Jonas Kalinauskas. Eilėraščiai iš knygos „ATMINTIES NAMAI“ (1986)

KĄ PASIIMTI IŠ TĖVO NAMŲ:

liepinius rėmelius
šeimyniniam portretui
kuriuose tilptų
bent penketas nuo laiko
pageltusių pusbrolių

arba
nuzulintą juodkriaunį
kuriame užrašyta gražiausia
duonos riekimo melodija
o gal verksmas

arba
tolimą sidabrinės balandos
skundą
kvapą nupjautos žolės
prie sušaudytų žvyrduobių auštant

arba
neaiškią baimę prieš sutiktą vieškelyje
apšviestus veidus
pasilenkusius ties neišnešiota rytdiena

arba nieko

ŪKINIŲ PREKIŲ GYVENIMĖLIS

Dirbtinis gaidžių
Apsėklinimas

akių dūmimo protezai

nušertas žmonių
palikuonis
sučepsi lūpom
ir perka dirbtinį gvazdiką
antrinių žaliavų supirkimo punkte

patarimai jaunoms šeimininkėms
vis šoka ratelį su žnyplėmis
nosies plaukams paraityti

draugas štai įsigijo
širdies vožtuvą
dešimčiai metų

iš visų jėgų
stengiuos sutrupint narvelį
kur jau seniai galuojasi
pilkasai rojaus paukštukas

DRAUGO MIKO PAGUODIMAS

Jeigu Mikai
buvo gerai

turi Mikuti
būt ir blogai

Taip Mikai taip!

Neapsimetinėk Mikai
dzenmandanistu:

tavo sąžinė rami
nes esi nusipirkęs
du raugintus agurkus
už visą gyvenimo algą
M–i–k–u–t–i

Vienas agurkėlis tau
kitas agurkėlis man –
ir – šviesus gyvenimukas!

Taip Mikai taip!

IŠMESKITE NUVYTUSIAS GĖLES

Nunoko gėlės
ir vanduo mirties jau
krištolo taurėj putoja

bet poros žydinčios
paskui viena kitą žengia
į veidrodžių salę
iškilmingam pasibučiavimui

vėliau
išnyksta kitose duryse
tamsoje
kurioje monotoniškai
caksi vandens lašai
ant cementinių grindų

nunoksta žmogus
lyg rudens obuolys
plikų dienų voratinkly
vienas

jis ir mėnulis
bežadėj tolumoj
siunčia kits kitam
paskutinius bučinius

ir caksi vanduo už nugaros

DVIEJŲ VAKARONĖ

1
Leidžiuosi į save,
tarsi į tamsią šachtą leidžiasi
nuo lyno nutrūkęs keltuvas –
kas kartą vis giliau,
greičiau.

Kelio atgal nėra.

Per nelemtą atsitiktinumą
turiu dvi gimimo dienas:
vadinasi, neturiu nė vienos.

Įdomu,
ką dabar veikia mano mirtis –
gal dar ji tik šauni paauglė,
su įpintu į plaukus kaspinu,
linksmai zyliojanti pajiesio krūmuos.
Ar jau sirpi moteris,
besirūpinanti veidrodžiu.
                          Kas?..

Aš vis renku iš savo gyvenimo
kolorado vabalus,
džiovinu
vieną po kito –
ką gali žinoti,
kokie ateis laikai.
Bet jų vis daugiau,
vabalų.

2
Nesistengė man
pažvelgt į akis
ir paklaust šio bei to –
lyg tarp kitko –
gražiausios šių laikų
karalienės ir pardavėjos.

Net sekmadieniams
aš nerūpėjau,
nors pats juos,
bjaurybes,
buvau sugalvojęs.

Kartą beldės, tiesa,
į duris
Mikė Pūkuotukas,
bet nerado namuos
ir nuėjo pas kaimyną Miką.

O vakar sapnavau,
kad esu ufonautas:
nemėgstu kopūstų
ir niekad neskauda
galvos.

Tegu taip visi ir galvos!

3
Kai viską suprasi
ir nieko jau negalėsi paaiškinti, –
persikelk
į savo atminties namus,
drauguži.

Gerai dulkes nušluostyk
nuo senų užguitų niekučių,
susirask tarp lūženų
ką nors visai nereikalingo
ir pakabinki pagarbiai ant sienos.

Stalą padenki dviems:

šaunią
galėsime turėt vakaronę!

ANAPUS SIENOS TIESI RANKAS

Vienas liūdi
kitas juokias
                               bet tai
surūdiję patamsy daiktai
                 ir tu pats
čia irsti trupi ir nyksti
ir tu pats prieš mėnulį anksti
dar jaunystėj žalioj atakai
kai verkei prieš tą nežinią
                                    kai
senas miestas artėjo į naktį
lyg sunkus gyvulys po darbų
ir prie sienos prisiglaudė

                                            tu
sužiedėjusią duoną jam trupinai
vargšo vardą įspėti bandei – – –
– – – – – – – – – – – – – –
bet neištartas vardas nakty –
ir esame jau atskirti
medžių šakos įauga į sieną
į nervą atvertą
                  kiekvieną
seka judesį žalčio akis

senas miestas jaunystė naktis

O RYT KAIP SEKSIS?

Gyvenimu išrašai
pilkame dienų popieriuje
ir nutrauki
pačioje įdomiausioje vietoje –

iš staugiančios minios atsiimi
iš perkūniško bilsmo kanopų
juodosios balsų pragarmės –

pasaulį kurs telpa
vaikiškos saujos kriauklėj

dabar esi nepriklausomas
gal tris ketvirčius valandos:
toli už joninių nakties
atsidūsti didmiesčio parke
ir trauki atgal girgždėdamas
lyg surūdijusi vėjarodė

pagautas įniršio
virš užtemusių properšų
iškeli įsitempusias iki beprotybės
smegenis –

raudona ir mėlyna kaujasi
silpstančios vilties spindulių
properšose

o neturi vietos
tarp atsitiktinių pakeleivių
daiktų pamestų

tarp balsų ir bilsmų
negali atsiimti
vienatinio nebaigto sakinio
pilkame popieriuje
negali atsiminti kas bus

tavo priešas
irgi turi savo priešą
tad klausi:

– dabar tau sekas gerai?

pavargusi
atsigniaužia vaikiška sauja

LAIKAS DAIKTUS SUTRAUKIA

Laikas pamažu daiktus sutraukiu
iš vidaus

sutraukia dienas į valandas
suriša į pilką kamuolėlį
ir išmeta gatvėn

mergaitė pasiima
apsidžiaugus
nešasi namo:
bus graži kepuraitė!

Pradeda megzti
prieš židinį atsisėdus
pakelia galvą:
į raukšles sutrauktas veidas
kiekvienoj raukšlėj
po mažą vaikelį

ir židinys jau pradeda blėsti

O tuo tarpu kita mergaitė
jau nešasi pilkąjį
dienų kamuolėli namo

PARAŠTĖSE

1
Taip dega žvakė iš abiejų pusių
o vidury
lyg paukštis tinkle spurda

vienintelis širdies tvinksnis
sukvietęs gyvuosius ir mirusius
                              sutirpsta

ir vienintelė ašara
rieda rytmečio skruostu
nustebus

2
Eiti tolyn
kur nesibaigia nei dienos nei naktys
kur medžių sėklose
Amžinieji Poetai
išrašo savo likimą

anapus pasaulio
pro suplyšusią uždangą
tvyksteli žvaigždė:

susitinka rožės ir piktžolės
ir apsikabina
iš tamsos išsiritusiam žiede

Eiti artyn

3
Tylos!
muzika pilna tamsos spyglių
dreskiančių pasaulio žievę
aš esu niekieno medis
šaknimis apsivijęs mylimosios
liemenį

juodose mano šerdies drevėse
šiugžda meilės alkanas ruduo
apsako ką girdėjo
pavasarinio vandens šniokštime

O, meilės muzika
pilna gyvatės kerėjimo!

4
Aš nežinau kitų balsų
bet lenkiuosi prie pražūties veidrodžio
bandydamas įžvelgti
kas darosi auksiniame aušros spinduly

degti baigia vaško žvakė
rieda vienintelis vaško lašas
baltose atminties paraštėse

taškas

Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.