Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai iš rinkinio „LAUKAS ARKLYS“ (1990)

***
Vijoklis aplink
Erškėtrožę

tu: pirštų galais –
mėlyną mano kraujagyslę.

LAUMĖS LIEPOJ

Ėjau vakare pro Čižiūnų liepa, o ten laumės
ant šakų tupi. Kaip varnos. O buvo tai
                                              liepos mėnesį,
jos buvo juodai apsirėdžiusios.
Tai aš ir sakau:
– Ko čia tupit it Repšio paveiksliuky?
– Ne tavo reikalas. Eik eik.
Tai aš ir nuėjau.

TEMSTANT TYLU

Vėl peršti smegenis... Liūdnas vasaris,
kai buvo gera su tavim...
Bažnytkaimyje kunigas, pabrizgus sutana,
jo veido nesimato. Versk

naują puslapį. Šešėly
šviesios užuolaidos juoda plokštelė sukas,
(O, baigiasi žiema.) ir gedulingas Bachas
nutyla. Tavo šiltos

rankos glosto mano skruostus,
dygius kaip kaktusas – esu irzli gėlė,
esu toks mažas tavyje... Kaip cukrus
už lango tirpsta pajuodijęs sniegas.
                                                     Guli

ant grindinio girtutis Vincas. Keliasi ir eina.
Prie balos blizga kelios stiklo šukės.
Po gatvę vaikšto moterys ir šunes.
Po gatvę vaikšto moterys ir šunys.

EILĖRAŠČIAI PELYTEI

1. IŠKLERĘS KETURKAMPIS LAIKRODIS

Kampe, pelyt, Omaras al Chajamas,
ant stalo cigaretės, pelenai –
virš jų drugys pilkais
papuvusiais sparnais,
nebūto pykčio genamas.

 

2. MOLINĖ ROŽĖ

Voratinkliai, penicilinas,
dievop nusendamas ilsiuos –
aitrėja džiūdamas pelūnas
kaži kokiuos Papyvesiuos...

 

3. IŠKLERĘS KETURKAMPIS LAIKRODIS

Pelės tipena palėpėj,
į lipnų irzlumą smengu –
pelėsiai, sese, pelėsiai,
pelėsiai ant smegenų.

ŠIĄ AKIMIRKĄ, RODOS, VISKAS GERAI

Kodėl nesistebi viskuo:
kas gyvas, mirė, kas dar tyli?
Tu pavargai, mana sesuo,
tu pasenai save matyti.

Dangus už debesų. Po jų
pūkais – aštriausios gėlės.
Pasaulyje. Pavasarėlis
be gėdos šypsos nenauju

smulkoku ir dantingu veidu, ką?
Žiaurokas vabalas upely skęsta,
kranklelis menkas pagal saulę skrenda,
ir jo šešėlis liečia tavo kaktą.

RANKŠLUOSTIS

Dailininkai, poetai ir kiti
karščiuojantys,
aure, iškyla geltona vandens lelija,
pakrypsta į vasarą.
Ploniau, aštriau, dabar įstrižai.
Diegia širdį, tarsi baltas ir storas
daigas skverbtųs pro taką.
Lietaus žymės danguj. Ką tie šlykštūs bernai
išmano apie meilę? Taip.
Sudėti spalvas. Akys, svarbiausia, akys.
Suapvalinti kampus.

ŠLAGERIS RAŠOMAJAI MAŠINĖLEI

Palyginčiau tave su jūra.
Bet kas ta jūra?
Romansas be žodžių.

Palyginčiau tave su rože.
Bet kas ta rožė?
Ispaniškas klaustukas.

Aš tavo,
kol metu šešėlį...
Tai visai ne taip.

Negaliu.
Mano širdis formalizme.
Negaliu, ne.

A,
esu netalentingas,
tačiau todėl
itin žmogiškas.

KAVINĖ

Cukruoti balionai
šnekasi apie skulptūrą.
Išskrenda, atšąla, bumbsi pas duris.
Padėvėta moteris
ateina, krausto stalą.
Nuneša ašakas.

MIRUSIO DRAUGO EILĖRAŠTIS

O dabar aš miegu, apkabinęs
tamsią ir aiškią, ji sako: „Taip“, nuo
kurio praeina noras, bet šnabždu,
užgesus mėnesiui, girdi:
– Gerai, juk viskas gerai?
Stebiuosi visu gražumu –
koks didelis poezijos melas,
o gyvenimas baigiasi logiškai.

RUDENS VIEŠKELIS

Klasikinių formų ilgesys

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Supančiotas arklys nušokuoja
                          į kitą šalikelę.

KAIP ČIULBA PAUKŠTELIAI RYTMETĖLĮ ANKSTŲJĮ

– Greitai vėžiuko gimtadienis, nes
vanduo pražydo.
Giliai giliai
per amžius
persigiedant
iš vieno pavidalo į
kitą (o sraige, tu
niekur neskubi), kažkur po kalkių
kiautu (žmogau)
sugaudžia,
sąmonės laukas,
nes laikas, žaltys,
tesuprantamas dviems.
O mūsų paukštiškas protas
suvokia
tik tiek:
– O plunksnuotoji gyvate,
o lotoso žiede,
nes mes – (o, mes) –
neaukštai viršum žemės
(o, Vėžio žvaigždyne), nes
žydra ir žalia pasaulyje.
Po žemėm
spiegia kurmių pulkelis.

LAIKAS AUKŠTYN

Galaktikoje VIA-123789/56
gyvena žmogaus didumo paukštis.
It kurmis pūkuotas ir juodas.
Jam visko gana, jis vienas toks
visuose pasauliuose, minkštu plaukuotu snapu.

Jis nemirtingas.
Tačiau rytais žiūri apvaliomis akimis į žolę,
galvoja:
– Kodėl taip yra?