PIRMA DALIS

       RUPŪŽGALVIS

       1553 metais ir Valakonių kaime buvo pastatyta bažnyčia, bet gal aš ir apsirinku kokiu šimtu metų, o klebonu atsiuntė lenką Maknicką, didelį, storą, lietuviškai nemokantį, kad visi bijotų, klausytų kaip galingo pono ir didžiausios valdžios.
       Bet užėjo maro metai ir pasidarė tokia netvarka, toks visuotinis iškrikimas, kad niekas nieko ėmė neklausyti, net tarpusavyje žmoniškai susikalbėt negalėjo. Baisumas toks buvo, o prasmės – jokios. Gal kaltas žemaičių dievukas, kuris blogus rugius davė, su skalsėmis? Ne veltui ir plakė žemaičiai tą dievuką rykštėmis.
       – A, tas, kur blogus rugius davė? Plak jį, kunige, lupk, negailėk!
       Nors bažnyčios jau visoje Lietuvoje buvo pastatytos, kai kur net mūrinės, bet net kunigų niekas dorai neklausė. Klausyti tai gal kiek ir klausė, klausės, tik nieko nesuprato ir vėl apsisukę savo darė. Keistas buvo lietuviams, svetimas buvo naujo Dievo įvaizdis, ypač kad kitataučiai jo įsakymų visai kasdienybėje nesilaikė. Tai kaip juo tikėti? Tas Dievas buvo jiems paaiškintas, bet tie aukšti dalykai buvo papasakoti pusiau lenkiškai, pusiau vokiškai, pusiau lyg ir lietuviškai, ir dar tokių žinovų, kurie ir patys nelabai nuvokė, kaip ten iš tikro yra, tad baisūs bei rimti dalykai žmonių galvose susimaišydavo su juokingai suprastais arba kad ir baisiais ir rimtais, bet ne taip, ir iš to išėjo tokia košė makošė, vos ne Paukšteliškių tryda...
       Negražu taip šnekėt, tiesiog nepadoru, tačiau tat viskas vardan teisybės – na, kad tuolaik taip jau buvo...
       Pirmąjį krikštą ilgai minėjo lietuviai kaip didžiausią nesąmonę per ilgus žilus šimtmečius, dar ir iki dabar taip mini. Gal tai buvo labai atmestinai, bukai atliekama, visiškai niekinant žmones kaip kokius beminčius gyvulius. Niekas nesuprato, kam to reikia. Net ir tikintis, religingai nusiteikęs žmogus jums patvirtins:
       – Tada lietuviai labai nenorėjo krikštytis...
       – O kodėl?
       – Kodėl? – kiek sutriks religingas žmogus. – Ogi dabar sunku ir pasakyti. Dalis priežasčių gal jau ir užsimiršo... Galgi tasai pagonių tikėjimas buvo įdomus? Na, kaip kokia pasaka... Gal dėl to, kad prievarta?.. Bet paskui priprato ir viskas buvo labai gerai.
       – Kaip už nemylimo vyro?
       – Ką čia pats galvą su šikna lygini! – užpyksta tikintis žmogus. – Apie tokius aukštus dalykus reikia gražiai ir ramiai galvoti!

       Laima buvo labai užsispyrusi ir labai laikėsi savo nuomonės. Bet ji buvo moteris: didelė savavaliautoja ir todėl dažnai šališka. Visos Laimos tokios. Jų nesuprasi, kas joms patiks. Kartais ir visai neverta ypata išskirtinio Laimos dėmesio susilaukia.
       Tai buvo tie laikai, kai Laima apsirengė juodai. Sakė jai, gražiuoju prašė:
       – Nesirenk taip, Laima, tau nedera!
       Argi paklausys! Vaikščioja Laima juodai apsirengusi, tada jau gero nelauk, ir kaip dėl to apsidžiaugė raganos! Pasivertė varnomis, suskrido visos ant trikamienės Valakonių liepos ir įžūlavo. Laima supyko. Prie tokių išsidirbinėjimų ji nebuvo pratus.
       – Štai pasiversiu aš sakale raibąja, tai jūsų tik plunksnos dulkės! – pagrasino. – Ir žarnos ant šakų kabos! – pridūrė, kad bjauriau būtų. Juk su raganom šnekėjos. Tos kitaip nesupranta.
       – Tik kad pasivertimui daug pastangų reikia!
       Laima buvo prieg tinginio ir kartais paprasčiausiai nenorėdavo rodyti savo galios.
       – Kva kvar kran! – tai išgirdusios džiaugsmingai nusikvatojo varnos raganos.
       Laima tik lūpas sučiaupė, galvą krustelėjo.
       – Va, tuoj apširsiu, tada ir pastangų nereikės! – pagrasino.
       Varnos raganos nuščiuvo. Jos žinojo, kad tai taip: kai Laima įtūžta, tai jai viskas savaime išeina taip, kaip ji užsimano. Padaro, ką sumaniusi, o paskum gailisi. O kartais ir ne. Laima didelė savavaliautoja, niekas jai ne pagarba: nei vyras, nei vaikai. Svarbu tik jos nuomonė. O Laimos nuomonė permaininga.
       O tada Laima labai širdo, kam vokiečiai sudaužė jos brangųjį akmenį.
       Iš to piktumo net ir Dzūkijon atsidaužė atsitrenkė viena vienutėlė. Anksčiau Laima gyveno Žemaitijoj, paskui Rambyne... Imdavo ir nei iš šio, nei iš to triukšmingai įtūždavo... Ir kiekvienas nešdavo tolyn nuo jos savo kelnes ar sijoną. Taip įrodydavo, kad niekuo nekaltas, niekuo dėtas...

       – Daug nori žinot! Bus tau kaip tam kaime, kur kai užsiūžavo, kai užsisuko, tai iki šiol dar sukasi ir teka...
       – Kokiam kaime? – paklausė Sigutė.
       – Pindzeliškėse, – atsakė Laima. Labai jinai stačiokė. – Tu ten nebuvai, ko gero.
       – Buvau. Vieną kartą, – atrėžė keturiolikmetė Sigutė. – Tik labai seniai. Jau spėjau ir užmiršti!
       Laima pasuko galvą ir pasižiūrėjo į ją. Ir ta įžūlauja. Bet ji pati, Laima, kalta, kad su ja kaip su sau lygia šnekasi, su piemene tokia... „Ir su visais aš taip, – susikrimtusi galvojo sau deivė. – Ar tai man tinka?“
       Ir Laima labai surimtėjo.

       – Ir ko tu, Laima, žmonės sako, vis ant to Rambyno rėkei ir šaukei, basa bėgdama per kalnelį? – paklausė Sigutė.
       – Tai turbūt taip pripratau nuo Kęstučio laikų, – atsakė Laima. – Tas vis su vokiečiais kariavo, tai nori nenori teko vis šaukti, ir vis basom bėgant... Pajuntu, kad ir nakčia, o būdavo, kad ir ką tik papietavus, ir lėk, ir rėk, ir vis kažkaip išeidavo basom bėgti, nei kokių vyžų nepasitaikydavo, – atsiduso Laima. – Ir dėl ko? Dėl juoko pasakyčiau: gaila man tų žmonių!
       – O jei rimtai? – įsispitrijo smalsioji Sigutė.
       – O jei rimtai, – tarė Laima, – tai man taip septynių deivių lėmėjų skirta buvo... Septynios deivės lėmėjos taip man išverpė, išaudė, išgadino, išvelėjo manąjį Praamžiaus kuodelį...
       Septynios deivės lėmėjos tais laikais kitame Nemuno krante ant baltų akmenų, švaraus smėliuko, žalios pakrančių velėnos buvo įsitaisiusios savo namudinę gamyklą lėmyklą po dangišku stogu. Pasiskaitykit Dundulienės knygose. Įsigilinkit, susimąstykit, net Gadintoją geru žodžiu paminėkit...
       Nuo šilto pavasario iki šilto rudens jos darė tuos lyg ir paprastus, bet painius savo darbus... Žiemą turbūt nelemdavo... O jos dingdavo žiemą? Vasarą turbūt prilemdavo ir žiemos laikui... Dingdavo kažkur... Gal ir jų Laikas tuo metu kažkur dingdavo, o su juo ir jos pačios... O gal margomis paukštėmis kur nors skraidydavo... O gal ir žiemą lemdavo kur nors savo pilyje, giliai po žemėmis... Ant žemės pūgos, žmonės iš šalčio miršta dreba, meškos pro duris laužias, vilkai toliau sutūpę kaukia staugia, iš bado net sutinę, o jos požemių rūmuose pluša sau patyliukais prie balanos, šnekučiuojasi, tamsios durelės virst, Praamžiaus tarnas kyšt naują kuodelį:
       – Tai va, deivelės lėmėjėlės, labas ir sudie!
       – Tad ir man dar ne metas, – nelinksmai mąsto Laima, – su nauju dailiu drabužiu Anapilio dausose pasirodyti... – Ir suvirpa jos krūtinė, pablykšta veidas.
       – Toliau... toliau kas? – sustingsta Sigutės akys. Jei Laimai baisu, tai Sigutei tūkstantįkart baisiau. Matyt, nekas tas Anapilis, jei net Laima jo purtosi ir blykšta...
       – O toliau, – vėl ramiai kalba Laima. – Praamžius vėl pakiša septyniom seserim mano kuodelį. Ir vėl iš naujo...
       – Tai mat kaip yra? – pakraupsta Sigutė, staiga prisiminusi visą savo trumpą, bet baisių įvykių turtingą gyvenimą, o paskui, kažką ir gero prisiminusi, su džiaugsmo gaidele: – Taip pat?
       – Aš nesakau „taip pat“, o „iš naujo“! – pykteli Laima. – O tau vis noris, kad taip pat ir taip pat per amžius amžinuosius?
       – Tai ne, – nedrąsiai sako apsidžiaugusi nauja viltimi Sigutė, o Laima pagąsdina:
       – O gal ir vėl taip pat!

       Kai Sigutė gimė, tai visi o visi sakė:
       – Ji labai graži!
       Ir Nevaršonių ponia Lukinskienė taip pat. Jinai ir išrinko mergaitei vardą: Sigizmunda – tokį iškilmingą, skambų žvangų, net nerangų, griozdišką. Žmonių nuomone, jis mergaitei netiko. Va, Sigutė – tai jau kaip tik!
       O maro metais, kai lėkė per Nevaršonių kaimą baltais juodais kruvinais skudurais apsikarsčiusi Giltinė su dalgiu kaip kokia Kostromos boba ir šniojo žiebė kiekvieną sutiktą, tai net ir ta, pamačiusi Sigutę, akimirką nustėro, dėbtelėjo iš padilbų, bet nekirto, nulėkė tolyn barškėdama žvangėdama.
       Ir liko visame Nevaršonių kaime Sigutė ir katės. Kažkodėl tik katės. Visi kiti gyviai numirė, išstipo, išgaišo. Net bitės. Liko tik katės. Ir Sigutė.
       Ir vieną dieną, į pavakarę, o buvo tądien labai bjaurūs, kaip niekad rudai palši, žemai slenkantys debesys, bet ir saulė protarpiais vis švysčiojo, po trumpo, bet kažkuo nemalonaus lietaus sustojo Nevaršonyse karieta ir iš jos išlipo dvi moterys, ponios, aukštos, plonos, baltos, net permatomos, o jų akyse, kai pasisukdavo nuo saulės, vis sublykčiodavo raudonos spragsinčios žarijos, ir valdingai kreipėsi į nustėrusią Sigutę:
       – Na, merguže, eikš čia!
       Sigutė jau buvo atpratusi ne tik nuo ponių, bet ir žmonių, tai nenoromis, tarsi išpažinties stumiama, ėjo artyn, bet vis baisiau jai darėsi, baisiau nei bažnyčioj, kur ten, nes nuo tų ponių dvelkė kažkas, net nepasakysi – ar šaltis, ar karštis, nors ir lietuviškai viena iš jų prabilo.
       O kita, dar keisčiau, netgi dzūkiškai pasakė:
       – Tu prigaudyk mumi katių!
       Ir davė Sigutei didelį naują tvirtą maišą, panašų į tokį, kokį po 500 metų Lietuvos kolchoznikai vadino „kubincu“.
       Katės į tą maišą nelabai norėjo lįsti, nujautė pavojų, bet ne mirtiną, tad per daug ir nesipriešino, bet kol Sigutė jas sugaudė – jei visas, tai visas, va, ir vakaras atėjo, ir tik su tamsa nulėkė karieta atgal su baltomis poniomis, Sigute ir pilnu maišu kačių, kurios kniaukė, draskė maišą nagais ir šnypštė, o maišas tamsoj net kibirkščiavo, o ponių akys raudonai žėrėjo, ir žirgų akys, o gal tai buvo kumelės laukinės, bet mitriai nartūs tai buvo gyvuliai, ir nešė kaip perkūnu karietą link Nevaršonių dvaro, kurio langai dar švietė, ne taip kaip kaimo... Sigutė žinojo, kad dvare dar yra gyvų žmonių, norėjo net ir nueiti, nes nieko ji blogo negalvojo apie ponią Lukinskienę, nieko blogo jai nelinkėjo, jinai juk net vardą jai išrinko ir šiaip gera buvo, bet negalėjo Sigutė, nes buvo paleisti visi baisūs šunes britvonai, katrie, nors anksčiau mergaitę ir pažindavo, bet dabar ir ją apsiputoję puolė, matyt, buvo prigąsdinti nieko o nieko prie dvaro neprileist po to maro. Vos pabėgo Sigutė atgal į tuščią kaimą pas savo kates. O dabar jinai karietoj, ir katės karietoj, bet maiše, o ponių akys vis tiek raudonai mėlynai kibirkščiuoja, ir šneka jos tarpusavy kažkokia nesuprantama kalba, bet vis tiek aišku, kad pražūtį rengia poniai Lukinskienei ir džiūgauja iš anksto, kad ta pražūtis jau čia pat, jau tuoj... o laukinių kumelių akys irgi mėlyna raudona liepsna taškos, o šunų britvonų – raudona geltona, nes ir tie jau čia, o net mėnulio nėra, nors vakar buvo.
       Viena ponia vadelėja, o kita už pakarpos trauko kates: ir juodą, ir margą... ir meta ant šunų. Ir pačiu laiku, nes ir laukinės kumelės nuo tų britvonų neatsispardo, neatsikramto... Katės spiegdamos – namon ar į aukštąsias dvaro guobas, šunes – paskui jas, ir karieta palekia į priekį gabalą geroką.
       – Ha ha ha! – kaip velniai kokie kvatojasi ponios, gal per tris parapijas naktyje girdis, ir dvare užgirdo, nes visi langai sutemo, tik vienas liko, o šviesa tam vienam kambary lyg ir dar stipresnė tapo.
       – Sulėkė visi krūvon ir dreba apsišikę, – galvoja Sigutė, ir visi plaukai ant jos, keturiolikmetės, kūno piestu atsistojo, ir taip jai, mergaitei, baisu, kad net bijot nustojo.
       Ir vėl atlekia šunes britvonai, kačių nepaviję ir dėl to dar labiau įsiutę, ir ant žirgų, ir ant aukštos karietos šoka, o ponios, lyg ir dvasios, lyg ir tamsoj permatomos, bet tų šunų bijo, viena juos botagu kerta, o kita vėl išmeta kates: rainą ir kitaip margą... Vėl viskas iš naujo... Kauksmas, cypimas... vėl atlekia šunes, šįkart dar greičiau, dar aršesni, dar trumpesnį kelią nuvažiuoja karieta, nes ir šunes suvokia, kad karieta svarbiau negu katės, vėl kaukši dvokiantys nasrai, kibirkščiuoja akys... Sigutė galvoja: „Visai nieko tie Lukinskienės šunes, sargūs, ištikimi, bet kad ir manęs sava nelaikys... Kur aš papuoliau, kur aš papuoliau...“ Hu hu, yhaha, pch, pch... kol pagaliau išmetė ponia paskutinę porą: juodąją Valinsko katę ir rudąjį Kozėlos katiną – žvėris ten, ne katinas, ne žvėris, o Šėtonas, bet ką ir tas didvyris padarys prieš šunis britvonus, o kiek jų daug rodos, tiek ir nebuvo...
       Tad teko apgręžti ponioms laukines kumeles ir nieko nepešus dumti atgalios... Na ir keikėsi tada tos ponios paskutiniais žodžiais, viena rusiškai, kita gudiškai... O Sigutė prie Nevaršonių kryžiaus, o šalia jo – ir Lauksargio Žemėpačio akmuo, taigi ten šoko Sigutė iš karietos užsimerkus, o karieta, mergaitei atsidūrus tarp amžinatilsį Valinskienės aguonų ir kelių suskurusių burokų, staiga dingo iš akių, ir patekėjo mėnulis, ir pasveikino jį sutartinė ponios Lukinskienės britvonų giesmė, toli jie tos karietos nesivijo, grįžo atgal, kur baigias guobos, ir ten sutūpę tupėjo ir staugė, pergalingai, bet ir išsigandę.
       Sigutė, visa kaip sudaužyta, liepsna apdeginta, sniegu sušaldyta, nuliuogė namon, užsirėmė duris spragilu ir dar uslaną užstūmė... Ir naktis praėjo greitai, ir rytas atėjo, paprastas, netgi gražus, ir katės susirinko tarp darželio medetkų, prausėsi ir vaizdavo įsižeidusias ir ant Sigutės supykusias, nors iš tikro džiaugėsi: vis bent pramoga, nors ir pavojinga, atsibodo varles ir žiogus gaudyt, nes pelės, ir tos nuo maro išstipo.
       Išdrįso tą dieną Sigutė nueit dvaran: šį kartą dvarokai sutramdė britvonus ir pasišnekėjo su mergaite per atstumą, net valgyt pametėjo maišiuky jai ir katėms išgelbėtojoms... Tiek tam dvare ir beliko: pati Lukinskienė, vidurinis Lukinskėlis, arklininkas Barnasius ir sena Pšezdeckienė, kuri po kelių dienų ėmė ir numirė. Ne nuo maro, taip sau.
       – Man jau visko gana! – pasakė ir numirė. Jinai ir papasakojo, apykurtė rėkdama, kad tiedvi šmėklos – tai buvo pono Tvardauskio paniusenkos ir turėjo ant Lukinskienės piktumą, bet Sigutė iš to nieko nesuprato, nes nebuvo net girdėjusi nei apie Tvardauskį, nei apie jo meilužes, kurios nebuvo panašios nei į Giltinę, nei į Raganą. Tąsias Sigutė asmeniškai pažinojo iš matymo. Tvardauskio meilužės kitokios buvo.
       Nespėjo Sigutė senos Pšezdeckienės ir išklausinėt, ta tai žinojo, kas ten per „zdraicos“, bet numirė senė, todėl ir neišvažiavo kartu su Lukinskais ir Barnasium...
       Sėdi nakčia Sigutė pas langą, nė šviesos neužsidegus, o visam Nevaršonių kaime nieko nėra, dabar ir dvare nėra, sėdi jinai tamsoj, net lovon lįsti bijo, katės, asloj sutūpusios, murkia kniurkia, žaliom akim tamsoj į ją spokso ir priekaištauja:
       – Tai kam gi tu, Sigute, mus, savo kateles ir katinaičius, į tikrą pražūtį maiše vežei?
       Sėdi Sigutė, ir baisu jai dar nuo vakarykščios, ir prieš kates gėda sarmata, ir ta naktis tokia ilga, taip ilgai tęsias, tik toli, Valakonyse, kažkoks gaidpalaikis staiga nei šiaip, nei taip: „Kukurukieu!“ užgiedojo, gal šeškas prisisapnavo, nes dar ne tuoj prašvito, ne tuoj: kai žalios kačių akys priblėso, o už langelio rausva aušra pasirodė, tada tik ir užmigo Sigutė prie langelio...
       Katės apie tą mįslingą reikalą, apie tas permatomas ponias žinojo daugiau gal nei Pšezdeckienė, nebūtų katės, bet Sigutei nieko nepapasakojo, gal iracionalus tai dalykas, žmonių žodžiais nenusakomas...

       Ir apskritai, ir „oguliai“ praboščius Maknickas tą dalyką su parapijonimis svarstė, ir išėjo jiems taip, kad jei tas senas glušas bažnyčioje būtų taip padaręs, tai jis būtų kaltas, bet Strazdų Juzas irgi, bet kad šventoriuje tas atsitiko, tai tik Juzas kaltas ir niekas kitas, nes išgurdęs, atžarus ir drigantas.
       – Pas mus, Polščioj, – pasakė praboščius, – tai jau taip: kad senis ir glušas, vis tiek jaunas kaltas, – ir tai buvo turbūt pirmas atvejis, kai lenkų ir dzūkų nuomonės sutapo.
       Apie lenkų Dievą Maknickas daug žinojo, daug bylojo, bet jis buvo aukštas ir storas, todėl dar labiau mėgo pašnekėti (ir ne tik!) apie lenkiškus valgius su pipirais ir gvazdikais ir apie tai, kad čia bus Lenkija. Todėl mėgstamas labai jau taip nebuvo, nors nevertė žiauriai pasninkauti, atgailų baisiausių neskyrė ir pan., ir pan., bet aiškinti dzūkams, kad čia bus kažkas, nors ir rojus ar komunizmas, o ne jų mylima Dzūkija, švelniai sakant, nėra patartina.

       Po II maro, IV karo patapo Lenkų–lietuvių respublikoje visai palaida bala, ypač Lietuvoje, nors ir kaip keista būtų.
       Vis dėlto daug ir kunigų išmirė, ir dievotų moterų, gal net daugiau kaip kitų žmonių... Gal dėl didelio pasiaukojimo, o gal dėl didesnio persigandimo. Sunku spręst. Bažnyčios liko tuščios, viena kita net ir sugriuvo, ta, katra buvo sparčiau pastatyta. Net dideli ponai susirūpino. O ponai Lietuvoje ne bet kokie buvo, o tarptautiniai. Kaipgi čia taip – toje pagoniškoje Lietuvoje? Purvinoje, šaltoje, drėgnoje ir nesušukuotoje, o tokie ponai? Nors, po teisybei, visi marai tai iš tirščiau apgyventos Europos atslinko su šiltu ir palankiu vėju vakariu, nes Europa buvo tik kitaip purvina.
       Bet kad Lietuvoj ir buvo netvarka. Nesąmonės dėjosi. To vakarų Dievo ėmė staiga žmonės nebegarbinti, ypač žemaičiai vokiško, apsimetė apie jį visai ir negirdėję, visiškais mulkiais apsamanojusiais apsimetė ir ėmė daryti, ką kas nori! Dzūkai irgi nuo lenkiško Dievo atšlijo.
       Nepasakysi, kad nieko jau taip ir negarbino. Garbino. Kas senuosius dievus, kas savo žmoną. Garbino ir žiemą, ir rudenį, ir vasarą, ir ypač pavasarį... Ėjo sau kaip ėjus įprastų darbų eilė, darbai ir šventės, gal vėl viskas kaip senovėj, gal ir neblogiau kaip po tų permainų... Vėl Ruginis su Žvaigždiniu Dievui klaikiai rėkiantį ožį reikiamu laiku pjovė, bet ar tas Dievas – Jėzus Kristus – kaip teisingai sakė Izė Chackelsonas, kilęs iš Vološino. Ir dainavo lietuviai vėl durną nepabaigiamą dainą, prigėrę miežių–žirnių alaus ir vyriško midaus, kurį ruskiai vadina „inym miodom“:

      
       Galima pagalvoti, kad Lietuvoje buvo linksmas bordelis, nors su tuo teiginiu iš dalies sutiko netgi karalienė Bona:
       – Taip, bet kad linksmas?..
       – Koks čia, atsiprašant, bordelis? – pareiškė spindulingoji viešpatė Bona Sforca Milanėza. – Prisigeria ir kariauja. Arba atvirkščiai: kariauja kariauja, o paskui prisigeria. Nuobodu, neišradinga. O kur linksmybės visokios, kur itališki šokiai?
       Kur operos teatras, kur kita europinė kultūra? Visa tat atsirado Lietuvoj tik karalienės Bonos dėka, už ką jai didelis ačiū! O kad ji Barborai buvo nuožmi anyta, tai gal ir netiesa, sako, ne nuožmesnė kaip sena Vaitkunskienė savo Marcaliai, o Vaitkunskienė – tai nebuvo visų anytų aršiausia. Karalienės Bonos, matot, ir lenkų ponija privengė, nes tai buvo „kobieta z forsą“ ir „dużą“, o ir temperamento energingesnio už lenkes.

       Tai va: kareiva Vaclas Budzylis. Kodėl jis toks buvo? Toks jis buvo todėl, kad garsiame mūšyje prie Mišeloviščių gavo nuo gudo kuolu kakton. Tose garsiose kautynėse žuvo keturi Akstiko vyrai ir septyni gudai pinčiukai. Kodėl lietuvių žuvo mažiau? Todėl, kad jų mažiau ir buvo. A, tiesa, dar žuvo skersai sukapotas visų mylimas čigonas Macka Aleksandravičius, geras vyras, bet vagis, kas reta tarp čigonų. Tas tai buvo už mus. Ir nesileido lengvai sukapojamas.
       O Vaclas Budzylis? Pinčiukai pasižiūrėjo, kaip jis guli snukiu į dilgėles ir nekriuksi, sušnypštė:
       – Gatavassss! – labai piktai nutęsdami tą „s“ ir nuėjo kruvini toliau „čmero“ gerti. Labai patenkinti: visus o visus gatavai patvarkė.
       Drėgnoj mėnesienoj Budzylis atsigaivelėjo, sukriuksėjo staiga jam jėgų užtektinai atsirado, ir nežviegdamas, bet 1abai greitai ėmė dumti Lietuvon.
       Trenktas tai trenktas, ką ten trenktas, kreivai nužnekintas snukis paskui kaip pintis buvo, bet kryptį tai teisingai atsiminė ir po savaitės jau pas Akstiką buvo. Greitai, ar ne? Nors tada lietuviškos savaitės buvo devynių dienų. Žinokit, Mišeloviščiai – tai labai toli, ne pas gudus litvinus, bet pas gudus pinčiukus, Pinčiukijoj, Pinsko pelkėse, šalia Minsko, po dešinei. Iš kur aš žinau? Ogi mano senolių senolė Uršulė Danguolė, Medaus Grigaliaus pati, buvo tuo metu Akstikų „kliučnikė“. Aukštas pareigas užėmė, ne taip kaip Sigutė, kurios aukščiausias visuomeninis pasiekimas... Na, kam tokiais aukštais žodžiais, Sigutė, patys jūs žinote, vienu metu buvo kačių karalaitė...
       Bet apie Vaclą. Tai todėl tas Vaclas toks ir buvo, toks piktas, kad jo snukis viršuje kreivas, o ir smegenys nepatogiai pakreivinti buvo... Užeidavo jam dažnai, neduokdie su tais kontūzytais, kaip sakė po pusės tūkstantmečio viena boba nuo Baranovičių... Ir senolė Uršulė sakė:
       – Gaila jo truputį, bet nelabai. Geriau jis būtų ir pamiręs, – nesigailėjo jo proprosenelė. – Vis jisai, kai jam jau užsisuka, savo tvarką įvedinėja. Ir staigiai. O kokia tos jo tvarkos prasmė, tai ne tik jis, bet ir mano vyras nesupranta.
       O jos vyras buvo Medaus Grigalius. Jis mokėjo ir dirbti, ir pakalbėt, ir patylėt, ir paglamonėt, ir apgaut, ir padainuot, ir per snukį užtempti kam reikia. Visokių dorybių buvo kupinas, tokius žmones Akstikas labai vertino ir pavedė Grigaliui saugoti savo medaus atsargas. Ir buvo Akstikas visutėliai tikras, kad visos tos atsargos nepavirs „kitokiu midumi“ arba, kas dar blogiau, visai išnyks. To Akstikas suvis negalėjo pakęsti.
       Akstikas buvo didis didikas ir žymus karvedys, netgi, galima pasakyti, karavadas. Žmonės jo nebadavo, netgi vaikščiojo pilnesni iš išvaizdos negu kitų bajorų, bet prie darbo tai labai spaudė, aršiau kaip tas Suvalkijos kolchozo pirmininkas, kur buvo Sniečkaus jaunystės draugas.
       Darbinis arklys, palyginus su Akstiko žmogumi, buvo laisvas kaip angelas rytmetinis...
       Ir kariavo Akstikas taip pat sėkmingai, kaip ir ūkininkavo.
       – Akstikas – tai nuo „aksties“. Akstis – tai ietis, pikė, kopjė! – didžiavosi Akstikas, nors tos akstys jam rūpėjo tiek kiek akuotai. Miežiai – tai jam rūpėjo.
       Į mūšio lauką Akstikas paspėdavo visad laiku, tai yra paskutinis, užtat su gurguole, ratais ar rogėmis, su kubilais, maišais ir virvėmis. Geriausi jo vyrai buvo gurguolininkai. Garbingiausioje vietoje buvo. Jie buvo Akstiko rinktinė. Dikti, stiprūs, greiti, slidūs. Tokie ir Gariūnus būtų per porą dienų užėmę visam laikui. Sparčiai buvo įpratę dirbti ir laiku.
       Todėl ir buvo apdovanoti, pagarba apsupti, Slucko juostom aprišti.
       O tokie kaip Vaclas? Matot, ir paties Akstiko nuomone, į kariuomenę eina kariauti tik tas, kas per smegenis trenktas, bet jis to niekad nesakė. Visi ir taip žinojo.
       Bet jis manė, kad reikia ir tokių kaip Vaclas, juoba kad nelabai kareivos, o ir tikri kariai su juo, Akstiku, mėgo bendrauti... Nemylėjo dzūkeliai Akstiko, nelaikė jo savu... Čia reikia pasakyti kitiems lietuviams, gal kas dar ir nežino: kaip žemaičiai visi yra rimti bajorai, taip dzūkeliai yra bajorėliai, bet linksmi. Šit Valkininkų bajorėliai patį Sapiegą sukapojo... va, kokie šposininkai! Tik jie to nepabrėžia, bijo, kad nelygintų su lenkų šlėktom, o dzūkeliams toks palyginimas – labai ne.
       Tai va: dzūkeliai yra bajorėliai, visi lig vieno ne be drąsos ir sumanumo, o įžūlumo – tai pas juos pilni svirnai ir dar kupare padėta. Tokie jau itin itin retiems, iškilmingiems ar pavojingiems dalykams...
       Taigi dzūkeliai Akstiko nemylėjo, netgi abejojo, ar tokių iš viso reikia. O ir Akstikas dzūkelių – ne. Jis sakėsi, kad pats žino, ką jam reikia mylėti ir ką jis myli. Jo reikalas, jo reikalas.. Tegu sau žino.
       Bet ir šiaip nelabai kas Akstiką mylėjo, ne vien dzūkeliai... Ir karalienė Bona nemylėjo: laikė jį reikalingu, bet pernelyg ir nereikalingai dorovingu. Mat gražus tai Akstikas nebuvo.
       Dabar apie Ramutį Juzą Strazdą, aviną garbanotą.
       Tai ką gi ošia trikamienė Laimos liepa Valakonių kaimo gale? Vienas kamienas ošia pasakoja apie Sigutę našlaitėlę, kačių karalaitę, kitas apie Ramutį Juzą Strazdą, o trečias, pats storiausias, apie pačios Laimos savavaliavimus.
       Mat kai vokiečiai sudaužė brangųjį Laimos akmenį ant Rambyno kalno, tai Laima labai apširdo: ir ant vokiečių, ir ant šiaip žmonių, ir pati ant savęs, ir ant medžių, ir ant gyvulių, ir ant tavęs apširdo. Tada Laima ir pasirodė viena vienutėlė Valakonyse, pasižvalgė, nuėjo į maro nusiaubtą kaimyninį Nevaršonių kaimą, prieš tai pasėdėjus po Valakonių liepa, pasiklausius jos šniokštimo ir pati pašnopavus... Ir nei koks maras ją griebė, nei kokia sloga. Iš to ir atpažino žmonės ją deive esant... Apsigyveno tuščioje troboje netoli Sigutės namelių, tada valakoniškiai nustojo ir vargšės Sigutės šalintis...
       Bet vėl prisiminė Laima sudaužytą savo brangųjį akmenį, suskaldytą, Nemunan įmestą, paniuro, pabjuro ir pasirodė žmonėse su juodais drabužiais, o čia jau nelaimė, nes negalima Laimai juodai rengtis, ne jos čia spalva, oi ne, ir nederėjo jai taip daryti... Bet priversk tu ją nedaryti, jeigu ji užsimanė!
       Deive... Bet, matot, kaip su ta Laima: deivė tai deivė, o skilandį mėgsta!

       Po ilgokos pertraukos vėl sėdu rašyti, o Laima stovi už nugaros ir padeda, tai yra trukdo:
       – Tai ko nerašai? Tai tu rašyk, rašyk! – moko, maumodama skilandį, uždėtą ant duonos kepalo.
       – Rašyk, rašyk! – niurnu. – Tai kad į Rygą reikia važiuoti!
       – O ko tau į tą Rygą? – domisi Laima. – Lenkais skųstis ar duonos avižų?
       – Nei to, nei to, – sakau. – Nuo jūsų visų pamokslų mane į Rygą traukia!
       – Tu čia niekų neskiesk! – pertraukia Laima. – Tai ko gi tu į tą Rygą važiuoji, jei iš tikro? – Įdomu mat jai. Prisvilo – sakyk teisybę.
       – Į meitas sievas pažiūrėt, – sakau teisybę, – o gal ir latviško proto kelis birkavus nusipirkti gausiu.
       – A, jei taip, tai gerai. Važiuok, – atlyžta Laima. – Perduok latviams nuo manęs linkėjimų.
       Patys suprantat, aš apsidžiaugiau. Gal kiek sektis pradės!
       – Kad visi o visi stengiasi man, tokiai gražiai ir protingai...
       –... ir galingai, – priduriu.
       – Ir galingai, – sutinka Laima. – Stengiasi man galvą apsukt, savais vargais apipainiot... Kad visi o visi, tai dar nieko, bet kad ir visos... O man jie ką? Aš tiek dėl jų stengiausi: ir nuo pavojų perspėdavau, ir šaukiau, ir rėkiau, basa bėgdama per kalnelį, ir burtais visokiais, ir ranka savo švelnia, – ištiesia savo ližę ir pakedena man plaukus. Nelengva ta jos rankelė... – O jūs visi – nė mano akmens negalėjot pasaugoti!
       Vis Laima mintimis grįžta prie to savo Rambyno akmens, iki šiol mini, negali atsitokėt, toks gražus tas akmuo buvo, juodas raudonas granitas, lygus lygus, o prieš saulę kaip švytėjo, kaip kibirkščiavo, toks gražus, ir kaip nuo to visiems gerai buvo... Ir taip vietoj jis buvo, ir kaip tik tokio pavidalo, ir Laima tą viską sugalvojo, viena pati, na, truputį krivių krivaitis Gintautas patarė, gerai patarė, bet truputį, o šiaip tai viską Laima viena sugalvojo, ir, žinoma, Perkūnas, bet didžiuma tai buvo Laimos rūpestis, darbas, užtat ir pasididžiavimas užtat stebuklų stebuklas, nors ir nesuprasi paprastas žmogus: kam tas akmuo, kaip ir kodėl.
       – Tai, sako, kad undinės tą tavo akmenį pačiais viršutiniais žvynais nublizgino... – mėginu aš, neišmanėlis, peikti.
       – Supranti tu ką! – suniekina Laima. – Tai man panorėjus jis taip nuskilo, taip dailiai nuskilo. Paskui per ledynmečius nusigludino nusigluodnino. Lygus kaip ledas. Va, kaip buvo!
       – Dabar, – aiškinu, – na, ne dabar, o po to, kai didesnę dalį, beveik jį visą vandenin įmetė, tai nuo tada Nemuno undinės jį blizgina... žinai juk, nuo kur jų žvynai prasideda...
       – Tai stervos! – pasipiktina Laima. – Šventvagystė tiesiog! Įžūlumas nepakenčiamas! – Iš įtūžio Laima vos neverkia.
       – Neverk, Laimute, – raminu. – Na, ką padarysi... Dviese mes juk to akmens neištrauksim.
       – Aš ne Laimutė! – nusibraukia ašaras Laima. – Laimutės – tai tos, menko sudėjimo. Aš – Laima!
       – Tai gerai, Laima, – raminu toliau, – gal mudu ir ištrauksim tą akmenį.
       – Ištrauksim... – nelabai tiki Laima ir susirūpinus mąsto: – Labai tu daug apgali... O kai ištrauksim, tai ką?
       – Tai tave, Laima, garbinsim...
       – A, tai verta!
       – Sako, jis, akmuo, beveik sveikas...
       – Sveikas, bet atskeltas, jau ne toks, koks buvo, mažesnis...
       – Bet vis tiek geriau negu nieko.
       – Geriau. Bet kur jis? Kurioj vietoj... Ir iš ko sužinot? Tų aš nenoriu klaust... Su tom stervom aš iš viso nenoriu reikalo turėt...
       – Gal palūkėkim, Laima, ką? Leisk tu man parašyt žmonėms, ką ošia pasakoja tavo trikamienė Valakonių liepa. Vienas kamienas ošia apie Sigutę, kačių karalaitę, kitas apie Ramutį Juzą Strazdą, o trečias, vidurinis, pats storiausias – apie tavo, Laima, savavaliavimus...
       – Jau rašei apie mano savavaliavimus...
       – Tai tik maža, labai maža dalelė... Mes prie to vis sugrįšim ir sugrįšim, kaip tu, Laima, mintimis prie savo akmens...
       – Gal nereikia... gal aš noriu būti kukli... Ir apie kačių karalaitę jau pasakojai... Gal gana apie moteris... Geriau papasakok apie tą Ramutį Juzą. Kažko jis man parūpo. Tai, sakai, garbanotas buvo?
       – Šviesus garbanotas. O ar teisybė, kad tu, Laima, buvai už perkūno ištekėjus?
       – A. Buvau.
       – Na, ir koks jis vyras?
       – Nieko vyras, neprastas. Tik rudas ir trenktas. Daugiau neklausinėk.
       Laimai nėra tobulybių. Viskam ir visiems ji išranda trūkumų. Bet rūpi jai vyrai.
       – O man – atvirkščiai: noris parašyti apie lietuvę moterį. Kiekviena lietuvė yra deivė Laima kaipo tokia...
       – Tauškalai! – nepatinka tat Laimai. – Kiekviena mat Laima būti užsigeis... Laima esu aš!.. Tu čia per daug moksliškai, – pagaliau atlyžta ji. – Tu paprasčiau ir įdomiau pasakok. Apie tą Ramutį Juzą. Kiek jam metų?
       – Septyniolika.
       – A, tai piemuo, kaip Sigutė.
       – Jis ir yra Sigutės saulabrolis...
       – A... tiesa... Turiu lėkt prie liepos, ten Sigutė vėl laukia... kalbos nepabaigėm...
       Pasivertė raiba gege ir išskrido... Ir suprask tu ją... O jau, rodos, buvo susidomėjus...
       Labiausiai Laimai patinka pavirsti gegute ir raiba skrajoti. Ji ir šiaip panaši į gegutę. Tik labai didelę...
       Tai reikia imti ir papasakoti apie Ramutį Juzą Strazdą... Susikaupti ir išgirsti, ką apie jį šlama trečiasis Valakonių liepos kamienas...
       – Pirma pabaikim, – girgžda tasai kamienas, – šneką apie Vaclą Budzylį. Gal taip bus geriau. Tada toliau viskas sklandžiai eisis.
       Pasiverskim kuo? Aš būsiu rimtas paukštis – Varna–Jis. O tu? Nenori? Nieko nenori? Tai lik čia, bet klausyk, matyk ir girdėk!
       Kaip čia yra? Kaip čia yra? Kaip ten buvo? Per daug jau gera ir miela, ir giedra po visų karų, marų, mirčių, nevilčių, juodų nevilčių, tuščių nevilčių.
       Katrie liko gyvi, tie labai džiaugėsi gyvenimu... Ma jį kelmai, tą Vaclą Budzylį, pažiūrėkim paklausykim, ką kalba po Valakonių liepa Sigutė ir Laima.
       – Ir kaip man reikės gyventi, – rauroja Sigutė po liepa. – Ir kaip...
       – Svarbiausia – kur, – moko Laima. – Reikia rasti tokią vietą, kur žmonės geri. Va, pažiūrėk kad ir čia, po liepa triguba auga žaliuoja, žiedai net išbrinkę... o aplink tik pušys skurdukės, viržiai kažkokie, ką ten viržiai – smėlis, viksva ir smėlis, o čia žalia, gražu... O kodėl? O todėl, kad šaltinis čia teka.
       – Didelė čia išmintis! – nė neklauso Sigutė. – Tą aš ir pati žinau. Vietos čia pilna. O dėl žmonių gerumo... visame kaime tik katės ir aš.
       Laima šį kartą kantri... Kaip čia jai išaiškinus... kad nieko čia sudėtingo nėra, bet reikia suprasti. Ir aš klausiau, rimtai ant šakos tupėdamas, manot, raibuoju sakalu pasivertęs? Ne, jūs jau ir užmiršot... Sakiau gi – Varna–Juo.
       Laima, kaip visada, apie save labai geros nuomonės. Bet tiek to. Gal jai nuo to lengviau gyventi...
       Traukia mane vis į tuos Valakonis: ar nuskrist, ar nueit, ar nuvažiuot... Bet nepatogu klausytis, ką jodvi tarpusavy šneka, paslapčiuojas...
       Gal kitą kartą...
       Štai Čižiūnų kalvis Jonas Dzindra važiuoja į Rūdiškes, o gal net į Varėną pirkt geležies, nes Rūdiškėse gal ir nėra. Bet ne tų Čižiūnų, ką jūs galvojate, o tų, kur link Semeliškių... Ir mes kartu. Tu nenori? Tai vėl lik, gražiai sėdėk ir klausyk, kaip ten buvo, o aš vėl pasiverčiu Varna–Juo – ir į kelionę. Atsitupiu ant lanko virš Bėrosios, noriu – paskraidau, noriu – vėl atsitupiu. Bėroji šneka su manimi ausimis, vis kaire perspėja: štiš, kilk, nes gausi botagu ir užukirstas per uodegą labai gailiai kranksi! Labai kumelei smalsu ir nuostabu, kad štai: eina ji vieškeliu išdidžiai kaip vyriškas ženklas, kaip žirgas puikus, o virš jos tai ant lanko tupi, tai aplink skraido paukštis. Kad ir ne koks, bet – Jis! Atvirkščiai čia kažkaip išeina, juk pagal pagonišką pasaulio sąrangą, tai paukštis – moteriškumo ženklas, o gal aš sapnuoju? – galvoja kumelė. O kalvis Jonas visai nesistebi: na, varna skraido, kumelei ant lanko atsitupia, na, kas? Ar kad vežime ant drangos tupi, didelis čia sunkumas? Aplink skraido? Na, čia tai visai gerai – bimbalus vaiko, visokius ministrus... Anoks čia ženklas – Varna–Jis, velnią ten atskirsi: Jis ar Ji? Kalvis Jonas tokį ženklą priima kaip buities priminimą: nebūk žioplas! Važiuoji geležies, tai apie tą ir galvok, kad neapmautų, juolab kad Rūdiškėse geležies gal ir tikrai nėra. Iki Varėnos – kelias tolimas. Kalnais, vieškeliais dulkėtais. Saulė spigina, kumelė supluko, kalvis Jonas irgi, važiuoja, važiuoja, važiuoja, gal antra diena, nes Rūdiškėse geležies tikrai nėra, reikia važiuoti Varėnon, gal antra diena, gal jau trečia, kalviui Jonui jau ir mintys galvoje veliasi po juoda veltine skrybėle Semeliškių gamybos, iš tos vėlyklos, kur ant Strėvos upės, bet su vėlėmis – tai nieko bendro nėra... Vėlykloje vėlės nesiveisia... Tik va, mintys veliasi. Ir Varna–Jis snaudžia ant drangos snapu atgalios, snapu į tą drangą atsirėmęs, o iki Varėnos toli, oi dar kiek, kaip sako sutikta šešiasdešimtmetė dzūkė gražuolė, važiuoja jie trise, važiuoja tai dviese, o kumelė traukia, jau ant Likimo savo ir ant Žirgų Laimos įsižeidus, o kalvis suspaudžia vadžias kelieniais, kumščiais patrina akis: kas čia darosi, ar čia laikas toks užstojo, kad viskas staiga skurdyn, retyn: pušelės vis mažesnės. „Žolių jau nebėra, – galvoja kumelė, – tik viksvos, smėlis...“ Smėlis... ir temsta, kaip Kipčiakų stepėse, – galvoja kalvis, važiuodamas pro upelį. Čia Bėroji atsigeria, o Varna–Jis nuskrenda ant trikamienės liepos, atsitupia ant šakos ir akimirksniu užsnūsta, ir gerai, ir apsieisim be jo, ką, tik pasakotojas viską jau taip žino ir išmano? Žino ir kiti neprasčiau, žino ir kalvis Jonas Dzindra, o gal jis čia ir iki šiol viską pasakojo? Na, bet dabar tai pasakoja tikrai jis, nes papuolė į tokius keistus kraštus, kad nežino, ką ir galvoti...
       – Tai pavažiavau aš už tos didelės liepos trimis kamienais dar gerą gabalą, o sutemo, nieko nesimato, tai ir pasiprašiau pas žmones nakvynės. O kad sutemo, nieko nematyt, tik tiek aišku, kad trobelė mažiukė. Na, gyvena ten vienam kambary dzūkas, dzūkė, anūkas, anūkė, o nei sūnaus, nei marčios nėra. Priėmė mane gražiai, rimtas žmogus juk, geležies važiuoja. Pavaišino, bet valgis tai prastas, grikių košė be nieko, ir pieno puodelį įpylė.
       – Nesuprasi, – sako, – koks čia pienas.
       – Nesuprasiu, – mandagiai atsakiau, nes aišku, kad ožkos, jei taip sako. – Labai gardus.
       Rytą atsikeliu nuog uslano, kur miegojau, pati grikinę bandą kepa, pats su manim šneka.
       – Tai kiek pats žemės turi? – klausiu.
       – Tai keturis valakus, – sako.
       Aš ir išsižiojau.....Kaip čia yra? – galvoju. – Keturis valakus, o trobukė maža, valgyt, matos, irgi neturi... Gal meluoja? Bet kam, kodėl? Nemandagu sakyt ką ar klaust, ar stebėtis, gražiai priėmė, nieko nepagailėjo, kaip tikri dzūkai. Kaip jau gyvenas, taip jau gyvenas, ką gi darysi.“ Atsikeliu, einu už pirkios, pakeliu akis ir sustingstu, net kelnių branktelio neatrišęs! Ogi kiek žiūrai – tuščia! Smėlis, smėlis, kur ne kur – viksva. Vakar vakare lyg irgi rodės, kad nieko aplink nėra, bet maniau – todėl, kad tamsu, o pasirodo – todėl, kad iš tikro nieko nėra... Toli, kur lyg žemiau lyg kas ir žaliuoja, koks plotelis. Taip, keturi valakai, plotas ir turtas... Tai va, kokie yra Valakonys, kokie ten turtingi didikai gyvena, kur žemės daug turi, valakų valakais...
       Pasikinkiau Bėrąją toliau važiuot, siūlau pinigų už nakvynę, neima. Ką čia daryt? Randu vežime kirvį savos gamybos.
       – Imkit. Mano darbo, – sakau. – Pravers. Geras.
       Kad mano gamybos, nepatogu neimt – meistrą suniekinsi!
       – Tai ką čia kirst! – sako šeimininkas. – Pats matai – nėra ką čia kirst. Nebent kokiam vagiui kakton!
       – Taigi, – pritariu. –Ar kokiai dvasiai. Mano kirvis, – giriu, –ir dvasias ima, vietoj nukerta.
       – Kad nėr čia nė dvasių, – sako jie nusivylę, ir taip jiems negerai, ypač vaikams, kad nėra. Kitur ir gražiau, ir maisto daugiau, ir dvasios įdomios veisiasi, o čia nėra! „Nieko čia nėra“, – liūdnai galvoja vaikai. Ir seniai taip galvoja.
       Bet kirvį šeimininkas paėmė. Kad ir aš neturėjau ko kito duot. Bet kad ir geras buvo labai, ir toli gyvenančio kalvio nukaltas. Ir kalvis, kad ir labai toli gyvena, bet irgi dzūkas, viską supranta. Šitas tai trakinis, trakiniai dzūkai ten pas juos gyvena, nuo Trakų, Mažesniosios Sostinės, bet nepatrakęs, gal kad ne prie darbo, ne kalvėj, visai malonus, rimtas ir su skrybėle.
       O po pietų Varėnoj Bėroji atsisukusi žiūri į vežimą, geležies prikrautą, ir taip jai nieko nesinori, ir toks kvailas tų žmonių sumanymas sunkius daiktus vežiot atrodo jai, nors, antra vertus, pasagos – tai geras daiktas! Ir patogu, ir gražiai skamba, ir apskritai – Žirgų Laimos dovanėlė!
       Lietuviai ne taip kaip latviai, Žirgų Laimos nepripažįsta, bet arkliai tai apie ją žino. Ypač kumelės.