16

       Viešpatie, nedoras tu buvai,
       Apgavai prasčiokišką mane,
       Ir birželio žydintys javai
       Virto dykuma pelenine.

       Už save dabar neatsakau
       Prie kančių pripildytos taurės.
       Nusileisk, veidmainiškas dangau,
       Ir lyg menką vabalą ištrėkšk.

       Štai ir galas, kantrusis mano drauge. Atsipusk, prasivėdink, išleisk dujas. O aš truputėli patylėsiu. Prieš finišuodamas. Jokių taškų ant „i“, jokių daugtaškių, sutinki? Vien veržlus finišas, švilpiant vėjui, kurio gausmas visiškai užgožia iš sprogusių plaučių einančio oro šnypštimą. Tu nesiraukyk, tai bus, ko gero, pati linksmiausia mano pasakojimo atsklanda. Jokios nevilties! Visas mūsų gyvenimas tėra tik buvusių gyvenimų citavimas, kartais toks citatų rinkinys susiklosto įdomiai, kartais be galo prieštaringai. Tik vienas dalykas yra cituoti antialkoholinę brošiūrą ir visai kitas gulėti svaigstančia galva bei tirpstančiom galūnėm žalioje kaip alaus butelis žolėje ir vos girdimai inkšti; apgavai mane, dangau! Visos citatos, žilas mano brolau, yra šūdo vertos, aš taip ir nespėjau jų pamėgti, bet kai nemėgsti, vis tiek kas nors ima ir įstringa. Apie lapes ir sparnuočius. Apie žmogaus sūnų. Apie numirėlius, laidojančius savo mirusiuosius. Yra žmonių, kurie prirenka didžiules puokštes citatų, sumerkia jas į didžiulius ąsočius, ir jos ten vysta be jokios naudos, nors iš tolo atrodo be galo gražiai ir išmintingai. O vis dėlto neiškęsiu nepacitavęs vieno išminties krislo, kuris man neišdilo iš girtos atminties ir dažnai paguosdavo labiau nei citata apie lapes ir jų urvus. Būčiau iškentęs, bet neiškenčiu ir cituoju: „Ir nėra geresnės paguodos už mintį, kad visas savo nelaimes žmogus pasirenka pats; ši mintis teleologiniu būdu atskleidžia mums paslaptingą tvarką ir nejučia suartina su dievybe.“ Štai. Viskas. Citata iš atminties: Jorge Luis Borges, „Deutsches Requiem“. Ir tikrai: ar gali būti dar geresnė paguoda? Kai nelaimės nebesulaikysi, kai ji įvyko, kas geriau paguos, jei ne mintis, kad tu pats ją savanoriškai pasirinkai? Raudoną „Ikarą“, išlipimą miške, degtinę, šiluminę trasą ir visa kita.
       O dabar liko papasakoti kelias smulkmenas.
       Jos gal ir buvo svarbios man, bet niekam daugiau.
       Nebesudužo nė vienas likimas.
       Iki birželio pradžios gyvenau toje pačioje pirtelėje prie Bibiškio–Linelio ežero. Niekas man nekliudė – nei užklystantys rimti meškeriotojai, nei triukšmingi automobilininkai. Viriausi dilgienę, rūgštynes, žuvienes. Duoną ir naminę degtinę pirkdavausi iš žmonių – puslitris tekainavo porą rublių, o aš dar turėjau nepraimtą šimtinę... Niekas man dabar nekvaršino galvos, aš, rodos, irgi niekam. Jau nebe. Apleido ir baimė dėl palikto po žeme įgaliotinio kūno ir dvaselės – buvau tikras, kad ji dvasioms priimtinu būdu, jau bus nusileidusi į pragarą. Jei mane būtų užklupę, kiti įgaliotiniai, būčiau pasidavęs jiems ir viską prisipažinęs – taip, tai aš, viskas teisybė.
       Juk aš jau nebegyvenau. Mane šildė saulė, įbridęs į vandenį, jutau jo gaivą, raukydavausi išgėręs, nuo tabako peršėjo gomurys, bet jau nebegyvenau. Ne, gal ir gyvenau – panašiai kaip Meksikos indėnai, Kintana Roo, skaičiau kitados apie juos ir be galo stebėjausi – kaip gali žmogus tarsi driežas ar gyvatė ištisas dienas tupėti medyje nieko neveikdamas? Tik žiūrėdamas sau priešais ir kaži ką urgzdamas? Juk laimingas toks, maniau tada skaitydamas. Kažkuo buvau panašus į tuos nuogus tamsrudžius žmones iš prancūzo knygos, bet vis dėlto neįstengiau būti toks, kaip jie, kad ir kaip būčiau norėjęs. Bibiškio ežero krantas ne Kintana Roo! Deja.
       Mane aplankydavo tik šlubas žmogus kvietiniais riestais ūsais, vienintele puošmena. Kurpius, našlys. Tolydžio jis man atnešdavo duonos ir naminės. Kartais nusnausdavo prie mano laužiuko. Vis mėtydavo spiningą „manajam“ ežero gale. Tik beveik nieko nepagaudavo. Net aš prilupdavau daugiau smulkmės – badas man negrėsė. Kartą visai netoli kranto jo blizgė užkibo, matyt, už kelmo. Kaip jis gailėjo to skardos gabaliūkščio! Rypavo kaip gegužė. Neapsikentęs nutariau jam padėti. Įsibridau į vandenį, pamažu ėmiau traukti valą – kelmas pasidavė, kad ir sunkiai. Pabridėjęs gilyn, apčiuopiau kažką glitaus. Kilstelėjau tą sunkumą paviršiun ir sudrebėjau – negyvėlis! Išlupau iš šonkaulio užkliuvusią blizgę ir sviedžiau našliui į krantą – še! Lavonas lėtai nugrimzdo atgal. Dabar jau žinau: žiemą jį užmuštą įkišo į eketę. Sąskaitų suvedimas: pernelyg daug žinojo! Kvit. O tada net kviečių ūsams nieko nesakiau – kam? Tik patariau čia nebežvejoti, o kai jis paklausė, tik džiaugiausi. Kodėl sakau tau? Ogi anksčiau būčiau dingęs iš tos vietos, būčiau šiurpes vien nuo prisiminimo apie lavoną. Dabar jau nebe. Tai argi aš gyvenau? Ne. Tik laukiau aukštesniųjų jėgų sprendimo. Net ne sprendimo – jutau, kad jis jau seniai priimtas, laukiau tik jo vykdymo, bet aukštesniosios būtybės jį vis atidėliojo, leido man žūklauti, skinti rūgštynes ir, pešant su šlubiu dūmą, girkšnojant „samanę“, niūniuoti kokią nykią melodiją – kvailą romansą ar pseudoliaudies pseudodainą.
       Pagaliau mane sapne aplankė ir įgaliotinis Bielopetravičius. Pasakė, kad jam viskas gerai einasi, sutikęs daugybę saviškių – pragare, žinoma – ant manęs nė kiek neširstas. Dabar, girdi, atvykęs čia pažvejoti lavonų. Sugavo aną, kurį ir aš buvau ištraukęs, išėmė iš vidurių bent tuziną puikių blizgių ir tris gražuolius ungurius, susikišo viską į galifė kišenes ir kvatodamas nugrimzdo po vandeniu – matyt, ir ten buvo vartai į jo karalystę.
       Paskui pasirodė kateris su vandens slidininkais. Jie perdien davėsi po ilgą ežerą, krykštė ir šūkavo. Stovyklą įkūrė netoli mano pirties, vakarais gėrė ir bliovė, o ką aš galėjau jiems padaryt? Mielai būčiau visus išpyškinęs, bet manęs jie nelietė.
       Kai slidininkai pagaliau išsinešdino, jau žydėjo žemuogės.
       Gulėjau pievutėje su žiogais, kai pasirodė kvietiniai ūsai.
       Po antro stiklelio prabilo:
       – Esi kitą šeštadienį kviečiamas į vestuves, – jis pasakė to kaimo, kur mudu su Agne išsikėlėm gyventi po gaisro, pavadinimą. – Patys jaunieji kviečia! Būtinai prašė prišnekint.
       Nė neklausė, iš kur jie mane pažįsta. Matyt, ir taip žinojo.
       Mano širdis pirmukart suplakė smarkiau – juk tai ženklas!
       Pasakiau, kad sutinku. Kad ateisiu.
       – Tai dabartės airiam pas mane, – pakvietė jis. – Pagyvensi iki vestuvių tų.
       – Klausyk, – kuštelėjo jis man vakare. – Ar ten tikrai kelmas buvo?
       – Kelmas, kelmas, – sušnypščiau piktai, – kas gi dar?
       – Aaa, tai gerai... – nutęsė jis. – Šneka mat žmonės...
       Bet aš jau apsimečiau miegąs.
       Kitą rytą su aušra patraukiau į žygį – susiruošiau į Šėmos degimvietę. Iki tol net mintis nebuvo šovusi ten nueiti. O dabar tarsi kas stumtelėjo – eik, pažiūrėk, atmink!
       Nuėjau, pažiūrėjau, atminiau.
       Traukdamas miško vieškeliu, prisiminiau, kaip kračiausi čia vežėčiose – sumuštas, sumaitotas, klejojantis.
       Jau ir šulinio svirtis nuvirtusi šėmavietėje. Tvartai išnešioti rąstams. Daug tamsžalių dilgynių, žalesnė ir žolė. Didžiuliai gysločių lapai ir smulkiažvynės takažolės.
       Beržiukai ant pamatų kada nors dar išaugs, dabar – varnalėšos, balandos, dilgynės. Pilki cementiniai pamatai – ir juos įveiks žolė. Čia kažkur paslėptas Šėmos „šmeiseris“ ir jo užrašai, kurių tuomet taip ir neperskaičiau. Ilsėkitės ramybėje!
       Čia aš klejojau su Glisono kilpa. Su savo kilpa!
       Čia savo pasakas sekė man rudoji Agnė. Kur ji dabar?
       Patraukiau ta pačia proskyna, kaip ir aną jau labai tolimą mėnesėtą naktį. Vien žemuogių žiedai, sausos, patręšę pušaitės, iki pamišimo čirškiantys žiogai. Virš eglių vėsi mėlynė ir nieko daugiau. Nei šernų, nei briedžių, nei kadaruojančios virvės...
       Dar pasėdėjau prie šulinio.
       Dar išgėriau burnelę už anuos laikus ir Šėmos vėlę.
       Kitą burnele išgėriau kaimo kapinaitėse – medinis kryžius ir juodas įrašas skardelėje – Valdemaras ŠĖMA. Tarp žvaigždutės ir kryželio – skaičiai, žymintys jo metus, pragyventus žemėje. Amen.
       Šalia – toks pat medinis kryžius, tik naujesnis. Aa, grovaitė! Štai jiedu ir susitiko amžinybėje.
       Jau buvau benueinąs, tik kažkas pasuko mano galvą dešiniop.
       Agnė ŠĖMAITĖ! Irgi tik skardelė? Iš Agnės? Nutirpau kaip tada, traukdamas ūsuočio blizgę... tai ir Agnė! Kupstelis ir keli baigiantys žydėti broliukai, kaip šitam krašte vadina našlaites.
       Mažytis, jaukus, saulėtas mirusiųjų miestelis!
       Užsivertęs gertuvę, nugėriau gerą mauką ir prisėdau ant juodo sauso beržo kelmo. Senam alyvų krūme ulbėjo strazdas. Pasivaideno, kad tame krūme tupi ugniaplaukė Agnė – tuoj išlįs ir nusikvatos. Ne, tik sausas kadagys įmestas tarp juodų kamienų.
       Kas galėjo jai nutikti?
       Sužinosiu per tas vestuves – Agnė pasikorė: be jokios priežasties, nepalikusi jokių raštelių ir priesakų. Žmonės tik pečiais gūžčiojo. Bet kryžių pastatė, vardą užrašė. Glisono kilpa.
       Priėjau prie šviežio smėlio krūvos. Duobė jau iškasta. Iš už krūvos ruko dūmelis – sėdėjo dar jaunyvas vyras ir rūkė. Pasiūliau jam degtinės – jis nugėrė, padėkojo ir tik tada pažiūrėjo į mane. Nepažino. Gal ir gerai, kad nepažino. Ar apsimetė nepažinęs?
       Aš juk pažinau –Kacvingelis, mano baudėjas. Kaip jis mikliai suseno! Kaži ką jis čia ruošiasi laidoti? Miškų panteone. Po skardiniais vainikų ir žaliais klevų lapais. Po pušų garbanom ir baltais debesėliais.
       – Gal da lašuką... galėtau?
       Nesidrovi, paprašė. Makt. O juk dar gaus už darbą.
       – Tai ką laidoji, Kacvingeli?
       Loštelėjo atgal. Žengė žingsnį atpakalias ir įkrito į duobę.
       Pažino...
       Nuėjau, palikęs jį ruopštis iš savo iškastos duobės. Pasivijo.
       – Ainam su manim, ainam, labai prašau!
       Užvedė motociklą, užsėdau, apkabinau jo šiltą liemenį.
       Išgėrėm du buteliu ir nieko nepasakėm kits kitam. Net apie Agnę nė žodžiu neužsiminėm. Pusgirtis parlakino mane atgalios pas šlubį. Nė neklaustas nuvežė – kaime visi viską žino. Tai ko nepažino iškart? Gal manė – aš nepažinsiu? Dabar jau vargu kada bepasikalbėsim.
       Iki vestuvių anam kaime buvo likusi dar visa savaitė.
       Ką dabar tau pasakysiu, sunku ir patikėti! Net dabar man rodosi keista – aš ištisą savaitę nė lašo negėriau! Ko tu linksi galva? Ar bent įsivaizduoji, ką tai reiškia tokiam kaip aš? Ir – niekieno neragintas, iš vakaro net nieko nenutaręs. Rytą, kai šlubis mirktelėjęs tarstelėjo „cingu lingu!“ ir ištraukė butelį, aš – pats labiausiai stebėdamasis – papurčiau galvą: negersiu. Pusbalsiu ištariau tą žodį ir net išsigandau: kas taip pasakė? Nejau aš?
       Ir negėriau. Išsiviriau arbatos.
       Nuėjau prie ežero, susiradau nepririštą kaimiečių luotą ir nusiyriau į ežero vidurį. Gulėjau luote, susidėjęs rankas už galvos. Paskui nuleidau jas, nusnūdau. Sapnavau luotą, pilną mažyčių nuogų moterėlių, sapnavau Silvestrą, iš cisternos kaušu pilstantį gyvybės vandenį. Moterys mane kuteno ir laistė iš mažyčių laistytuvų, Silva merkė akį – visai kaip šlubis! – ir siūlė kaušą savo stebuklingo gėrimo.
       Nubudęs iššokau iš luoto ir nuplaukiau į krantą.
       Jis liko plūduriuoti ežero vidury, jau pilnas žalsvo vandens.
       Man tebedžiūstant krante, jis tiesiog akyse nugrimzdo į dugną.
       Kažkas ateis ir neras jo. Tik vargu ar pasiges. Gili mintis!
       Vėsesnė diena pasitaikė, po maudynių pajutau vilkišką apetitą. Skabiau rūgštynes, kimšau pusžales žemuoges, parėjęs surijau konservus ir vėl išsiviriau arbatos.
       Kitą dieną apėjau visą ežerą – grįžau jau naktį, nusikalęs, alkanas ir blaivas.
       Sutaisiau seniui tvorą.
       Dar buvo likę gražaus laiko – blaivaus ir truputėlį keisto.
       Atgijo mano šypsenos nervas. Mane juokino šlubio kačiukai ir jo pasakojimas apie mergų gąsdinimus prieš ketvirtį amžiaus: jie, bernai, atsargiai prilipdę prie lentučių žvakes ir jas uždegę, dar atsargiau plukdydavę jas į mergų maudykles – sutemus, žinoma. Kaip jos žvygavę, o juk žinodavę, kas taip daro! Kitą kartą būčiau nebent rūgščiai šyptelėjęs. Dabar kvatojau kone iki ašarų.
       Radęs gerų karnų, nupyniau didžiulį krepšį – dvigubai, o gal net trigubai didesnį nei paprastai pina šiame krašte. Kvietiniai ūsai padėjo man – krepšys išėjo kaip tik: nei kreivas, nei šleivas. Didžiulis gelsvas krepšys! Dovana jaunavedžiams, jaunikis, girdėjau, iš miesto ir nepėsčias. Jaunasis tapytojas. Tokiems šitokie dirbiniai patinka. Tik ką į tą krepšį įdėti? Perdien nupynėm dar vieną krepšį – kiek mažesnį, kad tilptų į didžiojo vidų. Panašiai kaip rusiška matrioška. Vis tiek abu tušti. Šlubis gerai pasiūlė:
       – Einam, privėžiausim. Išvirsim ir nunešim jiems. Matysi, bus patenkinti.
       Vakare, jau gerai sutemus, susiruošėm į ežerą. Šlubis pagamino gagančius – smalėkų deglus skardinėse. Vėžiavom kone pernakt. Rinkom juos kaip kultuves didelius.
       Stverdavau už sprando, jie dar skėsdavo plačias žnyples, ir šlept į kibirą.
       Virėm vėžius, krovėm juos į didįjį krepšį. Artipilnis krepšys raudonų, kvepiančių vėžių.
       Ryt jau ir vestuvės. Tame kaime, jau sakiau tau. Tik puota ne kur troboj, o prie ežero, irgi miške, aš ten niekad nebuvau, tik girdėjau tą vietą esant. Taip, girdi, pageidavęs jaunasis ir didžiuma būsimų vestuvininkų. Kaime taip neįprasta. Dar kaži kokios – vos ne pagoniškos! – apeigos ir kerai. Kas man darbo! Juk žinojau – vestuvėse tai jau atsigersiu! Kaip seniai bebuvau tikroje puotoje!
       Kelnes jau buvau išsiskalbęs.
       Šlubio marškiniai buvo veikiau gelsvi nei balti, bet ką darysi.
       Pasiūlytos tautinės juostos griežtai atsisakiau, – kam juokint svietą? Mane juk pažins!
       Nelabai nustebau, kai apypiete prie šlubio tvartelio sustojo Leo mašinėlė. Jis ir išlipo – saulėje spėjęs įdegti dendis – švytintis, taikus, siūlantis gerą cigaretę:
       – Jeronimai!
       Ne, į glėbius nepuolėm, bet jokio piktumo nejaučiau. Bet kai iš mašinos išsirangė ir Juta, vėl suspurdėjo mano vargšė širdelė – Juta, ir tu čia?
       Ji pabučiavo mane į abu skruostus. Leo tebesišypsojo. Juta spaudė mano rankas – tu gyvas, Jarai! Ar tu tikrai gyvas?
       Krepšys su vėžiais vos tilpo į bagažinę. Leo mudu su seniu pagyrė – tai bus snobams naujiena! Kokiems dar snobams? – buvau beklausiąs, bet pajutau ant lūpų Jutos delniuką – sausą ir šiltą.
       Leo smagiai pranešė – jaunikis juk jo sūnus – kūnas ir kraujas.
       – O nuotaka – aš,– bespalviu balsu pasakė Juta. Leo linksmai sužvingo:
       – Girdi, Jeruti?
       Girdžiu. Tai kiek tam eržiliukui metų? Aha, vos penkmečiu jaunesnis už nuotaką. Nieko nuostabaus. Leo anksti pradėjo dirbti tą sunkų darbą! Nieko daugiau neklausinėjau. Tik Juta:
       – Fikcija.
       Realybė ir fikcija. Pagoniškos apeigos ant ežero kranto.
       Jau automobilyje gurkštelėjau konjako – Leo pasiūlė. Iš plokščio pižoniško buteliuko. Iškart užkaitau. Atlėgo. Kokios dar staigmenos manęs laukia?
       Supažindino su jaunikiu – Robertas. Malonus, naivus vaikas, nė kiek nepanašus į niūrą Leo. Bet ir Leo šiandien švyti.
       Jaunieji sėdo į mašinėlę, iš paskos nuriedėjo dar dvi.
       Iš visų pusių pradėjo rinktis ir važiuoti svečiai. Daug svečių – mūsų vėžių visiems tikrai neužteks.
       Man siūlė gert, aš gėriau, bet svaigau labai lėtai. Tiesą sakant, beveik nesvaigau.
       Štai pilnas autobusas iš Vilniaus. Kviestiniai. Vestuvininkai. Būrelis vaidilučių baltais rūbeliais – kam tas spektaklis? Orūs vyriškiai žilais paausiais, storos ir plonos moterys, vaikai ir paaugliai. Mikroautobusas su kapela. Dengtas sunkvežimis – dėžės su gėrimais ir valgymais.
       Leo sodyba dar labiau išgražėjusi. Tvoros sveikos, įrengta ir palėpė.
       – Sveikas, Jeronimai. Nepažįsti?
       Kur nepažinsi. Agnės vyras. Ar sugyventinis. Koks skirtumas.
       Keli šykštūs sakiniai apie Agnę: kas galėjo pamanyti... nebeprikelsi... visi ten busim. Kaip iš rašto! Po lašą už jos atminimą.
       Štai ir jaunavedžiai. Spindintis vaikutis ir ironiškai šypsanti Juta. Kaip jie ją ištraukė iš beprotnamio? Taip ir knieti paklausti. Bet ir Juta su vaidilutės apdarais, tik be kvailo vainikėlio. Dar graži. Dar stipri ir jauna. Adatų žymės išnyks. Nyki paslaptis: Leo išleidžia buvusią globotinę ir meilužę už savo atžalos.
       Kortežas paskui jaunavedžių automašiną. Pilki keleliai dulka, pilki keliai... A capella. Con brio. Miško kryžkelėje išniro ir prisijungė dar vienas didelis autobusas – bent vestuvės!
       Juokas, sąmyšis, klegesys, paikos replikos. Kurgi mūsų vėžiai, šlubas senuti? Oho, kaip čia viskas paruošta! Mediniai baltai užtiesti stalai, pulkas moterų baltom prikyštėm – patarnautojų. Keli šimtai svečių! Ei, ar man jau vaidenasi? Kad ne! Iš kryžkelėje prie kortežo prisijungusio autobuso lipa vyrai juodais kostiumais, baltais marškiniais ir raudonais kaklaryšiais. Visų atlapuose ne gėlės, o dideli apvalūs ženkliukai. Visi sėdasi prie vienintelio raudona gelumbe užkloto stalo. Ir ne buteliai ant to stalo, o storastikliai kanceliariniai tribūnų grafinai. Viešpatie, kur aš patekau! Leo, ką tai reiškia?
       – Gerai, gerai! – kvatoja raustelėjęs Leo. – Mūsų mecenatai!
       Lyg ir ironiškai tai taria, bet... Bet juk už raudonojo stalo sėdi... tuklūs Jonas su Petru! Sėdi tardytojas Burokas, kumpanosis Nevedomskis, pliktelėjęs politinis apžvalgininkas, dėstęs man SSKP istoriją. Kokie orūs Jonas su Petru! Tapšnoja per pečius jauniesiems, juokiasi, žarsto sąmojus. Kaži, ar jie mato mane, ar pažįsta?
       Dar tik pavakarėlis, o jau sukrauti laužai, jau šašlykinėse čirška vynu laistoma mėsa. Jaunimas landžioja čia į krūmus, čia iš krūmų, mažvaikiai eina ratelius, vaidilutės repetuoja savo apeigas – į jas žiūrėdamas raukosi Nevedomskis – nejau čia niekas nežino, kuo jis kvep? Žino, kaipgi, Leo kužda man: žinau, žinau, bet jeigu ne jis! O Petras su Jonu? O, sako Leo, Petras su Jonu pirko po du mano paveikslus, jie garbus vyrai, cho! Cho, cho! Po du paveikslus? Gal ne sau? Kokiam jubiliatui ar šiaip kvaišai? Na, o Burokas? Leo susiraukia. Čia ne mano reikalas! Jis kažką tiria. Aš nieko nežinau!
       Užtat aš žinau! Anava, prie kito stalo visa publika, dominanti senstelėjusį Buroką – Chulijas Iglesijas, Keistutis Valantinas, jų šeimininkė Gabija Goda! Iš kur jie? Seni Jutos bičiuliai! Tu ką, nežinojai?
       Jie jau moja man, šaukia, kvatojasi, kelia į dangų taures. Skubu prie jų, bet mane sustabdo Silvestras – dabita, visagalis patamsių valdovas, geradarys.
       – Sakiau, kad susitiksim! – šypsosi jis taip plačiai, kad matosi aštrios iltys ir stambūs krūminiai dantys. – Būk sveikas, Jeronimai!
       Ir iš savo didelio butelio įkliukina taurę skaidraus, vos gelsvo skysčio. Jis tarsi verda, kunkuliuoja, sproginėja vos įžiūrimi burbuliukai. Užsiverčiu taurę, išgeriu iki dugno, noriu padėkoti, noriu kažką sakyti geradariui, bet jo jau nebėr! Kiek besidairau – nėr! Tie burbuliukai, matyt, sproginėja ir mano kraujy, smegenyse, pakaušy. Kas čia darosi! Kūną užlieja begalinė energija, akyse šviesu, pasaulis toks giedras ir geras, o kojos lengvos kaip paauglystėje – rodos, atsispirtum ir nuskristum su grambuoliais ir kėkštais! O ir viduriuose kažkas darosi – jie urzgia, rodos, tuoj pliš, sprogs, tik paskui viskas atlėgsta, jų tarsi nebelieka – viso to bjauraus žarnyno su maisto virškinimo fabrikėliu – visą kūną užvaldo tauri dvasia. Norisi eiti prie žmonių, išbučiuoti visas senutes, moteris, mergaites, norisi dalinti vaikams dovanas, užlieti juos sidabriniu lietumi, kad išplaukę į krantą ir jie taptų tokie kaip aš – lengvi ir geri! Tai šit koks tas stebuklingasis Silvestro gėrimas! Bet ar tokį patį jis dalydavo premjerams, prominentams ir padlaižiams? Vargu... Tik nėra kada kvaršinti galvos! Taip ir nepasiekęs stalo su studijų bičiuliais, aš jau sukuosi su kažkuria šviesplauke pievutėje, keliu ją ant rankų, vėl sukuosi, o kapela be paliovos griežia tokias melodijas, kad kojos iš tikrųjų pačios kilojasi!
       Sutemus suliepsnojo laužai, lakstė kibirkštys, o puota vis labiau siautėjo ir ūžė. Tik vėlią naktį viskas pamaži nurimo, vien atkakliausieji sėdėjo prie laužų, dainavo, šoko, gėrė alų...
       Nugriuvau po pušele ant tamsių samanų ir nė kiek nenustebau, kad šalia iš kažkur atsirado Juta – pažinau ją iš balso, iš lengvų judesių pažinau, iš rūbų šnarėjimo ir šilto delno ant mano kaktos – Jarai...
       Nieko mudu daugiau nebekalbėjom.
       Kai nubudau, jau švito. Jutos šalia nebebuvo, bet aš nė kiek tuo nesistebėjau. Nuėjęs prie autobuso, ten snaudusios moters paprašiau degtinės – ji atsiduso, keiktelėjo, bet suradusi pripylė man artipilnę stiklinę – kad daugiau nekaulinčiau! Jau svaigdamas nuėjau prie ežero, lėtai įsibridau iki pakaušio ir tik tada nuplaukiau – vanduo glostė kūną, bet beveik negaivino. Nuogas ir šlapias stovėjau krante po alksniais – didžiulė puota pamažėliais jau budo... Ne, vakar man nepasivaideno: štai į mane su bokalu eina Jonas – išpurtęs, beveik plikas, kažką čiaumodamas. Spjauna kąsnį į žolę ir sako: atleisk, Jeronimai, žinai, jaunystė kvailystė! Ir priduria, kad būtų svariau: molodo zelenno! Aš jam rodau grambuolį – skarabėjų karvamėšlyje – ar matai, Petruk? Petruk? – stebisi jis. ,,Petruk“ – tai juk ,,penkios rankos“? Ne, Petrai, kantriai aiškinu, tu suvok perkeltine prasme, juk moki! Aš čia tau apie tą vabalą mėšle, a? Jis pasipučia ir murma: buvai ir likai nepataisomas, nepamokomas, vienas vargas mum su tavim!.. Jo, jo, joksi Jonas, kreivaburnis, su neproporcingai didele dešiniąja nosiaskyle, juk seniai galėjai arba būt, arba pūt! Jiedu visai nepikti, po akim maišai, marškiniai išžaliuoti į žolę, o šiaip viskas gerai: laikrodžiai auksiniai, dantys auksiniai, vaikai geri, žmonos klusnios! Nu, išgeriam!
       Ir draugas Nevedomskis jau atsikėlęs: stovi prie ežero ir virintu vandeniu skalauja gerklę, nors jo gerklės nė verdančiu neišskalautum. O, Nevedomskis! Erelis, plėšrūnas! Ant plaukuotos nugaros laipioja ir mylisi vabaliukai, o jis vis skalauja ir skalauja savo plačią, godžią gerklę...
       – Tai aš paleidau tą mergą iš durnyno! – atsainiai meta jis man. – Paduok rankšluostį!
       – Paduok žąsiai šieno, Nevedomski! – sakau nepiktai, bet frotinį rankšluostėlį nuo šakos mesteliu. – Ką dar paleidai?
       Jis nusigręžęs šlapinasi į meldus, ir nugara krūpsi – krizena:
       – Ir ant viršūnėlių, ir ant šaknelių! Kad derėtum, kad klestėtum, Lietuva šalele!
       Ką gi tebūnie humoras. Iš po alksnio į mane žvelgia riebi rupūžė. Atsargiai įdedu ją į Nevedomskio kelnių klešnę ir einu sau.
       Ant kalnelio Chulijo Iglesijo ir d'Artanjano stovykla. Jie irgi jau bunda, jau iškėlę ryto vėjelyje savo juodąją anarchistų vėliavą – juodam dugne baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtos dvi kaukolės – jos taip maloniai šypso ilgųjų kaulų rėmelyje, kad „ryto vėjelis“ čia bus kaip tik.
       Tardytojas Burokas, įsilipęs į eglę, filmuoja juos slapta kamera, bet argi ji slapta, jei dainininkai svaido į jį gurgutėmis, penkiakapeikiais, erzina ir tyčiojasi taip aršiai, kad vargšas šlumšteli iš eglės, meta kamerą šalin ir vienu gaištu išlenkia maloniai pasiūlytą taurę. Fiesta!
       Šalia sukaltos pakylos, ant kurios vakar griežė kapelos, tamsuoja kartuvės, o pakartas piršlys pagamintas taip tikroviškai, jog blaivas žmogus krūptelėtų, tik ne šita pasiutėlių, nusmurgėlių ir be galo didelių ponų minia.
       Staiga taip dunkteli, kad ima byrėti jauni beržų lapeliai ir spygliai. Dar ilgai spengia ausyse... Valio! – šaukia paaugliai, valiooo! Tik dabar sprogo vakar jų į laužą Įmesta bomba – sprogimas apgadino kažkurio ministro – ar tik ne Taikomosios Kultūros? – mašinėlę, tik jis vienas pusnuogis laksto aplink ir griežia naujais porcelianiniais dantimis... Tik niekas į jį nekreipia dėmesio, kiekvienas užsiėmęs savimi.
       Iš sausmedžių ręstoje pavėsinėje būrelis samdytų poetų prie kibiro rislingo kuria blevyzgas ir ditirambus būsimai dienai – šiandien puota iki nakties! Einu į jų būrį, semiu rislingo ir per duslų kvatojimą girdžiu eilutes:

      
       – Iš poemos „Vieni, be alkoholikų“ – komentaras po posmo.
       Susivėlęs, susitaršęs, pajuodęs poetas kelia ranką, šaukia:
       – Štiš! Von! Leiskit man, ubagai!
       Kai kolegos kiek prityla, jis sunkiai stojasi, remiasi viena ranka į kamieną ir piktai atpila:

     
        – Bravo, poete! – šaukia pavėsinę apspitusios merginos, – bravo!
       Panoptikumas! Ne Jutos vestuvės, o kažkoks karnavalas, menų varžybos, valdininkų ir plebso gertynės gamtoje, visuotiniai atlaidai ir meilės fiesta. Juk taip nebūna, sako man šviesplaukė liekna mergaitė, aš jos tikrai nepažįstu. Bučiuoju ją į skruostą – susijunkit, milijonai! Tebūnie bent farse meilės krislas!
       Ak, kaip iš pat ankstyvo ryto susijaukė mano galva!
       Kiek fragmentų, keisčiausių kadrų, mažų skriaudų, pirmų kartų, įžeidimų ir atleidimų. Ar nuostabu, šitiek žmonių!
       Kruvinos muštynės tarp samdytų kaimo bernų ir muzikantų iš vienos pusės bei poetų ir demimondo iš kitos tetrunka keletą minučių, kraujo, tiesa, šiek tiek yra: varva sugurintos nosys, vaidilutės žaliais šilkais tvarsto karžygių kaktas, bet netrukus visi mūšio dalyviai bičiuliškai prausiasi ežere, ir tik pavakare tarsi prisimena, kad kažkuris meno žmogus slystelėjo ant liepto ir, pūkštelėjęs į meldus, daugiau nebeišniro. Skenduolio ieško visi, o radę miegantį melduose, pasišovę užtvatyti pagaliais, bet tik suverčia „už bausmę“ stiklą kažkokio džingazo ir stumteli į samanas – skęsk verčiau vyne!
       – Jeronimai, – sako man prisigretinęs tardytojas Burokas. – Kur čia vyrų tualetas? Noriu kakoti.
       – Geras klausimas! – sakau. – Eime.
       Ir vedu jį per eglyną į daubą, rodau į eglučių tankinę:
       – Kakok.
       – Čia negaliu, – Burokas uosto drėgnas samanas. – Čia žmonės guli. Patikėk, aš jaučiu. Tiek to, verčiau pakentėsiu.
       Taigi čia Raistelis! Čia Šėmos Raistelis! Čia guli jo brolis skerdikas, ir ne tik jis, ne tik...
       Burokas net stena, iš akių ritasi ašaros, knerpta nosis varva, ir aš staiga pajuntu kvapą – tardytojas jau pristūmė savo baltas kelnes!
       – Eik į ežerą, – sakau jam. –Eik, Burokai, į ežerą...
       Prie šaltų patiekalų ir alaus – eilutė, bet pilstytoja man iš tolo šaukia:
       – Jeruti! Ku–kū!
       Erna?! Taip, Erna, puškinistė, Markučių mokslininkė, su dviem mažais bambliais.
       – Greičiau, Jeruti! Slėpkis!
       Vos priglaudžiu lūpas prie bokalo, pliūpteli sodri vasaros liūtis, už miško dunda perkūnija, vaidilutės meldžiasi Perkūnui, Pykuoliui ir Patrimpui, nubunda samanoje sumigę latrai, ir slepiasi meilei išsirengusios porelės, bet lietus toks stiprus, jog pramuša net eglių stogelius, varva už apykaklių, lietaus gyvatukės rangosi šiltais kūnais, nuteka iki slėpsnų, pats tai jaučiu.
       – Jarai! – šlapia Erna bučiuoja mane į abu žandus ir dar pila alaus. – Jaaarai!
       Gamta dosni ir įvairi – lietus, taip smagiai atgaivinęs šitą pamišėlišką miško lagerį, nuščiūva tarsi lazdele mostelėjus, o virš ežero pakimba tokia ryški vaivorykštė, kad kažkas stebisi ir netiki: nejau tikra? O gal dekoracija? Šiais moderniais laikais juk viskas įmanoma...
       Trenkia vario dūdos, visi renkasi prie pakylos – jauniesiems bus teikiamos dovanos!
       Jonas su Petru dovanoja marksizmo–leninizmo klasikų pilnus Raštų rinkinius – svari paspirtis jaunai šeimai!
       Nevedomskis viešai supleškina vos užgimusios šeimos bylą ir linki, kad jau niekad tokios nereikėtų užvesti!
       Girininkas Silkūnas įvažiuoja su pilnu vežimu puikių sausų beržinių malkų – jaunieji gyvens šilumoj ir taikoj!
       Kaimiečiai dovanoja, vištas, kiaules, kalakutus, miltus, kiaušinius...
       Šlubis įvelka mūsų krepšį su vėžiais – pagyvėjimas, plojimai!
       Prominentai dovanoja paveikslus, laikrodžius, vazas, frakus ir vakarines suknias...
       Kapela groja net išsijuosus.
       Būrelis poetų girtais balsais skanduoja:

      
       Europa, atseit, Juta; galimas daiktas. O Leo sūnelis – genijus?
       Paskui viskas vėl ūmai atslūgsta. Žmonės pasklinda kas kur. Teisybė, dar girdėti dainuojant, bumpsi ir būgnas, bet visi jaučia – fiesta slopsta, bliūkšta, merkiasi akys, dejuoja sužeistieji, verkia maži vaikai... Irzlūs žodeliai tarsi uodai gelia itin jautrias ausis...
       Ne, tu net negali įsivaizduoti tos šventės didumo! Padriki drastiški kadrai, kuriuos tau bandžiau atpasakoti, turėtų tik pabrėžti užmojį, didybę ir tuštybę...
       Pavakariais, kas nusnūdęs, kas ir numigęs, vėl ėmė rinktis prie ežero – pabaigtuvėms. Sėdėjo kas žolėj, kas ant kelmo, kas ant atsitemptos kėdės ar suolo. Dar aidėjo muzika, bet niekas nešoko. Dar nešiojo alų, bet gėrė tik ištvermingiausieji ir tie, kurie niekad negali ramiai žiūrėti į pilną bokalą. Aš buvau irgi iš tų – plempiau ir plempiau.
       Ir tą akimirką, kai Juta priėjo su manimi atsisveikinti, kai Chulijas Iglesijas su muškietininkais ant kalvelės dainavo paskutinę dainą, kai Jonas su Petru leisgyviai snaudė automobilyje, o Nevedomskis degėsi cigaretę, kai Leo buvo beduodąs komandą paskutiniam rateliui, o vaikučiai šiušeno ant šnypščiančių laužaviečių, toli, ežero pakrantėje, pasirodė berniukas su vaikišku aitvaru. Aš jį pirmasis pastebėjau, esu tikras.
       Turiu kelis žodžius pasakyti apie tą pakrantę. Ji buvo ilga, smėlėta, patogi braidyti ir maudytis, vanduo buvo be galo skaidrus – ilga, kiek vingiuota įlanka, galima ją pavadinti ir lagūna.
       Taigi toli, lagūnos pakrašty, kur alksniai jau beveik susilieja su meldais, pasirodė basas berniukas su lėtai siūbuojančiu viršum medžių vaikišku aitvaru. Dar kažkas jį pastebėjo:
       – Ana, vaikas su aitvaru!
       Ir tiek. Niekas daugiau nebekreipė dėmesio – visiems iki soties pakako linksmybių ir atrakcijų. Patikėsi ar ne, aš iškart pajutau drėkstant delnus. Ėmė peršėti tarpuakį. Pasikasiau, bet jį vis tiek tebeperšėjo. Užverčiau galvą į dangų – ten plaukiojo keli skysti debesys – vienas tamsus ir du šviesūs kaip avinukai. Aitvaras skrido aukštai, ten jau kitas vėjas pūtė, kitos srovės tekėjo. Berniukas artėjo labai lėtai, kartais atrodydavo, kad ne jis aitvarą, o šis vaiką valdo. Štai stabtelėjo, net atgal pabėgėjo, tik tada vėl pasileido į vestuvininkų pusę. Dabar aitvarą matė jau visi, bet esu tikras, kad jis rūpėjo tik man. Jau aiškiai mačiau margus kaspinus pauodegėj – žydrus, raudonus, geltonus ir baltus.
       Aš atsistojau.
       Juta paėmė mano ranką žemiau alkūnės ir stipriai suspaudė. Nežinau, ar ji ką nors pajuto, vargu. Bet greit man pripylė iš Silvos dovanoto butelio mažą auksinę taurelę. Mane akimirksniu išmušė baisus prakaitas, toks gausus, kad žolė aplink paplūdo. Kitą akimirką vėl pasijutau sausas, besvoris, lengvas. Pabučiavau Jutą į skruostą, kažkodėl padėkojau jai už viską, ir ji nuėjo.
       Dabar berniukas buvo jau vos per šimtą metrų nuo mūsų būrio.
       Aukštai šypsojosi juodais dažais išpieštas aitvaro veidas.
       Berniukas vis artėjo.
       Žmonės ėmė ploti, o trimitininkas sutrimitavo pavojų.
       Gražus pusnuogis basas berniukas. Vos nulaikantis virvę.
       Atsispyriau ir nulėkiau jo pasitikti. Jau žinojau: jis manęs atskrenda. Ciniška metamorfozė: vaikiškas aitvaras virš vasariškai šventiškos lagūnos. Žydri kaspinėliai ir basas berniukas.
       Berniukas – pridusęs, šlapias nuo prakaito keturiolikmetis – vis dėlto dar įstengė šypsotis. Aš perėmiau estafetę – stvėriau slidžią, jau patamsėjusią virvę ir keliskart apsukau ją aplink savo plaštaką. Tą akimirką Aitvaras – jau didžiąja raide! – trūktelėjo į viršų, ir aš akimirksniu pakibau ore. Žmonės džiūgaudami ėmė ploti, jie nenorėjo tikėti savo akimis, kad tas baltas rombas su iššieptu snukiu padebesy galėtų pakelti tokį kaip aš. Pajutau, kad mane tiesiog nešte neša į priekį. Ir aš pasileidau...
       O iš paskos pasileido kas tik įstengė pajudėti iš vietos – storos moterys, apsunkę vyrai, jaunos lieknos merginos ir jų kavalieriai, būrys mažvaikių... Už savo nugaros girdėjau alsų jų šnopavimą – tempiamas Aitvaro, aš vis greičiau bėgau pakrante. Tiesą sakant, man beveik nereikėjo eikvoti jėgų – atsispyręs, šoktelėjęs į viršų, aš nuskriedavau vis toliau ir toliau...
       Bėgikai pamažu ėmė atsilikti... pirmieji priduso vaikai ir storuliai. Bet jaunimas, paaugliai dar krykšdami lėkė, mojavo, ir juos apėmė nesuvaldomas šėlsmas. Kažkas šūktelėjo:
       – Ei! Tik pažiūrėkit!
       Jie išvydo tai, ką aš jau seniai pastebėjau: Aitvaras vis didėjo ir augo. Dabar jis buvo kaip gero namo stogas, bet vis dar neliovė didėjęs!
       Kažkas apglėbė mane per liemenį. Grįžtelėjau per petį – Juta!
       – Paleisk! Jarai, dėl Dievo, paleisk!
       Ji švokštė šiuos nevilties kupinus žodžius tiesiai į mano ausį.
       Kad ir būčiau norėjęs, nieko nebūčiau įstengęs padaryti – virvė pati dar kelis kartus apsivijo plaštaką, paskui pailgėjo, savaime susirangė į patogią kilpą, į kurią man tik beliko įkišti koją.
       – Jaarai!
       Aš kvatojau tarsi kutenamas. Aš jau skridau vos atsiplėšęs nuo žemės! Atsiliko net atkakliausieji bėgikai, jau nebegirdėjau jų duslaus šnopavimo. Viena Juta dar tebebėgo – iš paskutiniųjų, klimpdama į smėlio plutą, kurią suplakė liūtis. Štai ji susilygino su manimi, aš dar mačiau jos pražiotą burną, susitaršiusius plaukus – vos kelias akimirkas. Ji kišo man ilgą virtuvinį peilį:
       – Imk!
       Bet peilis be garso dunktelėjo į smėlį.
       Juta pranyko.
       Tą pačią sekundę aukštybėse išgirdau duslų grumenimą – Aitvaras kvatojosi.
       Lėkėme jau per kelis metrus atsiplėšę nuo žemės.
       Ūmai prisiminiau pirmąjį savo skrydį su Aitvaru, ir į mane plūstelėjo palaiminga ramybė – pagaliau! Aitvaras pakilo dar aukščiau – dabar mudu lėkėme virš ežero. Antai pakrantėje sustoję vestuvininkai mojuoja man, kažką šaukia, rėkia. Kas man rūpi, kas dabar dedasi jų mažytėse galvose – aš skrendu! Vis lengviau priprasti prie neįmanomų dalykų...
       Apsukęs garbės ratą viršum vestuvininkų stovyklos, Aitvaras pakilo į tikras aukštybes. Iš žemės jis dabar turėjo atrodyti tarsi mažytis lėktuvėlis su kyburiuojančiu papilvėje parašiutininku, kuriam niekaip nepavyksta atsiplėšti, ir jis lekia kartu.
       Debesys susiglaudė: pasidarė turbūt vėsiau, bet aš nieko nebejaučiau. Kai išnirom iš debesų, vis dėlto pasidarė keista: žemai nesimatė nei miškų, nei proskynų, nei ežerų – vien pilkas betono laukas. Betono? Taip, betono, kažkodėl pamaniau, ir dar: tai juk kilimo ir tūpimo takas! Kažkoks Debesijos aerodromas? Mes lėkėm jau gerą valandą. Kartais išgirsdavau tai duslesnį, tai griausmingą Aitvaro kvatojimą. Kad jis kvatoja, neabejojau. Apačioje vis tęsėsi tas pats betono takas, padalytas į vienodas pilkas juostas – vienos jų buvo tamsesnės, kitos šviesesnės.
       Pajutau keistą nuovargį. Visas kūnas atrodė tarsi sustingęs į vieną luitą.
       Tada žemai pastebėjau baltas dideles rodykles ir dar kaži kokius man nesuprantamus navigacinius ar ritualinius ženklus. Bet mes tebeskridome.
       Kuriam laikui aš, matyt, buvau netekęs sąmonės.
       Kai atsipeikėjau, kojomis jau beveik būčiau galėjęs paliesti rupų, šiurkštų betoną. Bet dar neįstengiau.
       Pagaliau virvė atsileido, mano kūnas subliūško. Virvė atsivyniojo nuo plaštakos, kilpa pati pranyko. Aš sėdėjau ant plyno lauko. Delnais rėmiausi į betoną, bet kai delnus atitraukiau, jame liko įdubos, tokios pačios kaip delnai. Tai juk pelenai, šmėstelėjo man. Užverčiau galvą aukštyn. Ramiai žybsėjo didelės žvaigždės. Apsidairęs nieko daugiau neišvydau, tik tą plyną lauką...
       Aitvaras dar sukosėjo, sugrumeno ir lėtai nuskrido. Lėtai lėtai. Jis buvo už daugelio mylių, o vis dar mačiau mažėjantį baltą rombą. Galop jis blykstelėjo ir pranyko.
       Aš vėl užmigau ir nežinau kiek laiko miegojau. Kai atsikėliau, mano kūno forma buvo kuo tiksliausiai įsispaudusi į pilką paviršių – kiekviena rūbo klostė.
       Nieko nebenorėjau – nei gerti, nei valgyti.
       Negeidžiau su niekuo kalbėtis. O juk ir nebuvo su kuo.
       Staiga be galo susidomėjęs aš pažvelgiau priekin. Ten, prie pat horizonto linijos, kažkas juodavo. Nesuprasi iš tokio tolumo, kas – juodas taškas, ir tiek. Kas man beliko daryti? Tik eiti, kol prieisiu jį. Vienintelis realus tikslas.
       Eiti buvo kur kas sunkiau nei skristi, bet vis dėlto palyginti greitai ėjau gerą valandą. Priguliau pailsėt ir pamačiau, kad taškas nė truputėlio nepadidėjo.
       Žinojau tik viena, – būtinai turiu jį pasiekti. Nors niekas man nei liepė, nei įsakė. Tai tiesiog buvo vienintelis tikslas, kurio aš dar galėjau siekti – prieiti tolybėje juoduojantį tašką.
       Net nežinau, kiek laiko į jį ėjau.
       O eiti darėsi vis sunkiau. Aš nusimečiau marškinius, batelius, ilgas kelnes. Galiausiai palikau ir glaudes: dabar jau visiškai nuogas žygiavau šita pelenine dykuma, čia blausiai, čia ryškiai mirgant dangaus pasauliams – kelio jie man nerodė. Jis buvo aiškus – vis toks pat nenykstantis juodas taškas ties horizonto linija. Jis neartėjo. Aš nugriūdavau, išmiegodavau, matyt, vienodą laiko tarpą ir vos nubudęs leisdavausi į kelią.
       Manęs nekankino vienatvė.
       Aš ničnieko nenorėjau sutikti.
       Kažkas vykdė šiuos mano norus.
       Aš ėjau ir ėjau.
       Mano kūnas apaugo smulkiausiais žvyneliais, net delnai ir lytis.
       Tai man nė truputėlio nekliudė. Buvau tikras, kad medžiagų apykaita man nebeegzistuoja.
       Pagaliau, – gal po kelių mėnesių ar net ištisų metų? – taškas pamažu ėmė augti. Vis mažiau ilsėdavausi, eidavau, kol krisdavau ir čia pat užmigdavau. Žvynus padengė pilkas pelenų ar dulkių sluoksnelis.
       Dar po kurio laiko taškas išaugo į pailgą stačiakampį – tai namelis, tariau sau. Tai bus mano namelis, kuriame aš gyvensiu visą savo mirtį. Bet dar po trijų pogulių – taip aš matavau savo eitynes į tikslą – aš pamačiau: tai ne namelis. Tai kas tada? Tik gūžtelėjau žvynuotais pečiais ir ėjau toliau.
       – Tai juk laiptai! – sušukau vieną kartą nubudęs ir žengęs kelis žingsnius. – Tai kažkokie keisti laiptai!
       Vėliau aš pagalvojau, kad tai nedidelė piramidė, dar vėliau, kad sluoksniuotas dangaus vėjų suneštas kauburys, kuriame laikas išgramdė kažką, panašaus jį laiptus. Čia aš buvau arčiausiai tiesos – tikrai, piramidė. Tikrai vėjo išgramdytais laipteliais, o gal ir ne vėjo.
       Kokio dar vėjo! – pamaniau pagaliau priėjęs visai arti ir sustojęs paskutiniam poilsiui. Čia aiškiai protingų būtybių rankdarbis – toks preciziškas ir dailus jis man pasirodė ryškiųjų žvaigždžių šviesoje.
       Dar vienas etapas, ir aš stovėjau šalia juodojo taško. Jis iš tikrųjų buvo juodas. Supratau, kodėl palaikiau statinį laiptais – iš visų šešių pusių jis tikrai laiptiškai kilo ir siaurėjo į viršų.
       Neskubėdamas pradėjau jais lipti. Pačiam viršuje atradau nedidelę aikštelę – joje būtų išsitekę daugių daugiausia keturi žmonės. Bet tebuvau tik aš vienas.
       Nuogas, apaugės žvynais ir nieko nebetrokštantis. Dar nepasakiau svarbiausio: aikštelėje statmenai į dangų buvo pritvirtintos metalinės, – bent aš pamaniau, kad jos metalinės, – juodos kopėčios. Jų viršuje, tarsi šuolių bokšto viršūnėje, irgi buvo matyti mažytė aikštelė – kaip tik vienam žmogui ar kokiam kitam padarui.
       Kaip tik man.
       Aš dar nelipau. Dar nusnūdau šalia kopėčių. Tada lengvai užlipau kopėčiomis ir atsistojau aikštelėje.
       Kiekvienas mano vietoje butų taip pasielgęs. Aš ten dar kurį laiką pastovėjau, nieko negalvodamas. Žvilgtelėjęs žemėn, mažojoje aikštelėje virš kopėčių išvydau sužibusias raides: TU ATVYKAI.
       Tada aš lengvai atsispyriau, sudėjęs rankas kaip maldai, ir kažkur nuskriejau...

       Kunčinas, Jurgis. Glisono kilpa: Romanas – Kaunas: Nemunas, 1992.