Donaldas Kajokas. Eilėraščiai iš knygos „TYLINČIOJO AIDAS“ (1988)

***
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko

ASTROS

visai kitaip visai kitaip
jau žydi astros jau ne taip
kaip kitados lietuj ir vėjuos
jos man žydėjo

visai visai kitaip tačiau
taip pat baltai kaip ir ankščiau
visai taip pat gal vien tiktai
todėl ir žydi jos kitaip

AGUONOS

vidury lauko – žiedas aguonos
mėlynas baltas skaisčiai raudonas

skaisčiai raudonas mėlynas baltas
bundančio rudenio rankom sugeltas

koks gi iš tikro žiedas aguonos –
mėlynas baltas ar skaisčiai raudonas?

mėlynas baltas ir skaisčiai raudonas
toks ir iš tikro žiedas aguonos

grimzta niūrion beprotystėn iš lėto
tie kurie bandė perprast šį žiedą

žvelgia drumstai it mėnulin plaštakė
ir klausinėjami nieko nesako

kas ten juos žino kas ten juos žino
gal jie ir kitą spalvų pažino

bet neįžiūri jau šios kur aguonos
mėlynos baltos skaisčiai raudonos

MEILĖS SONETAS

gyvenimas tai du aukšti krantai
įaugę viens į kitą visgi upė
tarp jų vingiuoja supasi žiedai
jos bangose ir sunkią šviesą supa

šiame krante keleivis aname
šešėlis slenka tik į kitą pusę
diena naktis diena naktis diena
ir fleitos jau lapus į upę pučia

išmokyki o meile ir mane
ištvert neperprantamam buvime
krantų lakštingala išmokyk suokti

ne tai kalbi ne tai arba ne tai
aš tegaliu išmokyti tiktai
vienintelio stebuklo – neišmokti

***
kanarėlės mes tik kanarėlės
gelsvos žalios mūsų nugarėlės
o virš nugarėlių plyti mėlis
o tas mėlis remiasi į smėlį
o tam smėly kanarėlių vėlės
kanarėlių broli kanarėlių
čiauškiančių kažką kažkam į ausį
dideliam narve kuriam tave
laiko uždarytą ir baisiausia
jog jauties lyg ne narve

***
sugrįšim į bendrąją menę
sudėsim ant kelių rankas
sėdėsime angele mano
kaip du nepažįstami – kas
be mūsų ištvert šitai gali
sudėti ant kelių rankas
šypsotis ir švytinčioj salėj
užpūsti save kaip žvakes

SNIEGO LAUKAS PRIEŠ SAULĖLYDĮ

Baltas laukas. Lyg prismeigtas krūmas.
O aplink – nė pėdos.

Vėjas tarpais aptingsta – nedaug jau
ligi saulės laidos.

Vien tik laukas ir krūmas... Pro krūmą –
rausvas taškas snieguos...

Lyg maža boružė, prišalus
pilveliu prie šakos.

GELŽKELIS PAMIŠKĖJE

Gyvatvorės juodos vyteles
     susipynusios su rusvomis.

Gelžkelio posūkis. Sninga.
     Pralinguoja traukinys.

Ir vėlei tyla. Tik girdis
     tarp sniegynų žalsvų

kaip drėgmę nuo bėgio laižo
     briedis rupiu liežuviu.

PRIEŠ AUDRĄ

Kiemas pašlaitėje. Sėdi
     senutė po lietsargiu. Lyja.

Gal dar ne lyja – tik dulkia.
     Bet liūtys kely jau.

Vėjas kaip šiurpas per smilgas
     prabėga ir sminga į meldus.

Sėdi senutė. Dviem pirštais
     paliečia plaukus suveltus.

Paupiu liejas keliukas.
     Dviračiu vaikas važiuoja.

Siauras keliukas – ratai
     prietėmy tarpais užgriebia žolę.

Plyšta stiprus vėjo gūsis.
     Patvorin išskleistas lietsargis rieda.

Krypuoja senutė. Kaip vaikas,
     koją prakišęs pro dviračio rėmą.

KARVĖ LIETUJE

Lyja. Šnara tamsios žolės.
Geležiniuos dobiluos
stovi karvė gražuolė
drumsto ežero spalvos.

Nuo spenių lašeliai varva.
išsiskėtus, liūdna
vidur lauko stovi karvė
nepajudinama.

Tik aure – drugelis baltas
suplazda tarp ragų
ir nurimsta, prikaltas
lietlašio vinuku.

VIENINTELIS VISŲ TURTAS, BIČIULI

Antai – mergytė
kapsto smėlį šaukštu.

Staiga viską meta,
tarp balų nusiveja paukštį.

Mina kreivom kojukėm
ir krenta ant asfaltuoto kelio...

Iš kišenuko išbyra
gelsvo smėlio saujelė.

EILĖRAŠTIS DUKRYTEI

Mėnuo iš sapno. Lovytė.
     Sparnas medinio arkliuko.

Šiltas mieguistas angelas
     ant naktinio puoduko.

Kajokas, Donaldas. Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.