Kai prabudau juodos antys glostė mano plaukus. Ir ponas Sako liepė plaukti į paviršių...

Išnėriau naujajam pasauly. Tiesiai į lovą atnešę degtinės. Ir Mėlynoj tarpkojo planetoj –
pilvo šokį demonstravo apkūni musulmonė. Tada gimė rytas. Su stiklais ant akių ir tylėjimu viduje. Ir tik garsas kylantis ugnies stulpu nuramino vėją.
Antys vėl pradėjo dainuot ir sparnais plaut grindis. Sesuo Mocha ir brolis Pienas neišeinantis iš medinės skrynios suplojo delnais. Ir tada Rytas pakvipo – kepamų blynų su grietine – švelniu regtaimu. Ir pro šalį kaip tyčia gracingai praeina arklys su hipiška kasele. Ilgesio antenos ant žemės priima nelaimingųjų džiaugsmą.
Iš urvų išlenda judantys operos dagiliai. Jie tiek neišauklėti kad akyse virsta į žvėris. Ir sukdami virš galvos meškinius „kapkanus“ gaudo spalvotus drakonus.
Senobiniuose traktatuose užfiksuota grožio paslaptis bet kuriame subjekte. Tik apžiok. Sušildyk. Ir mylėk.
Niekas nežadėjo kad bus lengva. Tik nudegintas juokas ištempė vėl iš gilumos.
Šiaurės ašigaly barbarai vis dar geria už moteris. Tik mes čiulpiam viens kito karamelę. Stepės smėlyje braido mumukai ir rytas jų cechuose dirba iš pat ankstaus vakaro.
Taip gera nukrist ant miegančios antilopės ir apglėbus jos galvikę pažadint ir švelniai pašnibždėt: – Tu ne viena.
O tada vakare leidžiantis saulei uždegti jaukų laužą ir ragauti ką tik iškeptos mėsos. Ir tik gimęs tylenis viduj vis dar tyli. Jis nusilenkia žvaigždėms ir dykumos garsui. Kad išliktų vientisas ir nuo jo nugaros pasitrauktų snaiperio taikiklis. Tėvynė nukritus giliai paširdžiuose kur pilna akmenų ir sustingusių šešėlių.
Ir niekas nepasakys kad mes vėl susitiksim. Kišenėj glamžomas nuolatinis bilietas.
Tik jūreiviai ant vandenyno dugno niekaip negali užmigt. Niekas nežinojo kad jie dalyviai tos pačio karo tik susitikimo vieta išsitrynus. Niekas nebejaučia sūraus vandens skonio. Niekas nebegali jaust liūdesio. Ženklais paruošta tai kas priekyje. Viskas praskrido taip greit kad mirtis tik juoda linija.
Skrydis į viršų neliečiant kūno debesų ir gerti tik išėjimo džiną. Prabundant vasaros narve ir su skalbiniais prie upės... Įkvėpti švaros. Darnos. Glostyt miegančius akmenis. Ieškoti tavo žvilgsnio... į stiklo šalį taip visada nutinka tik reikia užpildyt pareiškimą ir turėt baltos kreidos.
Balti paukščiai ant kranto šukuojas plunksnas. Burlaiviai susipynę skęsta į gilų seno vokiečio šalmą. Debesų plaukai ir lygus paviršius. Spindinčių žuvies akių nerimas tiesiai į suplotą dangaus vyzdį.
Tuo tarpu krante meistrai dainuoja „čiastuškes“. Su minkštom fufaikėm juokdamiesi gulasi po tankais ir tiesiai į duobeles. Sriubai nereikia nei druskos nei pipirų. Kaimynai tarsi jogai suskrenda prie žvakių ir išsitraukę arbaletus šaudo į vietinius parko fontanus taip stengdamiesi pataikyti vienas į kitą.
Visi ištrintom atmintim neliesdami žemės paleidžia šviesą ir nebesugrįžta.
Tik strazdai ir oro gyvatės sugebėjo išgyvent.

Ir niekas nepasakys kad mes vėl susitikom....

2006 m.