Tai argi ne vis tiek, kur dabar linguoti? „Rudens auksinės bangos mane neša...“ Kieno čia šedevras? Nebežinau... Neatmenu. Rudens auksinės bangos nežinia kur mane neša, bent aš nematau – juk tamsu. Tolus, galbūt paskutinis miesto žiburys už mano šlapios nugaros plast ir užgęsta... Lyja Lietuvos šalyje! Šit ir išsimušiau iš tako! Kurmių takai – žmonių takai. Partijos planai – liaudies planai. Planas – įstatymas. Šąlala! Šąla? Ne, šlapia. Šlapios mano kojos, šlapias miško takas – tolyn, tolyn nuo miesto, žmonių, gyvulių, žiburių, motociklų ir lėktuvų! Lėktuvai, beje, sportiniai – vartosi, kilpas (mirties?) raito – toliau ir nuo jų. Juoda spalva – rudens spalva. Su visais savo šviespilkiais šešėliais ir grimasom. Jau gal valanda šlitiniuoju. Kai esi gerai įkaušęs, niekas nerūpi, nieko nebaisu. Kad ir nebeturi kur nakvoti. Palauk, bet juk dabar ne ruduo, dabar oficialus pavasaris. Vakar dar buvo žiema – šiandien pavasaris... kad ir neturi kur nakvoti... Juk iš vienur mandagiai pasiūlė išeiti. Iš kitur išvarė. Trečiur neįsileido – teisingai, ir aš tokių neįsileisčiau! Juk šunim smirda tokie ir bakterijas nešioja. Na, gal ne visi blyškiąsias spirochetas, bet vis tiek. Nusikaltimų prezumpcija ir profilaktika, gerai skamba, a? Nors ir nežinau gerai, ką tai reiškia. ,,Rudens auksinės bangos...“ Lietus nuplauna visus pėdsakus. Rūgštus, šlapias lietus. Kvepia šlapi lapai. Šlapi lapai kvepia. Irgi kvepia... Tiomnaja noč, tolko puli... Šunų keliai – šunkeliai – žmonių keliai. Kačių takai, vorų trasos. O juk net dieną čia baugu eiti. Draustinis. Ne dėl to, kad draustinis – čia juk niekas neuždrausta. Akivarai, pelkutės, reti vabzdžiai, kelios kobros, cha! Geriant alų, kažkas sakė: vėl pabėgo kaliniai. Nudėjo darbe sargybinį ir pabėgo. Negali būt! Taigi sugaus, čia ne tundra. Juk ir tundroj sugauna. E, koks mano suknistas... Eisiu, kol nugriūsiu, čia vis dėlto kaži koks takas. Gal net žmonių pramintas. Tututututu! Tututu! Tutu! Šaudo! Už nugaros miške, ties įsivaizduojamu Paukščių taku. Ne, ne kalinius, čia „reguliarioji kariuomenė“ – SA. Tutu. Pirrrr! Pirrr! Bach! Bumpst! Jie, matyt, net minosvaidį turi, koks mano... Pajutę dujų nuotėkį, išjunkite dujotiekį!
       Tik nenorėk visko suprasti, visko žinoti – kitiems vis tiek nemokėsi papasakot. Nes kiti irgi nieko nesupras, jie irgi turi savų rūpesčių. Visos naujienos visur tos pačios. Atsargos gali būti tik papildytos. Vėjas yra įprastas gamtos reiškinys. Šlept, šlept per purvyną, kiti niekad nesupras. Tik niekad nemanyk, kad kitas nedurnas, kitas irgi durnas! Kas taip sakė? Gilagas? O ką tau sakė Klo? Ką sakė Klotilda? Dink! Štai ką ji sakė. Bet ta pati Klotilda pasivijo ir įbruko butelį – imk, imk ir čiuožk, dink! Valkata! Še, dar žiauberė! Varyk iš čia! Tad ir duonutės turiu. Kad ne tas lietus, ne pažliugęs sniegas. Ir žvarbu, broliuk triuši, žvarbu, nors ir apkaušęs esi, gerai apkaušęs. Eini tolyn, broliuk triuši, bijai? Bijau, sakau pats sau, mieste likti negalima – jie ką tik dar labiau sugriežtino kovą su valkatom. Ne vieta, girdi, tokiems mūsų visuomenėj! Tai kur vieta, pone kapitone? Kalėjime. Ką čia, valkatauti, aišku, gėda, jei valkatauji ne iš pašaukimo. Nors kaip ten, kaip ten? Aha... daug pašauktų, maža išrinktų! ,,Valkatų gaudymo savaitė“. „Valkataujančių šunų ir kačių gaudymo dekada“. Kaip ką prisivilioti? Šunį kaulu, katę valerijono lašais, o valkatą? Viralu, alaus kaušu ar tais pačiais valerijonais? Ne mano reikalas! Partijos keliai – valkatos keliai! Vo glubine sibirskich rud... ne, čia ne man, tai komunizmo šmėkloms. Valkatų fantazija nebloga, komunistų irgi, tik šie net sau meluoja! Kiek skirta, tiek ir nueisi. Klotz am Bein, Klavier vom Bauch, wie lang ist die Chaussee? * Kiekvienas išsilavinęs valkata moka bent keletą kalbų, aibę idiomų, o argo jam vienas malonumas! Įdomu gal būtų į save iš šalies pažvelgti, bet juk tokia tamsa. Nors akį durk. Durk jam į akį! taip, rodos, šaukė kažkas prie alaus langelio. O ko lindo be eilės? Į akį! Diena prie alaus, naktis be alaus. Alau! Alau! Auuu! Auuu! Senas mano balachonas, skrybėlė sena, mėnuo pateka raudonas, valkatos daina... Kieno šios eilės? Ne mano, tikrai ne. Mano pažįstamo, kelyje žuvusio valkatos. Jis traukė vieškeliu Bagdadas – Pivašiūnai ir ties Rumunijos kryžkelėm žuvo nuo beduino kulkos, galit netikėt. Netikėkit niekuo, ką čia paistau. Bet aš jums nieko ir nesakau, aš su savimi šnekuosi ir ant nieko nepykstu. Nė ant Klotildos – Brunhildos – Matildos, žiaukt! Hildos. Esu išsilavinęs valkata – aktorius ir netgi stoikas. ,,Stoike“ jie vadina barą, kur galima gert stačiam, kad daugiau tilptų. Stoikas prie „stoikės“. Šiaip aš vengiu rusicizmų, polonizmų, netgi judaizmų ir germanizmų. Bet sakau „šiur“ ir ,,džėla“ – tai jau amerikonizmai. Jų irgi reikėtų vengti! Tai, ką aš čia vapu, yra tik nekaltas pasąmonės srautas. Tokiu metodu rašė aibė žymių t a r y b i n i ų  lietuvių rašytojų, kai kurie tarėsi netgi atradę šitą srautą. Beje. Kas gi yra tarybinis rašytojas? Tarybinis rašytojas turi raudoną ženkliuką. Daug ženkliukų, žiaukt, žiaukt! Ne, jau reikia stabtelėt ir pažiūrėt, ką ta kačiukė Klo man čia įkišo... Gurkšt. Girkšt. Ho! Aišku kas! Ne, ne benzinas, sykį taip jau buvo. Tokią slogą tuomet turėjau, kad net prie lūpų keldamas nieko nesuuodžiau. Ko tu čia kimbi? Oi, su kuo aš čia ginčijuosi? Su niekuo. Girkšt, gurkšt... mes dar susitiksim po daugelio metų... pirrr pirrr! – klausykis, Jūrate, klausykis, rūrate. Tai šit. Yra nuomonė! Yra t o k i a  nuomonė, kad vienas žmogus susidegino, protestuodamas prieš tai, kad Lietuvoj vis dar nėra krematoriumo, kad miręs turi pūti kaip klevo, ąžuolo, gluosnio lapas... Jei tu būtum šūdas, o aš klevo lapas! Aš tave pridengčiau, kad nesklistų kvapas, taigi. Kieno? Lermontovo. Liaudies! Kremas tai dar ne krematoriumas. Tai visai kas kita. Jeigu vyras kultūringas, penis jam nereikalingas. Mandagiai tariant. Taip sakė vienas žymus žemaičių rašytojas, mes statėm jo veikalą. Veikals latviškai reiškia krautuvę. Kai statėm jo krautuvę. Gerk, valkata! Į Klo sveikatą! Mano cigaretė kaip vilko akis. Vienaakis vilkas. Kaip žebenkšties akutė. Klo skylutė kaip pelės akutė! Vienaakis vilkolakis. Wehrwolf. Tokių čia nėra! Pirr, pirrr, raketa. Baigė, amen. Šlus. Finis. O man? Reikia atsiremt, pailsėt, vis tiek šlapias kaip piemens maišas. Gražiai, vaizdingai pasakyta, ar ne, tamsta mokytojau? Dvišakas medis, dvišakas moters liežuvėlis, o gal man tik taip pasirodė. Ji buvo visai be papų. Plokščia kaip skalbimo lenta. Plokščiakūnė moteris. Klaikus klasiškas žvilgsnis, trys buteliai ant scenos grindų. Lady Mackbeth. Žiurkės akys. Patvory stimpanti žiurkė, kaip aš dabar. Ne, aš turiu butelį, stimpančios žiurkės tokio neturi. Priešpaskutinis patepimas. Indulgencija. Non libet... Didelis butelis yra geriau negu mažas. Didelę kiaulystę irgi sunkiau padaryti nei mažą. Tuo tarpu jie manęs jau ieško Nemuno gatvėj. Šilo gatvėj. Taikos gatvėj. Napoleono štrasėj. Marijos Melnik aveniu. Ši ilga – 3889 metrai. Pasak Anatolijaus Kroco – šnipo, tardytojo. Irgi girtuoklis nelaimingas. Pasakyk, kas tu esi, ir aš pasakysiu, kas tu toks. Toks daugmaž Kroco credo. Credo su „c“. Vienam šnekėtis yra geriausia. „Yra“ galima ir praleisti. Sykį tokia liesa merga atnešė man prie „stoikės“ paskaityt savo apsakymą. Net ne apsakymą, „srautą“. Pilnas sąsiuvinis žaliais viršeliais. ,,Milijonai žvaigždžių, tarsi milijonai auksinių kruzeirų žėrėjo virš įlankos“. Ir t.t. Toliau neskaičiau, atėjo Bernšteinas, o paskui nebebuvo laiko. Ir iš kur tas mūsų pasiutęs noras viską susigrūsti į kišenes? Ji man įkišo trirublę, nors turėjo būti atvirkščiai. Bet aš neįstengiau panelės tos paimti – buvau tris dienas nieko nevalgęs. Buvau gėręs tik alaus, o alus yra skysta duona. Buvau valgęs tik skystos duonos, bet vis tiek nieko neišėjo. Gerdavau po dešimt dvylika bonkų kasdien. Jei ne daugiau. Reikėtų pasikeisti smirdinčias kojines, bet kitų neturiu. Zylė man nudžiovė dvi poras, bet vieną atidaviau Chorchei, jis net žiemą vaikščiojo basnirčias. Aukso žmogus, sykį suveikė stiklinę samanės, kai aš beveik jau miriau. Džigi, džigi, siūlė man toji novelistė, bet man nieko neišėjo. Ji net nesupyko, tik atsiduso. Pati kalta, kam siūlyt tokiam žmogui kaip aš – neėdusiam. Smulkūs bruožai, didelė burna gosli. Pone Bernšteinai, užčiaupkit savo kakarinę, pasakė ji tada ponui Bernšteinui. Tačiau Bernšteinui ji davė – jis nusivedė ją į užkulisius ir pasiguldė ant dekoracijų. Ant dulkių ir pjuvenų... Šuns metai, kiaulės metai, žiurkės metai... Ant dekoracijų su žvaigždėtu dangum, antraip gal būtų ir nedavus: miriadai kruzeirų, pone Bernšteinai, už vieną naktį! Tai tavo, Bernšteinai, žmona Klotilda išgujo mane į tamsą, pasakė, kad jau pavasaris, tai ji įbruko man šitą didelę b o n k ą , reikia sakyti butelis. Aš buvau gabiausias jūsų artistas, pone Bernšteinai, ir jūsų laimė, kad šita b o n k a  tikrai didelė, tikrai pilna – jos pakaktų ir trims valkatoms. Ar pamenat, kaip aš atlikau užpakalinių žirgo kojų vaidmenį? Pati Klotilda jodinėjo manim po sceną, o ir aš ja jodinėjau – ką čia slėpti! – tik ne scenoje, o paupy. Geriausiems artistams viskas leidžiama, o teatras ne vienuolynas, argi ne, Bernšteinai? Teatras tai pirmučiausia rampa. Rampa! Kas yra rampa? Niekas nežino, kas yra rampa. Arba – rampos šviesa. Rampos šviesą išvydo... Gulėdamas tą naktį scenoje, aš ir mačiau.. kaip ant žvaigždėtos dekoracijos Bernšteinas tvarkė tą novelistę. Raičiojosi po visą dangų... Sudegusio – tikrai sudegusio! – teatro artistas, pirmąją kalendorinio pavasario naktį šlapiam užmiesčio miške, su buteliu samanės, supiltos į dičkį Vermuto rosso, argi tai teisybė! Gyvenau teatre – teatras sudegė. Sudegė ir toji dekoracija su žvaigždėtu dangum už milijardą kruzeirų... Einu, lapsiu toliau, o naktie ledine... Švento Jono naktį, klausime žvaigždės, laužus imsim degti, raganos padės! Jokių laužų, Krocas iškart suseks! Ir – jokio sekso, jokio nuovargio, jei miškas tau namai, o alus sriuba. Miežių buljonas. Ketvirtas amžius prieš mūsų erą, prieš Kristų, – taip ir matau: mūsų tikri broliai egiptiečiai jau verda alų!.. Paskui Bernšteinas užsivilko šarvus, įjungė visas šviesas ir jiedu dar repetavo mizansceną (aš viską girdėjau) – Skirgaila atleidžia mylimajai. O gal jie žaidė karalių Lyrą? Lady Mackbeth? Gal. Irgi visai be papų, kaip ir Klo. T.y. Klotilda. Klo, taip ją šaukia Bernšteinas. Klo, išvirk čajaus! Klo, paduok žąsiai šieno! Klo, kur tu? Klo, klo, klo...
       Viešpatie, koks puikus butelis! Aš jau vos žengiu, o jis vis dar sunkus. Kad tik neišlaistyčiau, kad tik kur nepamesčiau! Kad tik rasčiau kokį tankų augalą, pavyzdžiui, eglę. Lyk, lietau, aš nieko nematau. Teatrą studijavau pats. Aktoriaus saviruoša. Pėterio Vaiso užrašai. Dostojevskis. Bernšteinas? Ne, Bernšteinas mane tik maitino, leido nakvoti scenoje ir kartais duodavo truputį pinigų – visai ne daug. Kojinėms jau nebeužtekdavo. Puskojinėms. Na, ir nieko nesakydavo dėl Klo. Gal kaip geriausiam artistui? O, Klo! O, Vaterklo! O, Vaterlo! Čia ne visai į temą, bet nieko, bus gerai. Gerai. Gerumas tas gyvenimas, sakė vienas poetas. Pavardės tyčia net sau nesakysiu. Dar gurkšt. Girkšt. Šikt mikt. Aure kas ten tamsuoja labiau už tamsą? Kas ten joja? Raiteli, palauk manęs! Wer reitet so spät durch Nacht und Wind? – Es ist der Vater mit seinem Kind.** Niekas čia ne jodinėja tokiu metu. Niekuomet nejodinėjo... Es ist der Vater mit seinem Kind. Sena Gėtės baladė. Jokių Gėčių!
       Dievuli, tengi tvartas! Vidur miško stovi tvartas, nei paleistas, nei pakartas! Nei užkaltas, nei aptvertas! Kieno? Mano. Mano rimai, mano tvartas. Tikrai, bet gal ten kas jau? Jau kas gyvena? Stoj! Kto idiot? Mano in alto! Ruki! Hände hoch! Stop. Arba ne – Nonstop. Dar – girkšt, gurkšt. Kad būt aiškiau. Kad jokia smarvė negąsdintų manęs! Love me tonight and late kiss tomorrow good bye!***  Mano namas vijokliais apaugęs... skambėk, daina! Visuomet prisimink, sakė man vienas kriminalistas – ne, ne Krocas, kad tamsoje ir tavęs kažkas bijo. Pulk visuomet pirmas ir laimėsi! Surakintus vergus į galeras! Kaip aš čia jį ir pamačiau? Tą tvartą. Galėjau sau eit ir praeit. Juk tas takas suka kaži kur į Nemuną. Toliau – plaukte per Nemuną. Iki Bagdado! Per Rumunijos kryžkeles! Aš gyvenu agoniją ir rudenį su merdinčia, su mirštančia Europa! Gerai, kad niekas negirdi, užmuštų, kad šaipaus iš t o k i o  poeto. O aš mačiau: autobuse. Įkaušęs vaikinas bedė į begalinę bendrakeleivės krūtinę nykščiu: Tai tu Europą nuo mongolų apgynei nuoga krūtine! Gelbėkit, sušuko niekuo nekalta moteris... Tuo tarpu kapitonas Seifulinas ir ,,grupa zachvata“ supa įtariamą lindynę Brolių Enčių aveniu... tegu! Sausa, jau man sausa... Gersiu, kol... smigsiu... tarybinė santvarka užgrūdina žmogų ne tik morališkai, bet ir f i z i š k a i , priverčia iškęsti visus kankinimus, tortūras, tiesa, tai tas pat. Todėl rusai laimi visur ir visada. Žemėj, jūroj ir danguj. Net kosmose. Koks jugoslavas iškęstų čia tokį šaltį kaip aš? Miške dar pilna šlapio, suzmekusio nebalto sniego. Joks jugoslavas, nebent juodkalnietis. Koks lenkas, švedas ar olandas? Jakutas iškęstų, žinoma. Už tokį puikų butelį Jakutijoje aš, ko gero, gaučiau saują nešlifuotų deimantų. Jie nusišlifuotų patys, mano kišenėse, man šlifuojant gatves, nesijuok, naktie! Sykį aš gėriau su Adomu Mickevičium – jis parodė pasą. Du pasus, vieną – užsienio. Viskas ten sutapo. Adam Mickiewicz, polak. Matot, šitaip vapėdamas, aš jau ir viduje! Čia aš ir prisėsiu. Čia lyg dėžė kokia, lyg suolas – kakoj skirtum, liš by šilta! Kalbos darkytojų pašiūrė. Anksčiau aš pažinojau ir daugiau rašytojų, bet vieni numirė, o kiti išleido plonytėles knygutes (tokias kaip sanbiuleteniai poliklinikose – ,,Saugokime akis nuo trachomos!“ arba ,,Ką reikia žinoti nėščiajai“) ir nebenorėjo manęs pažinti. Pažinojau dailininkų, bet jie surengė parodas ir jau varė mane iš savo prišnerkštų, girtų dirbtuvių. Net iš ,,banglo“ kilusi Monika Eufenija. Esu kartą išstatytas parodoje – piešė jie mane visi, kokį tik panorėję, dažniausiai tokį, koks ir esu – valkatą ir artistą. Dabar jau tikrai sudegusio teatro. Bernšteinas matė eskizus, liuks, sakė, bet ką jis, ,,drupis“, supranta! Protingiausia y r a  žavėtis savimi – niekas negali uždrausti! Neuždrausi gyvent g r a ž i a i ! Kas ne, tai ne. Žaviesi savo mintimis, išprusimu, niekaip neprageriama atmintim, o randi tvartą! Gryčią gal? Juk aš jau sėdžiu ant kaži kokios dėžės ar suolo. Yhaha! Uostyk duoną, paskui gerk, kiek gali, tiek ir ištverk! Dabar cigaretė! Gražiai gyvent neuždrausi! Kažkokie kaliošai akių aukštyje, seni kaliošai, siūbuojantys kaliošai, nors vėjo nėr – viskas nuo palaimingo girtumo. Gloria Clotilda! taip ryt užrašysiu degutu ant jos durų, kai jie abu išeis į apkasus – repetuoti tos novelistės pjesės ,,Bastionas“. Viskas ten apie žiurkes, viskas o viskas apie žiurkes, viskas ten apie mane, perkeltine prasme, žinoma. Galėjo pavadinti ,,Valkata“, galėjo – „Klajūnas“, tai ne – ,,Bastionas“! Siūbuokit, kaliošai, be dūmo, be vėjo, kažkas į namus vieną kartą parėjo! Tai aš. Aš, žinoma, kas daugiau. Gyvensiu čia, tvarte – troboj, būva tokių. „Būva“ dviskaita. Arba – eiva. Jei būva kojinės – kelnės, tai kodėl negal būt – tvartas – troba? Jei būva katė – žuvis, šaukštas – šakutė, valtis – kelnės, žmogus – beždžionė arba žmogus – amfibija, tai kodėl? Gyvensiu! Klo nešios man žiauberes, samanę, supiltą į Vermuto rosso arba Vermuto bianco butelius, o aš rašysiu savo atsiminimus apie Bernšteiną, apie Klo, apie novelistę – bepapę kaip Klo... Apie teatro gaisrą su visom mizanscenom – myžk ant scenos! Aš, grįždamas kartą... iš miško... sušalęs. .. parsivedžiau Klo, ir ji išvirė alų! Kas yra graži moteris? Mano tėvas sako, kad jo laikais gražios buvo dvi – Žaklina Kenedi ir Brigitte Bardot, reikia tarti: Bridžit Bardo. Jis pamiršo Tvigi. Tiesa, Tvigi buvo irgi gaišena, kaip Klo ir novelistė, bet vis tiek! Sakydavo tėvas, nes jo nebėr, iššoko pro langą – tiū tiū, Vorkutiū! Na, ne Vorkutiū, vis tiek tiū tiū! Alkoholis nešildo, sakė man kitąsyk narkologijos tėvas Valdemaras Bundzatis (Italija, Pizza) – apsvaigęs kūnas paprasčiausiai nejaučia šalčio. Ne ,,kūnas“, – sakė Bundzaitis, – ,,organizmas“ nejaučia šalčio. Jeigu kenčia organizmas, jam padės tik onanizmas! Kaip man ir kitiems mano kartos berniukams melavo, kad tai sekina stuburo smegenis! Visi dvejetukininkai – onanistai? Tik neseniai atseit paaiškėjo – sveika, tik su saiku. Vienas malonumas – ką nori, tą ir knisi, kad ir – nebūtinai Anglijos – karalienę. Egoizmas tai, žinoma, baisus egoizmas, bet tik egoistai dar gali šį tą pasiekti. Kad ir aš: ėjau, ėjau ir priėjau šitą trobtvartį? Tvarttrobę? Ne, neskamba. Kas gi čia? Gal atrasim iš netyčių šiuolaikinį mūsų Dičių? Štai ką reiškia fenomenali atmintis ir saulėta vaikystė bėgimo takeliuose. Viską atsimeni, ypač tai, ko nereikia. Ir nei iš šio, nei iš to. Viena estė man sakydavo – ar tu nori ŠIOBEITO? Ir mudu nusirengdavom iki pusės, kaip pas daktarą. Tik atsitiktinai sužinojau, kad šitaip sakydavo Mikė Pūkuotukas. Estė ir Mikė. Štai Klozetų poezija bei proza. Civilizuotos šalys jau seniausiai išsileidę tokias antologijas. „Ja ne poet, no ja skažu stichami – pašol ty... melkimi šagami“. Buvo laikai! Sykį mano eilėraštį apie žiogus („Susprogsiu į tūkstantį žiogų! Kiekvienas žiogas bus plevėsa!“) išspausdino toksai neva jaunimo žurnalas – žiaukt, gurkšt! – taigi... Kad pasipylė skambučiai! Kaip drįstat spausdinti to valkatos draikalus?! Gavau keturiolika rublių ir laišką – per patrankos šūvį nuo mūsų redakcijos! Norėjau parduoti užsieniui, bet užsienis tik pasijuokė – toks žmogus, to užsienio atstovas – nė žodžio prieš komunistus! Tuo metu jų valdžia dar nieko blogo nebuvo spėjusi man padaryti! Gero irgi, žinia. Kartais pagalvodavau apie nepartinių bloką. Argi ne taip sakydavo: „Komunistų ir nepartinių blokas“. Blokas „Camel“ ar netgi „BT“ yra geriausias blokas pasauly! Pone Seifulinai, sakydavau aš jau vėliau, juk jūs irgi ne pirštu darytas, viską suprantat, paleiskit mane iš nuovados, koks aš priešas, o ir jūs, rodos, ne bolševikas? Cho, sakydavo man kapitonas Seifulinas, o ką aš žinau? Jei ne priešas, dar būsi toks! Bet dažniausiai paleisdavo, o aš skubėdavau pas Bernšteiną į repeticiją; vaidinom aną rudenį klasišką veikalą – Bekiu ,,Mirabo“. Man jau buvo pasiuvę kostiumą – juodą, ilgą. Taip ir sunešiojau jį gatvėse, sutryniau, tik cilindras liko – premjera taip ir neįvyko. Liko tik šis balachonas... Švis? Dar ne, ne. Kiek čia liko kliuku kliuku? O, dar pakaks. Litras čia mat. Gal čia ir koks židinys yra? Vargu... Dabar taip gerai jaučiuos, kad nereikia jokių židinių. Drėgna cigaretė, plutelė, gurkšt. Galėčiau rašyti tezes pradedantiems rašytojams. Arba temų rinkinį prakutusiems rašeivoms. Panašiai kaip abiturientams. Pavyzdžiui, pavyzdžiui... Kodėl lūšys nepuola girtų? Užupis yra mūsų Monterėjus. Žydai kaipo aukštos kultūros tauta. Perlojos kronprincas ir jo reikšmė. Už ką mes mylime lenkus? Liūdesys ir alus kaipo gyvenimo ir mąstymo būdas... Ne, tikrai, žiaukt... Susprogsiu į tūkstantį žiogų!.. Kiekvienas žiogas bus Klotilda! Arba: Bernšteino egzercizai provincijoje. Ir taip be galo, be krašto. Vienas kitas rašto žmogus, manau, būtų, ko gero, net dėkingas. Didžiai dėkingas. Bet didžiai dėkingų šiais laikais nebūna. Ir dar – visi aliai vieno plagiatoriai. Lietuvos gladiatorių parodija! Visur, ne tik menuose: štai tokį kaip mano balachoną jau dėvi bene tuzinas provincijos valkatų. Pseudovalkatų, geriau pasakius. Visur būtina klasifikcija: jei perdien triniesi prie alaus, o vakare eini pas mamytę ar kokią „šalavą“, tai koks tu valkata? Apsišaukėlis: lževalkata! Rasės grynumas būtinas ir čia. Valkatavimas tai ne vien romantiški parkai, paupiai, laužai, nauji susitikimai ir viltys. Tai kur kas rūsčiau, banaliau ir tiesiog juodžiau. Vien apavas ką reiškia! Štai būtų sausos kojos, argi aš taip šnirpščiau nosim? Aišku, kad ne! Rudi, lengvi slidžių batai su auliukais, su apvaliais odos lopais ties kulkšnim – kiekvieno tikro valkatos svaja! Bernšteinas, pavyzdžiui, turi tokius, bet koks jis valkata! Režisierius – girtuoklis, vedęs gražiausią savo artistę Klo. Artisto gyvenimas – klajonė ir kančia, rimtai aiškindavo man Bernšteinas, dūmindamas „Primą“, Bernšteinas Arnoldas – Arnas Bernšteinas, visai ne žydas, jam toji pravardė prilipo po kažkokio vaidinimo dar amatų mokykloj. Meno amatų, beje. Jis panašus ne į žydą, o į Nikolajų II, carą su ,,gimnastiorka“, mano manymu, nevertą nė vieno mūsų kunigaikščių puspadžio, bet ką darysi, – caras vis caras. Saras. Sara Bernštein. Sarienė Klotilda ir saras Arno Bernšteinas. Štai ši porelė porą metų ir buvo mano Alfa ir Omega visais atžvilgiais. Atvirai sakant, rūpėjo man ir toji novelistė, Nemira ar Nemiga. Nemiga, Nemiga! Nemiga... Vardas toks. Nemira – Nemiga... Nemiga tai ir toks upelis Minske, t.y. Menske, po gatvėm teka, jam tinka tas vardas. Toji rašytojėlė kaip paauglys – plokščia, segtukais susegtais plaukais, dryžuotom vilnonėm kojinėm, trumpu paltuku – žiemą vasarą vis tokia pat. Bet Bernšteinui tokios patinka! O Klo? Klo gigantas, tik papų neturi, labai krimtosi dėl to... net man, sykį jodinėjant paupiais, guodėsi, kaip jai dėl to skaudu! Scenoj, žinoma, gali prisikimšti kur tik nori, gali tokį biustą pasidaryt, kad oho! Bet štai gyvenime... Scena ir gyvenimas, – dar viena amžinoji tema. Teisybė, neblaivi tada buvo, ėmė viduriuoti: Nemiga – Mira – kurva, Bernšteinas paleistuvis, teatras – bordelis!
       ...Dabar šitam tvarte bus mano namai, mano teatras, mano studija, būstas, butas, biuras, baras, migis, lovys – ko dar? Niekieno Namai. Kaip Dailininkų ar Kompozitorių... Taip juos ir vadinsiu – Niekieno! Gurkšt? Gurkšt, girkšt... Siūbuokit, kaliošai, siūbuokit be vėjo, kažkas dar ilgai čia per naktį stovėjo... be vėjo... siuvėjo... Prisimenu, gastrolės... Gurkšt, bet vos lašą, kaip vaistų! Važiuojam, būdavo, su Bernšteinu į kokį kolchozą – sunkvežimis dengtas, iki spektaklio lakt draudžiama, Bernšteinas, aišku, kabinoj prie šoferio, mano letena Klo užanty. Vis tiek ten šį tą rasdavau, nors liemenėlio jai ir nereikia. Atvažiuojam. Bernšteinas paskaitėlę kolūkio šviesuomenei – Kafka, Beketas, Zacharas Berkutas, Jonesku, Petresku, Eminesku! Ir tokiu rimtu snukiu, kad tie asilai iš pradžių net klausydavosi! Vaidinam – žmonės nieko nesupranta, Bernšteinas nutraukia spektaklį ir – intermedijos, anekdotai, armonika! Žinojo, ką daro – visi patenkinti, ne veltui jis ant sunkvežimio šono buvo užrašęs „Eksperimentinis Liaudies Teatras“. Jam ant švarko kišenės būčiau prisiuvęs emblemą – kaip kelneriui ar administratoriui – „BERNŠTEINAS. EKSPERIMENTINIS GENIJUS“. Būtų buvęs, aišku, didžiai patenkintas! Didžiai! Patinka man tas žodis. Ar aš dabar didžiai patenkintas, siūbuojant tiems kaliošams, gurkšt? Kaliošams? Pamiršau monologą, kurį ne kartą sakydavau scenoje, o ir krūmuose: „Senjora, jūsų oda akinamai balta, jūsų krūtinė kaip nerami jūra, tarkit žodį! Čia mudu vieni, brangi senjora! Vienas jūsų šypsnys išgelbės gyvybę mano kariams, ryžkitės! Be vado jie prakiš mūšį laukiniams, o jūsų gyvybė, tai yra mano gyvybė – jūsų rankose! O, Klo! Klo, Klo, klo...“

       ...ooo, oo, o... o! Kr. Kra. Kran! Šalin. Kas čia? Čia aš. O kas čia? Čia mano ranka... koja... šlapias batas... batas? Bu bu... nubundu... Kran! Primma del oro del cienna... programma de la fiesta in lingua italiana... canta Ritta Pavone... Germania ociendentale... tanti tanti auguri... tanti auguri! Pala! O kur butelis?.. Germania ociedentale... Kur butelis, klausiu. Aha! Vot tak, skazal biedniak. Kumekaješ? Mažą lašą, kurs pratašo nuotolį tarp smegenų... ir lakūnas tyliai prašo – vieną kartą gyvenu... ir dabar šitoj oazėj – susidaužkim tyliai – op! Tolima karinė bazė vieną kartą eis velniop! Op! Velniop! Hei, betgi jau turėtų švist?! Pyst, ir pavasaris! Būk sveikas, o pavasari taikos! Būk sveikas, artiste sudegusio teatro! Gurkšt! Gurkšt! Teatrą sudegino Klo, tai aišku kaip dieną, o dabar dar labai tamsu. Koks ten teatras, buvusi santechnikų būstinė, pusrūsis. Teatro būstinė, administracijos kontora, mano būstas, Bernšteino pokylių ir meilės lizdas. Vestuvės Malinovkoje, taip vadindavosi tos puotos. Vargšė Nemira – Nemiga – Mirjam! Plokščias užpakaliukas, vaikiški džinsai, segtukas plaukuose – rašytoja! Visi sugedę – tik mes dar ne. Kirmėlės dar tik šliaužia į mus. Nemiga kiekvienam šiukštu neduoda. Nemiga rašo noveles. Mirjam kala roles. Štai naujausios novelės pradžia: „Vasarą mokytoją vėl išvežė į tolimą sanatoriją, ir jo mylimoji nusprendė pėsčia n u k a k t i  pas jį... Sanatorija buvo kalnuose... ėjo ji, ėjo...“ Melkimi šagami. Kai suliepsnojo scena, girtą Bernšteiną Klo ant rankų išnešė iš ugnies ir numetė į sniegą šalia šiukšlių konteinerio. Jis sušnypštė ir užgeso – gražūs jo antakiai buvo nugruzdę. Barzda ir cariški ūsai taip pat. Kai jis atsigavo, visas teatras su žvaigždėtom dekoracijom buvo sugruzdėjęs. Su dekoracijom, rekvizitu, ataskaitom, planais, slaptaisiais Bernšteino protokolais ir rankraščiais – jis rašė esė: Teatras ir provincijos visuomenė. Kaip užkariauti žiūrovą? Niekad nemačiau tokio laimingo žmogaus kaip apsvaigęs, bet jau atsigavęs Bernšteinas! Švytėte švytėjo savo paties pelenuose ir, pakilęs kaip Feniksas, skutamuoju skridimu apskridęs apylinkę, vėl degė noru s t a t y t i ! Bučiavo ta proga Nemigą, Čitą, Meksiką ir Klo – visas artistes. O juk Bernšteinas žinojo, kad teatrą pakūrė Klo! Tai buvo vieša šeimyninė paslaptis – teatras abiem buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo, o gal dar giliau...
       Kaip lėtai slenka naktis – aš juk gerokai nusnūdau, o dar nė neketina švisti. Sakei, kad mano akys kaštonai, pasakiau aš Klo po gaisro. Ji nusiviepė: sakiau! Maža ką aš sakiau! Dabar mes išvažiuojam į Kauną – b a s t a ! Albertas ten duoda mums visą požemį su g a l e r i j a ! Į katės subinę, niūriai atšoviau aš. Niekšas, supyko Klo, pavyduolis! Ant trečios lentynos, pasakiau jai, nes jau žinojau – nebeturėsiu kur nakvoti. Gal tris naktis praleidau pas Bernšteinus, ten laikėsi ir Nemiga su Čita. Bernšteinas girtas knarkė, mudu su Klo jodinėjomės poniais. Traukėm prieš Kalavijuočių ordiną. Ant žirgų! – sušukdavau aš, o Bernšteinas net nenustodavo knarkęs. Bet antrojo žando neatsuko: išgujo iš s a v o  namų. Kaip šįvakar ir Klo.
       Kiekgi dar liko šitoj bedugnėj? Ho, dar yra! Gurkšnelytį, nors mažytį, man įpylė Klotildytė! Klotildėlė gero būdo – retadantė, plauko rudo! Von! suriaumojo Bernšteinas ir užsimojo žeberklu – buvo mat garsus brakonierius, bet menkas peštukas. Bet aš pirmučiausia dar pavalgiau rūgščių kopūstų ir išgėriau, ką aš ten tada gėriau? Vermuto rosso? Taip, rožių vandenį, spirituotą rožinį losjoną – skanumynas! Atsisveikinimas su rožėmis. Ir išėjau klajot, genijų namus aplenkdamas iš tolo. Iš tolo nuo molo, nuo šlyno ir molio, namolio, o broli, mentolo paroli! Mentas tai dar ne mentolas. Nekalbėkim apie mentų mentalitetą! Mentai šįkart manim susidomėjo: prisivaidinai, sako. Eik dirbt! Eik šikt, norėjau pasakyt kapitonui Seifulinui, bet jis gal būtų ne taip supratęs ir sušukęs: Sargyba! Suimt jį! Sargyba! Sargyba prie Reino – Wacht am Rhein! Nakties sargyba, čia jau Rembrantas, Rembo dėdė, Stalonės protėvis. Sargyba! Postai visame vieškely Bagdadas – Pivašiūnai, sudvigubinti postai prie Rumunijos kryžkelių – sugaut gyvą! Neduot alaus! Prie sienos jį! Į Luvrą! Jie visi man spąstus spendė, bet užšaut pamiršo sklendę, su tinklais jie gaudyt bandė, patys pildami į skrandį... Turiu namus... Negaliu sakyt: mes neturime namų pas juodą girią... mes neturime baltų avių bandos! Turiu namus, ko dar? Puikūs, gražūs jaukūs! Niekieno Namai – nusiimkit kaukes, lenkitės žemai! Tuoj rytas. Pas Klo? Nebe. Nevermore! Nemiga? Nemiga, Nemiga! Žinoma, Nemiga, Nemigėlė! Ji, ji viena! Aš ištaisysiu visas klaidas jos novelėse – pirmučiausia rašybos, o paskui ir skyrybos, logikos, stiliaus, žioplas klaidas ir specklaidas. Nušlifuosiu jos rašinius kaip Jakutijos brangakmenius! Juk myliu Nemigą, myliu tas vietas, kur turėtų būti jos papai, kokio galo ji susidėjo su tuo Bernšteinu – nieko, aš jį nukepsiu kaip kepsnį! Išausiu kaip audinį! Nemigėle, Nemigėle mano! Kur mano akys anksčiau buvo? Iki ašarų myliu dabar tave! Į tavo sveikatą geriu didelį skanų ir nepaskutinį gurkšnį! Vivat academia! Nušlifuosiu viską kartu, mylėsimės iki sąmonės netekimo, o vėl ją atgavę viską pradėsim iš naujo! Gyvensim kaip žmonės! K o n j a k a s  ir rožės. O rožinis vanduo tik rankutėm nusimazgot – prieš ir po. Kaip žmonės. Jokio cinizmo ir pagiežos gerajam pasauliui. Jokių – paduok žąsiai šieno. Jokio brutalumo, bet ir jokios egzaltacijos. „Nauji tekstai“ – taip vadinsis Nemigos novelynas. Taip ir pavadinsiu paantraštėje – ,,Nemigos novelynas“. Tiek to, paliksim ir apie tą džiovininką mokytoją. Myli mane, Nemigėle? Prozit! Tau tik devyniolika metų, krūtys dar užaugs. Kiek yra bevardžių rašytojų! Šimtai, tūkstančiai. Dešimt, ne, penkiolika tūkstančių egz. kietais viršeliais. Celofanuotais! Viršelius duosim piešt... kam čia duot? Taip, šlubiui Lotrekui, tegul nors kartą prisimena, kad moka ne tik juostas vainikams rašyti! Arba – Kranachui! Atmetus tą ,,kra“, bet tiek to! Tiektotiektotiektotiekto – kažkas maneišlošloto!

       ...kad turėčiau laikrodį, pasižiūrėčiau, kelinta valanda – septynios ar devynios, brr. Vėsu, tamsu, gausu! Ko gausu? Jau baigias puota kruvina, pirmyn teisybė eina! Naktis kaip degutas. ...Kai juodos nakties degutas apkaišys dienos gijas, tąsyk mes darželio rūtas, tąsyk lelijas... tąsyk leli... kas čia dabar, kas čia, aš nieko nemačiau, štiš, von!.. nežiūrėsiu, man tik pasivaideno, čirkštelėjau degtuką, ir man pasirodė... neįžiūriu, lendu į kitą Niekieno Namų kampą, taip, balachoną ant galvos – aš ničnieko nemačiau, pasivaideno, žinot, girtam, gal jau delirium tremens? Juk ten kabo Nemiga! Tie be vėjo siūbuojantys kaliošai... o aukščiau jos dryžuotos vilnonės blauzdos! Širdie, padaryk pauzę, artistai privalo mokėti sulaikyti kvėpavimą net kelias minutes... Nemiga? Nemiga! Čia tu, Nemiga?!
       Ji, ji... Ji! Kabo. Kaliošai svyruoja. Kabo! Pasi. Pasikorė. Pasikorė, kol aš čia... ne, juk anksčiau... negal būt! Vai kokia baisi... girkšt, paskutinis lašas... Kol aš čia gėriau... kol aš čia varinėjau mintį... ji jau kabojo? Va, galiu paliest jos kojas... akių aukšty... man sekasi... logiškai šlifuoti... tik nelįsk į kišenes! Nelįsk, bus bėdos! Tu juk viską voki, girtuokli, sutriau, valkata, o ji ėmė ir... pasikorė... orė... rė... do rė mifa!
       Kabo. Einu, kabo. Sudie, Nemigėle... einu, kad tave kur, išgąsdinai... tau jau nebepadėsi... amžinoji šviesa tešviečia... ryt gal jau ir aš? Juk miestas tai apsuptas... man apsuptas! Tolyn, tolyn nuo čia! Skubu... aš apsupu miestą ir surengiu fiestą... Puota maro metu... Balius choleros metais... taigi jos nebėr! Kaip kitados nebeliko Roko, Salvinijos, Rimo, Raketės.....................................................................................

       Aha, dar lašas liko! Mažas lašas, kurs pratašo... Dabar skrisk į krūmus, butely! Skrisk, una paloma blanca! Guli po lova b o n k a ... Kai juodos nakties degutas nudažys dienos gijas... Žengte marš! O juk žinau, kad vėl ateisiu į Niekieno Namus, kompleksiukai? Balachono kapišonas jau išblukęs, negeltonas, ot tai geras kapišonas senutėlio balachono! Greičiau... Lietus nuplaus... tik neprarask idiotiško humoro jausmo... nejausmo, susileisk į veną myžalų, padegėli, sprink, dink... sprok savo kasdienę skystą duoną... Kas bus, tas, einu prie Alaus Lango – atidarymas aštuntą valandą. Lygiai aštuntą, pabandytų bent minutę pavėluot! Kol nueisiu, bus lygiai aštunta. Evviva Italia! Evviva Duce! Evviva Benito Mussolini! Gratias... Ne, turbūt aš jos nemylėjau, ji ne mano. Ji buvo Bernšteino meilužė. Buvo buvo... Dėl to Bernšteino tikriausiai ir pasidžiovė... Oi, negražu taip galvot! Oi, negražu... Aš ir negalvoju, trumpinu kelią – antai gaisrinė, sudegęs teatras, tolėliau – Bernšteino namai su žergena Klo. Klo ir Wc. Dabljū. Menisco conclavo. Vermuto bianco rosso. Vinčenco makalūzo! Žodžiais jūs manęs nepaimsite, kapitone Dima Seifulinai! Nebent jėga – septyni prieš vieną. Septynetas prieš Tėbus! Tebus! Tebus taip! Nemigėle, užmigusi... Tolyn! Kontroliniai klausimai. Kas buvo Dinas Raskas? Dinas Raskas buvo USA valstybės sekretorius. Augustas Bėbelis? Žydas, komunistų vadas. Herbertas Minajevas? Pirmasis lietuvis, 1934 metais ties Prienų tiltu matęs katę – žuvį... Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo... 8 m 90 cm? Bimono rekordas Mechike. Džekas Vinikaitis? Muzikos mokytojas – dvibortis švarkas, plaukai kaip varno. Ir taip toliau. Undsoweiter, undsofort. Itakdaleje... Pošol ty na ochotu... vis toliau nuo Niekieno Namų... nuo Niekieno Namų... Arsenalas. Ei, palauk! Negal būt! Nemiga! Nemiga! Aš negaliu taip greit, pala! Ei! Juk ten praėjo Nemiga! Tas pats paltelis, vilnonės rainos kojinės, ei! Dingo, paspartino žingsnį, pasileido bėgti... ei, Miga! O gal... Ne, tikrai ji! Bet ir tenai ji... kabo! Viešpatie! Už kokias nuodėmes? Košmaras... Ir čia ji, ir ten ji! Man reikia gurkšt. Kitaip bus purkšt. Nebežinau, ar grąžinau. Aš skolą žydui. Dievaž, apsikakosiu, o jau visai šviesu. Aišku, ji ten kabojo, kabojo kaip didelė, visu savo trumpumu – 1 m 65 cm, teatre Bernšteinas sykį mus visus išmatavo. Bet ir Akacijų gatvele nubėgo ji. Akacijų gatvelė įteka į Alyvų taką... Kur? Kur nubėgo? Aišku, ne prie alaus, ji dora kekšiukė, alaus nelaka.
       Suk ją devynios! Suk ją aštuonios ir devynios, sakau tau, Chorche. Sakau tau, Chorche, visą teisybę – kybur vybur! Pupst. Pupst ir gatava. Pastatyk dar vieną? Dar du. Tris. Pupst. Pauza. Taip rašydavo trečiam dešimtmety. Pauza. Kliauza. Ministras Kliauza, auksakalys Kneiza, crazy love. Pupst. Who is this crazy woman? Dar vieną, Chorche. Šiandien aš nudobsiu Bernšteiną, išdulkinsiu Klo ir pasikarsiu Niekieno Namuose! Tokio teatro, mielas Chorche, tu dar niekad nematei! Chorche, būk vyras, pastatyk dar vieną? Pameni, kaip aš tada tau kojines? Jooo! Buvau. Bernšteinas pravažiavo čia dviračiu? Nebeilgai! Paskutinė Bernšteino kelionė... krepo juosta... Valio! Visų šalių alugėriai, hoplia! Alus – mūsų degalai. Čia mūsų degalinė, kuro kontora, birža, informacijos centras, mūsų bistro, picerija, taverna, knaipė po atviru – visiškai atviru – dangum! Tik dangus šitoj šaly ir atviras, atvirai tau sakau, Chorche. Leisk, aš prisėsiu ant dėžės, visą naktį nemiegojau... dabar jau turiu kur gyventi... vakare aš nueisiu ir patikrinsiu – ji ar ne ji! Snukin, snukin, jei ne ji! Bet juk ji... Ne, ne, iškamša – ką, ar aš aklas, buvo jau visai šviesu... bet jei tu, Chorche, bent vienam, bent vienam žmogui... aišku? Bet jei ten ne ji, saugokis, Nemiga! Saugokis, Bernšteinai! Saugokis, Krocai, ir tu, Seifulinai! Saugokis! Pasaugok bokalą, aš tuoj... Gal ir tu, Chorche, esi? Pasiimsiu degalų. Bus drąsiau. Bet ne, ten ji, ir niekas daugiau. Ji. Tos pačios kojinės. Tik kur ji traukė tuos baisius kaliošus, jie iš pat pradžių mane ir suklaidino... dėkui tau, Chorche, neik dar. Nori, dabar einam? Trys km, na gal keturi. Už Urbono namo. Už gaisrininkų bokšto. Už maumedyno. Niekieno Namuose. Netoli krantas. Šviesiom naktim matosi Stambulo žiburiai, netiki? Taip, atrodo, Stambulo. Tai neini? Neini vis dėl to... Chorche! Ei, paleiskit mane, aš turiu... būtinai... iš kur jūs atsiradot? Aš turiu... Oi, maniau, kad jūs persirengę turkai... mentolpadžiai... Mentai su savo mentalitetu... Cit. Štiš. Pupst! Pajuokavot. Nieko sau juokai! Štai pastovėsiu prie šitos raudonos sienelės... O vakare... vakare nueisiu. Vienas nueisiu, kas man. Šit ir stoviu, vėl gera... tai vakare... Vakare nueisiu... į Niekieno Namus. Niekieno, Niekieno, Niekieno... Niekieno Namus. .. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia...

       1987

       * Prie kojos kaladė, prie pilvo pianinas, ar dar ilgas kelias? (Vok.)
       ** Kas taip vėlai joja vėjuotą naktį? / Tai tėvas su savo sūnumi. (J.Gėtės baladės „Girių karalius“ pradžia. (Vok.)
       *** Mylėk mane šią naktį, o ryte pabučiuok ir viso gero! (Angl.) 

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.