RAKTAŽOLĖ

Amžinai – kol žiūrim – regis:
Aukso raktelius barstys,
O ne žiedus. Mūsų akys
Ją užmerks, ir paslaptis

Vyzdžiuose paliks – atrasim,
Kai gegutė užkukuos,
Aukštą pilį, o ne rasą
Saulės peršviestuos laukuos.

Ir atversim – tepamato
Jos šaknis. Dar nežinai:
Ten, suradę daugel metų,
Ją užmerksim amžinai

Tuo vardu, kurs nepakinta,
Nors prabėga juo veja.
Mumyse ji užrakinta,
Kaip ir mes visi – joje.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



KRAUJAŽOLĖ

Kiekvienas jai ranką išties,
Kai kyla vėsa iš gelmės,
Ir po kraują šviesi jos mintis
Apie saulę sukas, kaip mes

Apie žiedą, kuris nutrupės
Tylų vakarą, kai šaknyse
Ji atskiria kraujo grupes,
Iš kurių tik viena – šviesa –

Jos žiede, o kitos – giliai
Po žole ar lietaus vandeny.
Ir atrodo, kad bėga keliai,
Nors iš tikro tik pats eini.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



NAUJA RIEVĖ

Kaip kinivarpų puikybė
Ištrupa tamsa pro langą,
Kol, žiedadulkėm apkibę,
Medžiai spindulius galanda,

Patys jausdami, jog būti
Gali tol, kol juos dar laiko
Vis nauja rievė, rugpjūty
Vėl apgaubus tylų laiką

Aplink šerdį, kur suspaustas
Trūni jis, toliau medienoj
Gintarėdamas kaip skausmas,
Kai saulelė dar kasdien

Veidą atsuka rytams
Ir nepaklausta, ar grįši,
Tolsta šaknimis į tamsą,
O kinivarpos vėl girkši.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



SENŲ LAIKŲ VAGA

Prasidėjo ji, kur baigės.
Lėkė žmonės tuo ratu
Paskui plūgą tarsi snaigės –
Su vardais ir be vardų –

Kaip mokėjo, kaip galėjo
Vytis laiką, tik paskui
Atsiguldavo žolėj,
O galvodavo danguj.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



BALTOJI NAKTIS

Ji tik nugali dieną, o laikas
Lekia savo ratu tarsi mes,
Dar nustebę, kad žiedlapiai laikos
Ant alyvų. O iš versmės

Ir į ežerą, tyliai užankantį,
Ir į deltą, kur teka šviesa,
Ir į juodo bazalto antkapi –
Jos mažytė dalis. Visa

Ji anapus, užu pušynų,
Bet ieškoti geriau savyje
Paslapties, nes niekas nežino,
Kur ji baigias. Ir tiesias į ją

Jaunos akys, nes laikas kaip ledas
Tik dreifuoja, o tirpstame mes.
Ir baltoji naktis dieną vedas,
Kol pakyla vanduo iš gelmės.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



VAIKAS ŽIŪRI Į DANGŲ

Jis atmerkia akis ir pamato:
Jau žolynai kieme nupaišyti.
Šokinėdamas apsuka ratą,
Kol saulelė aukštybėse žydi.

Nepasieksi – gelmė didžiulė,
Nors ir augtum kas dieną per sprindį.
Pasilenkęs į žiedą jis žiūri,
Ir galvelė danguj atsispindi.

O paskui išsigąsta: užmiršiu –
Ir, dantim nusitvėręs už metų,
Lyg nujaustų ką, žiūri į viršų,
Bet savęs ten daugiau nebemato.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



GIMINĖ

Vaškinėj rugpjūčio kaitroj
Pro mažą miestelį
Prasišviečia dangus. Kol gandrai
Neapleido sodybų, vanduo
Atsibunda dugne. Tuoj pakils – šuliniais –
Kaip mūsų vardai – ant paminklų.
Žiūrėsim, kaip žmonės prabėga,
O kartais sustoja ir tyli,
Kol išsiskirsto po vieną.

Kam linai dar lauke, anksti išvažiuos,
O dulkės nuo kelio pakils, apie galvą
Ratą sukdamos tarsi paveiksle,
Ir į kaitrą kvėpuos arkliai,
Pririšti prie vežimo galo.

Kai saulelė nutūps ant žemės,
Jaunieji išeis gegužinėn, o mes dar klausysim,
Kaip rūkas pakyla nuo pelkių, nuo rankų.

Toli – už pušyno – pašoks laužo plėnys,
Dainuosim – tenai atsilieps mūsų broliai,
Išbarstyti po platų pasauli.

Taip gera mums bus tą vakarą
Sėdėti aplink ratus,
Vienoje duobėje užkastiems.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



SKUBANTIS ŽMOGUS

Mano metai jau ieško manęs
Po žolynus, upes, asloje.
Ir per pūgą trobos langines,
Man atrodo, klebendavo jie.

Mano metai vis vejas mane,
Nors lėktuvais arba traukiniais
Šitoks greitas tarytum žinia
Per pasaulį keliais sakiniais –

Vis lekiu, kol asla, ežerai
Nebešviečia pro mūrų kiemus.
Ir atrodo, kad man gerai,
Kol sueina visi į namus,

Kol susiguli molis vėsus,
Kol išsisklaido minia,
Jie tyli labiau už visus –
Mano metai, paviję mane.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



SLENKSTIS

Išvežti ir išvažiavę.
Šešėliu jaunų dienų
Grimzta pamažu į žemę
Jis, tarp mūsų ir anų

Nepalikdamas nė tarpo,
Tik kinivarpų tyla
Miltus atskiria nuo darbo,
Juos – nuo mūsų, bet yra

Amžinai po mūsų kojom
Gyvas tarsi po žieve.
Kiek per amžių jam aukojom,
Jog belieka – vien save?

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



SMĖLIS

Neturi sparnų, bet laksto prieš lietų apie
                                                        mėnulį,
Tenai, kur mūsų nėra, šliaužia jo kopos per
                                                        miestą.
Atrodo lyg miręs, kol atkasam, guli,
O, patekęs į kraują, sėtuvose nusėsta.

Negali žydėti, bet šviečia, kol žuvys atvės,
Pro žiedlapius, noragus, vaikui ištiestą duonos
                                                                  riekę.
Tarsi kokią elektrą kaupia sausą mėnulio šviesą
Ir byra iš laikrodžių, tau panorėjus, kad laikas
                                                        eitų į priekį.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



***
Toli toli nuėjau per gyvenimą,
Jog pėsčiam nebegalima grįžti,
O mašinos pergreit važiuoja,
Kad suspėtum išlipti
Gyvas.
Ir vejas arimų laikas
Tą greitą gyvenimą žodžiais,
Kurių – pro valio – negirdėti.
O tolybėj, ant prieklėčio,
Samanos tyli, ir girdis:
Prasikala žolės,
Ir virpulys – vaga – atbėga
Prie kojų – toli taip,
Jog pėsčias vis tiek nebegrįši.

 

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.



***
Giedrą sekmadienio vakarą, kai vieškeliai bėga
                                                                   toli,
O kaimas artėja prie kaimo, ir dūzgia
                                                        meldynuos,
Viršūnes užkliudę, keli spinduliai, ir gali
Žiūrėti, kaip grįžta bangelėm praėjusios dienos.

Jos, kojas palietusios, trauks į save ir padus
                                                        nuramins,
Lyg eitų per vieškelio žvyrą apluokų žolelė
                                                                    gera.
Kol būgnai atvėsta, garuoja rasa nuo akmens.
Ir vyrai dainuoja senoj daržinėj, kurios dar
                                                        seniau nebėra.

O vingių vanduo, užsidegus vainikams, įkais,
Kai plazda prieš laužo šviesą varpų sparneliai
                                                                   žali.
Sustoja, kas augo, vien kerpės nubėga stogais,
Ir viskas – lyg mūsų gyvenimas – baigias labai
                                                                  toli.

Jonauskas, Stasys. Lekia kaip metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.