Nuolatiniams poezijos skaitytojams ir tiems, kurie tik pradeda pažintį su poezija. Sparčiai rudenėjant pasirodė nauja, ilgai laukta, žinomo poeto Stasio Jonausko eilėraščių knyga. Rinkinio vyraujanti tema yra laikas, jo tėkmės vaizdai, kuriami raiškia, savita poetine kalba. Ypač išsiskiria meninio objektyvizmo, konstravimo, netikėto vylingumo intonacijos, skambančios originaliai šiuolaikinės poezijos balsų visumoje.

     Lietuvos rašytojų sąjungos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas apie naująją poezijos knygą ir jos autorių S. Jonauską: „Jaunesni skaitytojai apie Stasį Jonauską dabar turbūt nedaug pasakytų. Yra toks Skuode, girdėtas, ekranuose nematyti... Nesiperšantieji, rečiau leidžiantieji knygas, jau netrykštantys jaunyste ir sveikata – nutolsta. Be reikalo. Kas nuolat skaito poeziją, tas sutiks, kad mūsų poetų brolijoje Stasys Jonauskas tolydžio tapo vienu kitoniškiausių. Ypač išleidęs rinkinį „Spaliai“ (1986).

     Jo poezijoje yra susimąstymo apie „kažką“ – apie tai, kas šiame pasaulyje gyvuoja atskirai nuo žmogaus: amžinoji gamta, laikas, dangus. Pabrėžtas tų pastoviųjų substancijų atokumas. Jos yra, jos turi savą mums nežinomą skirtį ir tvarką, mes niekaip negalime jų paveikti. Stasys Jonauskas nesiginčija su „gyvenimo džiaugsmo“ poezija. Jis tik bešališku balsu konstatuoja, kad mūsų laikina buitis amžinybės akivaizdoje yra menkas daiktas. Iš gyvenimo (praeinamybės) turi galios išlikti tik tai, ką poetas kartais pavadina nieku – žmogaus dvasinė sutelktis. Kūryba priklauso šiai sričiai.“

    

    

     Debesys išgena vasarą

    

     Pažvelgęs į vandenį švarų,

     Supranta žmogus: tebesu.

     Tik vasarą jau išvaro

     Per lauką pulkai debesų.

    

     Ji miško ošimą nutildo –

     Spalvotoji lapų dama.

     Ir šoka pati nuo tilto

     Vandenį išpildama.

    

 

     Iš laiko išbyra po vieną

    

     Smėlis byra iš laiko po vieną

     Grūdą tol, kol save paaukoja.

     Šitaip laikrodis išmuša dieną

     Po vidurnakčio tau iš po kojų.

    

     Tuoj užges gervuogynai pamėlę,

     Ir kiekvienas, kuris čia gyveno,

     Pamažu virs į pustomą smėlį,

     Kurs iš laiko išbyra po vieną.

    

    

     Biro vasara

    

     Kilo vėjas ir darės gūdu,

     Saulė buvo pilna žarijų.

     Sunkės vasara iš grūdų,

     Vos tik juos kuliamoji prarijo.

    

     Buvo laikas toksai, kai dangus

     Nebežino: grūmoti ar lyti,

     Ir, pakilusi ant bangos,

     Ieško klėties bevardė pelytė.

    

 

     Ar viskas

    

     Žodžių galūnės – atsiklojėję linai

     Ir žodžiai kaip spaliai limpa prie duonos.

     Į sakinius byra karšti pelenai,

     Bet kraujo neskauda todėl, kad raudonas.

    

     Jis lekia nuo žiedo ant žiedo pro jus,

     Išmokusius rasti, kai laikas pamesti.

     Kol aidi plojimai, kas gaisrą pajus? –

     Spalvotas metalas įkaitina miestą.

    

     Ir pučia šviesa – žodžio vėjas, aukštai

     Pasilipa pelkės, kai sugula miškas.

     Erdvė užsidaro, ir viską matai,

     Arba bent gali pagalvoti, jog viskas.

    

     Stasys Jonauskas. Laikas išeina pats: eilėraščių rinktinė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.