S k r e b ė s   e ž e r o    p a s a k a

       Kartą jauna laumė merga apsimetė. Greit už vyro ištekėjo. Irgi jauno. Šitą vyrą greit suėdė už krūmų pasivedėjus. Sako: Vilniun išvažiavo. Pas kitas, pas mandresnes. Ar į Trakus, ji nežino, pas ką, už nežinia kokio ežero, ten jų septynios... Rytų pusėn pirštu rodė, verkė, skundėsi ir perdė, kad visi greičiau išeitų. Iš to viso žmonės įtarė ją laume esant.
       Antrą vyrą greitai gavo. Vos vos truputį aukštesnį. Ir už ją, ir už kaimyną. Tuoj ant kaklo užsikorė. Na ir kas, kad nedailus, na ir kas, kad apsileidęs. Šitas buvo atsparesnis. Šitas tvėrė trejus metus. Šitą melžė kiek galėjo, bet kad buvo neturtingas. Tvėrė vyras pakol tvėrė, miškan nuėjęs nusižudė, šernui į nasrus įtaikė. Ėmęs buvo nieko nebijot.
       Trečias buvo našlys. Vieną sūnų turėjo, berniuką mažų metų. Tad nesunkiai tą našlį pasigavo – jam nebuvo išeities kitos. O ji šoko ir dainavo negražiu balsu. Gera, lengva, nesunku... Patirties puikios įgavo. Patirties it po pirties.
       Kaip jai sekės pamote būti? Ką kalbėjo, kur ji ėjo, kaip ji vaiką tą žiūrėjo?
       Žmonės vaiką tą žiūrėjo. Tapo viso kiemo vaikas. Žmonės patardavo ir jam, ir vaikui, ir jai... Geras patarimas buvo reikalingesnis, nes šiaip gyveno neblogai, pasiturinčiai. Jo dėka, nes ir skalbė, net velėjo. Ji nenori. Jos kultuvė eglės medžio, kairei rankai padaryta. Pasilenkt žemai nenori. Bijo mat, kad pasirodys uodega plaukuota.
       Ji to vaiko nemylėjo, svirnan miegot guldė žiemą vasarą. Tenai net ir valgyt atnešdavo, nepatingėdavo. Ėmė žmonės piktintis, aiškinti, kaip reikia daryti, gal nesupranta.
       – Gali per daug nemylėt, bet elkis žmoniškai.
       Bet argi laumės tokios? Argi supras. Ėmė ji visur kalbėt įkyriai:
       – Svirne guli kaip merga, reikia darbo jam surast.
       Ir suranda vis kokių darbų. Berniokas padaro nenoromis arba į kaimą išeina. Atšiaurus tapo. Tėvui irgi negerai. Tai už sūnų tuos darbus ir padaro, kad tik tyla būtų, ne žodžių ir veiksmų sūkurys.
       Vėl ėmė žmonės ją protinti. Yra darbai tavo, yra ir vyriški, didesni ir mažesni.
       – Negi tau tas vaikas netapo savesnis? – kita paklausia.
       Bet laumės viską kitaip. Ėmė jai rodytis, kad tas vaikas jos, bet lyg nuo pirmo vyro, lyg nuo antro, tokis laumės protas. Tam berniokui nors bėk nuo tokios jos meilės ir kalbų.
       O jai mintis tokia vis: einam pagrybaut ir vis trise, mes namuose, o tu svirne... ir nutyla, nes nei šį, nei tą pasako, nes kita mintis už tos minties kirba: gal yra miške šernė su šerniukais, našlė ano šerno, kuris mano vyrą sudraskė, aš lyg našlė nuo to vyro, o ir šernas gal pabėgo. Nuo tokių kalbų noris kažin kur bėgti, tik ne į mišką su ja trise.
       Ir vyrui, ir jo sūnui tiesiog bloga visąlaik tapo... Ir kaimas visas sunerimo: kad tik kuris visai iš proto neišeitų.
       O jai nauja mintis, dar nebuvusi: ežeran skalbtis, tiedu skalbia ant liepto, o ta – ant kranto... liežuviu. Baisu, kad neįstumtų, neprigirdytų, ypač rudenį žiemą... Įtartinai švari pasidarė. Skalbtis jai ir skalbtis. Sėdi krante kailiniuota ant uodegos plaukuotos ir skalbia. Liežuvis net baltas pasidarė. Kentė žmonės visą žiemą į tokias tėvo ir sūnaus kankynes žiūrėdami, o kitą vasarą nusprendė: gana. Vis tiek jinai ką blogo padarys. Bet tiedu gali ir nedaryti! Pamėgyk. Privers. Tą tai ji moka.
       Bet ką čia padarius? Ir kas čia padarys? Ir nusprendė, kad čia moterų vis dėlto reikalas. Ir ne visų. Užteks dviejų. Nes dvi ir atsirado savanorės: duktė kaimyno dvarininko ir jo vaikystės draugė iš to kaimo, kur Suvė teka. Kur Suvė, ten lietuvė. Kur žuvys, ten lietuvis. Kojom eit, kuojom plaukt.
       Bet ką čia apie žuvis pliaukšt. Ir ne žuvys ten pliauška ežere prie liepto, kur iškart gilu. Tai vyrai kultuvėmis ploja, net lieptas linguoja. Laumė ant kranto sėdi ir šypsos, gal ant dilgėlių. Čia ir ateina tiedvi moteri, tiesa, kaimyno duktė dar merga, nes neseniai ištekėjusi. Jinai su savo kanklėmis, bet laumei sako, kad tai cimbolai. Mat laumėms cimbolai labai patinka, pats pavadinimas joms labai gražus, net kvailai kikenti ima, naujoviški, poniškesni, sako, tie cimbolai. Tad pirmoji atėjo kaimyno duktė, o jos draugė netoliese laukė. Tėvą su sūnum žuvaut išvarė. Laumė džiaugės, nes žuvis labai mėgsta, ypač ašakotas. O duktė kaimyno sako:
       – Tuoj mano draugė ateis, labai stipri, tai ji viena išvelės. Aš grosiu, o tu klausysi. Tu dirbsi labiausiai. Ir taip „skaitysis“, kad visas darbas tavo vienos padarytas. Taip SAVO VYRUI IR PASAKYK!
       Laumei tat labai patiko. Kaimyno duktė ėmė labai smarkiai kankliuoti, skiedra per stygas braukti, jai net pačiai pikta pasidarė nuo tokios muzikos: ir kankles gadina, ir argi čia muzika... O laumei kaip tik, atvirto aukštielninka, guli ir šypsos saldžiai, o iš tikro bjauriai. Tegu groja, gražiai groja, o jai noris net su koja drykst, drykst drykstelėti.
       Išgirdusi tą muziką ir vaikystės draugė atėjo, tuoj įsibrido į vandenį, ištraukė liepto kuolą dešinį ir pati lieptą iš tos pusės laiko. O laumė guli ir nuo tos muzikos net virba. Kaimyno duktė nustojo kankliavus, skiedra stygas draskius, net jai lengviau pasidarė ir sako laumei:
       – Atsimerk, pasižiūrėk, ana ir vaikystės draugė įsibridus žiuri, kaip taviškiai žuvauja.
       Laumė atsimerkė ir jai pavydas sukilo: tikrai, įsisprendus žiūri, nors iš tikro tai lieptą laiko.
       – Kad aš iš čia, iš žemai, neįžiūriu, gal tu eik ant liepto ir žiūrėk. Ar daug žuvies kaži pagavo?
       – Ir aš einu pažiūrėti... – atsikelia ir duktė kaimyno. – Ir aš žuvies noriu.
       Tada laumė tekina... Ir viskas vyko greitai. Duktė laumę kad stūmė, draugė liepto galą paleido, duktė ta skiedra ar, tikriau, šakaliu laumei į kepenis dūrė, draugė liepto kuolu dar laumei galvon, ta ir priburbuliavo, nežinia, kur nuplaukė, niekas ir nerado, nes ir neieškojo. O tiedvi išlipo į krantą, atsipūtė, išskalbė, kas buvo, pasiėmė kankles, nuėjo į kaimą ir papasakojo, kaip buvo: ėmus kankliuoti, laumė šokt įsinorėjo, bet kad vyrų nebuvo, tai įsibėgėjus šoko nuo liepto pas tuos vyrus plaukt. Bet vyrai labai toli buvo, nežinia katram užuteky... Plaukė plaukė pas juos, pakeliui paskendo... O jiedvi skalbėsi iki vakaro, nunešė skalbinius namo, išdžiaustė, tada tik grįžo vyrai namo, vieni, be jos...
       – Lėkėm kaiman pagalbos... – nei ten lėkė, nei ten ką, – o naktis ta be mėnulio, niekas nė įsileist nenori... kol susirinko, kol deglų surado, kol uždegė, o ir ką? Su tais deglais krante pastovėjo, pašūkavo, vandenin iki kelių įsibrido šen bei ten... ir ką... tik žuvis pabaidė. Nelabai ieškojo ir kitą dieną, nelabai ir gailėjo... Jisai dar šiek tiek... sūnus anei kiek. Ir žmonės tiek pat.
       Taip trys marčios laumę nugalėjo. Bet kad dvi, o kurgi trečioji? Buvo ir trečioji... Tai jinai tą mintį kitoms dviem ir pakišo. Pirmoji jo žmona, sūnaus motina...
       Liko vienas su sūnum... Tokie buvo laikai. Perregimas šešėlis, švelnus šešėlis stovėdavo po jų langais miškų lelijoms žydint.

       2002