogaus sklinda
dvokas, sminga žemyn
kaip žvilgsnis, susigeria
į jos megztuko
kiekvieną siūlą
raudoną

sustoja, laukia keleivinės

 
2.

tas jos žmogus žinau
pinigą abu turi
tik iki panemunio
ne toliau, iki daržų

 
3.

skaitydamas naujausią
jos knygą nelauktai
panorau
rašyti eilėraščius (vėl)

prastesnius nei tada,
geresnius? Tąžiem:
tykūs geresni buvo, garsūs
prastesni

garsūs?

pergulėt, taip
dar norėčiau

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



***
vyras ir moteris stovėjo
švintančiame kambaryje
nuogi
šypsojosi

paskui vyras išėjo.

Likusi viena moteris
atsargiai prisėdo ant
taburetės kraštelio, susigėdo
užsidengė rankom krūtis

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



šeštadienis, Alisa

delno didumo rytmečio
snaigės, suknistas kovo šeštadienis

ir aš
straksintis pas tave Dieve
sudebilėjęs
mėšlina papilve triušis
susitaikykim sakau

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



eilėraštis

gėlės ketvirto aukšto
lange, gali spėlioti
kas čia gyvena, gėlės
čia gyvena

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



devyniasdešimt septintųjų kaitra

vienuolyne arba kalėjime, tik ten,
sako, galima šį tą suprasti, – o
kitur? kitur irgi galima, bet niekas
nesupranta, sako: vienuolyne arba
kalėjime, o čia – ką, atšaldai
butelį šviesos, išgeri

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



ankstyvas pavasaris

kai aš beldžiu Viešpatie kai aš
beldžiu ir kai aš pavargstu belsti
ir kai pradedu grūmoti kad taip
ilgai niekas neatidaro taigi ir tada
aš vis dar beldžiu Viešpatie ir tada –
kaip ir šįryt lydėdamas akimis šunelį
su sausu pernykščiu kankorėžiu vietoje
kiaušių, baisus šnaresys besivejant
kalę per smilgas

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



konstatacija

gal nuo tada kai leidai man tvėrėjau
pažvelgt į ertmę, tuščio tavo sodo
iš moterų kurias kadais mylėjau
labiau už savo gyvastį atrodo
man liko karalienės trys –
liga senatvė ir mirtis

 

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.



Velykos

Trijų saujų smėlio kauburėlis; kryžiukas,
padirbtas iš negrabiai perlaužtos karklo
vytelės; sąsiuvinio lapo skiautė, pridengta
apibraižytu permatomos plastmasės gabalėliu,
žodžiai (raudonu tušu):

„Če palaidotas vabaliukas
Jyy palaidojo Kotrina Saulius Jieva“


Patys, aišku, ir nugalabino.

Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.