***

aš begėdė –
prarijau vyšnios
kauliuką
vadinasi, dabar
mano skrandyje
užaugs didelis
didelis
vyšnmedis.

atsargiai nuleisiu
kopėčias
ir įlipsiu
vyšnių skrandyje
pasiraškyti

gal neužmėtys akmenimis
kad apsivogiau



 

***
dar nesiskirsto
medžiai
neisiu
dar ir aš



 

***
mėlynų dantų šypsena
prisipažink
tu ką tik suvalgei dangų



 

***
geria geltoną
nuo akvarelinių
dažų
vandenį

šypsosi



 

***
kakta –
geriausia vieta
kopūstų
reklamai



 

***
įmetu du litus pasiimu dvidešimt centų grąžos
kunigas kerta su maldaknyge per mano didelę galvą
vynioju kulnus kuo toliau taip jau pusvalandį
lakstom aplink švenčiausios mergelės Marijos skulptūrą

– pagausiu – užmušiu, pagausiu-gausiu užmušiu
– ai, tiek to, užmušk, negi gaila tik mano šonkauliai jautrūs.



 

atsisveikinimas su ginklais

ištraukiu iš užančio akmenį
sunku nešiotis palaikyk
batus kol užsirišiu sniegas
pasirodo būna baltas
pro akinių atšylančius
stiklus prasišviečia pupelės
dydžio langas visi keliai
pas rimą veda ir atgal
pas joną trečią brolį
sniege guminių batų
žymės su ženklu inkaro
tai dievas siunčia gerąją
naujieną išrinktai kaimo
tautai matai kazys sušalo
girtas naktį nors spalvino ne kartą
dekalogą o kas man aš
ne vietinis todėl ne
kaltas kaltas aš kad akmenį
daviau jam savo palaikyti



 

nors nusprok

nuo tylėjimo burna
samanom užžėlė
išbluko akių žydruma
nuo neverkimo
gerai kad bent nerūdija
ausų būgneliai –
galėsim nuo ryto
lig vakaro klausytis
kaip skimbteli
į kepurę metami
pinigėliai
cingt cangt
cingt cangt
o kai gegulė iškukuos
mums ilgą pavasarį
užkasim pinigėlius kad
kažkas susapnuotų
ir ateitų Lobio ieškotų
vaidensimės tada
vaidensimės iki pirmgaidžių
tai bus juoko
tai juoko bus
nors nusprok



 

ieškant

jie yra vienas kitam skirti
abu turi po tris
skylutes ausyse
ir po vieną dešiniajam
spenelyje
didieji kojų pirštai
vienodai nutolę –
vienas žiūri į kaimyno iš kairės – Petro
kitas – į kaimyno iš dešinės – Jono –
langus
net pienžiedis tilptų
abu turi plačias nosių
šnerves, kurios plazdena
lyg žuvies pelekai
uodžiant
vanilę
šokoladą
migdolus
ir bambos jų yra gilios
gilios įdubusios kad
telpa smailas liežuvio
galiukas lyg žiogas

jie tikrai yra vienas kitam skirti

bet jie niekada nesusitinka
nes pro gausybę vienodų
skylučių kiaurai
švilpia
vėjas



 

***
eiti saulės rinkti per naktį,
sulipintus bluostus
pakabinti virš ugnies
kad išdžiūtų

po to parvežti mamai
kriaukles dovanų
<... >
žiūri ji į bebluostę mane,
panašią į varlę,
deda lūpas bučiniui –

varle, varle, pavirsk gi, pavirsk
į pernai pavasarį mirusį
tėvą



 

***
esu tavo
šnobelis
su kumpele
lyg Himalajų
nuokalne,
kuria kažkas
ant užpakalio
čiuožina
eilėraštį

traukis,
kol nepakirto



 

***
Lyg perkūnas iš giedro dangaus
nuo Pabaisko atūžia audra –
tai vairuotojas Petras įaudrino
dešimt metų frigidišką žmoną



 

***
kaukšt kaukšt
atsargiai pasibeldžia
praveriu langą
ir įsileidžiu meilužį
mėnulį

žiūrim abu į mėnulį

ir kalbam jis sako
jau tos kelnaitės
su virvele visai tau
netinka – taip juokingai
įsirėžia į užpakalį
kad noris tik grybžtelt
ir grybžtelt
panašus tavo užpakalis
į pilnatį
o per pilnatį kiaules
pjauti galima

įsižeidus ištrenkiu mėnulį
per langą dabar
kaba du vienas
mėnulis kaip mėnulis
o kitas brandus
įrėžtas virvelėm
lyg užpakalis
bado akis

todėl pilnaties
ir nemėgstu



 

***
Jiedu ilgai kalbėjo
kol moteris nosimi
šniurkštelėjus
tyliai išspaudė –

„myliu tave be galo“.

Kitą dieną jis
galą paliko namie
ir nuo tol jie
ilgai ir laimingai
gyvena.



 

***
ir susmunka dangus
tiesiai ant rašomo
stalo

apsisiusioja ant knygų

aš jį suvystau
ir padedu į lentyną
prie Zaratustros

2007 m.