Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija. Abiejų kalba „neornamentuota“, tiktai pirmojo – šiapus, o antrojo – anapus simbolizmo. Mieželaitis tiki į mosto prasmingumą, į auditorijos buvimą; jo patosas veltui bando sukurti žmogišką šilumą. Mackaus poezija – tylios litanijos, pasikalbėjimai su savimi, beviltiškas ieškojimas namų sau ir kitiems. (Algimantas Julius Greimas)
Kas yra toji neornamentuota kalba? Jau pats jos apibūdinimas sako, kad tai kažkas priešinga gražiai, išdailintai poetinei kalbai. Poetas tremtį traktuoja kaip iššūkį tradiciniam poezijos supratimui. Atplėštas nuo gimtosios žemės žmogus ir jo pasaulis deformuojasi, todėl apie jį galima rašyti tik tokia pat deformuota kalba. Mackus, kaip ir Kazys Bradūnas, remiasi liaudies dainos stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau ir viena, ir kita jo poezijoje yra labiausiai deformuojama. (Dalia Satkauskytė)
NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA
ATSKLANDA
- Ką nešu stikliniam karste?
- Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin.
- Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
- Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
- Būk.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
I
Pabudintas Viešpaties Angelo,
žvelgiu į koplyčios vitražą:
veidas Viešpaties Angelo, -
angele, juoda ir žalia,
angele, amžiną atilsį.
Miegosiu per Viešpaties Angelą,
miegosiu per koplyčios vitražą,
per veidą Viešpaties Angelo,
per, angele, juodą ir žalią,
per, angele, amžiną atilsį.
Žalias, angele, kraštas,
žalia išdalinama žemė
rauda, angele, amžiną atilsį, -
tai gimdančios gieda ir gieda,
tai, angele, juoda prieš miegą.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
II
Tai įtampos kupinas laikas
tai laikas mirties nepaaiškintos
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas
tai pirštai ant vėstančio kūno
tai išdidumas prieš kojų mazgojimą
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
LITANIJA
Amžinas gedulas
pelėsių žaliuojantis kvapas
Amžinas gedulas
šilti mėnesienos žingsniai
prieš išlyjančią kūnų aistrą
Amžinas gedulas
įsivaizduotas nemirtingumas
prieš kaupiantis sniegui
Amžinas gedulas
prieš visa kas su pradžia
Amžinas gedulas
prieš visa kas be pradžios
Amžinas gedulas
prieš amžiną Dievą
Amžinas gedulas
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas
amžinas amžinas amžinas.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
Į APVALIĄ SPALVĄ
Žmogišką išdidumą -
kampuotą vėją
žaliuose krūmokšniuose,
rausvuose agrastų ovaluose
prieš kraujo sukrešėjimą, -
atleisk.
Smogišką vienatvę -
negrįstoj gatvės linijoj
riedantį kaimiečio vežimą
su grūdais iš gimtojo derliaus
prieš rudenio šalną, -
atšauk.
Neornamentuotą kalbą -
išsunktą akių mėlynumą,
užgriautą žaislų apvalumą
prieš dangaus sulėtėjimą, -
užgniaužk.
Generacijos neapykantos -
kliedinčios vaikystės,
pamišimo dėl duonos,
geltonų plaukų,
prižarstytų apkaso druskos, -
nebeatimk.
Per vėlu.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
III
Už kieno nuodėmes
protėvių mirštanti kalba?
Už mūsų sopulius -
aštri, neišnykstanti vaikystė.
Sopulio valandą būk gailestinga,
ledu ir akmeniu, vaikyste,
sninga ir sninga.
Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.
Kartą sunaikinsi, besąlyginis Viešpatie,
atsiminimu įsišaknijusio miesto.
Amžinai sopulingoji
ledu ir akmeniu sninga,
sninga ir sninga.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
MALDA
Mažos metrikos
protėvių raštuose
mirštančia kalba
vaikystės miestui!
Nemirusia kalba,
protėvių raštuose,
prisikėlimo Dieve,
besąlyginis Viešpatie!
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
HERMETIŠKOJI DAINA
1
Į avilį nebelėk,
medaus nebenešk,
bitele pilkoji;
koris išvalgytas,
avilys išdraskytas,
bitele pilkoji;
sudegink sparnus,
geluonį įleisk,
bitele pilkoji;
valandėlę gyvenk,
ir ramios tau mirties,
bitele pilkoji.
2
Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Kapai buvo arti -
ji nespėjo pažinti liūdesio.
Mano mergaitė buvo jauna.
Karstą pakasiau aš, -
jinai - nepatyrė vienatvės.
Kalbėjau su karsto medžiu,
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.
3
Maitinuos savimi:
sąnariams - kondoras,
sąnariams esu hiena.
Skausmą dedikuodamas sau,
sapnuoju homoseksuališkus angelus,
lesbianiškas teresėles.
Į ugnį -
kraują draskomų sąnarių -
paneriu galvą.
Raukšlėmis vinguriuoja sliekas,
akimis puola vėsa
hermetiškan ritualinin indan.
Braido aukštom pusnim
anapus prisikėlęs Dievas.
4
Kai pavargęs nuo prisikėlimo,
Kristau, ieškosi poilsio,
aš būsiu patogus karstas:
kondoras stiprus, hiena alkana,
sąnariai įskausminti
Iki neskausmo.
5
Iš visur sugrįžtu neišėjęs.
Naktimis ieškau gimtųjų namų.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, -
niekas manęs iš jų neišneš
nė karste, nė mirty.
6
Šitą beprotišką žemę,
šitą skausmo išsiveržimą,
šį lėtą kerštaujantį žudymą,
šią neapykantą teisinu,
tiktai - kad nebūčiau toks kvailas,
kad naktimis neieškočiau namų
visai prakeiktai, išklydusiai generacijai,
kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų,
lesbianiškų teresėlių:
tokioje tremtyje
būčiau per silpnas
net neapkęsti.
7
Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Bitele pilkoji, į avilį nebelėk, -
avilys išdraskytas, koriai išvalgyti;
nesibaigiantis kartos prakeikimas -
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
MELSKIMĖS, VASARA ARTINAS
Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
aš būčiau kūnas, geriąs džiaugsmo ežerus
Ir minkštą naujagimių angelų pieną.
Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu:
melskis už mus, Išganytojau.,
išklydo kaimenė,
neišgaląstos piemens žirklės,
o vasara artinas.
Melskis už mus, malonės pilnoji, -
karšta vasaros saulė -
guolis sielai tavai,
gimusiai iš kūno.
Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės,
aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego.
Melskis už mus, Išganytojau,
kad peilio ašmenys būtų kieti,
kad ranka būtų tikinti
į aukos nemirtingumų,
į Dievo trejybę.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS
Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.
Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.
Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose
Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką
Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės
Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.
Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;
už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
POKALBIS APIE NEGYVŲJŲ GIMIMĄ
Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas:
Dievas su mumis,
Gott mit uns.
Transcendentiška mėnulio šviesa
liaudiškai filosofuoja
ties užvertais saulužės langais.
Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.
Nepastebėta atėjo žiema,
nepastebėtas iškrito sniegas.
(Sninga, angele, sninga.)
Žiema - tai laikas gimdyti,
tai laikas iškankintame plote,
tai laikas mėnesių šaltyje
svetimų sezonų ir kūnų
artėjančią šilimą
jausti ir justi.
(Ar negyvi vaikai
nereikalingi tikėjimo, angele?
Ar negyvi vaikai
nereikalingi pasakų?)
Iš atsargos pašaukti -
Gott mit uns -
būriuojasi angelai.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
DVI GRUBIOS VARIACIJOS IŠKANKINTAM PLOTUI
1
Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš,
kauburiuos mano badui šliaužia švininės gyvatės,
švininių gyvačių badui šliaužioju dar aš;
žaliuose užmaskuotų dievų vitražuose mano pajuokai
drausmingai rikiuojasi generolų antpečių žvaigždės,
jų pajuokai - nepaklausiau įsakymo gyventi aš.
2
Staiga nebeleidžia ilsėtis šitame iškankintame plote!
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau!
Klausau, kaip staiga prisikėlimo operacijos baimėje verkiat, jaunatviškos akys.
Nebijokit, sakau: Mesijas dar negimė.
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau!
Užmiršote šalmais prisidengti mobilizuotus smegenis -
atleidimo nėra už tokią mirtiną nuodėmę.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
VINJETĖ
- Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume...
- Cha, cha.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
IV
Atsiųsk sopulingą raudą
veidams išraudoti,
sopulingą liaudišką raudą
nemirtingai vaikystei išverkti,
nepriekaištaujančią sopulingąją
generacijos liūdesiui baigti.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
LIAUDIŠKOJI
Ne suvisam išėjo,
tik suvisam negrįžo,
ošia medeliai,
ošia kirtėjai
iš liaudiškų kapų.
Pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.
Nebūk, mergele,
nebūk, jaunoji,
ant vėstančios smiltelės,
pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį
saulelės paieškoti,
saulužės nebegrįžti.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
HERMETIŠKOJI DAINA SU REFRENU
Jaunas Teresės liemuo
negyvas keliasi iš žemės
apsidairyti šimtmečio.
Suvaikėjęs Poseidonas
sveria jūros lašus
užtroškusiem vaikam,
nešantiem savo kūnus
vogčia į kapus.
Mirštančiųjų procesijos gieda.
Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio
numeta savo kūnus,
nelaukę krikšto.
Mirštančiųjų procesijos gieda.
Neišplaukė jų mirę tėvai
su vaškinėm komunijos žvakėm,
neišnešė gimtojo namo,
neišnešė krikšto rūbo
sielai paliudyti.
Mirštančiųjų procesijos gieda.
Užtroškę vaikai
sapnuodami skęsta
gėluos šuliniuos.
Mirštančiųjų procesijos gieda.
Dairykis, Teresėle, vaikystės,
dairykis neišraudojamo,
pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.
Jaunas Teresėlės liemuo
(mirštančiųjų procesijos gieda)
negyvas grįžta į žemę
apsidairyti vaikystės.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
V
Lėtais vakarais
kaip vandenynas be kūno
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip agrastų ovalai
prinokę rudenėjančioj saulėj
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip įkyrus iš istorijos herbas
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip kertamas medžio kamienas
gelbėkis Viešpatie
lėtais vakarais
kaip išbudintos džiunglės
gelbėkis Viešpatie.
Kaip aštrus, neišraudojamas veidas,
kaip vandenynas be kūno
mirštančiųjų procesijos gieda.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
Į TOBULĄ ĮTAMPĄ
Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina klausytis kojoto vaitojimo,
kondoro sparnų plėšraus monologo,
mirtino hienos kvatojimo.
Negyvenamą salą apleido
tigrai, panteros ir liūtai,
negyvenamą salą apleido
taurūs plėšrieji.
Čia niekas daugiau neateina gimdyti:
čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti,
uždegti laužą į šiaurės pusę,
kad ledas ištirptų,
kad pelėsių žaliuojantis kvapas
prisikėlimo dienai išliktų
liaudiškuos senolių kapuos.
Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina pažinti žemės pervertiškumą,
rokiruotis tobulam lentos išdalinime
vieną vienintelį kartą
prieš vienintelę tobulą įtampą;
čia ateinama supaprastėti
prieš dangaus tribunolo
iš kalno paskelbtą sprendimą.
Negyvenamą salą apleido
išteisinti taurūs plėšrieji,
negyvenamą salą apleido
jų plėšrumo tobulas skausmas.
Omnipotencijos kupini kojotai,
omnipotencijos kupini kondorai,
omnipotencijos pilnos hienos
prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
naujam absurdiškam kūriniui!
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
UŽSKLANDA: REČITATYVAS IR ŠAUKSMAS
Ateina vakaras,
ateina saulės išblėsimo laikas.
Surinkit dievukus, vaikai, -
žaidimas baigtas.
Minkštavilnių avinėlių kūnai, -
tegul jie klaupiasi skabyt žolės
į vėstantį, suartą žemės delną,
kur būta Žodžio.
Dievo avinėli,
tu naikini pasaulio nuodėmes,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę -
sunaikink šauksmą grįžt!
Viešpaties angele,
tu lydėjai mus nuo vaikystės,
tik vieno daikto gimtąja tarme!,
tik vieno šiaurės ištarimo!
Sunaikinto šimtmečio
baltųjų alyvų aliejum
tegul bus palytėtos
šiaurę išdavusios gentys.
Ištobulintos mirties
klaupiamės į vėstančią žemę,
atšauktos prisikėlimo nelaimės
meldžiam akmenėjančioj žemėj.
Tai saulės išblėsimo metas,
tai vakaro laikas.
Surinkit dievukus, vaikai, -
žaidimas baigtas:
jūsų vaikystė išaugo
į piktą, abejojančią sielą,
į plėšrų, išgaląstą kūną,
į grobiui paruoštą sapną:
motinos įsčioj,
anapus išdainuotų marių,
Jonukas gimtąja tarme
šneka namus,
šneka tobulesnio gyvenimo sampratą.
Tai saulės atėjimo metas,
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.
- Grąžinkite apskritimus!
- Grąžinkit augintinį miestą,
palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
grąžinkit mane,- ištariau vienas.
Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.
