SENAS NAMAS

       Šlapi, aplyti kaštonai, gatvė, lygi, tiesi ir ilga, kurioje nematyti nei žmogaus, nei šuns, nei sužvarbusios lietuje katės. Toks vasaros rytas, kai aušta, bet dangus debesuotas, apniukęs ir vos vos krapnoja, kai naktį girdėjai šniokščiant lietų, o dabar kvepia drėgna žeme, sliekais ir jazminais. Žolė už metalinių, surūdijusių tvoros virbų šlapia ir aštri. Ir rodosi, jog tuoj iš miglos tolumoje iškils žmogus, einantis asfaltu, tarytum bristų per žolę, ir bus vienišas tame keistame, vaiskaus rūko pilname pasaulyje.
       Taip, turbūt, atrodžiau aš, ankstų rytą atsiradęs dar tebemiegančioje gatvėje.
       Namas, kurio ieškojau, stovėjo kiek atokiau nuo šaligatvio, buvo apaugęs švelniai raudonomis gebenėmis, į jį vedė alėja, prasidedanti ties metaliniais, kažkada baltais vartais.
       Kurį laiką vaikštinėjau šaligatviu pirmyn ir atgal, vildamasis, jog kokiame nors iš aplinkinių namų pastebėsiu bent menkiausią bruzdesį, liudijantį, jog žmonės bunda, ir tuomet nebus nepatogu atverti tuos senus geležinius vartus.
       Tyliai šiugždėdamas padangomis, migloje pravažiavo pieno furgonas. Vėl tyla ir ramybė. Aš sustojau, atsirėmiau į rasotą metalinį stulpą ir užsidegiau cigaretę. Tabako dūmas ištirpo ore. Vis dar nedrįsau įeiti pro vartus į tiesią siaurą alėją. Nuo kaštonų krito lašai.
       Atsirėmęs į stulpą, laukiau, kol galėsiu lengvu stumtelėjimu atverti vartelius ir alėja nužingsniuoti iki namo. Cigaretė turėjo padėti laukti. Metalo šaltis prasiskverbė pro drėgną apsiausto audeklą, nuo skrybėlės kraštų lašnojo vanduo. Cigaretė sumirko ir iš baltos tapo geltona, bet žarija vis tiek sulig kiekvienu dūmu vis labiau artėjo prie šlapių pirštų. Kartkarčiais apsidairydavau, tačiau tiek aplinkiniuose namuose, tiek alėjoje buvo tuščia ir nejudru.
       Atvažiavau čia šiandien rytą, auštant, nes norėjau pirkti tą namą. Vakarykščiame laikraštyje vėl buvo skelbta apie ketinimą jį parduoti. Buvo ir užvakarykščiame, ir daugelyje ankstesnių numerių. Namo niekas nepirko. O jis buvo tikrai neblogas. Dar prieš mėnesį aš palengva pravažiavau išilgai gatvės, norėdamas pažvelgti į jį. Tuomet man dar jo nereikėjo, tik buvo smalsu, koks gi tasai namas, kurį visi taip atkakliai vengia pirkti? Jau tada jis buvo visai toks, kaip dabar: dviaukštis, raudonų plytų, apaugęs gebene, kaštonų alėjos gale. Tarsi paslaptinga pilis, apgaubta švelnios miglos. Toks jis buvo. Ir vis dėlto jo niekas nenupirko. Kitus namus, daug prastesnės išvaizdos, nupirkdavo išsyk. O šito ne. Nuo kaštono nukrito lašas, pataikė į cigaretės žariją, ir ši čirkštelėjusi užgeso.
       Aš dar kartą pažvelgiau į alėją už vartų. Iš už rožių krūmo pasirodė žmogus. Tai buvo pakumpęs vyras sulamdyta skrybėle, nutriušusiu megztiniu ir basomis kojomis, kokių penkiasdešimties metų. Jis nešėsi sulankstytą kibirėlį ir sodininko žirkles, ėjo alėja tolyn nesidairydamas ir buvo truputį panašus į Baltąjį Triušį iš Kerolio „Alisos...“ Matyt, jis jau senokai triūsė sode: jo skrybėlė ir megztinis buvo šlapi; ir aš visai be reikalo stoviniavau prie vartų, nenorėdamas žadinti žmogaus, gyvenančio šiame name.
       Pasitaisiau apsiausto apykaklę, nukračiau nuo skrybėlės rasą ir stumtelėjau vartus. Jie atsivėrė tyliai: turbūt, tuo buvo pasirūpinta iš anksto – vartus ištepė, kad nedžergžtų ir necyptų. Uždariau juos paskui save ir nuėjau švariu žvirgždu paskui Baltąjį Triušį. Gal jis buvo namo savininkas, gal šiaip gyveno čionai, tačiau švara ir tvarka, matyt, rūpinosi visą laiką.
       Alėjos žvirgždas buvo švarus tarsi upokšnio dugnas, jokios šiukšlelės, nė vieno nukritusio lapo ar sudžiūvusios šakelės, krūmai gražiai apkarpyti, žolė, šlapia ir ryškiai žalia, neseniai nupjauta.
       Žmogus sulamdyta skrybėle nė neatsigręžęs pasuko už kampo, ir drėgnas žvirgždas gurgždėjo po jo kojomis tarytum šviežias sniegas.
       Pakilau švariai nuplautais laipteliais ir patraukiau skambučio virvelę. Tyliai sutalandavo varpelis. Nors ir kaip stengiausi įsiklausyti į garsus namo viduje, veltui: ten buvo tyla. Nesigirdėjo nei šnabždesio, nei prislopintų žingsnių. Tikrumo dėlei dar kartą truktelėjau virvelę ir apsigręžiau. Priešais, laiptelių apačioje, stovėjo žmogus, kurį mačiau nutolstantį alėja. Dabar jis buvo be kibirėlio ir be sodininko žirklių. Iš arti dar labiau panėšėjo į Baltąjį Triušį. Jis neturėjo nė vieno tų bruožų, kurie žmones paprastai daro panašius į triušį, lapę ar lokį, tačiau bendras vaizdas, visa pakumpusi išvaizda visiškai atitiko tokį vardą.
       Jis atsirado taip tyliai ir taip staiga, jog aš sumišau ir niekaip negalėjau sugalvoti, ką turėčiau sakyti tokiu atveju. Tačiau Baltasis Triušis nepastebėjo ar apsimetė nepastebįs sutrikimo.
       – Aš jūsų laukiau, – tarė. – Mačiau, kaip jūs gal pusvalandį vaikštinėjote šaligatviu, ir žinojau, jog ateisit.
       – ?!
       – Kiekvieną dieną kas nors ateina, – paaiškino jis. – Nežinau, kodėl visi pasirodo ankstų rytmetį, bet ateina kasdien. Ir po pusvalandį vaikšto šaligatviu.
       Auštant migla ėmė sklaidytis ir nustojo krapnoti tasai vos pastebimas lietus.
       – Gal pirmiau užeisim pas mane ir pašnekėsim, – pasiūlė. – Ar jūs norit pirma apžiūrėti namą?
       Aš gūžtelėjau pečiais. Vadinasi, Baltasis Triušis negyveno tame name.
       – Eime, – jis apsisuko ir patraukė beveik nematomu siauru takeliu, vingiuojančiu tarp rožių krūmų. Aš nusekiau iš paskos. Žmogus gyveno nedideliame iš lentų sukaltame pastate tarp įvairių gėlių, kurį galima buvo pavadinti sodininko sandėliuku. Jis atidarė duris ir praleido mane. Paskui įėjo pats, bet durų neužvėrė. Drėgmė smelkėsi į vidų.
       – Prisėskit!
       Aš atsisėdau ant kažkokios dėžės, jis ant kitos. Prie murzino lango stovėjo stalas, apkrautas įvairiausiais gėlių svogūnėliais. Išsiėmiau cigaretes ir pasiūliau Baltajam Triušiui, bet jis papurtė galvą. Man taip pat nesinorėjo rūkyti.
       – Noriu jus kai ko paklausti, – tarė jis. – O paskui šį tą papasakoti. Visa kita jūs pamatysit pats.
       Aš nusiėmiau skrybėlę ir padėjau ją ant stalo, pridengdamas keletą svogūnėlių. Senio skruostas nervingai truktelėjo. Jis atsistojo ir pakabino mano skrybėlę ant vagio, prieš tai murmtelėjęs „jeigu jūs nieko prieš“. Savo sulamdytos skrybėlės jis nenusiėmė. Jo basos kojos buvo gyslotos ir raudonos nuo rytmečio rasos.
       – Ar jūs vedęs? – pasiteiravo, bet aš tylėjau, ir tuomet jis pridūrė: – Aš norėjau pasakyti, ar jūs neturite moters, kuri gyventų su jumis? – Tą klausimą senis ištarė kiek sumišęs.
       – Ne, – atsakiau.
       Baltasis Triušis nuliūdo. Tai galima buvo matyti iš jo veido.
       – Tuomet jūs nepirksite to namo, – tyliai pareiškė jis. – Tuomet jūs jo nepirksit...
       Aš norėjau klausti – kodėl, bet senis aplenkė mane:
       – Jūs pats pamatysit. Pajusit tai, – pasitaisė. – O dabar leiskite papasakoti jums šį tą. Tai visai nedaug, – sugirgždėjo ant savo dėžės.
       Tūkstantis devyni šimtai septintaisiais metais tą namą pastatęs kažkoks švedų pirklys. Pavardės neatsimenąs: lyg Svinbernas, lyg Grinbergas. Pagaliau nesvarbu. Svarbu, jog tai buvęs liūdnas, vienišas žmogus, kuris greit mirė keistomis aplinkybėmis. Vieni kalbėjo, kad jis sirgęs džiova, kiti – jog vienatvė nuvariusi jį į kapus. Mirdamas jis palikęs namus savo anūkui, kuris gyveno be galo linksmai ir tik vieną kartą buvo čionai atvykęs, bet tučtuojau išvažiavo. Apie tai irgi sklidusios visokios kalbos: arba namai jam šiaip nepatikę, arba juose klaidžiojanti senojo vienišo švedo vėlė. Greitai namai buvę parduoti. Naujasis savininkas ištvėręs juose savaitę. Tai buvęs liūdnas poetas, kuris pardavė namą, vos išgirdęs pirmojo savininko istoriją. Nuo to laiko jis, Baltasis Triušis, gyvenąs šioje palėpėje, ir jam visai nieko nereikią. Tik apmaudu, jog toks puikus namas stovįs tuščias.
       – Mano pasakojimas, gal būt, padės jums daug ką suprasti, – pridėjo jis. -Žmogaus jausmai – didelis dalykas.
       Paskutiniuosius žodžius jis ištarė kažkaip truputį svajingai ir išsitiesęs. Bet tuojau vėl kumptelėjo.
       – Dabar galime apžiūrėti namus. Tačiau tai nėra taip svarbu.
       Mes išėjom iš palėpės ir tuo pačiu taku, besirangančiu tarp rožių krūmų, grįžom atgal. Baltasis Triušis surado kišenėje raktą, įkišo jį į spyną ir pasuko. Paskui atsigręžė į mane, patraukė skambučio virvelę ir, įsiklausęs į varpelio klangtelėjimą tuščiame name, nusišypsojo. Tai buvo pirmoji šypsena nuo tos akimirkos, kai pamačiau jį, ir ji atrodė man kiek dirbtinė. Nuo kaštonų lapų vis dar tebelašnojo vanduo.
       Namuose niekas negyveno. Tai krito į akis išsyk. Ten buvo baldai, knygos ir šiaip įvairiausi daiktai, tačiau jais niekas nesinaudojo jau daugelį metų. Viską dengė storas dulkių sluoksnis.
       – Laiptai į viršų – gale koridoriaus, – tarė senis. Pats jis nėjo vidun, liko stovėti ties slenksčiu.
       Matyt, nejučiom kilstelėjau antakius, nes jis paaiškino:
       – Aš niekuomet ten neinu. Mane pernelyg slegia.
       Aš tyliai žengiau minkštutėliu ir pilku it pelės kailis dulkių kilimu. Sulig kiekvienu žingsniu dulkės lėtai pakildavo į viršų ir taip pat, tarsi sulėtintoje filmo juostoje, leidosi žemyn. Čia nebuvo garsų – jie liko lauke, už durų, beišsidraikančioje migloje. O tie, kurie kažkada skambėjo čia, durų girgždesys, gal arbatinuko ar stiklinių skambčiojimas – visi tie garsai, kurie supo čionai gyvenusius žmones, liko palaidoti po dulkėmis. Čia nebuvo spalvų, nes spalvas irgi dengė storas, pilkas pudros sluoksnis. Buvo formos, bet prie jų nesinorėjo liestis, prie tų daiktų ir baldų formų, nes pirštai, rodės, susmegtų į neapčiuopiamą dulkių masę.
       Atidarinėjau duris vieną po kitos, jos atsiverdavo tyliai ir vos vos sujudindavo pilką kilimą. Ėjau koridoriumi iki laiptų, ten sustojau ir atsigręžiau. Už durų, spalvų ir garsų pilname pasaulio kvadratėlyje, stovėjo senis. Jis sustingęs ir pasibaisėjęs sekė kiekvieną mano judesį.
       – Pirmyn! – aš greičiau pajutau, nei išgirdau nuo durų atskridusį jo įbaugintą šnabždesį. – Pirmyn! Gal jūs... gal jums...
       Ir nieko. Vėl minkšta, puri tyla.
       Žengiau žingsnį aukštyn, vėl dulkių judėjimas sulėtintame filme. Dar žingsnis, dar...
       Man patiko šitie namai. Patiko viskas: tyli ilga gatvė, apaugusi kaštonais, patiko metalinė tvora su virbais, apsilupinėję balti dažai, žvirgždo alėja iki gebenėmis apaugusių durų, raudonų plytų pastatas ir rožių krūmai, šlapi nuo dvelkiančios miglos, keistas ir truputį paslaptingas senis, gyslotomis basomis kojomis braidantis po aštrią rasotą žolę. Man patiko šiuose namuose, pradedant šventa, nusistovėjusia ramybe ir baigiant švelniu paslaptingumu, kurį pajutau, dar būdamas gatvėje, petimi atsirėmęs į medinį stulpą ir rūkydamas gelstančią nuo drėgmės cigaretę. Kaip tik to ir tikėjausi, eidamas čionai. Tylos ir ramybės.
       Dabar žingsniavau antrojo aukšto koridoriumi, atverdamas čia vienas, čia kitas duris. Viename kambaryje stovėjo rojalis ir knygų spintos. Dulkės. Reikia tik patvirtinti sutartį pas notarą ir nuvalyti dulkes. Ir aš gyvensiu čia. Tarp tų daiktų, kurie dabar atrodė tarsi mumijos. Tai namas, kurio man reikia. Buvau tuo tikras.
       Nusileidau laiptais, perėjau koridorių ir atsidūriau lauke. Vėl padvelkė jazminais, drėgna žeme ir sliekais. Baltasis Triušis tebestovėjo, baugščiai žvelgdamas į mane.
       – Puiku, – pasakiau aš ir nusišypsojau. – Man patinka šitie namai. Aš perku juos.
       Senis žiūrėjo į mane su nepasitikėjimu, tarytum būčiau kreipęsis į jį svetima, nepažįstama kalba. Aš dar kartą linktelėjau: „Taip“. Jis vis nesuvokė. Stovėjo ir žiūrėjo, truputį nuleidęs galvą, lyg nusikaltęs.
       – Gal jūs ne taip supratot mane? – jo balsas truputį virptelėjo, ir jis padarė nesuprantamą judesį ranka, tarsi bandydamas sugauti ore kažką nepastebima. – Tik dulkės...
       – Taip, – atsakiau, – tačiau, jas nuvalius...
       Dabar Baltasis Triušis susijaudino:
       – Jūs nebandėte to padaryti?
       – Ne, tai bus galima padaryti paskui.
       – Ne, ne. Jūs privalot tai padaryti! Dabar! Mudu. stovėjome vienas prieš kitą, suglumę ir nežinodami, ko stvertis, kaip išsisukti iš keblios padėties. Gatvėje tebebuvo tuščia ir ramu, ir tik retkarčiais nukrentančio lašo tekštelėjimas ardė tylą.
       Vyras sulamdyta skrybėle iš paskutiniųjų stengėsi ką nors sugalvoti. Jo veidas buvo įsitempęs.
       – Supraskit mane teisingai. Aš nenoriu tapti valtininku, kuris priverstas kilnoti per upę tol, kol apgaule ko nors nepasodins į savo vietą. Jūs nesupratote, ką norėjau jums pasakyti iš pat pradžių. Bet jūs dar galite apsigalvoti, – jis mostelėjo ranka į atviras duris. -Eikite ten ir nubraukite tas prakeiktas dulkes bent nuo keleto daiktų. Padarykite tai dabar, kol dar ne vėlu, ir nemanykit, kad sakau jums šitai, norėdamas likti savo palėpėje. Ne apie tokį gyvenimą svajojau aš, pirkdamas šį namą. Ne. Patikėkit manim.
       Aš peržengiau slenkstį ir dulkių kilimu užkopiau į antrąjį aukštą, kur stovėjo rojalis ir knygų lentynos. Tylumoje priėjau prie knygų ir ėmiau delnu braukti dulkes, jos dideliu gniutulu nusileido ant grindų. Ėjau nuo vieno daikto prie kito – nuo rojalio prie palangės, nuo sienų prie žemo fotelio kampe. Ir nuo visur braukiau dulkes. Batai ir kelnės iki pat kelių aplipo jomis, tarsi jos būtų norėjusios sukaustyti mane, sugniuždyti ir amžinai pasigrobti sau.
       Sustojau vidury kambario ir apsidairiau. Ten, kur buvau brūkštelėjęs ranka, švietėsi daiktų spalvų lopai. O paskui pasmilko kvapai. Aš nelaukiau jų, tiesiog nepagalvojau, jog taip seniai tuščiame name įmanoma išsilaikyti kokiam kvapui. O jie buvo čia, visi, kokie tik galėjo būti, tūnojo po dulkėmis metų metus, laukdami, kol štai kas nors ateis, brūkštels delnu ir atgaivins, panašiai kaip dievas, vardydamas daiktus, šaukė juos iš nebūties. Ir jie atgijo ir užplūdo mane bežadėje tyloje. Kvapų mišinys, pirmapradis chaosas, ir turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol ėmiau juos skirti.
       Visi kvapai tarytum priplėkę nuo sausumo, tačiau gyvi. Ten buvo pypkės kvapas, kažkada surūkytų daugybės cigarečių kvapas, dar kvapas vyriško prakaito – to prakaito, kuris išpila vyrus nemigo naktimis, kai jie guli atmerktomis akimis ir žiūri į tamsą priešais save; paskui kvapas vyriškų batų ir vyriško odekolono. Krūva vyriškų minčių ir vyriškų jausmų kvapų. Vyriškos vienatvės kvapas, liūdnas ir nepakenčiamas.
       Aš apsigręžiau, uždariau duris ir paskubomis nusileidau laiptais. Išėjau laukan, įkvėpiau oro. Baltasis Triušis stovėjo savo vietoje ir šypsojosi. Šypsena buvo truputėlį užjaučianti.
       – Jūs negalėsit čia gyventi.
       Aš papurčiau galvą: „Ne! Čia – ne!“
       – Dabar jūs supratot mane? – pasakė jis.
       Aš atsisėdau ant švariai nuplautų laiptelių ir godžiai kvėpavau – tarsi ilgų distancijų bėgikas. Paskui atsidusau:
       – Vien vyrai...
       Senis šypsojosi, dabar jau droviai, ir kulnimi rausė duobutę žvyre. Debesys prasisklaidė kartu su migla, pasirodė saulė. Kaštonų lapai ir viskas aplink ėmė spindėti.
       – Taip, – sutiko jis. – Čia niekuomet nebuvo moters. Niekuomet. Tai ir visa paslaptis.
       Aš atsistojau, susiradau cigaretes, užsirūkiau. Senis žiūrėjo į mane, ir man pasidarė jo gaila.
       – Jums nesiseka. Ir tai vis per sąžinę, – pabandžiau nusišypsoti.
       Jis pakinknojo galvą. Taip.
       Ištiesiau jam ranką, ir mudu atsisveikinom.
       – Ką gi jūs dabar darysit?
       Baltasis Triušis, kurį laiką tylėdamas, lydėjo mane. Paskui tarė:
       – Ką darysiu? Tą, ką ir iki šiol. Lauksiu. Lauksiu ateinant žmogaus su moterimi, o dar geriau – ir su vaikais. Ir jie nupirks namą.
       „Žmogaus su moterimi“, – pagalvojau aš.
       – Sėkmės!
       – Jums taip pat!
       Dabar gi saulė švietė visiškai aiškiai, ir rasa tuoj išgaruos. Jau toldamas nuo tyloje užsivėrusių vartelių, aš pagalvojau, jog kada nors aplankysiu tą žmogų. Aplankysiu, ir tai bus malonu mums abiem. Gal būt, mes išgersim vyno, parūkysim, susėdę jo palėpėje.
       Tačiau aš niekuomet neištesėjau šio savo pažado. Niekuomet. Jis išgaravo man iš galvos drauge su rasa tą rytmetį, o netrukus ir visai lioviausi skaitęs laikraščio skelbimų puslapį. Tiesiog jis man tapo neįdomus. Ir kartais naktimis susapnuodavau, kaip niūrioje tuštumoje tyliai ir melodingai dzingsi varpelis.

       KO MES NIEKADA NENORĖTUME

       Prieš trejetą metų mano brolis vedė merginą ramaus ovalinio veido. Vedė ne todėl, kad buvo sulaukęs amžiaus, kai vienam gyventi nebetinka, o todėl, kad norėjo kaip tik tokios žmonos. Ir ji jam buvo gera, ir jie sugyveno du vaikus, vieną po kito. Jie taip norėjo.
       Tačiau netrukus po to, kai pagimdė antrą vaiką, jai užėjo kažkoks švelnus liūdesys. Ji nerodė jo niekuo. Nei kalbomis, nei veidu. Bet brolis vis tiek pajuto, kadangi tuo metu jai buvo ypač meilus ir rūpestingas, nes ji jam pagimdė vaikų.
       Dabar ji retai juokdavosi, tik kartais nusišypsodavo. Bet ir anksčiau juokdavosi nedažnai. Jos judesiai buvo lėti ir netvirti, bet juk ji buvo dar nesustiprėjusi. Dėvėjo juodos, pilkos ir baltos spalvos rūbus, užsegiotus lig paties skaistaus kaklo. Bet tokius ji dėvėdavo visuomet.
       Mano brolis žvelgė į viską, ką galėjo joje matyti, tačiau nepastebėjo nieko tokio ir ėmė manyti, jog liūdnumas glūdi tik jos viduje.
       O pasižiūrėti į vidų jis nemokėjo. Pagaliau tam nebuvo ir laiko.
       Brolis niekuomet nepagalvodavo, jog kam nors gali būti malonu liūdėti. Jis nebuvo šaunuolis, nuo ryto iki vakaro leidžiantis dienas linksmybėje. Ne, jis buvo paprastas tikratikis, manantis, jog būti linksmam smagu, o liūdnam ne. Todėl jis užjautė savo žmoną ir stengėsi pritapti prie tos vos pastebimos nuotaikos. Taip mano brolio namai tapo liūdni.
       Jie buvo liūdni mėnesį ir antrą. Liūdni ne dėl rūpesčių, užgulusių žmones, o dėl pačių žmonių. Mano brolis niekaip negalėjo prie to priprasti ir vis stengėsi įžvelgti švelnioje moteryje tai, kas rodė ją esant liūdną. Ilgainiui jam pavyko. Vieną rytą jis atsibudo ir pasižiūrėjo žmonai į veidą. Ji miegojo, tačiau, išgirdusi jį sujudėjus, atsimerkė. Brolis pamatė pilkas drėgnas akis ir suprato, jog kaip tik jose tūno tai, ko jis ieškojo. Jis nepasakė nieko, bet nuo tos dienos visą laiką nejučiomis jas stebėjo.
       Akys visą laiką buvo vienodos. Pačios savaime jos nebuvo liūdnos, tos rūpestingos, viską matančios akys, kokios yra beveik visų žmonių. Tačiau jos kiek padūmavo, prarado ankstesnį spindesį, ir jose slypėjo kažkas, ko mano brolis nepajėgė aiškiai įžiūrėti ir suvokti, kad ir kaip stengėsi. Tarsi tai būtų mažytis tamsus atspindys, vos matomas vaizdas ar kieno nors šešėlis.
       Moteris, vos šypsodamasi, dalijo duoną, žindė kūdikį, žiūrėjo į mišką tolumoje ar į praskrendantį paukštį, tas daiktas visuomet buvo akyse, apgaubtas matinės miglos. Ką ji būtų veikusi, jis visuomet buvo ten. Nuolat triūsdama, ji nejučia prisiliesdavo mano brolio, ir šis, pakėlęs galvą, išvysdavo jos akis. Broliui rodėsi, kad naktį, kai ji miega, tamsus šešėlis juda po jos užmerktais vokais. Jam kildavo noras pirštais atsargiai atverti juos ir žvilgtelėti, ar taip yra iš tiesų.
       Vieną dieną brolis nubudo vėlai, apsivilko švarius marškinius, apsiavė batus ir išėjo pas draugą susitarti dėl sekmadienio medžioklės. Aplenkęs kalvą, jis pasiekė draugo namus ir įžengė į vidų. Čia jis buvo laukiamas. Už stalo sėdėjo dar kažkoks vyras. Brolis jo nepažinojo, bet veidas buvo labai matytas. Brolio draugas pasakė, jog tas žmogus gyvena kitapus miško ir nori pamedžioti kartu su jais. Jie pasistatė butelį degtinės, agurkų ir ėmė tartis.
       Nepažįstamasis buvo linksmas ir kalbus, o mano brolis buvo nuo to atpratęs, nes jo namai buvo liūdni. Jis tylėjo, gėrė nedaug ir visą laiką žiurėjo tam žmogui į veidą, ir jo neapleido jausmas, kad bus kažkur matęs jį. Taip būna visiems, ir tikra kankynė, kai atmintis nepadeda. Bet brolis vis žiūrėjo ir žiūrėjo, atkakliai laužydamas galvą, ir ūmai suprato. Tas veidas tūnojo jo žmonos akyse.

       FACECIJA

       1. METAMORFOZĖ

       Aš turėjau seną 1964 metų laidos motociklą, kurio visai negailėjau, bet jis man patikimai tarnavo, nors paskutinės jo paslaugos dar nesiryžtu įvertinti. Tai buvo lengva vieno cilindro mašina. Darbinė cilindro apimtis 123 cm3, Suspaudimo laipsnis 8,0 ±0,2. Nominalus galingumas 5,5 AJ, esant 5000-5200 apsisukimų per minutę. Variklis aušinamas oru. Karbiuratoriaus tipas – K-55-D. Oro filtras – tepalinis. Pateikiau šiuos duomenis dėl visa ko – jeigu kas suabejotų pasakojamų faktų tikrumu.
       Buvo puikus pavasario metas, kai ant miesto leidžiasi šilta prieblanda ir ant šaligatvių blanksta ką tik išsprogusių medžių šešėliai. Aš važiavau motociklu namo, tačiau sugalvojau stabtelėti prie pieno parduotuvės. Kaip tai buvo atsitiktina ir kaip fatališka! Lygiai kaip žmogui, atsigręžusiam pasižiūrėti įvykusios avarijos ir staiga atsidūrusiam po ratais, Taigi nusipirkau butelį pieno, įsidėjau į vidinę švarko kišenę ir grįžau atgal prie motociklo. Įkišau raktelį, paspaudžiau kikstarterį ir tuojau pat pajutau silpną dvelktelėjimą, paglosčiusį kaktą. Tarsi pūstelėjo drungnas vėjelis, ir aš ūmai dingau. Taip bent turėjo atrodyti kokiam nors atsitiktiniam stebėtojui. Motociklas ėmė burzgėti, o vairuotojas ištirpo ore.
       Tačiau tai netiesa. Aš neišnykau, tik žaibiškai susitraukiau beveik iki dujų molekulės dydžio. Pirmą akimirką nesusivokiau tapęs mažesnis už dulkę. Pamaniau, jog pasaulis staiga išaugo iki neįsivaizduojamo dydžio, kurio nebegalėjau aprėpti menkomis savo smegenimis; kabojau didžiulių muilo burbulų pripildytoje ertmėje, iš visų pusių jų suremtas. Tačiau po kurio laiko susivokiau, jog tikriausiai sumažėjau aš pats. Mat, sviedinio dydžio muilo burbulai man buvo panašūs į oro molekules ir, gerai įsižiūrėjęs, pamačiau, jog taip ir yra. Nepatyriau jokios nevilties, nei baimės. Tik patikrinau, ar kišenėje tebėra pieno butelis. Jis tebebuvo, ir man palengvėjo. Netgi pralinksmėjau: tiek neįprasta mano būklė. Motociklo nebemačiau, kadangi deguonies rutuliai, apsupę mane, viską užstojo. Būčiau galėjęs įkristi Svifto nykštukui į akį, ir tas net nepastebėtų.

       2. ĮSIURBIMAS

       Kabojau absoliučiai bejėgis ore, suspaustas tų matinių sviedinių ir negalėdamas pajudėti ar ką nors daryti. Kažkodėl nesijaučiau gamtos viešpačiu ar bent jau būtybe, turinčia laisvą valią. Ypač kai iš kažkur atsklendė milžiniška uola ir vos nesutraiškė manęs. Matyt, tai buvo ore skraidanti smiltelė. Vienintelis dalykas, kur manoji valios laisvė pasireiškė, buvo tas, jog įsikibau. lekiančio kalno ir kiek patogiau įsitaisiau. Iš nepaaiškinamų požymių supratau, jog uola ir supantis mus oras juda tam tikra kryptimi.
       Nežinau, kiek laiko šitai tęsėsi, tačiau man jau buvo nusibodę, kai pajutau, jog pro supančius rutulius prasiskverbia vis mažiau ir mažiau šviesos, o ausis vis labiau kurtina ūžimas ir kažkokie reti, ritmingi sprogimai tolumoje. Iš pradžių visai negalėjau susigaudyti, paskui staiga atsistojo plaukai – mane siurbė į mano paties motociklo variklį. Sunku nusakyti užplūdusius jausmus, kadangi tikriausiai buvau pirmasis žmogus, turįs žūti motociklo viduje. Tai buvo ir panika, ir beviltiškas siaubas, ir kas tiktai norit. Linksmumas išnyko be pėdsakų. Jaučiau turįs ką nors daryti, kaip nors gelbėtis, tačiau, supraskite mane, ką galėjau nuveikti, vis artėdamas ir artėdamas prie savo galo.
       Iki šiol dar nesumoju, kodėl viskas darėsi taip lėtai. Juk variklis turėjo pakankamai greit dirbti, ir oras, pakliuvęs į filtrą, būtų sunaudotas per kokią sekundę. Betgi laikas, matyt, tekėjo man lėčiau. Tikriau, mano mąstymas ir fiziologiniai procesai vyko daug greičiau, nei tai būtų buvę esant normaliam kūno dydžiui. Todėl laikas ištįso.
       Smegenys karštligiškai ieškojo išeities. Vyliausi tiktai, jog įstrigsiu filtro alyvoje ir šitaip pratęsiu gyvenimą, kol pavyks ką sugalvoti. Tačiau tai buvo bergždžia viltis. Balti skaidrūs rutuliai sumišo su kažkokiais daug didesniais ir lipniais. Tai buvo tepalas, prie kurio turėjo prilipti dulkelytės, sklandančios ore. Mane tuoj atplėšė nuo uolos, ir tokioje tamsoje net nepastebėjau, kur ji pasiliko. Išskėtęs rankas, stengiausi sugriebti kurią nors filtro pertvarėlių, tačiau pašėlęs chaosas atplėšdavo mane ir nešė tolyn. Tikriausiai buvau panašus į žmogų, besistengiantį įsikąsti futbolo kamuolį. Negana to, nuo manęs dar buvo nuplėšti drabužiai, kurie irgi dingo tamsoje ir kauksme drauge su pieno buteliu. Nuogas ir laužomas, aš visiškai praradau bet kokį protą, tiesiog sužvėrėjau ir ėmiau šaukti: „Gelbėkit!“. Bet kas gi galėjo čia mane išgirsti?
       Dingojosi, jog tučtuojau neteksiu sąmonės, šitaip iš visų pusių stumdomas ir daužomas, ir todėl pasidarė kažkaip ramiau galvoje. Sąmonės nepraradau.
       Ūmai man palengvėjo. Naujas srautas pagavo ir ėmė nešti, nebetriuškindamas kaulų. Supratau patekęs į karbiuratorių. Šitai privertė mane vėl pašiurpti iš siaubo. Išvengęs mirties alyvoje, turėjau sudegti. Prisiminiau, jog karbiuratoriuje vienas varžtelis buvo ne visai sandarus ir pro jį tekėjo benzinas. Stengiausi paskubomis susiorientuoti ir kaip nors patekti į tą vietą. Tačiau tebebuvo visiškai tamsu, o srautas nešė vis pirmyn. Tapo aišku, jog tokios mintys tėra amžinas šiaudas, visais laikais pakišamas skęstančiajam. Tad nustojau galvoti apie išsigelbėjimą ir pasistengiau nukreipti mintis kitur. Beje, kad ir kaip stengiausi, prieš akis man nebėgo buvusio gyvenimo vaizdai, kaip tai, sako, atsitinka žmonėms prieš mirtį. Tai mane šiek tiek guodė.
       Ėmiau samprotauti apie begalinę visatą, žmogaus menkumą ir didybę joje. Prisiminiau Paskalį ir tą pieno butelį, kuris buvo laimingesnis už mane ir tikriausiai įstrigo oro filtre. Pienas virusams. Be to, apgailėjau neturįs vaikų ir žmonos, kurie visą gyvenimą spėliotų, kame prapuolė jų tėvas ir vyras. Prisiminiau Dantę, jo pragarą ir nutariau, jog, jeigu Dantė būtų turėjęs motociklą, jam būtų užtekę keturių taktų visiems baisumams atvaizduoti. Dar kažkas dingtelėjo į galvą (keista ar ne, kai atsiduri tokioje situacijoje?), ir tąsyk viskas aplink mane ištuštėjo. Atsidūriau cilindro degimo kameroj.

       3. SUSPAUDIMAS

       Ruoškis, pamaniau sau. Vis dėlto ne visuomet gera yra žinoti. Šiuo atveju labiau norėjau. visai nežinoti vidaus degimo variklio principo ir mirti netikėtai. Vargu ar dar nors vienas žmogus pasaulyje taip gerai žinojo, kas jį tuojau pat ištiks, kaip aš anuo momentu. Dabar prasidės, tariau. Ir prasidėjo.
       Suspaudimo laipsnis 8,0 ±0,2, šmėkštelėjo galvoje. Dieve duok – 0,2, ir pajutau, kaip į akiduobes spaudžia akių obuolius. Surikau iš skausmo, bet tai buvo tik pradžia. Sekančią minutę sprogo vienos ausies būgnelis. Kitas per kažkokį stebuklą išliko. Iš paskutiniųjų sugniaužiau kumščius, įsirėžiau, stengdamasis atsispirti kylančiam slėgiui, tačiau veltui. Neišlaikė pilvo raumenys. Pilvas įsigaubė ir prisispaudė prie stuburo. Baisi jėga it geležimi suveržė raumenis aplink kaulus, ir šie ėmė braškėti. Tuoj, tuoj sustos širdis ir tuomet – viskas. Tačiau sąmonė kažkur gilumoje teberuseno. Laukiau kibirkšties, turėjusios uždegti visą tą pragarą, bet jos nebuvo.

       4. DARBAS

       Baisus sprogimas ir akinanti liepsna. Dabar tai jau tikrai viskas įvyko netikėtai. Nors kibirkšties nebuvo, chaosas sprogo. Detonuoja, šmėkštelėjo mintis, ir netekau sąmonės.
       Gal ir gerai, kad nemačiau to ugnies srauto, kuris, manding, buvo tolygus viso pasaulio gaisrui. Lyg sapne pajutau kūlversčiais krentąs žemyn, į prarają, ir atgavau sąmonę.

       5. IŠMETIMAS

       Suspėjau paskutinės liepsnos gaise pamatyti kažką lekiant pro šalį, priešinga man kryptimi. Paskui karšta srovė vėl panardino mane į tamsą ir nunešė tolyn.
       Kojos buvo sulaužytos, vienos pusės šonkauliai taip pat. Kažkas tamsoje daužėsi į mano kūną, sukeldamas košmariškus skausmus. Aš lėkiau ir vaitojau. Tikrai neturėjau lemčiai dėkoti už tai, kad likau gyvas, ar stebėtis žmogaus patvarumu bei ištverme. Baisūs skausmai kone atėmė man protą. Viršugalvio ir kitų vietų oda klaikiai peršėjo. Matyt, apdegiau.
       Dabar lėkiau vėl lėčiau. Pakliuvau į vėsesnį sūkurį ir jau įstengiau suregzti rišlesnę mintį.
       Pirmiausia nustačiau, jog esu duslintuve. Jau žinojau, kad liksiu gyvas, tačiau nė kiek nesidžiaugiau. Paskui ėmiau spėlioti, ką gi mačiau, išlėkdamas iš cilindro. Staiga supratau: ten buvo dar vienas žmogus. Matyt, koks smalsuolis, priėjęs pasižiūrėti veikiančio motociklo. Dabar nesijutau toks vienišas tame be galo dideliame pasaulyje.
       Staiga vėl atsidūriau šviesoje, tarp skaidrių, baltų sviedinių. Vėl buvau erdvėje, kurią palikau dar taip neseniai ir į kurią nebesitikėjau grįšiąs. Labai norėjau teturėti savo pieno butelį. Bet neblogai buvo ir šiaip.
       Tą pačią akimirką iš viršaus sveikąja ausimi išgirdau trenksmą, nors silpnesnį, nei ankstesni, ir vėl pasinėriau į tamsą.
       Jau atsidūręs kažkieno nosyje ir pašėlusiai lėkdamas nežinion naujoms kančioms, suspėjau išgirsti:
       – Viešpatie, kaip teršia orą! Viešpatie.
       Tikrai. Viešpatie!!!

       Kondrotas, Saulius Tomas. Pasaulis be ribų: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1977.