krincius Algimantas Krinčius (tikr. Algimantas Kaminskas) – Krinčino (Pasvalio r.) pagrindinės mokyklos mokytojas – leidžia ne tik paties parengtas senąsias Krinčino bažnyčios krikšto, santuokų, mirties registracijos knygas, bet ir originalių tekstų rinkinius, kuriuos leidžia savilaidos būdu. Savo minoriškus tekstus autorius vadina „beprasmiais“. Nuo 2002-ųjų yra išleidęs iki dešimties knygučių, kurių tiražas neviršija 100 egzempliorių: „Beprasmiai tekstai“ (2002), „Liūdesio gėlės“ (2004), „Praradimų lietūs“ (2005), „Depresija“ (2006), „Tekstai be žodžių“ (2007), „Tik ne apie mirtį“ (2007), „DD“ (2008). 2009-ųjų liepą jis išleido tekstų rinkinį „Be pavadinimo“, kurio anotacijoje parašyta: „Autorius apgailestauja, jog nesusitvardė nepadaręs dar vienos apgailėtinos savo knygelės. Jeigu skaitantysis čia rastų save, tegul dėl to nesijaudina, nes tai ne jis.“
krincius_pe_pavadinimo
Ką veikti su savo gyvenimu?
Sėti pupas
Burokus
Kanapes
Patraukti dūmelio
Aplankyti gimines
Draugus pažįstamus
Išgerti taurelę, kad
Užmigtum, nes
Rytrytą reikės
Keltis į darbą
Kad nužudytum
Savaitę ir
Galėtum
Pasėti pupas
Ar tai ir yra gyvenimas?
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Tautosakiškasis
Kai numiriau –
Tai dyvai –
Pasaulis nušvito
Gegutė užkukavo
Ant medžio
Kuriame kybojau
Kalėdų rožė
Lange inžydo
Kilpos rate
Ir džiaugėsi pienė
Kad manęs nebėra
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Kaip gerai suvaidinti žmogų
Ankstų rytą
Šokti iš gulto
Praustis rengtis
Skuosti į darbą
Labarytintis
Šypsotis
Moderuoti
Moralizuoti
Planuoti
Spręsti uždavinius
Rašyti
Kalbėti
Lankstytis
Bėgioti
Rūstauti
Glostinėti
Popiet
Pasakyti
Sudieu
Mano mieli
Pavargot
Eikit namo
Tada sėsti
Prie popierių
Vakare
Grįžti namo
Leisgyviam
Griūti į
Guolį
Temstančia
Sąmone
Vaidinimas
Baigtas
Leiskite uždangą!
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Kolekcionierius
Po kaimo kapines vaikštinėjo žmogelis su šluotražiu ir maišu. Rankiojo pavienius lapus. Dėjo į maišą, apžiūrinėjo antkapius. Pasveikinau. Prisistatė esąs kolekcionierius. Važinėja po Lietuvą, rinkdamas apipuvusius kapinių medžių lapus. Šįkart užsuko į šią nuošalią vietą.
„Keistuolis, – galvojau vakare, tvarkydamas pašto ženklų kolekciją. – Argi gali taip būti?”
„Gali gali, – sumirksėjo senelio portretas ant sienos. – Tu ir pats toks.”
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Kvailybės spalvos
Rusmečiu kvailybė buvo pilka. Arba raudona. Dabar ji žėri visom spalvom ir atspalviais. Kvailių paradui vadovauja ir televizija. Tarkim, žaidimai. Iš prasčiokų viliojami pinigai. Mulkintojai pampsta. Prasčiokams irgi smagu. Tikslas visų vienodas: pralobti. Čia ir dabar. Prisipirkti nereikalingų daiktų. Šlamšto. Lėbauti ir švaistyti. Kukliai gyventi mažai kas sutinka. Visi trokšta pasipuikuoti ryškiom kvailybės spalvom. Tai jų teisė. Kvailių teisė.
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Pamišėlio mintys
I
„Mano šeima – mano blusos”, – tarė sau garsiai pamišėlis, žiūrėdamas į mažutę veidrodėlio nuolaužą, kurią neseniai rado pakelės žolėje.
II
„Reikėtų pasveikinti, – galvojo pamišėlis, Kalėdų rytą žiūrėdamas į krintantį sniegą. – Bet ką ir su kuo?”
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Gyvenimo istorija
2-ų metų vaikutis, 12-os metų vaikas, 22-ų metų jaunuolis, 32-ų metų vyras, 52-ų metų senis, 62-ų metų lavonas. Kitokie skaičiai ir žodžiai apie tą patį. Argi tai gali būti kam nors įdomu? Klausiu jūsų – ar gali?!! Tik nemeluokit!
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Giesmių giesmė
I
Mano mylimoji turi dvi krūtis. Tai pieno liaukos. Jos didelės, stangrios ir švelnios. Negaliu susilaikyti jų nepalietęs. Kadangi esu aptrauktas oda, švelniai liečiu jas odos paviršiumi. Keliose vietose virš odos dar yra nagai ir dantys. Jie drasko ir kanda. Gali sunkiai žaloti. Tarp švelnumo ir brutalumo nėra ribos. Tarp meilės ir neapykantos nėra ribos. Tarp gėrio ir blogio nėra ribos. Tik tarp gyvenimo ir mirties riba yra. Nežalok mylimosios. Jei nori naikinti, imkis savęs. Numirk bet kokiu būdu. Taip išgelbėsi savo mylimąją. Ir dvi jos pieno liaukas, dideles, stangrias ir švelnias.
II
Mano mylimoji nežino, kaip stipriai ją myliu. Todėl galvoja, kad jos nemyliu. Iš tiesų mano meilė yra dvilypė: myliu ją meile ir švelnumu ir neapykanta. To negaliu pakeisti. Bet mano mylimajai tai nė motais. Ji augina akmenų sodą. Sodina akmenis. Ilgai jie guli po žeme ramūs. Pavasarį ima kopuliuotis ir daugintis. Jų vis daugėja. Mylimoji jais rūpinasi, maitina, pagirdo, nuplauna, aprengia. Mano mylimoji myli akmenis. Nes ji nežino, kaip stipriai ją myliu. Todėl galvoja, kad jos nemyliu. Toks mano gyvenimas su mylimąja.
III
Mano mylimoji labai švelni. Vakarais skaitau jai Giesmių giesmę. Po kurio laiko ji man sako: tu mano vienintelis. Tada mylimosios prašau: nužudyk mane, maldauju. Bet mylimoji tik švelniai šypsosi. Taip niekas nepadeda man numirti. Net mylimoji.
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Rolės
I
Rolių gausumas! Vieni vaidina aktorius, kiti poetus, treti mokslininkus, dar kiti vadybininkus, ir taip be galo. Juokingiausia, jog daugelis taip įtikėję savo role, kad nebemato, jog viso labo tai tik rolė.
II
Šiurpas nueina pagaugais, kai išgirsti kepėjus, virėjus, kirpėjus, mokytojus, sodininkus, santechnikus, pardavėjus, lauko darbininkus, kiemsargius ir kitus panašaus likimo brolius vaidinančius poetus, nes suima baimė, ar nebūsi ir tu jau išsikraustęs iš proto, dalyvaudamas šiame maskarade? O gal reikėtų žiūrėti atlaidžiau? Tegul plaka saldų žodžių kisielių. Taip jie įsivaizduoja esą kažkuo kitu?
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Vaiko pasakojimas
Kai mano tėvas buvo gyvas, mažai kas jį pastebėdavo. Dabar jis numirė, ir visi jį mato. O aš vis galvoju, kaip galima matyti tą, kurio nebėra. Bet tiek to. Jis eksponuojamas. Tai yra rodomas. Ant šermenų stalo. Jis ilgas, juodas ir svetimas. Visai nepanašus į mano tėvą. Tai ne mano tėvas! Bet kurgi tas, kuris buvo mano tėvu? Kaip gyvensiu be jo?
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Be pavadinimo II
Mano gyvenimas neturi pavadinimo. Jo pavadinimas betgi galėtų būti Absurdas. Ir mano tekstai neturi pavadinimo. Jų pavadinimas betgi galėtų būti Beprasmybė.
Skaičiukai
Mes mylime skaičiukus. Skaičiukai myli mus. Tekste skaičiukų nedaug. Bet tekstas kuriamas tik jiems. Ir nesvarbu, kad gyvename. Svarbu, kiek nugyvenome. O kiek dar liko? Jeigu liko. Nesvarbu, ką dirbame. Svarbu, kiek uždirbome. Kiek turto, kiek darbų, kiek gerų, kiek blogų. Net kelinta pati, – klausimas ne iš paskutiniųjų. Taip. Kiekį suskaičiuoti nesunku. Kokybės gi nesuskaičiuosi. Skaičiukais nepasversi to, kas vadinama gyvenimu. Nesuskaičiuosi, kaip gyvenai, kaip dirbai, ką galvojai, ką jautei. Todėl belieka džiaugtis skaičiukais. Ir juos mylėti. Kaip ir jie tave myli.
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Juodadarbis
Visais šitais šudro darbais vėliau naudosis kūrybingi žmonės. Šviesuoliai. Tyrinėtojai. Mokslininkai. O aš tiktai juodadarbis. Trąša. Tai yra mėšlo krūva su švinkstančios mėsos apvalkalu. Bet gal iš to ir išaugs kas nors ateity? Kas žino. Bet kuo čia dėtas aš?
Algimantas Krinčius. Be pavadinimo. – Krinčinas: savilaida, 2009.
Išleido Krinčino Savilaida. Leidinio Nr. 56.
Išspausdinta 2009-07-24.
Tiražas 22 egzemplioriai.