VIEŠPATS, PAVARDE SHMERTZMANAS

Viešpats, pavarde Shmertzmanas, visai abejingas,
Kurto Voneguto viešpats, visur abejingas...
Quo vadis, domine, niekur tu ne quo,
Jeigu tu nequo, tai tu ne poetas.

Viešpats, pavarde Shmertzmanas sako:
– Ačiū tau už dešras, už vurstą, už šimto viorstų,
teisingiau, už pasiūlymą ačiū.
Aš irgi sakau: – Ačiū už pasiūlymą,
ačiū už dėmesį, tačiau kur tos dešros?
Tai ne tas pat, kas parašyti eilėraštį
apie deramą susijaudinimą, tai kitas klausimas,
bet vienas dailininkas galvojo...

– Sėkmės begalvojant! – sako mūsų ir jūsų draugai.
Mūsiškės ir jūsiškės nė kiek nesijaudina,
anei kiek, anei quo. Senų daiktų dvasia (neminėk jos
vardo be reikalo) nuogu kojos nykščiu rodo į

Viešpats, viskam abejingas, visur abejingas,
visiems abejingas viešpats, pavarde Shmertzmanas,
buvo ir bus.
Tada tidri taara,
tada ridri taa.

ELEKTRONINĖ VULVA

– Likimo daugelis kelių...
... ar taip tu sakei?
– Likimo ne vienas kelias,
o jei ir vienas,
tai kas kartą kitoks...
Šiame pasaulyje yra gerų
nematomų dalykų, pvz. ekstazė.
– Žinoma, yra, žinoma, buvo,
bet kažin dar ar bus?
– Tu iš to darai poeziją,
o man kas iš to?
– Tada – ką: ta poezija – tau.
Jei ne, tai taip.

ŪSUOTOJI MEILUŽĖ

– Dabar, menininkai, padarykime pauzę.
Tegu pašneka rimtesni žmonės
apie rimtesnes problemas.
Mes matome – jūs nelabai turite ką veikti.
Mes jus užjaučiame.
Bet kas mums iš jūsų produkcijos?
Ar tai Fausto jaunystėje eleksyras?
Kokia jo kaina ir prasmė?
Ak, tai greičiau kosmetika... Galbūt...
Bet jūs ne viską sakote...

BYLINNYJ REP

Ozverela ona, ošamanilasj,
zasverkali v novj ego oči deviči,
nu, teperj nagovorit, vedjma staraja,
nu, nastročit ne v sebia, no svoinstvenno.

– Čio vy smotrite na nas, čio nevideli?
A dobra svojevo to nevidite,
vam vsio tak: pakaži, gde nachoditsa,
pakaži, pakaži, da isprobuj že.
Da nū?! Nū da!

TANGO HIPIQUE

Kai vejas eržilas kumelę,
žiūrėk ir ant manęs nepyk,
sau čiulpk rausvutę karamelę:
– Dar pašoksime tango hipique...

Hipodrome tu kaip namie
ir žiūri pro binoklį brangų:
– Vai, kas čia bus, koks nuostabus
lietuviškasis hipiškasis tango...

Kai vejas eržilas kumelę,
žiūrėk ir ant manęs nepyk,
akyse žalia žalia žalia:
– Dar pašoksime tango hipique...

Tu meski svaidžiusi žaibus
pažvelg į savo laimės dangų:
– Vai kas čia bus, koks nuostabus
lietuviškasis hipiškasis tango!

Kalba netaisyta