SENAS MALŪNAS
Ten jau nieko nėra, nes buvo,
Tiktai voras pro langą žiūri.
Baltos juostos danguj – iš lėktuvo –
Nieko bendro su tuo neturi.
Ten jau niekas seniai negyvena,
Jau nedulka maišai po kelionės,
Ten važiavo būriais, bet po vieną
Iš ten išvažiuodavo žmonės.
Tiktai vėžės – per baltą sniegą
Nuvingiavo į tolimą šalį.
Ten voratinkliai mala nieką,
Nes visko sumalti negali.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NAUJAS MALŪNAS
Į malūną neklausia kelio.
Duoną perka. Seniai po karo.
Viduriai jo pilni varžtelių,
Ir kiekvienas žino, ką daro.
Ten viskas yra, ko nebuvo,
Net maišus elektra ten kelia.
Tiktai žiūrintiems iš lėktuvo
Jis atrodo maža dėmelė.
Kenčia lygiai ir karštį, ir šaltį,
Ir už tai kartais gauna medalį,
Jis negali gyvybės sumalti,
Bet įkritusį gemalą gali.
Tai ne miltai – metalas tviska
Lyg pyragas ant Kūčių stalo.
Jis per pamainą sumala viską,
Bet nieko sumalti negali.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
LEKIA
Čiulpia žiedus, lapus ir laiškus –
Pasaulis kaip vaisius gražus.
Ir lekia, nes viskas aišku:
Kas nelėks – tas pražus.
Skruzdėlės, bitės, plaštakės –
Iš visur, į visas šalis –
Lekia per amžius ir lekia.
Kai neliks – nebelėks.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
LAKŠTINGALA
Kai alyvos apšviečia klėtį,
Geria žiedlapiai pirmąją rasą, –
Toks gyvenimas – reikia čiulbėti,
Nečiulbėjęs ir jo neturėsi.
Jau Jurgelis pakinko vežimą
Ir išdarda į didelę šventę.
Ką lakštingala čiulba – nežino,
Gal todėl jai taip gera gyventi.
Nesupranta tiesos nei melo,
Čiulba tai, ką prieš tūkstantį metų,
Kai pajunta: dangus pamėlo,
Ir gyvenimą visą pamato.
Nuo savęs ji pridėti negali –
Ta giesmelė seniai užrašyta.
Kaip ant scenos: pagrojai – į šalį
Ir patylėk ligi ryto.
Tik šalna, tik žiedlapiai sninga,
Tik ranka, tik širdis atvėso.
Jeigu mirti yra teisinga,
Tai teisybės nėra iš viso.
Kas užaugo, tas grįžta į klėtį
Ir užmiršta pirmąją rasą.
Toks gyvenimas: reikia čiulbėti –
Nečiulbėjęs ir jo neturėsi.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
MOKYTAS VYRAS
Jis gali tylėti, bet kalba,
Kad – žemė, kad – saulė, kad – šis
Pasaulis, atomas, kolba,
Kad – žemės, kad – laiko ašis.
Jis moka pakelti ranką,
Kai pakelia laikas rankas,
Jis viską ir visad supranta,
Jis žino, kodėl ir kas.
Supranta, kad – už, kad – auksas,
Kad niekur nėra, ko nėra,
Kad ligi saulės neaugs,
Bet nesibaigs era.
Jis moka sutikti, kad – laikos,
Kad – reikia, kad mes – ne pirmi:
Gyvenimas trumpas, o laikas
Ir erdvė – amžini.
Supranta, kad jis gyvena,
Jei nori – tegu. ir kiti,
Jei bėga planingai jų venom
Kraujo kūneliai šilti.
Jis moka kalbėti, o tyli,
Kad – žemė, kad – laisvė, tauta,
Kad po žeme – nekalti,
Kad šitą – dar man, o tau. – tą.
Jis pritaria, kelia, palaiko,
Jis moka palaukt ar skubėt.
Dar žodžių yra, tik – laiko...
Jis moka kalbėti, bet...
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PRAEINANTIS GYVENIMAS
Ligi šaknų buvo žalia:
Tai išpilstę gyvybės dažus,
Ten gyvenimas ėjo pro šalį –
Per pievas, laukus ir daržus.
Ten kiekvienas į viršų kėlės
Ir galvojo gyventi ilgai.
Ten pirmiausia žydėjo gėlės,
O paskui – dobilai ir vaikai.
Ką ten švilpė, ką ten žadėjo,
Kai kukavo kaip žirnius metus? –
Ten kiekvienas po kartą žydėjo,
O nupjautas – po du kartus.
Ten mirusių niekas nematė
Ir neklausė, kur eina paskui.
O gyveno visi jie tą patį
Save – po žeme ar danguj.
Laikas ėjo po vieną pro šalį
Ir atrodė: vora nesibaigs.
Tebebuvo aplinkui žalia,
Žmonės bėgo, aplipę darbais.
Šokinėjo, mojavo, rausė –
Tarsi būtų prisukęs kažkas.
Ir kiekvienas galvojo tikriausiai,
Kad jis tiesą pasės ar iškas.
Ir pamatęs, kad viską gali,
Įsipylęs rudens į dažus,
Ten gyvenimas ėjo pro šalį
Ir atrodė be galo gražus.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PŪVANTYS ALKSNIAI
Miškeliuos ir krūmuos jų pilna,
Ir žemė visus išlaikys.
Jie trūni per amžius, lyg filmą
Pelkė suktų prieš mūsų akis.
Auga po dešimt, po šimtą –
Sausa kaip knygoj raidžių.
Net ievos negali užimti
Supuvusių jų šerdžių.
Kaip žmones juos ardo atstumai,
Plėšia sausgysles balų rūda.
Bet kyla į viršų lyg dūmai –
Niekur ir visada.
Jie „būti“ neištaria: „pūti“
Šiugžda prikepus žievė.
Ir dūli save po truputį, –
Atgal sukas metų rievė.
Supranta puvimo svarbą
Ir moja į liūną: eime.
Jie pūva lyg dirbtų darbą,
Pavirsdami žeme.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŠIURPI NAKTIS
Blizga šaltas ir amžinas sniegas,
Mėnuo slenka žeme.
O iš kamino rūksta niekas
Pačiame gražume.
Jis nežino kodėl ir neklausia:
Tu to palies nežinai?
Iš eglyno žiūri kaliausė,
Mylinti amžinai.
Prie šaltinio prišalo ji kurpes,
Susirišo kitais ryšiais.
O klėtelėje tūno šiurpas
Ir niekada neišeis.
Kur pažvelgsi – pilna sidabro,
Vos pamosi – iškris mana.
Bet išaušta – dangus užsidaro,
Ir aplink – lyguma.
Taip ir baigės. Tylėjo laukas,
Atsistojo į vietą raidė.
Nenuslinko niekam net plaukas,
Tik niekur nukrito žvaigždė.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
DU IŠ DVIEJŲ
Du padauginti iš dviejų –
Nuo niekieno nepriklausomi:
Tiek pat buvo gaunama
Visais laikais.
Taip dauginti nenaudinga –
Rezervų nėra nei liekanos,
Net vilties nebelieka
Atrasti ką nors.
Todėl dažniausiai
Tokia daugyba
Atliekama mintyse.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ORAS
Gamtinių dujų –
Daugiausia azoto ir deguonies –
Mišinys.
Bespalvės,
Bekvapės,
Beskonės dujos.
Nepriklauso
Jokiai ideologijai.
Gali įkvėpti,
Gali ir ne –
Neįkvėpęs numirsi.
Pasirinkimas nedidelis.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PRIE VIEŠKELIO
Viskas yra savo vietose:
Medis, varna, kepurė
Ir ją pakėlęs žmogus –
Tas pats arba kitas.
Keliauk sau per amžių,
Žinodamas, ko tau reikia,
Bet nei medžio, nei varnos
Nepamatysi.
Gali būti – žmogus bus paėjęs
Tos kepurės perduoti vaikui,
Gali būti – tas vaikas
Bus išėmęs varnos kiaušinį.
O gali taip ir nebūti.
Jonauskas, Stasys. Šiuolaikiniai rugiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.