Gerai, kad autoriaus negadina universitetinio išsimokslinimo įtaka, sugebanti užgožti laisvą žodį, t. y. kūrybą akademine prasme, kurią nustelbė vėliau išsivystę impresnionistiniai bei vėliau suformuoti sąjūdžiai). Manau, kad Ramūnui yra artima S. Dali „šūdo“ apologija, lipdant iš šio daikto vašką, panaudojant jį vietoj plastilino ir gaminant visiškai ekologinį produktą, kaip artima jam H. Kunčiaus kūryba („Užmušti Dušanskį“), bei J. Erlicko sakinio sąlygiškumas. Nes tikrovė su lietuviškais berželiais, gėlėmis ir drugeliais besąlygiškai atmetama, ir vietoj jos iškyla sąlyginė miesto (gatvė, namas, televizorius, šaldytuvas, internetas) aplinka, piešiama lakoniškais brūkšniais ten, kur kiti rašeivos pripiltų vandens ir priskiestų muilo, iki nuobodumo ilgindami sakinio plėtrą.
                                                                                                             
                                                                                          Gintaras Patackas

Gregorijus sėdėjo lengvai teliūskuodamas unitaze vandenį ir skaitė laikraštį:

„McDonaldo“ klounas Supradonatui Hayai patiko kartu su pirmųjų lankytojų minia apsilankius ką tik atidarytame populiariame greito maisto restorane, – skaitė Gregorijus. – Tik įžengęs vidun Supradonatas pajuto kad jį kažkas stebi. Atsigręžęs indas pamatė apvalias, žaismingas klouno akis. Tada ir sukirbėjo krūtinėje pirmoji nuojauta, tada ir sudygo jausmo daigai. Supradonatas lankėsi restorane vis dažniau, valgė brangius it „Herbalifeas“ bigmakus ir fišmakus, neišleisdamas iš akių pripučiamo klouno. Jo kambaryje pusnuogių indžių nuotraukas išstūmė blizgantys klouno plakatai. Taip, Supradonatas svajojo apie susitikimą su klounu, taip, jie dažnai vienas kitą sapnuodavo. Sapnuose klounas ir Supradonatas siuntė vienas kitam oro bučinius. Sapnuose žurnalistė klausė klouno, ką jis manantis apie Supradonatą. „Tai vienas išvaizdžiausių, tvirtapetis Indijos „McDonaldo“ restorano lankytojas, – atsakė klounas, – ir duokdie daugiau tokių! Taip, aš dūsauju dėl jo naktimis.“ Galiausiai Supradonatas įsidarbino „McDonalde“, tačiau ir tai nenuramdė jo vidaus. „Ką daryti, ką daryti, – kalbėjo jis žurnalistei, aplankiusiai jį depresijos viršūkalnėje, – jis toks nuostabus, o negaliu nei pašnekėti, nei pasivaikščiot su juo, nes jis pripučiamas. Laikas, matyt, žudytis“.

– Tu, žąsine! Nors unitazą prikaltum! – suriko išgirdusi teliuskavimą žmona, o po minutės sukliko dar pragaištingiau.

– A-a! A-a! – skambėjo kambariai.

– Kas, kas, žmonele?

– Aš nėščia! – žmona dunkstelėjo ant grindų apalpdama.

Gregorijus, tarsi filmuodamasis koviniame filme, drąsiai ir staigia iššoko iš tualeto, it ietį laikydamas laikraštį, it ryžtingumo nuometą spausdamas kelnių kraštus:

– Žmonele! Iš kur tu tai ištraukei? O gal kas nors kitas tai tau ištraukė?

Žmona ant grindų atsitokėjo ir ištiesė jam baltą medicininį pagaliuką su raudonu ženklu, kuris cheminiu būdu atspindėjo katastrofišką realybę. Jos lūpose netikėtai susiformavo piktdžiugiška.

– Na, – tarė, – einu į darbą.

Pasiėmusi rankinuką, išėjo.

Žmona žinojo, kokių kančių sukels pagaliukas Gregorijaus sieloje. Ji norėjo vaikų ir kad Gregorijus juos išlaikytų. Gregorijus nenorėjo, sukniubo žmonos apalpimo vietoje ir susimąstė:

– Mano gyvenimas baigtas. Kūdikėliui gimus, jo išlaikymui turėsiu dirbti ne tik šlavėju, bet ir sargu, o naktimis vystykluotas gemalas rėks neduodamas miegoti. Tebūnie prakeikta ta diena, kai kišau į žmonelę ataugą!

Gregorijus dabar nusižudys ir paliks žinutę vaisingajai žmonai. Bet kaip tai padaryti? Nepavyks šokti nuo stogo, nes gyvena žeminėje, pasikarti nemalonu, nusinuodyti – tai imti už rankos Lietuvos savižudžius ir tarti: aš vienas su jumis, eime kartu!

Susimąstęs Gregorijus sėdo ant unitazo. Čia suprato, jog nusižudys absoliučiai išsituštindamas. Tai tarsi gimdymas, ir grįžusi vargšė žmonelė supras savižudybės priežastį.

Gregorijus ėmė tuštintis. Tačiau bėgo valandos ir savaitės, o Gregorijus gyveno. Nes sielos neiškakosi. Vietoj to jis tik labai labai suplonėjo, net tapo nematomas. Vargšui Gregorijui ir vėl nepavyko, taip, kaip rašyta 2005 metų lapkričio mėnesio 19 dienos „Šiaurės Atėnų“ numeryje.

– Grigorijau! Grigorijau! – žmona žeminėje dairėsi vyro, – tai šunsnukis! Paliko mane tokiu svarbiu gyvenimo periodu! Atkeršysiu jam ir niekada neatleisiu.

Todėl šią novelytę geriausia pavadinti „Gregorijus ir nėščia žmona“.

 

Laimė nedažnai lankė Gregorijų jam tapus nematomam, tad vaikelio gimimas jį šiek tiek nudžiugino. Tačiau žmonos tai nelinksmino, nors kartais, žinoma, kūdikėlis ir ją priversdavo nusišypsoti.

– Kokia baisi dalia! – ji dejavo, – utiutiu, – nusišypsojo kūdikėliui. – Kai buvau jauna, tai visi ant manęs šniūrais kabindavosi, o dabar likau viena!. Utiutiu, – vėl nusišypsojo.

Ir iš tiesų, žmona jaunystėje buvo graži. O dabar, kai paseno, tai susiraukšlėjo ir niekas į ją pažvelgt nenori! Net alkoholiko iš patvorės neatsirado, kad ją paguostų ir vaikelį ant rankų palaikytų, jai lenkiantis pažiūrėti į nubėgusią kojinės akį. Net sąvartynų žmonės į ją spjaudė, tarydami: „vaiką turėti – finansinė savižudybė.“

Gregorijus, nors ir ant unitazo nemačiomis besižudydamas, vis rasdavo laiko tai sausainių augančiam vaikeliui nupirkti, tai pačią žmonelę paglostyti, kai ji ant jo atsisėsdavo.

Todėl pastarosios novelytės pavadinimas siūlosi savaime: „Gregorijus kaip nematomasis tėvas.“

 

Bėgo dienelės, augo vaikelis. Žmona jį vadino Antanu. Nuo mažumės jis keikėsi, mėtė kaladėles į sienas, palikdamas skyles, gėrė, daužė šviestuvus ir traukinukų vagoniukus.

Sykį žmona rado pinigų pakeisti savo garderobui ir atnaujinti vonios kambariui. O kodėl vonios kambariui, o ne virtuvės įrangai, paklausite jūs. Ogi todėl, kad ekstrasensas kartą energiškai apsidairė jos bute.

– Jūs nepykit, – tarė ekstrasensas, – bet jūsų klozete priskretusi dvaselė. Žmona išsigando ir pažadėjo sau atnaujinti vonios kambarį.

Ir štai ši diena atėjo!

– Vajė, vajė, kokia graži, – nusišaipė tarpduryje santechnikas, pamatęs žmonos garderobą ir patraukė į tualetą.

– Ne! O, ne! – tarė su unitazu išnešamas Gregorijus. – Aš dar nepadariau!

– O gal vis tik tapsite mano naujuoju vyru? – paklausė žmona santechniko.

– Gerai, – jis išspjovė lūpose kybojusią nuorūką.

– Žiūrėk, Antanai, – sušuko žmona, – štai tavo naujasis tėvelis!

– Mūū! – atsiliepė iš kampo Antanas.

Todėl ir šios novelytės pavadinimas tebūnie toks: „Naujasis tėvelis!“

 

Naujasis tėvelis atitiko kūdikio charakterį. Sykiu jie darė skyles ir gadino traukinukus, o kartais naujasis tėvelis eidavo į darbą, taisyti unitazų. Gregorijus tuo tarpu dūlėjo sąvartyne, sąvartyniečių paniekintas, nes unitazai jiems nereikalingi.

Kartą Gregorijui atėjo mintis:

– O jei nustočiau taip save visą laiką žudyti ir atsikelčiau?

Kaip tarė, taip padarė. Ir ką manote? Iš karto atgavo jėgas ir tapo matomas, net panašus į ministrą pirmininką, kuris buvo labai gražus tais metais Lietuvoj.

– Vajė, iš kur toks gražuolis? – kalbėjo sąvartyno moterys.

Gregorijus tik slapta nusišypsojo ir patraukė namo. Bet žmona girgždino lovą su naujuoju tėveliu ir neišgirdo skambučio į duris.

Gregorijus nuliūdo ir išslinko į gatvę. Jis ėjo sulinkęs, vėjų perpučiamas.

– Žmona mane paliko su pašlemėku, – kalbėjo jis kavinėje vaikystės draugui. – Ir nežinau, nežinau, ką daryti!

– Gal susirask kitą žmoną?

– Ne! Ne. Ji buvo vienintelė. O dabar ji mane išdavė ir išėjo su kitu, o aš likau vienas, o ji duodasi su kitu, mane pametusi ir jau visiškai pamiršusi, nes pamilo kitą, o mane paliko.

– Vargšelis.

– Aš žinau, ką darysiu, – Gregorijus išsitiesė ir linksėdamas atsistojo nuo kėdės (kaip kadais nuo unitazo), – aš eisiu į gatves ir kiekvienam sutiktam praeiviui pasakosiu savo liūdnąją istoriją! Tegu visi žino tai ir mini!

Todėl šią novelytę pavadinsime „Liūdnasis Gregorijaus likimas.“

 

Gregorijus ieškojo darbo. Bet buvo pametęs pasą ir sodrą, tai darbo negavo. O nėr darbo, tai nėr ir maisto. Nėr maisto, tai nėr ir jėgų, todėl Gregorijus iš silpnumo vėl sunematomėjo.

Tad ir novelytę pavadinkime „Gregorijus vėl nematomas.“

 

O tada Lietuvą okupavo draugiški kaimynai ir ištrėmė visus į Sibirą.

– Niekada negalvojau, kad taip baigsiu karjerą, – kalbėjo santechnikas, žiūrėdamas, kaip pro vagono langą slenka Irkutskas.

– O ar tu kada nors ją darei? – piktai raudama sau plaukus suabejojo žmona, – ar tai karjera, taisyti unitazus, tu, šunsnuki? Aš tau veidą sutrenksiu.

– Taip, tai karjera, – atsitiesė santechnikas, – nes tai toks grožis! Bylosiu tai, kai mus gabena tolyn nuo Lietuvos! Unitazo formos ir spalva tobulėjo per amžius, kol pasiekė šiųdienę tobulybę. Unitazo kraštas, šaltoko kolorito, išlakus, bioenerginio kokono formos. Tik moterys, tik moterys gali taip trumparegiškai žvelgti į gyvenimą! Ir kodėl aš su tavim prasidėjau?. Santechnikas atsigręžė ir pamatė ant sudedamos lovytės laikraštį. „McDonald’s“ greito maisto restorano savininkai Amerikoje sukluso ir nusprendė palengvinti Indijos piliečio S. Hayos kančias. „Nesitikėjome, kad klounas toks patrauklus, – kalbėjo jie, – todėl nuo šių metų rugsėjo pirmosios panaikinsime šį simbolį, pakeisdami jį geltonuoju raiteliu.“

– Visiems išlipt! – sukomandavo vagono prižiūrėtoja, sėdinti savo kupė su puodeliu arbatos.

Visi išlipo ir nuėjo į gulago vietą. Ten jiems buvo daug vargo ir kančių. Jie dirbo urano kasyklose ir apsišvitino. Todėl ir Georgijus tapo švytintis ir šiek tiek matomas.

– Ei, – tarė vienas darbininkas, tempiantis ant kupros didelį urano gabalą, – ar čia kartais ne angelas sargas?

– Jei būtų angelas sargas, tai turėtų kokį sergėjimo daiktą: binoklį arba revolverį, – paprieštaravo partizaninį karą išmananti sengalvėlė, nešanti savo naštelę.

Stovykla nubangavo. Kankiniai klupo, melsdami angelo, kad parodytų kelią atgal į Tėvynę.

– Sunkus klausimas, mano broliai, – atsakė Gregorijus, – bet, matyt, geriausiai sėsti į „Caritas“ traukinį benamiams ir pasakyti, kad nuvežtų į gimtąją šalį.

Kaip tarė, taip padarė.

Novelytės pavadinimas – „Laiminga pabaiga.“

 

Tolesni įvykiai vienu sakiniu:

Grįžus į Lietuvą paaiškėja, kad okupantai pavogė orą.

Gregorijus, kaip ryšininkas tarp šio ir ano pasaulio, parūpina transcendentinio oro.

Tokio oro pakvėpavę lietuviai tampa keisčiausia tauta pasaulyje.

Pasaulis juokiasi iš keisčiausios tautos, įskaitant ir Melą Gibsoną.

Iš Danutės kalno pasirodo Antigregorijus ir atskleidžia „tiesą“ apie Gregorijaus tiekiamą orą.

Lietuviai nuverčia Gregorijų, Antigregorijus ima tiekti požeminį antiorą.

Antioras paveikia lietuvių sąmones taip, kad jie dingsta iš šio pasaulio ir atsitoki antipasaulyje.

Antigregorijus priverčia lietuvius melstis Antipopiežiui.

Gregorijaus unitazo 100-mečio antiminėjimas: ožiukas verdamas jo motinos piene.

 

2006

Ramūnas Jaras. Dzen dzen. Novelės, CD. - K.: Kitos knygos, 2008.