Šiąnakt pas mane vėl atėjo Kasparas. Senokai jau buvo bepasirodęs. Paskutiniukart atslinko naktį, gal apie spalio vidurį. Tą dieną kalendoriuje perbraukiau juodu riebiu kryželiu. O štai šiandien regiu jau gruodžio aštuonioliktąją. Ji ką tik prasidėjo – dabar ketvirtis antros. Ir Kasparas jau čia. Nepraslinko nė mėnuo, ir šit – vėl atsibaladojo! Prakeikimas, prakeikimas, prakei... Gerai tik, kad jau keleri metai gyvenu vienas, tad nei aš kam trukdysiu, nei man kas. Bent tiek gerai... Buvau prigulęs, bet kėliausi atsigerti šalto vandens, ir iškart supratau – Kasparas jau čia! Kaip šlykščiai aš nusikeikiau... Tik žinojau, kad dabar nieko nebepakeisi, – jeigu jau jis atėjo, ilga ir nyki bus šita gruodžio naktis. Virtuvėje uždegiau šviesą ir atsisėdau po lempa. Smilkstant cigaretei, sukau galvą, ką gi daryti? Kasparas stovėjo kažkur už nugaros, o gal tūnojo indaujoje ar susigūžęs lindėjo už maišų su makulatūra. Kas jį, naktibaldą, supaisys! Niekad neateina kaip žmogus ir nesirodo. Tas ir yra bjauriausia – niekas nežino, kada jis užgrius. Anąmet buvo užsukęs gal dešimt kartų, o štai šiemet, nors metai dar nesibaigė, ateina jau dvidešimt kelintą. Tarsi būtų koks dvisavaitis žurnalas.
       – Ei, Kasparai! – tyliai šūktelėjau. Visai tylutėliai. Nė garso. Juk žinojau, kad neatsilieps, o vis tiek šaukiau. Jis jau toksai – niekad nė mur mur, šauksi jį ar nešauksi. Ne, indaujoje jo tikrai nebuvo, nes kai siekiau tamsaus buteliuko su mikstūra, niekas nekrepštelėjo. Šiaip jau, kai artiniesi prie jo ar netyčia primini jam skverną, Kasparas krenkšteli, kosteli ir išsiduoda, kad jis kažkur čia pat, kad budi ir nemiega kaip ir aš.
       Prisipyliau tokios, atseit, raminamai veikiančios žolienės, ir vienu mauku išgėriau, – gal dabar Kasparas dings, pranyks, iššliauš jam vienam žinomais urveliais į savo požemius. Bet ne. Kylant piktumui, pajutau, kad ir jis visas įsitempė, įsiręžė lyg sakydamas – ne, bičiuli, nepasiduosiu! Taip lengvai tu manęs neįveiksi! Bet manyje jau buvo gimęs ir nugalėjęs sprendimas, ir aš tik dusliai nusijuokiau Į jo nematomą veidą – dabar tu man nebebaisus, Kasparai!
       Taip, svety, dabar tu bejėgis! Išsiviriau labai stiprios arbatos, užsimoviau savo senutėles kareiviškas galifė kelnes, įsispyriau į senus pusaulius, o ant juodo nudyžto megztinio dar užsitempiau odinį supleišėjusį švarką – tempte jį užsitempiau, aiškiai buvo man per mažas. Užsidėjau ir juodą kepurę su snapeliu, jos kraštai blizgėjo nuo ilgo dėvėjimo ir įsigėrusio prakaito. Šit kaip, Kasparai! Išeinu mielasai! O tu tūnok sau vienas, kad geras. Arba keliauk pas kūriką Grigolą, esperantininką Razgaitį – kur tiktai geidi. Tavo reikalas, Kasparai, kur.
       Įsikišau vos pradėtą cigarečių pakelį, o raudoną, karštą kaip liepsna arbatą supyliau į stora gelumbe aptrauktą gertuvę – ji tarsi termosas, gėrimas dar ilgai bus karštutėlis. Nieko nepamiršau? A, duonriekis, luistas padinės, svogūnas, lašinių gabalėlis. Viskas, einu. Na, lik sveikas, Kasparai!
       Jis kaip visuomet tylėjo. Tokia jo, pasalūno, mada. Tiktai rakinant laukujės duris, viduje kažkas gailiai cyptelėjo. Aha, pavyko man tave, Kasparai, užrakinti! Puiku – esu žvalus, laisvas ir vienas. Sudie, Kasparėli! Kaip lengvai šįkart tavęs atsikračiau! Žinoma, jei būčiau sėdėjęs virtuvėje, budėjęs, vėres ant siūlagalio savo karstelėjusias vienatvės uogas, tu gal būtum ir pats pasitraukęs, išėjęs be žodžių, kaip esi papratęs, bet tiktai paryčiu. O dabar traukiu sau vienas pašalusia pamiškės gatvele, po kojom (tikriausiai pritariamai?) skamba gruodas, naktis besniegė, gaivi, o kad aplink nė gyvos dvasios, ar verta sakyti? Kur tu dabar, paklaustų koks sutiktas žmogus, bet ne tik dvasių – ir žmonių nėra. Kuo toliau, tuo geriau, kužda nuobodžiai tiesi gatvė – vienoje jos pusėj juoduoja tamsus eglynas, balkšvuoja gelžbetoniniai elektros stulpai, o kitoje proporcingai auga nelyginiai namų numeriai. Štai Nr. 137 – čia gatvelė ir baigiasi, atsimuša į tą patį praplatėjusi eglyną, ir čia prasideda miško vieškelis Grįžtelėjau atgal – ne, žinoma, ne. Kasparas neseka, kur jam! O, pagrūmojau vaiduokliui kumščiu. Pernelyg jau dažnai įjunkai lankytis. Ypač nuo to laiko, kai mirė Izabelė, o netrukus į amžinos medžioklės šalį, matyt, iškeliavo ir jos numylėtinis pinčeris Alis. Šis, tiesa, paprasčiausiai dingo, o vėliau nuo senatvės kur ir nudvėsė.
       Gal neteisūs žmonės, teigiantys, kad gruodžio mėnesį, ypač naktį, miškas visai negyvas. Tačiau netikslūs ir romantiškieji nežabotos vaizduotės jo lankytojai, kurie tvirtina, kad ir tokiu metu gyvybės čia pilna. Miškas tokiu metu gyvas jau savo esimu, jei jau ateini pas jį naktį ir niekieno nevejamas. Kažkokia dvasia (prigimtimi, aišku, panaši į Kasparą) slepiasi už kiekvieno kamieno, krūmo, tūno lomelėse, paskutiniojo karo apkasuose, drevėse ir uoksuose – visur kur tik aptinka neapgyventą ir patogią dvasiai vietą. Tiktai Kasparas yra pavyzdinga namų dvasia – numintų ir nukleiptų pusbačių, įvairiausių buteliukų ir stiklainių, užkaborių, senų baldų ir palaikių drabužių dvasia, o miško dvasios kitokios – jos, be jokios abejonės, laukinės, todėl ir gyvybingesnės, lakesnės vaizduotės, atsparesnės šalčiui ir drėgmei ir, žinoma, ne tokios gailestingos.
       Šitaip mintydamas ėjau neilgai – jutau, kad žingsniuoju Nemuno senvage: gilia, plačia, mišku apžėlusia dauba. Upė čia sruvo prieš daugelį tūkstantmečių, liko tik raguva – spėjama jos vaga. Tolėliau toji senvagė tęsiasi trim siaurais, pailgais miško ežerėliais, čionykščiai juos taip ir vadina – Pirmoji Dailidė, Antroji Dailidė ir Trečioji Dailidė. Apie tą Trečiąją težino tik patys tikrieji – čionai gimę ir augę žmonės, o tokių jau nedaug, ir kiekvieną rudenį jų lieka vis mažiau: tyliai ir beveik nepastebimai jie išeina ten, kur išėjo Izabelė ir Alis. Čia vis labiau įsigali iš kitur atklydę gyventojai storom kišenėm, kurie nors ir pripranta prie vietovės ir mikroklimato, bet saviškiais vis tiek nepasidaro – tokie miško dvasių nepripažįsta, kaip ir jos jų. Tačiau atkileliai miršta kažkodėl rečiau.
       Šit ir pamaniau – ogi imsiu ir nužygiuosiu šiąnakt iki Trečiosios! Paspartinau žingsnį – šviečia gruodžio žvaigždės, skardžiai dreba gruodas, man nereikia tavo, Kasparai, paguodos! Cha! Pirmyn, viens, du, trys! Nors ir atsitiktinai, esu čia gimęs ir puikiai žinau, kur užsiglaudus Trečioji Dailidė. Šalin, Kasparai...
       Jau ėjau Pirmosios Dailidės dešiniuoju krantu. Tiesa, tokių vandenų krantai, berods neskirstomi į dešiniuosius ir kairiuosius, bet jeigu anais neįmatomais laikais Nemunas tekėjo tenlink, kur ir dabar, tai ėjau dešiniuoju. Lūžinėjo stangrios žolės, stagarai, traškėjo po kojom kieti ir šerkšnoti ąžuolų lapai – žengiau tvirtu, vienodu žingsniu ir gan spėriai, tarsi ten, prie Trečiosios, manęs kas lauktų. Vanduo tamsavo – dar juodžiau už mišką. Skyniausi pačiu ežerėlio krantu, pačiu pakraščiu pro tankius lazdynus, dar tankesnes ir kibesnes eglutes, aukštus žolių stiebus, kol priėjau statų kaip siena geležinkelio pylimą.
       Sustojau priešais jį plikoje laukymėje – ne atsipūsti, tik apsidairyti. Žvaigždžių prieblandoje juodasis vanduo blausiai blizgėjo, rodėsi dirglus ir kažkoks piktas – tokio geriau nejudinti, geriau apeiti kaip sužeistą šerną.
       Lengvu kavaleristo žingsniu įkopiau į pylimą toje vietoje, kur jis darė tarsi nedideli lankstą ir buvo kiek žemesnis nei kitur. Sakau, kavaleristo, nors iš kur man žinoti, koks kitados buvo kavaleristo žingsnis? Tikriausiai uolus ir smagus – koks gi dar?
       Perkopęs pylimą prisėdau ant eglės kelmo jau prie Antrosios Dailidės, netoli vandens. Dažnokai čia ateidavom su Izabele ir Aliu. Izabelė, dvasingos ir ramios natūros moteris, mėgdavo rinkti sausas žoles ir balta samana apaugusias šakeles, o Alis vaikydavosi bet kokį menkesni už save gyvą sutvėrimą, ambrydavo ir šernus pajutęs. Bet prie Trečiosios jų niekad nesivesdavau. Juk Izabelė buvo gimusi kažkur lygumų krašte, o Alis didmiesty. O ir ko jiems ten? Žolių ir sausšakių buvo visur apstu, o kirstukų, pelių, voverių, kiškių miške niekur netrūko. Izabelė kartais uždainuodavo, man patiko jos žemas balsas, bet drausdavau ją – neerzink dvasių!
       Pažvelgiau į kišeninį laikrodį – įžiebto degtuko šviesoj jis rodė tiktai pusę trijų nakties. Švis oi dar negreit, Kasparai! Kipšas rautų tave ir tavo viešnagėjimus! Atsukau gertuvės dangtelį, ir karštis nuplikino lūpas. A ta ta! Stemple į vidurius nusruveno šiluma. Vis dėlto gruodis, Kasparai! Uch. Šilčiau. Net dainuoti noris – šiandien galima. Ką čia užtraukus? „Atbėga Karmen raudona suknia, griebkime ją, čiupkime ją! Griebkime ją, čiupkime ją!“ Ne, geriau –„Tyliai tyliai mes einam prie keršto, atleidimo jis gaut nevertas!“ Einam prie keršto, Kasparai! Kam gi atkeršysi tokią naktį? Nebent pats sau... Ak, Izabele. Arba – Isabella. Su dviem ,,l“. O gal Isolabella? Ką gi reiškia Isolabella? Ar tik ne „gražiąją salą“? Nė vienoje Dailidėje nėra nė menkiausios salelės, Isolabella! Sala yra tik netolimam nuo čia Nemune – toks karklais ir gervuogėmis apaugęs gelsvo smėlio pleištas. Alis nuplaukdavo į jį ir lodavo mums, stovintiems krante ant akmenų. Alis. Kažkoks mahometoniškas vardas, gal net per daug garbingas šuniui. Tik nebėr nei Izabelės, nei Alio – ramybė jiems abiem!
       Dar nugėriau karštos arbatos ir stipriai užsukau gertuvę.
       Vėjas, kad ir nelabai smarkus, atginė tuntą nedidelių debesų, panašių į rašalo dėmes ant sugeriamojo popieriaus. Žinojau, kad čia fraktonimbai – greiti ir agresyvūs lietaus arba sniego debesys. Jie, amžinai skubantys dykūnai, pralėkė tarsi žvalgydami, kur čia išberti savo sunkų turinį, ir dingo. Tamsiem vandeny vėl blėstelėjo žvaigždutės. Pakilau eiti.
       Žengiau kone apgraibom, jusdamas tik, kuriam šone vanduo. Oras pasidarė šaltesnis, bet ramus. Tokiom naktim lyg skaidria plėvele apsitraukia pirmuoju ledu ežerėliai, raistai, liūnai, balos – visas stovintis vanduo. Toji perregimo ledo plėvelė, kad ir laikinai, paslepia dumblą, purvą, visokiausios kilmės nuosėdas, ir tik pačiam dugne trūni žmonių ir pačių vandenų juodumas, galima pavadint jį nuodėmėm arba negryna sąžine... Pajutau, kad vandens šalimais nebėr, įtempęs regą, išvydau, kad ir Antroji Dailidė jau baigias – jos gale nujaučiau stovint guotą ąžuolų. Žinojau esant juos ten, beveik mačiau jų sidabrinius kamienus, išraižytus giliais juodais grioveliais. Už jų, šitai irgi žinojau, yra tik vienas, vos vežimu pravažiuojamas keliukas, užgriuvęs išvartom, kuris toliau, gal jau nežinomybėje, nepastebimai įsilieja į nesvarbų plentą. Eidamas kone aklai, netrukus pasiekiau tą ąžuolų būrį; paliečiau vieno žievę – šaltą, šiurkščią, jau aptrauktą akytu šerkšnu... Tarpu ąžuolų buvo kiek šviesiau – nuo erdvės ir nuo sidabrinių kamienų.
       Visgi čia niūroka, kitaip nepasakysi, pamaniau. Tokiose vietose gal nesunku būtų patikėti miglotais reiškiniais, o nežabotos vaizduotės žmogus gali prasimanyti ir visai nebūtų dalykų, jei tik ko nors panašaus jo sąmonėj esama. Dažniausiai esama, nes vaiduokliai gajūs ir paplitę, nors jie ir patys savimi netiki. Tarp maišų, kupinų proto, ir nuobodžių mistikų aš pats sau skyriau mediumo vietą, bet visai nejučia nusmelkė nuojauta, kad laukiu stebuklo. Nužingsniavau pro ąžuolus Trečiosios link. Juk ji čia pat, už ano tankumyno, už ano miško gūbrio. Nors matyti nieko nemačiau, kojos juto, kad miško žemė pamažu kyla. Bet Trečiosios Dailidės vis dar neradau. Tik tankios eglutės, lazdynai, žolės, liauni, kreivi, tarsi ko pabūgę medeliai. Lyg minkštas šviesus metalas po jais driekėsi šarmota paklotė, o aš lanksčiausi, skyriau rankom krūmus, žemos šakutės brūžavo veidą. Žinojau, kad šiose vietose pripratę laikytis šernai – stiprūs, buki sutvėrimai. Apmaudu, dingtelėjo man, kiek kartų esu sau sakęs, kad tą vietą galėčiau rasti užrištom akim! Taip ir padarysiu. Nusirišau šerpę, buvo lygiai taip pat tamsu ir ją užsirišus ant akių. Nagi pažiūrėsim! Taip broviausi ilgai, nors iki mano Dailidės buvo vos keli žingsniai. Nusitraukiau šerpę. Tamsu tamsu. Netikėtai atsitrenkęs į stambų kamieną, užsigavau petį. Akla tamsa – patekau į patį brūzgyno vidurį. Dvasios klaidina, nusišiepiau, bet buvo nei baugu, nei pikta. Žengiau dar kelias dešimtis žingsnių, kol suvokiau išėjęs į kiek erdvesnę vietą. Užverčiau galvą į dangų – jame plaukė neaukšti plieniniai debesys – jų buvo gyva galybė. Ūmai suvokiau, kad ieškomos vietos dabar nieku gyvu nerasiu, bet nelabai nusiminiau. Nėra jokių liudininkų, kad taip atsitiko! O dvasios mane priglaus. Peiliu apgraibom prisipjoviau glėbį dygių, vėsių eglišakių, paklojau jas storo medžio papėdėj ir prisėdau. Galėjau susikurti ir laužiuką, bet kam erzinti padailidės dvasias?
       Nebuvo ir šalta. Ištiesęs kojas, priguliau ant salsvai dvelkiančių šakų. Peties nebemaudė. Tyliai gulėjau ir jutau, kad vis dar kažin ko laukiu. Netgi pats negalėjau pasakyti – ko? Laikrodis rodė pusę penkių ryto. Pati žiemos nakties nykuma. Kaip laikaisi, Kasparai? Atsisukau gertuvę – arbata buvo jau kiek pravėsus, ūžtelėjo vėjas, bet po medžiu jo kaip ir nejutau. Slinko debesys – lėtai, nepaliaujamai, tarsi amžina upės srovė, užgirsdavau, kaip retkarčiais trakšteli šaka. Lyg vėjo šuoras visai neaukštai prašvilpė neišskridusios antys – tarsi kokie naikintuvai! Prisiminęs Izabelę, šaudančią sode į ant šakos pakabintą skardos lapą, aš užmigau ir išmiegojau lygiai pusantros valandos, nes nubudęs iškart pasižiūrėjau į laikrodį. Nubudau ne nuo šalčio – tikriausiai tiek laiko tebuvo skirta mano miegui. Iš pradžių ilgai negalėjau suprasti, kas atsitiko – man tiesiog gėlė akis. Marksčiausi lyg nuo netikėtai apžilpinusios šviesos – ji sklido iš visų pusių, gobė mane ir iš viršaus.
       Viešpatie, sušnabždėjau, viešpatie, sninga!
       Snigo lėtai, pasakytum, taisyklingai, pagal visus pirmojo sniego dėsnius. Gal net taupiai, bet sniego luobelės jau dengė samanas, lapus, plonąsias šakeles, kibo į eglučių keteras. Plevenanti ir plintanti šviesa išryškino kamienus – dabar galėjai matyt gana toli, nors buvo dar labai ankstyvas gruodžio rytas. Koks iškilmingas ir dosnus gali būti sniegas! Tai ir yra lauktasis stebuklas, tyliai šūktelėjau, tai ir yra jis. Tada taip lengvai atsidusau, jog garas, išskridęs iš mano burnos, susivyniojo į permatomą kamuolį, visai baltas pastovėjo akimirką vienoj vietoj ir tarsi dvasia nuplaukė į rytų pusę. Dabar jau žinojau, kur esu. Pro kamienus, už kelių dešimčių metrų, juodavo Trečioji Dailidė. Riktelėjau nudžiugęs ir pateliūskavau pustuštę gertuvę, nuo jos nubyrėjo sausas sniegas. Atsistojęs užsiverčiau ją ir išgėriau vos drungną arbatą, o nudūręs akis žemėn, išvydau žvėries pėdas. Nesupratau tik, kokio gyvūno čia būta – pėdsekys buvau menkas. Kol miegojau, jis buvo priėjęs visai arti, matyt, net apuostė mane ir nusivylęs patraukė savais keliais. Lėkštu šlaitu nusileidau prie mažosios Dailidės. Jos krantai dabar jau baltavo, ir juodas neužšalęs vanduo nuo baltutėlio kranto kontūro nepaprastai ryškiai skyrėsi. Po klevu, kurių čia augo keletas, gulėjo vos apsnigti šuns griaučiai. Priėjau arčiau. Taip, tikrai šuns – šalia kaukolės gulėjo odinis, dar nesupuvęs antkaklis: iškart pažinau jį ir sidabrinę plokštelę. Pasilenkęs pakėliau ją drauge su antkakliu prie akių. Neklydau – sidabre dar aiškiai matėsi gilios įjuodusios raidės: „Alis, paskutinis Bertos palikuonis“. Alis! Štai kur jis surado sau galą! Štai kur!
       Ant baltų šuns kaulų krito dar baltesnis sniegas. Žemė buvo jau per daug sustingus, kad galėčiau Alį tinkamai palaidot... Staiga dingtelėjo, kad ir pėdsakai šalia manęs buvo šuns. Kito šuns, kito, įtikinėjau save, neleisdamas įsisiūbuoti vaizduotei.
       Kai parėjau namo, kūrikas Grigola jau stovėjo ant laiptelių ir rūkė. Mudu pasisveikinome, ir aš paklausiau:
       – Sakykit, Grigola, ar pas jus šiąnakt nebuvo atėjęs Kasparas?
       Labai nustebęs, Grigola pasižiūrėjo į mane. Ak, tiek to. Juk be manęs tik Izabelė žinojo, ką aš vadinu Kasparu – nemigą – kankinančią ir slogią. O dabar žinosiu tik aš vienas. Plekštelėjau Alio antkakliu per kelį ir žengiau į duris.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.