Accessibility Tools

 
                     Nonai Marijai

       Vaikas buvo negražus. Nė pėdsako fantazijos ar linksmo gudrumo veide. Aplamai, žinoma, koks skirtumas. Vaikas kaip vaikas. Kaip visi vaikai, jeigu ne fantazijos trūkumas. Matyt tądien slogavo, nes šnervės raudonos, o ir iš akių kažkas tartum ištryškę. Žodžiu, niekas, žiūrėdamas į jį, negalvojo, kaip gera būti vaiku.
       Vardas jam buvo parinktas nei šioks, nei toks. Kornelijus. Skambėjo dekadentiškai ir nė kiek nesiderino su vaiko išvaizda. Anais laikais buvo įmantrus ir pretenzingas, šiais – senamadiškas ir neskoningas. Net ir tėvai suprato su vardu prašovę pro šalį, todėl nedažnai Kornelijų šaukė, buvo kažkaip nepatogu, nes žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, tikėdamiesi išvysti kažin ką, bet nusigręždavo apvilti.
       Laidotuvės užsitęsė ir įkyrėjo Kornelijui iki gyvo kaulo. Rudas karstas stovėjo prie duobės, paruoštas nuleisti, bet praėjo jau beveik valanda, o niekas nevyko. Kažkas pavėlavo atvažiuoti, ir dabar laidotuvininkai laukė kaip tik šio, svarbiausio, asmens. Be jo karsto užkasti nebuvo galima.
       Saulė kepino negailestingai, dangus buvo it stiklas, nežmoniškai kando uodai. Dalis laidotuvininkų dar stengės išlaikyti orumą ir rūstokai žiūrėjo į tuos, kurie numojo ranka į sąlygiškumus ir susėdo ant aplinkinių antkapių, dangstydamiesi nuo saulės laikraščiais ir nosinėmis.
       Žiovaudamas vaikas pastovėjo, pažiūrėjo į duobkasius. Jis nejuto smalsumo mirčiai, laidotuvių apeigoms ir nieko įdomaus nesitikėjo. Kai važiavo čia, vylėsi, kad gal kartu su karstu per skubotą neapsižiūrėjimą užkas ir duobkasį, bet dabar suprato, kad ne.
       Kornelijus netgi gerai nežinojo, ką laidoja. Manė, kad jauną šviesiaplaukę moterį, kuri išmokė jį susivarstyti ir užsirišti batus. Jis prisiminė: moteris pritūpusi, jos pirštai vikriai manipuliuoja Kornelijaus batų raišteliais, ji žiūri į Kornelijų, o jis į ją. Bet dabar pamatė moterį tarp tų, kurie iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti orūs. Vadinasi, ne ji tenai, karste.
       Vėliau, po daug metų, Kornelijus sužinojo, kad tą dieną laidojo išvis ne moterį, o vyrą, kuris numirė kažkaip neįtikėtinai, net literatūriškai. Jį pervėrė žaibas, bet savaime tai dar nieko nereiškia. Tas žmogus ėjo per kiemą link gyvatvorės. Jis laukė parvažiuojant savo žmonos, o kaip tik prieš valandėlę išgirdo, kaip prie namų sustojo mašina. Iš jos vis dar niekas neišlipo. Perkūnas trenkė, kai iki gyvatvorės tebuvo likę kokie penki žingsniai, ne daugiau. Gyvenime taip nebūna. Gyvenime visi nueina ir pamato, ką reikia ir ko nereikia.
       Taip, po daug metų Kornelijus prisiminė, kad tądien buvo laukiama velionio elegantiškos žmonos ir jo draugo, kurie vis neatvyko ir neatvyko. Minutės slinko nepaprastai pamažu, saulė vis tvoskė iš baltai įkaitusio dangaus. Kornelijus du kartus apėjo visas kapines, apžiūrėjo antkapius, paskui pasilypėjo ant tvoros ir kurį laiką dairėsi po nuobodžias apylinkes, klausydamasis kaip žolėj migdančiai dūzgia vabzdžiai. Tik suarti laukai ir mėlynas miškas tolumoj. Nuo vienodumo vaikui ėmė suktis galva. Jis nulipo nuo tvoros ir nusliūkino prie laidotuvininkų. Niekas nepasikeitė. Laidotuvės įstrigo kaip reikiant.
       Kornelijus pritūpė prie žemių krūvos, rado kaulą ir ėmė juo žaisti. Kapstė žemes ir tiek. Kaulas buvo žmogaus, jis puikiai tą žinojo, tačiau nė kiek dėl to nesijaudino. Kaip sakyta, vaikas buvo be fantazijos, paprastas, prie jo nelipo visokios makabriškos gyvenimo smulkmenos.
       Vienas suaugusiųjų pasilenkė, paėmė vaiką už peties ir stumtelėjo prie duobes.
       – Žiūrėk, – pasakė pusbalsiu, beje neturėdamas piktos minties, tik norėdamas vaiką kuo nors sudominti, kad jis nenuobodžiautų. – Pažiūrėk į tą duobę, kada nors ir tave taip užkas.
       Kornelijus priėjo prie krašto ir pasižiūrėjo žemyn, kaip jam buvo liepta. Duobė gili. Iš pradžių jis pamatė tik juodumą ir daugiau nieko. Pamažu jo žvilgsnis prasiskverbė pro vėsią tamsą, ir jis pamatė duobės dugną. Bet ne. Jam tik pasirodė, kad ten dugnas. Iš tiesų žvilgsnis nerado kur atsiremti. Tebeskrodė šaltą tamsą, skverbėsi vis gilyn į bedugnę, vis greičiau ir greičiau, į begalybę; paskui juoduma prasiskyrė, akimirksniu plyšo į skutus, ir Kornelijų apakino ugnis: milijardai žvaigždžių liepsnojo tamsiame danguje, ten, duobėj. Žvaigždės traukė, viliojo, negalima buvo joms atsispirti, begalybė svaigino. Nesvyruodamas Kornelijus žengė į ją.
       Kažkas šūktelėjo, kažkas įšoko į duobę, ištraukė vaiką iš jos. Visi atkuto, sujudo, įvykis davė peno kalboms, išblaškė nuobodulį ir mieguistumą.
       Kornelijus kiek pastovėjo, nuleidęs galvą, laukdamas pylos, bet niekas nekreipė į jį dėmesio, jis pakėlė akis ir apsidairė. Pasaulis buvo ne tas, kuriame jis gyveno prieš valandėlę. Net ir po daug metų Kornelijus prisiminė, kad stiklinis įkaitęs dangus dabar vienoj vietoj buvo truputėlį įskilęs: baisu, kad subyrės, suduš ir milijonais aštrių šukių nukris žemyn. Miško kraštelis peizažo kairėj kiek atsilupęs, ir nepaliaujamai knietėjo užkabint jį nagu, atplėšt daugiau ir pasižiūrėt, kas gi ten, už dekoracijų. Galop ir jis pats, Kornelijus, buvo kitoks, negu prieš keletą akimirkų. Staiga jau nebe vaikas. Suprato esąs senesnis už suaugusius, kurie stovėjo šalia, aplink, tarp butaforinių antkapių, ant kartoninės žemės, su šilkinėm gėlėm rankose. Suprato esąs kitoks, nes šį tą žinojo apie Pabaigą, o jie ne.
       Tai buvo pirmas suvokimas. Galima sakyti, tik bendras planas, eskizas be detalių. Keli pieštuko štrichai, iš kurių gali nujaust visumą.
       Paskui dar ne sykį gyvenime sąmonė atsisakinėjo tikėti, kad reikės mirt, išeit, ištirpt nebūty, išnykt amžiams, nebebūt niekados daugiau. Bet tada, aną tolimą dieną vaikas jautė: mano pėdos ir delnai suirs. Subyrės kaulai. Kraujas susigers į žemę. Mano kaukolę užpildys smėlis. Mano akiduobėse susirangys kirminai, o mano krūtinę pervers gumbuotos medžių šaknys.
       Vėliau, jau suaugęs, Kornelijus, suprantama, žinojo, jog kada nors mirs. Matė mirštant kitus ir žinojo, kad jo laukia tas pats galas, kad jam nebus padaryta išimtis. Bet jautėsi taip, tarsi gyvens visados. Gal senas, gal paliegęs, tačiau gyvens ir gyvens.
       Tačiau ana vaikystės diena niekad niekur nedingo. Diena, kai Kornelijus suprato: jauni vyrai šoks su gražiom merginom šiltais vakarais, o manęs jau nebebus; raudonskruosčiai vaikai puoš egles jaukiuos kambariuos, ūkaujant vėtrai už lango, o manęs nebebus; tyliai šokčios žuvys nakty, suoks lakštingala, virš pievų draikysis migla, o manęs nebebus; kažkas bučiuos moterų akis, kažkas glostys krūtis, minkštoj drėgnoj tamsoj kažkas girdės negarsius žingsnius ir ilgesingą juoką, dviračių padangų šiugždesį, lietaus šnarėjimą medžių lapuose ir žolėj, tolumoj skambės pianinas, o manęs nebebus; šiltas, stebuklingas pasaulis alsuos, virpės, vaitos, spindės, kibirkščiuos, gyvens, tik manęs niekada jame nebebus. Kaip nėra ir tų, kurie gyveno iki manęs.
       Štai kaip.

       Vilnius, 1986

 

       Kondrotas, Saulius Tomas. Metmenys, Nr.56, 1989.