– Policija! Policija! – šaukė balsas. – Aš nesuprantu, kas darosi!

       Adomas stovėjo praėjime tarp sėdynių eilių ir žiūrėjo į pro šalį lekiančius medžius. Jam nė kiek nerūpėjo, ko rėkia balsas, nors po kurio laiko aiškiai reikės pasišalinti, nes geriau taip dažnai mentams į akis nelįsti.

       – Iš tiesų, – pasigirdo balsas už nugaros. Adomas atsigręžė ir žilstelėjusioje tankioje barzdoje pamatė raudonas lūpas ir dantis.

       – Mes esame kur? – tęsė barzdotis, – tū-tū?

       – Aha, – tarė Adomas.

       – Ogi ilgokai jis nesustoja, tū-tū? – paklausė barzdotis.

       – Aš į Kauną, – atsakė Adomas, – bet būna stotelių pakeliui.

       Barzdotis kostelėjo, palietė nykščiu nosį, tarsi norėdamas nusišnypšti ir trenkė Adomui į veidą. Smūgis buvo baisus, Adomas nukrito ant storos moters kelių. Ši ėmė spiegti, barzdotis griebė Adomą už apykaklės ir nutempė praėjimu tarp sėdynių.

       Adomas blaškėsi, bandė atsistoti ir kumščiais išspręsti šį reikalą. Paprastai tai pavykdavo, tačiau dabar nešvarios grindys šliuožė po juo per daug greitai. „Viskas dėl greičių dėžės“, – atklydo mintis.

       Staiga, labai aiškiai, tarsi prie pat ausies, Adomas išgirdo:

       – Vyro penis, labiau į akis krintanti ir abiems lytims įdomi genitalijų dalis, simboliškai pakeičiamas daiktais, kurie, pirma, primena jį savo forma, taigi yra ilgi ir išsišovę aukštyn: tai lazdos, skėčiai, kartys, medžiai ir pan., – kalbėjo plonas balselis.

       Adomas buvo tikras, kad jis sklinda iš už storos rudos sėdynės. Netrukus jis pamatė balso šaltinį – mažą mergaitę, įsitvėrusią didesnės už ją knygos ryškiai spalvotu, blizgančiu viršeliu. Jam pasirodė, kad knygą ji skaitė užsimerkusi.

       Barzdotis šniokšdamas įtempė Adomą į vagono tualetą.

       – Tu ką, nesupranti?! – suriko barzdotis.

       – Ko? – atsakė Adomas stodamasis ant kojų.

       – Tai net tavo varde atsispindi!

       – Nesuprantu!..

       Barzdotis padvejojo ir porą kartų trenkęs Adomui į pilvą, parklupdė jį ant kelių. Jo galva su trumpai kirptais plaukais atsidūrė tiesiai virš unitazo skylės.

       – Žiūrėk! – griausmingai liepė barzdotis ir paspaudė unitazo pedalą. Sukliokė vanduo ir unitazo gilumoje atsidarė mažas liukas, atskleisdamas ne tai, ką Adomas paprastai matydavo traukinio tualete, įsitikindamas, ar pedalas atliko savo darbą, tai yra, ne gruntą ir pabėgius po traukiniu, bet juodą erdvę, pilną žvaigždžių.

       – Tą patį matė ir motina Jašodė, – tarė barzdotis, – pražiodžiusi Krišną pažiūrėti ar jis nevalgė molio.

       – Kas tai yra? – sudejavo Adomas. Barzdotis paleido jį ir Adomas atsisėdo ant tualeto grindų.

       – Geriau atsakyk, – paklausė barzdotis, – kur tu manai esąs?

       – Aš mačiau tai laikrodyje šįryt, – atsakė Adomas, – tuoj po to, kai už nugaros nukrito statula.

       – Pažvelk pro langą, – liepė barzdotis.

       Adomas pažvelgė. Už lango buvo tamsu.

       – Jau Kauno tunelis? – paklausė Adomas.

       – Tunelis? Cha! Taip. Tunelis, – barzdotis pakėlė pirštą, pabrėždamas šį žodį.

       – Eime į vagoną, – tarė jis. – Patogiau bus sėdėti.

       Jie išėjo į vagoną. Policijos niekur nesimatė ir Adomas suprato, jog jos ir nesimatys.

       – Mes traukinyje. Ir tu, cha cha, teisingai sakai, dar ir tunelyje. Atsimeni tą Zukerio filmą, kur sekant senovinių, drovių filmų pavyzdžiu, nebuvo tiesiogiai rodomas vyro ir moters lytinis aktas? Vietoj to buvo vaizduojama daugybė froidistinių simblių – tuneliu neriantis traukinys irgi.

       – Na ir kas? – paklausė Adomas.

       – Ogi tas, kad mes jau tunelyje.

       – Kokiame? – Adomas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė žvaigždes, nematomas pro apmusijusį tualeto langą.

       – Taip, tunelyje, cha cha... Ir traukinyje, nes kaip kitaip parodyti tavo tualeto lango skaidrumo sąmonei šį svarbų tau įvykį, grįžimą namo? Tik taip tu galėsi įgyti tai, ko tau reikia. Dar neaišku?

       Adomas papurtė galvą. Barzdotis išsitraukė iš atlapo smeigtuką ir be ceremonijų dūrė juo Adomui į ranką. Adomas krūptelėjo ir truktelėjo ranką, tačiau barzdočio ranka su smeigtuku praskrodė Adomo ranką ir liemenį kiaurai.

       – Tu ne fizinis kūnas, matai? – tarė barzdotis. – Greičių dėžė nukrito tau ne už nugaros šį rytą.

       Adomas tylėjo. O po kurio laiko paklausė:

       – Kur mes važiuojame?

       – Kur važiuojame, kur važiuojame, – burbtelėjo barzdotis, – geriau sakyk, kur mes tave vežame. Į tavo naują fizinį kūną, kvaily!