IR RYTAS PATEKA RAUDONAS
Ir rytas pateka raudonas
tarytum kraujo pritaškyta
prie negyvos dienos madonos
ropoja angelas mažytis
kiek tūžmasties tuose veiduos
kryžiuojas peiliai akyse
toks purvinas žmogaus vidus
tokia šiurkšti žmogaus dvasia
ir sminga vidurin aikštės
raudonas spindulys kaip durtuvas
yra bausmė nėra kaltės
ir Viešpats šį paveikslą kurdamas
sutrinka – ir vilties neturtas
jam regis žvelgiančiam iš ateities
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
IMPERATYVAS
Nukalti saulę
kad regėtum
savo kūrinio menkystę
apšviest jį taip
kad akintų
žiūrėti ir suvokti
kaip suklysta
ir
tobulinti tai
ko nekenti
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
TUŠČIAS PLENTAS
Tuščias plentas kaip pamestas peilis
gulintis aštrioj žolėje
vabalas maldininkas senas keleivis
taip seniai šitam kelyje
mėnesienos šaltas kokteilis
jo kraujyje
naktis ant rankų kaip antrankiai sunki
ledinis mėnuo delnuose kaip senas pinigas
ir byra žvaigždės tarsi senas cinikas
jas žertų iš dangaus lengva ranka
ir net prisiminimai niekados neišsenką
atrodo tarsi vientisas nebeprisiminimas
tuščias plentas abipus
ežerai sklidini šalčiausio mėnulio metalo
tuščios didelės trobos kregždžių lizdais aplipusios
o durys neatidaromos
naktis ant rankų kaip antrankiai
ak keleivi savo paties antrininke
kelias kaip pamestas peilis žolėj
o moters kūnas kvepiantis niekuo
ir švara kambariuos – ar galėjo
tai suvokti ir amžinai pasiliekantis
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
SAVIŽUDIS. APOLINERO PARAFRAZĖ
„Lelijos trys baltos lelijos
ant mano kapo be kryžiaus
trys baltos lelijos kurių
paauksavimus nužeria vėjas“
aš prievartos taurę geriu
kurią man pasiūlei kūrėjau
ir tavo tamsion karalijon
esu aš amžiams pargrįžęs
„lelijos trys baltos lelijos“
trys žaizdos savižudžio kūne
tai būto buvimo trejybė
išaugus šiam nuopuolio klony
tai mūsų visų nekaltybė
patyrus tirono malonę:
ir netgi dabar kai gali jau
galvoti kad šitaip ir būta
„lelijos trys baltos lelijos“
tai – tikrosios kančios ir skurdas
užšalusios kūdikių akys
tėvų nekaltybėmis kaltos
tai – maištas kurio atsisakęs
aš pasmerktas neprisikelti
ir kilpa man kaklą apvijus
yra paskutinis jau turtas
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
NUODINGA ŽOLĖ
| Tu nuodinga žolė nuėsta galvijų nutapyta pigiais Algimanto K. dažais |
|
| ak mieloji nešauk patylėk paklausyk truputėlį koks ne vientisas koks ne vienišas koks ne vienintelis aš esu |
|
| solidi aprobuota saldžioji šlykštynė žvelgia iš nusipenėjusių jaunojo U. Portretų kurių kamputy ir mes susirietę manomės savo vietą suradę |
|
|
nuolankūs oficiantai paknopstomis
neša grafinuos degtinę su spyrio antspaudu kuproje |
|
| ir senoji romantikų muzika ir taurioji romantikų muzika ir atviras langas ir liūdnas pokalbis – gipso figūros gabalais ištiškę aikštėj |
|
|
o postamentą postamentą
puošia nauji vainikai kvaila pasenusi žvaigždelė |
|
|
disko? disko! kaštonas ištiško
ant šaligatvio plokštės šiltos ir ateina gražuolė vasara |
|
| jos nežinančios nieko | |
| jos išmokusios visko ritinėjasi mano delnuos |
|
| disko? nieko |
|
| tu žolė nuėsta galvijų: jie ryja nuodus rūpestingai pasiaukodami išsisukinėdami jie paverčia mus gyvuliais: raibaplunksnės bitės baltasparnės avelės tvarkingam danguj |
|
| elegantiškas paukštis su antpečiais pakimba virš senamiesčio sandėlio virš apsilaupiusių Dievo namų |
|
| Leonardo keiksmažodis: curva | |
| skrenda – ir antpečiu pliaukšt! kaip naktinis drugelis nutrėkštas ant gipsinės Veneros šipulių |
|
| lyg sunkus debesis it sunkus debesis – senųjų romantikų muzika – juodas automobilis besileidžiantis iš dangaus |
|
| antpečiams pliaukšint naujamiesty prie gastronomo |
|
|
disko? disko! kaštonas ištiško
ant šaligatvio plokštės šiltos tu esi visados |
|
| – Lietuvos tvarkingas paveikslas netvarkingam vaikų kambary: vieškelis senas vienkiemis tuščias nepaženklinta kryžkelė po belaisviu dangum |
|
| užkalti bažnyčių langai ir nėra kaip iššokti iš varpinės bokšto |
|
| ak mieloji – saldžioji šlykštybė palūkėk patylėk truputėlį koks ne vientisas koks ne vienišas koks ne vienintelis |
|
| su spyrio antspaudu. Kuproje o po kojų kvaila pasenus žvaigždelė |
|
| ir disko! o – o! |
|
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
***
Aš išmokau nerėkti tamsoj
kurioje gyvenau šitiek metų
ir kitokia būtis teesie
už vienodų šviesos kilometrų
kur magnolijos žiedo liepsnoj
violetiškoj delnas atšyla
matematinis protas laipsniuoja
niekados nepasiekiamą gilumą
aš nemoku ištart nemeluodamas
kad juntu okeano dvelksmą
(kada nors ir į tai atsižvelgsime)
ar tai viskas? ir niekam netiksime?
lyg ir brėkšta – beprasmė melodija
ima perrėkti nesamą riksmą
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
NEGYVAS BALANDIS BIBLIOTEKOS BALKONE
Sudie fontanų ašaromis raudantis Apolinere
saldus lietaus liežuvis laižo aižintį balkoną
ir mėlynas balandžio sparnas žėri
kaip atverstas albumo puslapis
ir nė užuominos į kruviną agoniją
tiktai akrilinis raudonis pilko pustoniuos
tik neryškus akcentas ir tik sau paklusdamas
į balkono grindis caksi lietus
danguje kuriame nėra mirtino stiklo
ryškiai dega snape žiedas aguonos
miega balandis ant analitinių
nesančio Dievo svarstyklių
nedrįsdamas iš šito mirksnio pabust
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
***
Atdaras vakaras
Kiemas skiedros
Švarus parketas radijas
Apverstas viedras
Sutvarkytos erdvės tetraedras
Vienas buities centimetras
Kas tu – pušis ar kedras
Gėtė su golfo getrais
Šuo lojantis gatvėje
„Pudra. Plaukų tepalai“
– Negi tu nieko neatmeni?
– Atmenu. Ir tobulai
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
***
Šiandien
šventieji yra jau išmirę
šiandien jų karstai
rūpestingai sunumeruoti
jie tvarkingai išmirė mūsų šventieji
mes jau galime juos surūšiuoti
jie jau tapo mūsų sielos inventorium
glebiais savo pirštais
mes išplėšom šventuosius iš kalendorių
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
***
– Aš netikiu šis miestas neprasmegs
kai jį užplūs skėriai ir elgetos
– gyvenime nėra prasmės
bet lieka galimybė išsigelbėti
- įsminga durtuvas birželio vidury
į griūvančią į priemiesčio koplyčią
– gyvenimas tik praveria duris
visai negeisdamas iš mūsų pasityčiot
- tačiau atleisk juk tai yra grėsmė
ir ją suvokęs aš jaučiuosi vargeta
– gyvenimas nebūna be prasmės
ir jokios galimybės išsigelbėti
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
TYLA
Lūpose sustingusi tyla
viskas pasakyta
ir seniai
nugramzdinti šulinin gilian
paskutiniai žodžių trupiniai
akyse pavargus tuštuma
atsispindintys be atvangos
veidrodžiai nuo veidrodžių
žiema
blausiai pilkas amžinas dangus
širdyse apleistose jausmų
kūnuose netekusiuos geismų
lengva tarsi kristumei lėtai
nežinojimas ar dar esu ar jau nesu
ir nenoras būt visai kitaip
ir visai dėl to nebebaisu
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
VARIO MONETŲ RINKĖJAS
Mėnulio delnas nusileido ant krantinės
į upės vandenį nukrito moneta
ties sankryža ant draudžiančios grandinės
pavargus supos visata
kas ten vaikščioja tilto turėklais
kas ten vaikščioja tilto turėklais
iš baimės net nesurėkdamas
nakties automobilis
žeria staiga į akis
žėrinčius vario gramus
per juodus rudenio lapus
nakties šaligatvius klampius
nevykėlis klajoklis grįžta
į savo sujauktus namus
ant apmusijusios klijuotės
lipnios stiklinės antspauduotos
tabako ir pyrago trupiniai
ir nuorūkų geltoni šoviniai
surūdijusion kriauklėn
monotoniškai teška
inkvizicijos amžiaus lašai
o iš seno radijo taško
gieda vis nauji pranašai
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
Kiaulių gatvėj prie žaliojo tilto
kaip tas mėnuo suspaustas delnuos
mano žodis išlėks iš burnos
ir palaidos mane ir palaidos mane
mėnesienos monetą tos upės dugne
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.