Nei Paryžiuje, nei Pietų ar Šiaurės poliuose savo amžiuje nebuvau. Į Braziliją taip pat dar nesirengiu važiuoti. Ir „Laisvę“ retai teaplankau. Bet autobiografiją vis dėlto nutariau parašyti.
O nutariau visai paprastai sumetimais. Dėl to, kad kiekvienas žmogus, mano supratimu, yra savo rūšies menininkas. Vadinasi, ir aš.
Ką, Gerbiamieji, jums padės apie mane tokios žinios, kaip, pavyzdžiui: gimiau 1906.XII.10 d., mažas būdamas šį tą ganiau, o paūgėjęs pradėjau mokytis ir kad dabar tebesimokau? Arba vėl - eidamas 16-tus metus buvau mūsų „liaudies švietėju“, vėliau kandidatu į karininkus, paštos valdininku ir t.t.? Juk čia yra tokios sausos ir prozaiškos žinios, kad vis tiek apie mane jokio konkretesnio vaizdo nesusidarysit.
Gyventi tai paprastai gryname ore gyvenu. Ir su savo portfeliu nė minutei nesiskiriu. Dėl to, kad aš jį pats grynais pinigais nusipirkau.
Rašyti visiškai nieko neturiu parašęs. Tiesa, buvau bandęs Koraną versti. Bet niekas neišėjo. Sako, tokiam darbui „stažo“ trūkstą? Gal ir teisybė. Nesiginčiju.
Dabar šį tą rašinėju. Daugiausia raštus pašto valdybai. Praktiškais sumetimais gaudau radio „kiškius“.
Be to, turiu keletą visai gerų bičiulių. Pažįstu ir kelis mūsų plačiai žinomus rašytojus, k. a.: Liudą Girą, Herbačiauskį, Stasį Santvarą ir gerbiamąjį Pivošą. Kai dėl keturvėjininkų, tai irgi nesu profanas. Aš jų, taip sakant, in corpore nemačiau, bet kad jie yra - pačiam savo kailiu teko pajusti. Beje, būčiau visiškai pamiršęs, - su dideliiu literatūros „kritiku“ ponu Juozapu Grušu irgi neperseniai 1928 metų 1-ame „Židinio“ numery susipažinau. O susipažinau per gerb. Putino rekomendaciją. Labai malonus žmogelis tas „kritikas“. Stačiai dūšia.
Baigdamas noriu pažymėti, kad tarp kitko esu labai didelis spaudos darbininkas. Ir prityrimo turiu. O prityrimo turiu dėl to, kad kelis kartus iš įvairių redakcijų su savo raštų glėbiais skriste išskridau. O kai kurie mano kritikai stebisi, kodėl aš savo raštų laikraščiuose nespausdinąs? Sakau, kaip tik panorėk kokį nors, gal būt, pasaulinio masto kūrinį įdėti, sakysim, į „Lietuvos Žinias“, „Rytą“ ar „Židinį“, tai taip ir rizikuok savo amželiu. Kad nesutrumpėtų. Nemanykit, kad malonu skraidyti iš redakcijų nuo kokio antro ar trečio aukšto.
Daugiau ką gi, rodosi, viskas. Kai užsiauginsiu ūsus - plačiau pasišnekėsim.

Petras Kubilevičius

Kaunas, 1928. XII. 1 d.

Iš antologijos „Pirmas dešimtmetis“, Kaunas, 1929 m.

Kalba autentiška