PALAIMINTAS MIESTAS

                                         Gintarui

Gėlė nuvysta nė neišsiskleidus
bespalvė saulė kybo virš stogų
o meilė tik paleistuvystės aidas
nors net ir tai ten nuostabu

ten blyksi moterų ir kortų akys
ten dvelkia prakaitu ir pragaro derva
ten išdavystė viešpats ir įstatymas
poeto sėklai tobula dirva

todėl spalvotos šungaudžių mašinos
po miestą išvežioja poetus
ir vyksta amžinas pasiruošimas
tai šventei kurios niekad nebebus

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



RŪDYS UPĖS DUGNE

Raudonuoja rūdijantys skardžiai
dega rūdys drumstam vandeny
kur aš vienas esu? kokios gvardijos
žengia mano širdies akmenim
mano artimas miršta many

pasakyk kurs nesi: viskas galima?
krenta rūdys nuo skardžio žemyn
po kokių nesėkmingų batalijų
kokioje nelemtoj dabarty
mano artimas miršta many

jei žinočiau burnos nepraverčiau
kas užkeikta šitam vaizdiny
raudonuoja rūdijantys skardžiai
dega rūdys drumstam vandeny
mano artimas miršta many

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



PIKO VALANDA

Vakaras tarsi ardomas pragaras
skriejančios raganos autoinspekcijos
helikopteriai gainioja sunkvežimius
bildančius kanalizacijos liukų dangčiais
automobilio kapotas šalikelėj žiopteri
atverdamas juodas motoro dantenas

virš galvos iškėlęs daržinės duris
stovi senis kelio vidury

vienaaukščiai mediniai namai
išbarstyti vakaro slėnyje
numesta ant purvino sniego
žaižaruodama šnypščia saulė
kaip raini katinai
kaminų dūmai pamiške sėlina
pro kilometrinius stulpus
baltus kaip slaugės

o ant iškeltų daržinės durų
su chalatais išsirikiavęs oriai
dainuoja ligonių choras
pabėgęs nuo procedūrų

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



DANSINGAS

Prie senos karuselės
lunaparko aikštelėj
automatinės lėlės
elektroninės katės
tarsi šokių aikštelėj
groja muzika retro
fosforuojančios akys
kurias valdo iš centro
meistras būgno ir rylos
buvęs šokių maestro
ir veidai infantilūs
klausos seno orkestro
tarsi šuo metalinis
pravažiuoja tramvajus
lūžta lentos medinės
lunaparko aikštelės

o senoj karuselėj
sukas mūza stiklinė
o senoj peleninėj
krištolinis paukštelis
nuo pelenės blakstienų
išraitytų iš vario
ašaras mėnesienos
lunaparkiškas veria

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



VORATINKLIS
              Yra tokie ramentai kaip dangus
              tada padėt ir dievas nebegali

Voratinkliai palėpėje spindį
yra vualis galintis uždengti
ne visa reginčias akis o tik
arbatinuką kuriame sukunkuliuoja
nepavojingas paprastumo ilgesys
aš nebijau tačiau užverdamas duris
galvoju apie asilą kuris
ant nugaros nešioja amžiną pavojų
o aš prieš tą pavojų nekovoju

voratinklis yra geresnis būdas
nei veidrodis: gali juo remtis
jisai yra jautresnis instrumentas
išsaugot vaizdui ir pakeisti lemčiai
adekvačiausiai voras junta būtį
jisai supranta tai kas nejuda ar juda
kuo negalėtų pasigirti filosofija

voratinklis tai tobulas žaidimas
nes įvairovė slypi voro šokyje
jame prasmingai įsikomponuoja
saulėlydis rasos lašely ir pavojus
ne vien tik musėms: žemės rojus
taipogi primena voratinklio nėrimą
o pranašai žinia seniai jau gimę

voratinklis yra švelnus drabužis
kuris žymių ant kūno nepalieka
ir kai klausais arbatinuko ūžesio
kaip muzikos palėpės prietemoj
tau iškilmingos filosofų rietenos
nuo atminties briaunelių atsimušusios
voratinklyje daužosi
kol ligi banalybės nusibrūžina

beje voratinklis paženklina tą tuštumą

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



VIENIŠA NAKTIS

Mėnulis vaikščioja laidais
tarytum lyno akrobatas
o telefonas automatas
prie pirmo sutiktojo metas
ir klausinėja – kaip laikais

tačiau jam niekas neatsako
įpykę numeta ragelį
benamis šuo mėnulį laka
iš drumzlinos balos prie tako
ir niekaip jo išlakt negali

o kaip lošėjas nepatyręs
ant paskutinės kortos stato
nei šuo nei mėnuo to nemato
iš telefono automato
monetų ašaros pabyra

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



MEILUŽĖ PASITINKA SVEČIĄ

Kai įeinu į tavo kambarėlį
tuojau pragysta kvailos kanarėlės
siamo katinas sustingsta filosofiškai
lotoso poza ant gėlėtos sofos

ant lango surikiuotos tavo gėlės
bukai sužiūra į mane kaip kareivėliai
į maršalą ir mirga idiotiškai
įvairiaspalvės tų gėlių pilotės

akvariume žioplai sužiopsi žuvys
ir suriaumoja įsijungęs šaldytuvas
jame šeimininkauja senas pinčeris
manęs nenorintis pažint ir pripažinti

pro langą pasipūtęs žiūri mėnuo
ant stalo kuičias rožinis žiurkėnas
ir tarp visų šitų stebuklų groja
pianinu – keturiom rankom – mylimoji

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



POETAS TARP GULBIŲ

Stebuklingi reklamų vitražai
atsispindi drėgnam grindiny

už raudonom užuolaidom uždengto lango
jaukiame kambary
poetas tarp gulbių

šilku išsiuvinėtos gulbės
plėšriomis akytėmis varsto poetą
juoduose tinkluose
spurda gulbių kojytės
dega vynas raudonas taurėj
spindi žėri sietynų šviesa

saldžiai gieda poetas
kad jo dalia nesaldi
ir gulbių baltieji sparnai
gula jam ant pečių

ir kai liūdnas poetas išeina
jį apšviečia jau blėstantis mėnuo
o sena susiraukusi kambario senė
iš fontano kambario viduryje
renka žvilgančias monetas
paliktas vargšo poeto

gulbės grįžta ant savų kilimėlių

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



KATINO DIENOS RYGOJE

PRELIUDAS

Tribūnoje kaip vazone
išaugo gėlė gražbylė
Sigutė našlaitė
su puokšte baltų ramunėlių
sėdi aukso narvely
ir verpia pamotės plaukus

pučia vėjas nuo Dauguvos pusės
neša kanklių laivelį
nuo nugrimzdusios Katedros stogo
moja jaunosios latvių poetės

toks nostalgiškai dvelkiantis vėjas
nesiskutę ir nesiprausę
apšvietėjai neša kaliausę
siauraakę gražuolę seksbombą
išraitytą
su sidabro varpeliais
įsegtais ausyse
ir su liutne ant kelių

ant Dauguvos tilto
Janis taures pripildo
ir menų pašlamėjimus
pamėkliškus ir pašlemėkiškus
elegantišku mosiu nutildo
doras yra kiekvienas Janio
sumanymas

 
JANIS DAINUOJA

Tramvajų vajus
tramvajų vajus
aš tave užspeisiu kampe
ir suvalgysiu su šakutėm
tik prieš tai nukarpysiu žirklutėm
tavo skaisčiai raudonus nagus

mano mažos žirklutės
mano mažos žirklutės
išsižergia kaip prostitutės
šito viešbučio viešpats
mano dulkių siurblys
jis visas atrakina duris
jis yra kompanijų siela
jis nurieda tramvajų iela
tramvajų iela
(Užsikemša)

 
SKAPIS VIDURDIENĮ

Liūdnas pasakas verpia Sigutė
ant kiekvieno stalelio
garuoja duonelė
mažose taurelėse
baltuoja pienelis

o mergaitės ir berniukai
pasikeičia obuoliukais

ant Kazelio drabužių
atsiranda boružių

Janis nuo stalo prie stalo
nešioja aukso narvelį

senas kiaulė mūsų saulė
dėdė Tomas Konan Doilis
suvynioja į šlafroką
puokštę baltų ramunėlių
išpeštų iš Sigutės narvelio
ir nuleidžia Dauguvos vandenis
į Kanalizacijos jūrą
į tuščią butelį viskio
Mister Moonlight
Mister Moonshine

 
KAZELIS DAINUOJA

Mes išardysim dekoracijas
ir iš Sigutės verpalų
ir iš Sigutės plepėjimo
numegsim parašiutą
para para
parašiutą
nulipsime nuo Katedros
į išdžiovintą Dauguvą
ir plauksim į ameriką
upėm paralelinėm
para para
paralielupėm
{Murkso išsigandęs}

 
POSTLIUDAS

Tribūnoje kaip vazone
vystosi ir tobulėja gėlė gražbylė

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



POLIARINĖ LAPĖ

Amžinas laikas teka
laidais kaip elektra
laidais teka laikas
kuris saugoja amžiną erdvę

tu esi sena
poliarinė lapė
mano pėdsakus tundroj
užšluojanti

juodas sniegas
baltos anglys
sidabriniai pelenai

tai pasaulis kurio
spalvų nemoka įvardyt
mano kalba
bėga lapė pabėgiais
o bėgių rūdys skamba
tarsi įsakymas

kompaso šaltas magnetas
rodo į žemės gelmes
apaštalų ekspedicija
nusileidžia į tamsą

tu esi sena
poliarinė lapė
tu klaidas ištaisai
tu kaip druską.
žvaigždes nuo dangaus nulaižai
mano amžinai šiaurės
dienai

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



TUŠČIAS KAMBARYS

Tas kambarys seniai jau nebe tas
ten stalas buvo baltas kaip altorius
pieštukas laikrodis pageltęs kalendorius
įsidėmėjęs užmirštas datas
ir nieko nevertas senas istorijas

tas kambarys su iškamšom žvėries
seniai ne tas nors liko knygos
kurias kas rytą vartė šeimininkas
ir antspaudas nuo likerio taurės
išplėštame lape bloknoto liko

seniai ne tas! tiktai netobulų
prisiminimų pribarstytas sarkofagas
nors niekad čia neišsisklaido kvapas
to laiko ir to laiko obuolių
bet stalas lyg užkaltas grabas

 

Jonynas, Antanas A. Tiltas ir kiti eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.