Accessibility Tools


ARBATOS GĖRIMAS LIETUJE

dabai kai rodos jau nesugebėčiau
nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt
lietaus užspęstas lyg žvėris po gluosniu
geriu arbatą traškančių erškėčių

geriu arbatą lietuje nes liepta
arbatą gerti lietuje kai lietūs
užeina netikėti ir iš lėto
nuplauna vienus o kitus palieka
arbatą gerti lietuje ant kranto
iš vėstančio puodelio mano rankoj

 

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



SMUKLĖ

pasaulis išsiderino kaip smuikas
kuriuo kviestinis rūmų muzikantas
pabandė groti kareivinių smuklėj
gyvenimą tačiau. lyg išsigandęs
staiga nutilo ir rankas nuleido
o demonas išėstu meilės veidu
tepratarė: ak būna mielas būna
ir jo delne išaugo smuiko strykas
ir vėlei sprogo šurmulys ir riksmas
siūbavo smuklė tarp rausvų bijūnų...
tą naktį niekas ir nesužinojo
ko muzikantas buvo išsigandęs
su musele sau žaidė muzikantas
už lango lijo dirbos laivą Nojus

 

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
neištversiu. meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau

 

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



RUDUO III

I
prie rūkstančios šiukšlių dėžės
miesto parkas kaip parkas geltonas suoliukas
medžių lapai ir tiek
ir visai ne auksiniai
ir visai be nostalgijos aš tau kažką sakau
taip taip linkteli galva
įprastu judesiu pasitaisai krentančius plaukus
tu man sakai ir to pakanka
ruduo kaip ruduo
ir nieko daugiau
netgi lašas užtiškęs ant tavo laikroduko
neatspindi nei balto sparno nei pranašo
atsigręžk
iš tikro nieko
nieko už tavo pečių nieko už mano
aš tau sakau taip taip atsakai
taip taip ruduo
ir nieko daugiau
ir lengva
ir gervės paprasčiausiai nuskrenda
o ne įsirėžia pleištu į dangų
o. ne atsimuša į prieblandos skardą
pirmą kartą po šitiek metų
nuskrenda ir tiek
kaip lengva dieve kaip lengva
sėdime dviese ir be jokio palyginimo
aš tau sakau taip taip atsakai
ir tai pati įmantriausia frazė

II
akimirka
be išmonių be melo ir be išmaldos

arba: be suklydimo

III
ruduo ir tiek

prieina maža mergytė
ir žiūri didelėm akim

maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga

IV
o ten prabėga šunelis
prabėga ir viskas

tiesa jis šlubčioja

V
rūkstanti šiukšlių dėžė
kelios nuorūkos
veidrodžio šukė žolėj, žvirblis

VI
du vyrai praeina
kalbėdamiesi vienas sako:
„šito aš neatleisiu“ ir juokiasi
praeina pro balą pro mažą mergytę ji žiūri
ir visai nesvarbu kas jie

„koks tavo vardas?“
mergytė nubėga tekšt tekšt

VII
kaip lengva
po šitiek metų kaip lengva atsigręžk
ruduo ir jokio stebuklo

 

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



DŽIAZINIAI MUZIKAVIMAI

1. MOTERIS

skutimosi peiliukas
buvo gražus
ir šiek tiek kraujuotas

gal todėl jis ir buvo gražus
o gal todėl kraujuotas

juo moteris skuto sau
antakius

moteris buvo graži
ir šiek tiek patvirkus

gal todėl ji ir buvo graži
o gal todėl patvirkus

rausvas vatos gabaliukas
lyg rožė
gulėjo ant Renuaro reprodukcijos

ir nepriminė jokio paveikslo

 

2. LENGVAI REKLAMINIS BLIUZAS

gęsta žvaigždės
jau rytas
mieloji

lyg nubudę niūniuojam
gaivų
rytmečio bliuzą

šeštoje eilėje
mandagiai
suloja senutė

ir jos balso duobė
nurieda
neoninėm raidėm:

prieš pirkdami vaikus
patikrinkite
kaip jie veikia

 

3. BET VIS VIEN TAI DAR NE LIGONINĖ

aš gyvenu baltame name
tokiame baltame
kad net kiek žydrame
žydrame žydrame
vos ne vos melsvame
bet labiau ir labiau
ir labiau
mėlynam tokiame
tamsiai mėlyname
gal net juozganame
aš gyvenu baltame name

 

4. ŠUO MĖNESIENOJE

                    „jaučiu kad jis miršta
                    tik stengiasi to neparodyti“

guli
ant skudurų nukritęs
kaip gintarinis žiedas
nuo karalienės piršto

šunie
mėnesienoje

našlaitiškai geras
klaidingai pamokytas

šunie
mėnesienoje

paskui mėnulio apžibintą
miesto atklydėlio sparną
veržiasi tavo vienintelis jausmas

šunie
mėnesienoje
                    – ir taip karaliene
                       jis praranda
                                        mane

 

5. LIETUS

nė vienos žuvėdros
nė vienos žvaigždės
nei šleikštulio

nors yra fortepijonas
ir yra muzikantas
bet nėra muzikos miegančiajai

atleiskite
kaip vadinasi šitos naktys
drėgnam tinkle iškilusios
iš abejingai banguojančio bliuzo

jos vadinasi
nė vienos žuvėdros
nė vienos žvaigždės
nei šleikštulio

vien lietus ir lietus

 

6. CIU CIU CIU RUDENĖLI

sudžiūvęs lapas
medinėm kojukėm
bėga kaip šunelis
šaligatviu

su vėjo pavadėliu ant kaklo
su drėgna garbanėle ant kaktos

ir

net jei man atimtos tėvystės teisės
vis tiek mano žvaigždelė miega
vis tiek
vis tiek ciu ciu ciu rudenėli

 

7. MOTERIS KAIP NAKTIS

moteris į kurią
taip tyliai nusileido
aušrine žaidžiančios tolumos
taip tyliai jog ji ir pati neišgirdo
kaip naktis
ji gali tave palikti o tu jos ne

 

8. SKURDUS

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

 

9. GIRGŽDA DURYS LIETAUS IR LAPŲ

va taip mano šuneli
gyvensime kieme
perbėgtame skruzdės
peršliaužtame mėnulio
sustotame rudens

o ko mums dar
jei tai ką turime
nesugebam įminti

štai nemiga palinksta
viršum lapkričio
ir sako:
vienatvė bus kaip durys

gal ir taip

šuneli tu mano šuneli
pasidabruotu kailiu
drėgnom letenėlėm

 

10. GAISRINĖ

kai mėnuo primena vėjuje degančią gaisrinę
virš kurios užrašyta: uždrauskite savo gyvybę
tą lemtingą stikliuką degtinės
net jeigu stikliukas nėra jau lemtingas
kokie švarūs lukštai nakties pakrantėje
ir kokios rafinuotos ir saugios
juose likimo žvaigždės
mat jas tiktai mirties aistra
dar prikelia gyvenimui

 

11. UŽBAIGTA TEMA

buvęs pilietis o dabar
užkietėjęs trisdešimtmetis pamestinukas
po maldos
tarsi po diplomatinio pokylio
su lengvais šizofrenijos išpuoliais
elegantiškai lenkiasi
prie baltosios klozeto gėlės
viens du trys viens du trys o paskui
pagiriomis po kraujomaišos
baisiai nelaimingas
Sopfo tomelio paraštėse
tuo pačiu Vienos valso ritmu
rašo nuoširdų meilės eilėraštį bet
o tačiau jam pasiseka nes
lankstaus bijūnėlio žingsniu
jis prieina stulbinančią išvadą
kad jam ir pačiam nesvarbu
ar tai poezija
ar traukuliai subtilios sielos
per pokylį apsinuodijusios
pašvinkusiomis austrėmis

 

12. LAŠAI LAŠANTYS Į NEŠVARIĄ KRIAUKLĘ

pagaliau ir aš įsigijau
šitą ligą „niekuo netikiu
o gal ir visai atvirkščiai“

mano sąmonė
pritraukė kelius prie krūtinės
ir užsnūdo rūsio kampe

tai reiškia: dar laimim
bet jau nebemylim

o gal ir visai atvirkščiai

irišvisirišvisirišvis
tiek to sako
tiek to

lašai lašantys į nešvarią kriauklę
tiek to o
meile kuri nesi danguje
tebus pagarbintas tavo įsčių vaisius

 

13. LAPKRITIS

velniop viskas lietus
ištykšta į lietų
gal velniop viskas ištykšta
gal lietus gal į lietų
ir kokia klaidinga
kokia baisiai balta
alyva kaip altorius degam
klaida norėti
bet kas mus perspėjo
tik vėjo gūsis tarsi žaisdamas
išvertė taurę vyno
ant liepsnojančios staltiesės ant
liepsnojančios staltiesės lyg
Chajamo ketureilį į
lapkričio kalbą
 

14. LAIKRODIS

mano naujas laikrodis eina tvirčiau
negu mano senas laikrodis o mano
senas laikrodis eina gražiau
negu mano fleitos laikrodis
nes mano fleitos laikrodis
išvis gal ne laikrodis
jis pabaigė laiką
ir grakščiai
prisisuko
atgal

 

15. SKAIDRUS

svetainės pelytė ridena
nakties karoliuką jai padeda
mėnuo jam padeda
moteris jos skruosto duobutėje
skruosto duobutėje taip
jai padedu aš
man padeda svetainės pelytė
ridenanti skaidrų nakties karoliuką

 

16.DAUGIAU NEGU LAPKRITIS VEIDRODYJE

yra bordelis ir yra Bodleras
yra lapkritis ir yra lapkritis veidrodyje
yra langą užklijavęs laikraštis
kuris yra mišios už save
ir yra alyvos kaip miegas
jos baltos yra
yra mieloji ii susimildama yra
lietus ir tautybė
ir ką čia kalbėt viskas yra kas yra
bet gal viskas yra daugiau negu. kas yra
nes tarsi visai jau nėra to kuris matė
ar daugiau yra tai kas yra
ar tai ko nėra bet gal viskas yra

 

17. TIESIOG ŽIEMOS PASAKA

kelias per miestelį keletas
linksmų ir skubančių praeivių
keletas snaigių ir sniegenų
keletas naujametinių varpelių ir niekur tokio abejingo
                                 kaip aš niekur tokio abejingo
                                 kur pažvelgsi tiesiog niekur
                                 tiesiog žiemos pasaka

 

18. KELIONĖ

jau vietos užimtos
talentingų atstovų kupė
bet įeina dar vienas
jis sako ir skleidžiasi gėlės

        visai kitaip reaguoja lyderis
        lyg išgirdęs kažką nepadoraus
        jis baigia žaist azartinius žaidimus
        nervingai užsisako būtent raudonos arbatos
        ir ramina prie diplomo nuorašo
        prismeigtą dresiruotą plaštakę

„plaštakė ilgesingai žiūri į mane
lyg taitietė pro gogenišką pensnė“

taip žiūri
             taip žiūri
                          kad skleidžiasi gėlės
 

19. SLĖNIS

aš numirsiu tarp mirtų
ironijos slėnyje prisikelsiu
tarp mirtų ironijos slėnyje
ir sėdėsiu tarp mirtų ironijos
slėnyje ar girdi ką jos kužda
ironijos slėnyje
                      – kad nėra
jokio slėnio ironijos pusėje

 

20. PAŠNEKESYS

gražus pašnekesys su draugu
prie sodo fontano

man padėjo vynas
jam padėjo mano išgertas vynas

visos žvaigždės žydėjo vienodai
mums tik atrodė kad ne

mums tik atrodė
kad astra yra ne rožė

o rožė ne moteris
o moteris ne mėnuo
nes mėnuo aukštesnis

mums tik atrodė
kad dar kas nors gali atrodyt

 

21. DIEVIŠKOS SLĖPYNES

ko mes čia ieškome ko mes
čia ieškome nežinau
ko mes čia ieškome
mes čia

 

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



VEIDRODIS

4. RYTINĖ MEILĖS DAINA

mieloji
tavo krūtys
lyg dvi snieginos kalvos
kurių viršūnėse dega
po mažą laukinę obelį
o mūsų vaikai
gimsta sunumeruoti
ir geria arbatą
ir žaidžia šachmatais
kartais muštruoja peles
estradoje ar kareivinėse
kur vienišos kambarinės
dulkina pagalvį
ii skambina raktais Stravinskį nes šiandien
ak virš jų supasi penkios juodos varnos

penkios juodos varnos
lyg mylinčiojo pirštų tęsinys
ir visa tai būna gražu
ir teka saulė
o mūsų sunumeruoti vaikai
galvoja kad visa tai
būna gražu nes šiandien
dainuoja čigonai
ir trys kosmopolitai
nežinia kur palikę
savo kepures ir kojas
dainuoja po lapeliais
tralialia po lapeliais
virš kurių supasi
penkios juodos varnos
o mūsų sunumeruoti vaikai
žaidžia jų plunksnose
ir narsiai deklamuoja
savo mirimo liudijimus


asmeninis poeto barzdaskutys
ir nuasmenintas sielos prižiūrėtojas
sakau:
mieloji nieko nėra
tik tu
ir aš tavy
ir visa tai būna gražu

ir visa tai būna gražu
ir teka saulė
ir teka saulė
ir teka saulė
o mes sėdim prie jūros nes šiandien
gal tik šiandien prie jūros
jau nebus mums viens kito
per daug
nes nebus tiek mažai
kad užtektų

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.