klimaite gabrieleklimaite gabriele       Sėdžiu šalia savo lovos ir matau, kaip debesys atsispindi balkono stikluose. Balti rėmai mėlyname danguje- truputį degtinės ir jie atrodytų kaip kopėčios į reikiamą rojų. Saulė šviečia ir rėmai spindi, kokia neįpareigojanti nirvana daugiabučio kambaryje. Radijas dainuoja "...pornožvaigždės miestuose, kur niekada nekursuos limuzinai",- taip, aš pornožvaigždė senomis kelnėmis ant grindų, savimi šildanti radiatorių ir žiūrinti į nesančio pornoklubo lubas. Stiklu ropoja leisgyvės bitės ir debesys liejasi vienas į kitą. Kur dabar mano draugai? Kitose nirvanų erdvėse, savaip įrėminti. Langas tuoj praris savo giedrumu, per gerklę veržiasi neiškvėpuotas oras; iššokčiau, bet žinau, kas bus.
       Ką tik vienas mano draugas grįžo iš Jungtinės Vagių Karalystės. Remontavo barą, sako sutikęs daug lietuvių. Vis žadėjo užversti negrę, bet dar neišsiaiškinau, ar tai padarė. Sakė Londone buvęs lietuvių- rusų klube, kur kilo muštynės, kad "visi krauju apsitaškė", o apsauginiai net nesikišo, nes žmonių, norėjusių išgirsti DJ Sashą ir pasimušti, buvo šimtai.
       Kitas draugas dirbo statybose, iš pradžių manė, kad užsilenks, paskui sustiprėjo ir net ilsėtis nebenorėjo. Maišė betoną atsipūtęs. Sakė, pirma jį kolegos dūrino kaip juniorą, paskui susidraugavo. Kartą vienas statybininkas jo juokais paklausė- "Tell me man, what d' you think of me? Am I a cool guy?" O mano draugas rimtai atsakė- "You can call me Joe." Atsieit kaip dažnai jų filmuose, kur panašiai atsakoma ir tampama draugais. Tai jo kolegos išgriuvo iš juoko. Jie patys jau seniai pamiršę, kokių marazmų turi santykiams reikšti. Nieko nėra juokingiau už žodines suartėjimo pastangas. Mes iš pradžių sušylam nuo "sakyk man "tu". Įsivaizduoju- mirinėja mano prosenelė, kurią aš visą gyvenimą vadinau "jūs". Ir staiga ji man sako: ai, vadink mane "tu". Ir užsilenkia. Pfū, ką aš čia, kaip baisu. Duok Dieve jums sveikatos, močiut. Mane veža jūsų rankų gyslos ir intonacija meldžiantis, tegu tie septyniasdešimt metų ir toliau mus skiria. Aa, ir dar tas lietuvis bičas du bičiulius statybininkus traukdavo per dantį- "Steve and Harry, please don't marry!"
       Ne, jau neįmanoma, reikia eit iš namų. Oras spindi. Gaudžia pasaulis, tolumoje šiluminės kaminai ir elektros stulpai, greitkeliu lekia autikas, norisi iššokt. Nevzletim, tak poplavajem,- kaip Zemfiros dainoje, naivi rusė, nevzlečiu tak pogibnu, ypač jei iš devinto aukšto.
       Draugai visuomet atrodo normalūs žmonės, tik tu vienas čiudnas. Su bičiuliu sėdėjom gerdami arbatą, jam užėjo bordelinė nuotaika, pakabino apklotą ant staktos, uždėjo Chulijų Iglesiją ir pradėjo daryt šou numerius, iššokdamas iš už to apkloto vis su kita kepure. Dainavo ispaniškai, mosavo šalikais, pasakė, kad išvažiuos gyventi į Madridą, susiras savo Ines ir miegos ant smėlio prie jūros. Ar tavo Ines- superinė?- sušukau. Superinė- atšaukė jis. Ir staiga susimąstė, paniuro, ir aš išėjau, paguodusi jį pačiom banaliausiom frazėm, nors gal derėjo perimti šou iniciatyvą ir sužaisti numerį "Ines už kažko užkliuvo".
       Dar vienas bičiulis buvo visiškas abstinentas, choro baritonas ir sportuojantis inžinierius, taip pat dirbo Amerikoj ir spėjo pabūt dvyniuose prieš Osamos verdiktą. Grįžęs pradėjo maukti savo šviežių kepenų siaubui, bet, matyt, jos vis dar gerai veikia, nes jis skambina per vakarėlį ir sako, kad visi nulūžo, jis visus pergėrė ir slankioja vienas po girtą butą.
       Kitas mano bičiulis Amerikoje dirbo su dėde elektriku ir kartą netyčia atjungė elektrą keliems Čikagos kvartalams. O vienas vaikinas dirbo mėsos kombinate, turėjo skobti vištoms vidurius ir kabinti jas ant kablių. Ten pasigavo kažkokį smegenų virusą ir nušoko nuo proto. Kiauras naktis sėdėdavo įsijungęs šviesą ir nebežinau, kaip jam baigėsi.
       Kur jie dabar? Kai kurie grįžo, mokysis, dirbs arba leis pinigus. Kaip vienas pažįstamas- grįžęs 2 gabalus prašvilpė džinui, tonikui, sijonams ir pagirioms, bet sakė- atsimins visą gyvenimą. Aišku, ir norėdamas nepamirši tokios fiestos.
       Vieni grįžę labiausiai nori išgirsti, kad pasikeitė. Kiti- kad liko tokie pat, lyg ir nebuvo išvažiavę. Jie nesureikšmina grįžimo, tai nebe tie laikai, kai tėvų draugai, pabuvę Paryžiuj, paskui verkdavo paromis ir gerdavo savo virtuvėse. Tik juokais sakom- tai ką, išvažiuosi, paliksi tėvynę? Pasakyk tai rimtai ir gali grįžt į partizanų žeminę arba pionierių stovyklą. Manymas, kad yra vieta, kur tavo pretenzijos atitinka kitų galimybes, yra klaidingas. Tikri draugai, žygiai ir panašiai nebeturi vietos, tai beviečiai, gal ir neegzistavę dalykai. Draugystė, kaip ir tėvynė, nėra nei vieta, nei laiko taškas. Nors gal iš tikrųjų santykiai panašūs į energetines/ezoterines/psichines bangas, tarsi būtume radijo imtuvai, kvantai, vandens garai ar ufonautai. Kartais panašu.
       Vieną kartą Piteryje manęs paklausė, ar man čia patinka, ar noriu dar atvažiuoti; patinka, sakau, turiu čia grįžti, tiesiog privalau. Jau tikėjausi, kad sentimentalūs rusai susigraudins, o jie pradėjo garsiai žvengti ir šaipytis, rėkdami "oh, I found my roots here, I belong here!" Tarsi aš būčiau nyki europietė, galvojanti, kad tėvynę gali pasidaryti ir suvartoti kaip vis kita. Eikit šikti, pasakiau rusams, vsio rovno vy menia dostali, ja chočiu domoi. Taip jiems labiau patiko.
       Kitą kartą manęs paklausė potenciali darbdavė: "Jūs turite draugų?" "Taip,"- pasakiau. Ji nusišypsojo: "Jūs mylite žmones?" "Ne",- pasakiau. "Kaip?"- nustebo nuoširdi moteriškė. "Aš jais domiuosi,"- prisipažinau. Mizantropas su filantropu seniai suartėjo ir pagimdė trečiąjį- "logotropą", neutraliai mielą mokslininką, nei mylintį, nei nekenčiantį žmonių, tačiau juos išmanantį (ar besistengiantį) ir aistringai tiriantį. Nuostabų santykių koordinatorių, turintį gerų draugų, bet galintį be jų apsieiti, kaip taupus variklis su lašu benzino. Brangieji mano pasaulio naršytojai, kiber nardytojai, humoro narkomanai- visuomet prašom. Nesidalinsim paskutiniais marškiniais, nededikuosim vieni kitiems eilėraščių, neprisiekinėsim, nešnekėsim telefonu naktimis apie meną, nelauksim metafizinių patarimų, neaukosim miego vardan prisipažinimų, nesibučiuosim girti, negrįšim pas svetimas motinas kaip jų nauji sūnūs ar dukterys po karo, nesimušim dėl vieno moters žodžio, neduosim pinigų ne į skolą. To tiesiog nebereikia, ir vargu, ar kada nors reikėjo. Tačiau puikiai įkvėpsim vieni kitus ginčydamiesi dėl naftos kainų, saldžiarūgštės vištienos ar erotinių paradoksų, informuosim apie įdomius saitus, švęsim pasidalinę išlaidas po lygiai, kolegiškai gydysimės nuo ilgesio, siųsim atvirukus iš Kilimandžaro, nesišnekėsim mėnesiais, bet susitikę nejausim tuštumos, niekuomet vieni kitų nepamiršim, tačiau ir negalvosim kas dieną. Perdedu. Skamba chirurgiškai pragmatiškai. Sakralus aukojimasis pasitaiko ir 21 amžiaus jaunimo tūsuose, kai kūną ir kraują atiduodi geros kokybės alkodievui, mes mokame pakvailioti, beveik ne per daug. Mes daug didesni draugai rutinoje, darbe ir saike, nei tie, kurie kažkada apeliavo į idėjinę giminystę, galvų guldymą ir paslapčių atvėrimus. Mes- diskretiškos epochos ekspertai, kur neišnyko pagalba ar užuojauta, bet pasikeitė jos pobūdis, kur buitis nesikerta su savęs realizavimu, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa- fantazijos, pramogos- ramybės. Savo dvasinius klozetus valome be didelių pretenzijų į draugo higieną. Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs ir mes konkuruojame pasirinkę dozę protingo pykčio. Tarsi naujieji budos, nušvitę ne po vyšnia, o ant kelmo, pavadinimu pofig. Ir nereikia kalti prie kryžiaus laiko, jis iš draugystės neatėmė grožio, bet pavertė ją liudijimu. Mes- vieni kitų liudininkai, o ne broliai kančioje. Masinė draugystės gamyba sumažino kaštus, kasdieną jos vis daugiau- draugiškos pardavėjos su vardais kortelėse, iškabos, skalbimo milteliai skin friendly, "tavo" mobilusis operatorius, asmeniniai mokėjimo planai, alus ("tavo naujas draugas"), vaistinės ir televizija, valstybės tarnautojai ir naminiai gyvūnėliai. Gali būti ramus- su tavim draugaujama ne šiaip sau, negali staiga tapti nedraugu, nustoti dominti. Draugystė turėjo priežastį, racionalesnę nei šlapia simpatija, kažkas padarė tave naudingą, įrodei, kad gali dirbti draugu. Žmonės, siuntantys dėl šaltumo ir tikrumo nebuvimo, tiesiog per mažai siūlo. Mamutą dabar gali užmušti ir vienas, o draugystė tėra tavo gabumų įrodymas kaip pinigai, hobiai ar aukštas IQ rezultatas.
       Man nereikia, kad draugai painiotųsi po kojų. Taip, vertinu vaikščiojimus, sėdėjimus, gėrimus, sms, e-mail'us, pasakojimus. Dėl manęs visi gali išvažiuoti, vis viena tai nieko nekeis. Mums nereikia kartu užimti Bastilijos ar stumti vaikystę viename kaime, kad paskui preparuotume vienas kito trūkumus be skausmo. Mielas drauge, išvažiuok be tikslo ką nors bandyti, nedaryk nieko vardan kažko. Pripažink visuotinį hedonizmą ir mėgaukis už draugus, kurie mėgaujasi tau nesant. Išvažiavimas nėra draugystės, atminties ar lankstumo išmėginimas, nes kam ta laboratorija? Mokslas be eksperimento galimybės, tikslas savyje, draugai žemėlapiuose, patirtis vardan fakto fiksavimo, o ne supratimo. Amerikos ne ten, kur gerai, ir ne tam, kad būtų gerai. Pofig į kurią pusę.
       Sugrįšim pasakoti apie pokštus svetimoje šalyje, parodijuosim patys save, kaip buvo sunku pirmomis dienomis, kaip norėjosi viską mesti, juoksimės iš savo nepatyrimo ir nepatogumo, kai reikėjo palikti atidarytuvą oro uoste, saulę Dubrovnike ar naujus draugus Limoje. Nesakysim "ačiū Dievui, kad sugrįžai", bet- "faina, kad tau ten patiko". Judėjimo teisė atima teisę priekaištauti.
       Myliu savo draugus, myliu jų gebėjimą rūpintis savimi. Mėgautis geru oru, kopėčiomis į viršų, pornosarkazmu, subalansuotu narciziškumu, myliu jų nespekuliavimą atvirumu, neprisirišimu ir neįvardijimu. Myliu juos k čiortu, save labiau, pupule. Draugo public relations atmintinė: "Patirk ir papasakok", "Nustebink ir pamalonink", "Pavaišink pavaišintas", "Neprašyk ir gauk", "Neįkyrėk ir smaginkis". Myliu tą nieką, kurio nereikia daryti vardan draugystės.
       Einu į lauką, tokia šviesa turbūt verčia vienišus psichus žudytis. Bet man taip nenutiks, aš ką tik deklaravau savo pajamas draugystės versle, iki bankroto toli. Rėmai danguje, saulė skardoje, tikras ozono fontanas virš daugiabučių. Amerika po balkonu, ką čia, visas gaublys tarp degalinės ir miško. Reik susirast draugus ir apsikeisti geografijomis, nupirkti jų laiką parduodant savo, pažiūrėt jų nuotraukas- investiciją į senatvę, taip sakant. Kaip dainuoja rusė- a na taboju zabytoj fotke- minus sto sorak i več'noje leto... užas... ir mūsų limuzinai, namai, žvaigždės ir kepenys. Ir visi mes draugai, iki kito gaublio.


       2005 m.