ŠVENTOSIOS RAPSODIJA
Sugniauši rankoj balsą, aidintį ir alsų,
pro orlaidę ištrūksi ar laidais nueisi
ligi šventosios, jūros, ligi kreivų miškelių
tik tam, kad išvaduotum pėdas,
įstrigusias pirmykščiam smėly. Viršum
pašvaistės – sužibęs trumpas žodis „būk“.
Matyti dar geriau nei tą rugpjūčio naktį:
tušti paplūdimiai, tuščios parko laktos,
o pakele vėl slenka motinos ir kūdikio
šešėliai. Aš atsistoju ten, kur sykį jau
buvai sapnuos; kur įkvėpi vėsos ir eterio,
kur niekas niekada nebuvo bergždžia. Ir nors
virš kopos – rudo debesies ragai, girdžiu,
kaip šniokščia bangos, skelbiančios bekraštę dieną.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
***
Tarytumei pro rūką
popietė, plyšys laike
ir sienoje, patvinus
iškilminga upė;
tarytumei pro lupą
į tave stebeilijos prožektorius
virš mūro, ir norėjos
jam ką nors stipraus sušukti;
pusiau dar dinozauras,
fašistinis kareivis
ėjau prie sienos – už jos žolė,
geltona lyg močiutės veidas;
laukuos dūlėjo mirusių balsai
ir gižo ryto pienas,
o aš atsibudau danguj, dugne,
apsikraujavęs, senas, vienas.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
VIENIŠĖS DAINA
„Ačiū. Buvo linksma. Viso.
Ar jau važiuoja troleibusai?“
Jie rengiasi, palikdami man greitus bučkius.
Jų lūpos šypsosi, bet kojos kyla eiti.
Seniai žinau: man buvo sulygtas geresnis kūnas,
bet Dievas netesėjo pažado.
Tyliai sukas spynos, merkias akys,
„Aš višta, akla višta“, kartoju nirdama.
Staiga matau: mano lovoje pupa nušvito.
O, tai jis! Jo kviečiantis balsas!
Drebėdama lipu žaliom ankštim
aukštyn, viršum stogų ir skliauto,
į tamsią, jaukią šilumą.
Ten patiriu daugybę stebuklų,
susižaviu ir viską užmirštu.
Ir ateina mylintis, ir bendrauju su palaimintu,
svaigstu, regiu pašvaistės žiedus –
sugaudžia varpas (bjaurus, paklydęs varpas),
ir jis pradingsta, virsta
šešėliu, sopuliu, aidu.
Nutraukiu raištį. Jau prašvitę.
Aš ta pati; aš viena.
Dieve Apgavike, Dieve Suvedžiotojau –
įvykdžiau viską, ko prašei: užuolaidas,
gėdą savo, paaukojau,
atvėriau langus!
Dar vienas dūžis.
Pasaulyje nėra kitos tvirtovės,
kuri taip norėtų sugriūti.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
DINGUSIŲ ŽMONIŲ RAPSODIJA
Ant lentos – veidai, jų ieško, datos
Šypsaisi, apsivilkdama chalatą
Trys eilės – visatoje tuščiau nebūna
Šiąnakt regėsiu baltą tavo kūną
Tavo šlaunys šiltos vėl ant mano kelių
Ant lentos, po lapais, giminių rūseliuos
Žodžiai pilni geismo, prisimerkę akys
Tvenkiny narai nerado sutrėkštos plaštakės
Nuovada tuščia, seniai jau darbas baigės
apsnūdęs budintis, skelbimų raidės
Tu negulėk tylom, į sieną nusisukus
nes lempelė mirga, nes laidelis striukas
virš lentos, lentos, virš matinės, aklos
ant kurios ir mudu vienąsyk paklos
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
***
G.G.
Susitiko trečią švenčių dieną,
nešėsi bloknotą arba knygą
(negirdžiu – ką? Borgesą?),
susėdo, kaip įprasta, ant kilimo.
Dėjo kortas, spėjo uždengtus
žodžius, skaičiavo ir nurašė,
susiginčijo dėl taisyklių.
Šeimininko draugė atnešė arbatos.
Klausydamiesi šurmulio tribūnose
susikaupė, patikrino ratus
ir pakartojo specialistų rekomendacijas
(traškesys; fone vaikų balsai).
Tada susidaužė, dėjo kablį,
suėmus skausmui rėkė,
nepasidavė, gudraudami ėjo
parūkyti, bet nusijuosė auksinį diržą.
Fantus dėjo į kepurę, ištraukdavo
Lemties Simbolius, užklupti
atsišaudė, perėjo į kitą lygą,
padėjo pamatus Etiopijos civilizacijai.
Šeimininko žmona įnešė padėklą,
ir užkimęs balsas greitakalbe tarė:
o paskui ką veiksim? O paskui?
Nuramino jį patikinę, kad nebe
(čia juostelė nutrūksta)
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
ŽINUTĖ ATEINANČIAM AMŽIUI
Teka upė, rango savo kūną pro nendres, lelijas ir lūgnes,
teka lėtai, lyg būtų sekmadienis, apsidairydama, įsidėmėdama:
kudakuoja vištos, vaikų vežimėliuose
groja radijas, girgžda vyriai namuose ant kalvos,
šuliniai užgriuvę, elektros laidais klajoja srovė
(išgliaudytas atomo riešutas, tai jums dovana, palikuonys),
bet upė teka, skverbiasi, jos nesulaiko poligonai
ir pūdymai, dulkėtos gyvenvietės ir žuvivaisos stotys;
o kino teatruose skęsta titanikas, voniose – liulančios putos,
ir nenutrinsi meilės žodžių nuo cementinių pastolių;
nukryžiuotą Dievą užstoja debesys, nurimusį – medžių šešėliai,
o vandeniu virtusios sielos – bangelėm per seklumą;
teka upė, tamsi, sau pačiai nesuprantama,
nešasi žiotis, varganą kūdikį ir pusbalsiu kalba:
nematau žmonių lengvų valčių; nejuntu žingsnių per tiltus;
pamiršau, kaip mane semdavo; teku, ir niekas negirdi
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
***
Šį rytą iš patalo kelsiesi
nuogas ir jaunas tarytumei
sniegas, kuris nekantrauja
ant stogų ir asfalto;
šį rytą iš lėto nueisi
pas dėmėtą didelį veidrodį
ir nepažinsi žvilgsnio jame,
rankų ir bambos mazgelio.
Vėl nespėjai suvokti,
kada sieloje keičiasi
apdaro mados: kai akys
peršti nuo puslapių?
Kai į atspindį sninga?
Jo kampuose jau kyla
šiltas, žemėtas vanduo,
apsemsiąs kiekvieną ląstelę,
o senas prūsas iš vakar
tau šaukia, kad visos pastangos
baigias medine dėže – dreba skersvėjis,
tvinkčioja venos
ir dangų praryti žiojasi durys.
Manau, kad galiu; manau,
kad ir tu patikėsi. Padrikos snaigės
renta nuo kraigo,
įsiliepsnoja laukymė, mintis,
jog šįryt nusijuokęs pajėgsi
atšaukti polaidį, suskaldyti veidrodį,
suturėti berūbę gyvybę.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
***
Sėdėjau prie patvinusios Neries,
kvepėjo duona krepšyje ir žolės,
aš ilgai galvojau
apie kiaušinį, gulintį sausam lizde,
apie jos kūną, kūno kūniškumą.
Žalias gaigalas sparnu
palietė srovės paviršių,
ir nendrių tankmėje prabudo
peržiemojęs geismas.Tamsios bėglės,
žemės įsikibo rankos.
Virš lėto vingio – debesų ąsočiai,
jų alumi apsvaigę maumedžiai ir pušys;
vos sujuda tavųjų klubų grožis,
dalijasi perpus gamta,
idant netrukus susijungtų.
Sustok. Palauk. Te nesikeičia
vaizdas, te klimatas nešyla.
Tokia diena; pavasaris; sala –
bet dunda kraujo karo būgnas
ir per akis ruda juostelė bėga.
Suskirdo duona; griuvo molio krantas;
vanduo pakilo, sėmė pėdas;
o aš sėdėjau, sapno rūkas,
ir vis galvojau tavo kūną,
auka, valdovas, seismografas.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.
LIEPOS VIDURYS
Gatvėj nė dvasios. Nekalbant apie kūnus. Nėščioji alsuoja
pataluose, galiniame kambary be saulės. Dar neprasidėjo.
Liepa iššlavė kates ir paukščius, vaikų žaidimus
ir keiksmažodžius. Tik dulkės, neklystančios ir visagalės.
Dulkių liepos, dulkių vieškeliai ir dienos.
Emigravo net vanduo, o aš grįžau į šitą apsvilusią
padangę. Mano minčių vieta. Stovėjau prie lango,
vėjui sklaidant stiklinę liepsną, gauruotas katinas.
Debesys sukosi ratu, lyg buto raktai ant žiedo.
Ąsotyje rūgo rabarbarų sultys. Tolimas radijas dainavo:
išvaduok mane; išvaduok mane. Išvaduok.
Trinktelėjo durys, ji prabudo, nusiklojo,
prisiminė pokalbį sode su kaimynu. Kažko siekdama,
ištiesė ranką ir žemėn numetė apvalų žadintuvą.
Katkus, Laurynas.Nardymo pamokos: Eilėraščiai. – Vilnius, Strofa, 2003.