Tegul išaušta rytas ir tyliai eina sau, – nuo atvirų langų, nuo durų, tolyn – per pilkšvą rudenio atolą, neatsigręždamas, tylus, sužvarbęs nuo miglos ir vėjo, pražilusiais plaukais, nuo liūdesio įdubusiom akim.
       Sapne užnėręs kilpą sau ant kaklo, pabusdamas kalbi, – vis tiek... Tegul išaušta jis ir tyliai sau praeina.

       Ilgai miglinėję po vaizdingas apylinkes, baltais it sniegas keliais mes atėjome čia ir suradome pumpotaukšlių pievą, o toje pievoje prie ežero šalia trobos, kur gyveno širdinga moteris, noko nepaprastai daili vietinės reikšmės iliuzija, kuria visi aplinkiniai gyventojai didžiavosi ir mokė didžiuotis mus.
       – Štai ji! – pasakė Dovydas.- Ar nekalbėjau, kad rasime ją?
       Tuomet širdinga moteris pakilo nuo slenksčio, kur dienų dienas iš įpročio mąstydavo apie įvairiausias permainas bei greitai bėgantį laiką, atėjo prie mūsų ir griežtai tarė:
       – Fūginkit iš čia!
       Ir iliuzija sprogo drauge su visais pumpotaukšliais.
       Dovydas pavargęs atsisėdo, įmerkė kojas į ežerą ir stebėjo, kaip iš lėto siūbuoja vandenžolės.
       – Iliuzijos visada sprogsta, – filosofiškai tarė jis, – o mūsų kelias ilgas, pavojų kupinas, ir daug dar prielipų jame slypi. Bet aš tikiu, draugai, kad ateis...
       Jis kalbėjo jaunatviškai, drąsiai, kovingai, o į mane pro iliuzijos ir pumpotaukšlių dulkes, gainiojamas vėjo, vis plūdo ir plūdo prisiminimai.

       Rapolo žvilgsnis vis dažniau įgaudavo tuščiavidurės prizmės formą. Nukreipta į begalybę, sustingusi ir bereikšmė ši geometrinė sielos figūra kybodavo erdvėje, prieš akliną kambario sieną, knygą ar kitą kokį materialų objektą, nieko nekliudydama, ir smarkiai mane erzindavo. Būdavo, pasakoju jam apie tokį mįslingą skeltanagį, o jis pasimuistęs teiraujasi:
       – Aa? Tu sakei ką nors?
       Antrą kartą išklausęs tą pačią, labai pamokančią istoriją, sakydavo:
       – Cha cha cha. Jau kažką panašaus esu girdėjęs.
       Pamenu, ką jis tuomet kalbėdavo:
       – Daugelis neigiamų emocijų atsiranda dėl klaidingų įsitikinimų. Štai posakis „Bijai vilko – neik į mišką“, mano nuomone, yra atgyvenęs, tai yra - tiesioginė jo prasmė nėra aktuali šių dienų jaunimui. Vilkai zooparkuose esti paliegę, ir paprastas tarnybinis šuo be antsnukio ir pavadėlio atrodo žymiai baisiau. Tuo nesuprantamesnė man yra kai kurių moterų reakcija, išvydus mažą graužiką su ūseliais ir uodega arba amfibijų klasės gyvūną su ilgomis užpakalinėmis kojomis, pritaikytomis šokinėti. Beje, varlės, kiek žinau, iš viso negali pakenkti žmogaus sveikatai. Reiškia, priežastis, verčianti rafinuotas būtybes nekukliai stūgauti, užsilipus ant kėdės, stalo ar dar aukštesnio daikto, glūdi kitur. Anksčiau manydavau, kad toks išgąstis yra tariamas, būdingas tik pamaivoms, linkusiems demonstruoti menkas savo ydas. Tačiau neseniai, kai Dovydas prisipažino užvis labiau šiame pasaulyje bijąs voro, man teko šitokią nuomonę pakeisti. Dovydą gerbiu. Jis dėl menkniekių nebūgštauja. Be to, sykį juokaudamas vienai moteriškei į palto kišenę buvau įbrukęs varlę ir įsitikinau: toks radinys išties nėra malonus. Vargu, ar anos moters nepasitenkinimas buvo dirbtinis, nes po to ji neteko žado, o atgavusi jį, išėjo ir ištekėjo už jūrininko. Protauju logiškai: vaizduotė, kelianti baimę, - niekam tikusi. Reikėtų džiaugtis, kad prognozės, neva žemės fauna sparčiai nyksta - perdėm pesimistinės.
       Rapolas retai samprotaudavo, ir ši jo kalba, ko gera, buvo ilgiausia iš visų, kurias man teko girdėti per anuos kelerius mūsų pažinties metus. Mudu sėdėjome alinėje, ir tąsyk, klausydamas jo, prisiminiau kažkada regėtą vaizdą: aklinoje tamsoje ant kelio dribo sniegas, o netoliese, pakelės sodyboj, įnirtęs lojo šuo. Jo balsas aidėjo lyg iš bedugnės, toks tolimas ir tuščias, kad vien girdėti jį Man buvo liūdna.
       Atlapaširdis vyriškis, drumzlinomis akimis, tuomet sėdėjęs priešais, kurį laiką spoksojo į vakarėjančios saulės nušviestas užuolaidas ir tyliai pasakojo:
       – Liza ta-vo!.. Žžik. Palauk. O jis – auksinis žakt ž-žmogus su žožandenomis... Tu nežinai. Man siūlo mainyti ją į... Stora, baisi – kadkuda kadkuka – nervus ėda ir kapeikas skaičiuoja, skaičiuoja... Negerk – prašo. Koks tau skirtumas, durna, sakau, iš ko jis gers. O gers iš principo!.. Duokš leteną.
       Rapolas išgėrė šeštą bokalą. Jo akys buvo pilnos ašarų.
       – Jurgi, žinok, aš netikiu dievą, – nuožmiai pareiškė. – Ir žmonių... na, negaliu perprasti.
       Jis labai susijaudino, dantimis įsikibo į švarko rankovę ir ėmė kūkčioti...
       Bet gana apie tai.
       Vėliau Rapolas pradėjo vengti draugijos ir į alines nebeužsukdavo. Pas mus, kaip ir anksčiau, ateidinėdavo kasdien, bet pasidarė dar labiau nešnekus, o paklaustas, ką jis mano apie naują Ž.S. knygą „Išgyvenimai“, ilgai mirksėdavo ir tik prispirtas atsakydavo:
       – Kas be ko.
       Jau tą vakarą, paklausęs jo negudrių išvedžiojimų, nutariau, jog su Rapolu neverta bendrauti, – jo vidinis pasaulis yra tiek nuskuręs, kad greitai ims dvokti nepriimtinais jautriai mūsų uoslei puvėsiais. Ir tikrai, – praslinkus kuriam laikui, jį apniko smaragdo spalvos muselės, kurias vaikydamas jis baisiai nusikamavo, bet taip ir neįstengė visų įveikti. Tie keisti smulkūs vabzdžiai nuolat zujo aplink Rapolo veidą, ropinėjo ant rankų, nekąsdavo, bet persekiojo jį taip įkyriai, kad galėjo suerzinti bet kurį sfinksą, kentaurą ar mumiją.
       Tuomet Rapolas ėmė musiauti. Iš pradžių jis tai darydavo rankomis, o paskui neapsikentęs nusipirko keletą flakonų dichlofoso, dešimt musgaudžių ir dar kažkokio labai dvokiančio skysčio. Užsukęs į kuklų Rapolo būstą, radau jį, parkritusį ant slenksčio, su respiratorium ant veido ir tuščiu flakonu rankoje. Jo akys buvo pasruvusios krauju, nuo kaktos žliaugė prakaitas, ir visas jo kūnas protarpiais trūkčiojo.
       – Taip joms ir reikia! – atsipeikėjęs piktdžiugiškai tarė. – Žinos dabar!..
       Mums kėlė nerimą atstumiantis draugo elgesys, bet niekas nedrįso jam dėl to priekaištauti. Visi tik stebėjosi: kodėl šie keisti gyviai užpuolė būtent jį, kodėl jie neliečia kitų, ir kaip su jais kovoti?
       Be čia išvardintų Rapolo ydų, bene labiausiai mus piktino jo šuniškas prieraišumas. Kai ateidavo metas išsiskirti ir kas nors, dirstelėjęs į laikrodį, nedvejodamas pasakydavo: „na, kylam, vaikinai, kylam“, – jis ūmai prikąsdavo viršutinę lūpą, stipriai įsikibdavo į kito sagą arba apykaklę ir, naiviai išpūtęs akis, paklausdavo:
       – O aš?
       Ši jo savybė labiausiai atsipyko Sigutei, Dovydo žmonai, nes dabar jai kas vakarą, geriausiu atveju, tekdavo prisiūti bent vieną sagą.
       – Vaje – Prielipas (taip ji pravardžiuodavo mūsų draugą) – fe, koks nuobodus! – Tokia nūnai buvo jos mėgstamiausia frazė ir pokalbio tema. Vos tik mes drauge su juo išeidavom miestan, Sigutė pasijusdavo taip, lyg mus rodytų per televiziją: imdavo maivytis, pliaukšti visokius niekus ir visada po to labai grauždavosi. Ją trikdė praeivių dėmesys, o ekscentriškos Rapolo manieros tiesiog keldavo siaubą.
       Kartais, negavęs dichlofoso, jis nusipirkdavo butelį, pasigerdavo ir šokdavo pirmam pasitaikiusiam ant kaklo, maldaudamas:
       – Atleiskite, aš minutėlę įsikniaubsiu į jus, gerai?
       Aplaistęs gailiomis ašaromis sutiktojo drabužėlį, pasakodavo, koks pasiutusiai sunkus ir nelaimingas yra jo gyvenimas.
       – Įlendi kur nors, – aprimęs sakydavo, – išsiverki, ir kažkaip vis lengviau ant širdies.
       Galiausiai jis taip įsisiautėjo, kad nenusigręžti nuo jo buvo stačiai neįmanoma, atėjęs pas Dovydą, sudaužė unikalią arabeską, sutrypė keletą populiarių plokštelių ir po viso to, parkritęs ant kilimo, it sužvėrėjęs ėmė kandžioti jį, draskyti nagais ir spardyti purvinais batais.
       – Išeik, Prielipe! – iškošė pro dantis Sigutė, nosine šluostydama dichlofosu sudrėkintas blakstienas. – Man tokie juokeliai nepraeina!
       – Ir man nepraeina... – atsigodęs liūdnai prabilo Rapolas. – Ot, kad taip staiga praeitų... Jis atsisėdo, dviem pirštais svajingai parėmė smakrą, susimąstė.

       Iš miesto mes bėgome be atodairos. Rapolas dar bandė vytis, bet netyčia užkliuvo už spygliuotos vielos, įsivėlė į ginčą, kokiais žingsniais patogiau skubėti - penkiamyliais ar septynmyliais – ir atsiliko.
       Už geležinkelio pylimo perbridę sraunų upelį, išėjome į akimis neaprėpiamą žirnių lauką, ir mūsų pėdos jau buvo ataušusios.
       – Kokia erdvė! – sušukau.
       – Kokia harmonija! – alpėjo Sigutė.
       – Nakvoti mus priims paprasta, šilta bei širdinga kolūkietė, – pakiliai tarė Dovydas ir ėmė žagsėti.
       – Ji gyvens vienkiemyje prie miško ar ežero, – mostelėjau ranka į padūmavusias tolumas, – ir turės karvę arba ožką.
       – Karvę! Greičiau – karvę! – įnoringai užsiplieskė Dovydo moteris. – Aš papuošiu josios galvą pinavijom, apkaišysiu mėtom...
       Ji užsikirto, prikando liežuvį ir gailiai atsiduso. Patylėjusi tęsė, kapote kapodama kiekvieną žodį:
       – Ir ilgai nematysime Prielipo. Fe! Jis toks... Jis mums ne draugas.

       Į tavo langą švietė vienatis, ir veidrodis nuo garo buvo baltas; užteks! – sakei, užverdamas duris, – išgersim nakčiai indiškos, juodos arbatos.
       Kažkas iš gatvės išrėkė „Hosanna“, ir tau pasivaideno, tartum tuštumoj toli toli sena, makabriška pamišėlė kikena. Tada prisiminei: tenai čiurlena upė - chimera, tokia srauni ir vienaties skaidri šviesa iliuzijų lauke klajoja. Pajutęs mažą švelnų gyvastį prie kojų, pasilenkei ir tyliai pasakei:
       – Tai tu čia, kica? Kica, kica – caca...

       Jonušas, Kazys. Bitės ugnyje: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1981.