Žmona nedrąsiai paglosto šlavėjo plaštaką. Jis santūriai, asketiškai išlaisvina ranką. Žmona vėl švelniai suspaudžia jo plaštaką, jis vėl išsilaisvina. Dar po kelių Žmonos atakų rankos nebeatitraukia. Abu tyli ir žiūri vienas į kitą. Ūmai į kambarį greitu žingsniu įšlubčioja mergytė su kasytėmis ryškiai geltonais kaspinėliais, skubiai padaro reveransą ir sučiulba kreipdamasi į lentynas su stalčiukais

       MERGYTE. Dovanokit, jūs nematėt čia tokio senuko su kvadratine dėžele?

       Šlavėjas ir Žmona apstulbę įsistebeilija į mergytę

       ŽMONA (elegiškai). Ko tau reikia, vaikeli?
       MERGYTE (dar kartą padaro reveransą). Tokio lieso senuko su kvadratine dėžele?

       Ši mergytė atsirado nežinia iš kur ir nežinia kodėl, tačiau sutrikdė intymų Šlavėjo ir Žmonos sėdėjimą. Šlavėjas lėtai, lyg užhipnotizuotas, pakyla nuo sofos, prieina prie mergaitės ir pradeda tam tyčia sukonstruotu šepetėliu valyti jai suknelę

       MERGYTE. Ačiū, ačiū, nereikia. Ką jūs, ačiū, ačiū.

       Atatupsta išeina iš kambario, vis padarydama reveransą. Kartu išeina ir valinėjantis jos suknelę Šlavėjas. Žmona palydi juos žvilgsniu, ryžtingai nueina prie spintos. Pradeda traukti iš vidaus visokiausias sukneles, sijonus, kostiumėlius, naro kostiumus ir t. t. derina viską prie savo biusto. Retkarčiais padaro reveransą – matyt, ją giliai paveikė mergytės pasirodymas
       Į kambarį nuolankiai įcimpina pilietis nudrengtu lietpalčiu ir juoda berete. Tyliai švilpteli, iš paskos įseka pora milžiniško ūgio žmogystų. Jos, deja, neturi galvų, todėl už visko kliūva. Žmona tebedėlioja prie biusto įvairius sijonus, o tarpais ilgaaulius batus. Pilietis su berete kosčioja, paskui garsiai šnypščiasi nosį, bet žmona jo nepastebi. Lygiais laiko tarpais pilietį su berete supurto nežymūs traukuliai

       PILIETIS SU BERETE. Atsiprašau... Atleiskit... Dovanokit... (Žmona pagaliau jį pastebi) Dovanokit, o šitąjį anąjį... tamsta... tamsta docentas namie?

       Žmona apstulbusi žiūrinėja jo begalvius kompanionus

       PILIETIS SU BERETE (sumišęs). Taip, taip, juos derėjo palikti už durų. Bet žinot... Šiais laikais... Dar pavogs kas nors, ar patys ką iškrės... Žinot, kitados prie namų būdavo tokios kartys... Arkliams rišti, arba šunims... Che che... Tai juos irgi būtų galima pririšti...

       Žmona visiškai neteko žado. Lėtai traukiasi atatupsta, kol klesteli ant sofos

       PILIETIS SU BERETE (dar labiau sumišęs). Jie tokie... che che... tokie, šitąjį anąjį... Žodžiu, tamsta profesorius sakė, kad išleistos naujos taisyklės... che che... per aukšti jie, sakė... Sakė, reikia patrumpint... Tai aš, šitąjį anąjį, che che... (Visiškai sutrikęs) Aš tik norėjau... Ar pakankamai... Matot, kojų nenupjausi, jie nepaeitų... O be galvų jie gali... Che che... Be galvų jie gali... Be galvos kiekvienas gali... Aš tik paklausti... Jeigu ponas profesorius... Che che...

       Jis pamaži artinasi prie sofos. Tuo metu jį supurto itin stiprūs traukuliai

       ŽMONA (ūmai). Aš rėksiu!
       PILIETIS SU BERETE. Dėl Dievo meilės... Jei kartais ne laiku aš, žinoma... Suprantu, suprantu... Atleiskit... Su didžiausia pagarba... O kojų niekaip neišėjo... Kūrybinis aktas yra spontaniškas... Dovanokit, suprantu, suprantu...

       Išeina, linkčiodamas beveik ligi žemės. Po sekundės paknopstom grįžta, kumšnodamas bei spardydamas išsivaro begalves žmogystas. Žmona pradeda energingai purtyti galvą, matyt, norėdama išpurtyti iš jos visą šį įvykį. Porą sykių atsistoja ir padaro reveransą. Paskui šoka prie spintos, išsitraukia glėbį suknelių ir skubiai išeina

       Veiksmo vieta lyg ir nesikeičia – tebesame prie tos pačios sienos su stalčiukais. Tačiau atsirado ir naujų dalykų, pavyzdžiui, specialus korektoriaus stalas su visais papildomais įrengimais. Prie jo susikaupęs sėdi Vyras ir dirba. Taigi nesunku suprasti, kad čia korektorinė. Čia viešpatauja baisi netvarka. Ant grindų verste priversta visokiausių nuolaužų, nuoplaišų, skudurų, neaiškios kilmės ir paskirties draiskalų. Tiesa, dvi itin ryškiai išsidažiusios moterys neskubiai naikina šiukšles. Viena monotoniškai kemša nuo grindų surinktus gabalėlius į rankinę kavai malti mašinėlę ir tingiai juos mala. Kita moteris rankioja nuo grindų skudurus bei popierėlius ir milžiniškomis žirklėmis karpo juos ir smulkina į gabaliukus. Vyras tuo tarpu stengiasi atsisėsti kuo keisčiausiomis pozomis, kartais kone užsikaria ant stalo. Vis pamoja moterims, šios prieina artyn, užsideda akinius, išnagrinėja jo naujausią pozą ir nieko nepasakiusios grįžta atgal prie savo darbų Į korektorinę tyliai įkiūtina abi neaiškios lyties žmogystos, kukliai stabteli prie sienos. Varsto stalčiukus, kilnoja iš vienų į kitus kažkokius įrankius

       VYRAS. Vėluojate?

       Žmogystos nunarina galvas, bando tirštai nurausti, iš gėdos itin keistai supina kojas – nesuprasi, kaip ir išstovi nenugriuvusios
       Jas išgelbsti pasigirdęs beldimas. Ryškiai išsidažiusios moterys pakyla, kojomis stumdo į šalis šiukšles, kad būtų galima prieiti tiesiai prie Korektoriaus stalo. Į duris vis beldžia

       VISI KARTU. Prašom!

       Į vidų nedrąsiai įeina raumeningas vaikinas. Po pažastim nešasi įmantrią dėželę, nuo jos į visas puses styro spalvingi pagaliukai. Atsargiai stato dėželę ant korektoriaus stalo. Korektorius paliečia ją pirštų galiukais, pamaigo, paskui pagniaužo, galiausiai pastuksena

       VAIKINAS. Aš čia norėjau išreikšti...

       Korektorius nutildo jį valdingu mostu. Apuosto visus dėželės kampus. Prideda prie dėželės ausį, klausosi. Palaižo įvairias dėželės vietas

       VAIKINAS. Pagal mano koncepciją...
       VYRAS (nutraukia). O kam šitie pagaliukai styro? Nereikia pagaliukų. Ir čia pagaliukai. Per daug pagaliukų!
       VAIKINAS. Čia toks...
       VYRAS (nutraukia). Oi, jau tie pagaliukai... Jūs sėskit, sėskit.
       VAIKINAS. Ačiū, aš pastovėsiu. Matot, čia...
       VYRAS (siaubinga greitakalbe, kad vaikinas nespėtų įsiterpti). Pats pagalvokit: į siaurus plyšius nelenda, žmogus norės įsidėt į lagaminą – vėl negerai. Beje, argi esmė – visokie ornamentai? Ar ne svarbiau pagrindinis kontūras, a? Aš jums papasakosiu vieną nutikimą iš savo praktikos. Irgi, vanas, buvo pagaliukai... Į plyšius nelenda, supranti, į lagaminą nelenda, į dėžes irgi ne... Kviečiamės, vanas, elektromonterį, elektrifikuojam, uždegam lemputes – kad nors ką... Visi nepatenkinti, visokie barniai, supranti. Tuo metu, vanas, skambina į duris. Ir ką darysi – atidarom, negi slėpsies?

       Sportiškos išvaizdos vaikinas stengiasi susivaikyti, kas čia šnekama, bet jam nelabai sekasi. Abi moterys mirkčioja jam, rodo visokius ženklus, viena net išsitraukia iš užančio kortų kaladę ir bando parodyti fokusą

       VYRAS. Ėgi žiū – telefono tinklų inspekcija. Kodėl per garsiai kalbam telefonu. Dabar tu jiems imk ir paaiškink!

       Vaikinas užsižiopso į moteris. Vyras staiga liaujasi malęs liežuviu, užsimoja ir baisiu smūgiu sutriuškina dėželę į šipulius, sveikas lieka tik dugnas

       VAIKINAS (atsitokėjęs). Aš protestuoju, aš... nesutinku... aš...

       Vyras pakelia nuo stalo dėželės likučius, pavarto rankose. Skubiai prieina prie vaikino, purto jam ranką

       VYRAS. Sveikinu, sveikinu! Sveikinu! Labai džiugu! Nepaprastai gerai. Tik pažvelkit, kaip gerai! Sveikinu! Nuoširdžiai džiaugiuosi.

       Visai sutrikęs vaikinas nejučia pradeda linkčioti atsakydamas į sveikinimus

       MOTERYS (paeiliui, viena per kitą). Žiūrėk, visai gražiai išėjo... Kokia subtili linija... Kaip jaunam vaikinui – tiesiog įstabu... Jei kiekvienas jo metų taip sugebėtų...

       Vaikinas dar bando kažką sakyti, bet Vyras mandagiai išstumia jį lauk. Pasisuka į neaiškios lyties žmogystas

       VYRAS. Negalėjot patys? Viskas man?
       MOTERYS (paeiliui). Bet jūs taip gražiai!.. Neįžeisdamas žmogaus!.. Ak, koks smūgis!.. Jūs taip efektingai atrodėt... Įtikinamai ir paprastai... Kitas taip nesugebėtų...
       VYRAS (atlyžęs). Apskritai, žinoma, taip... Jaunimas dabar atkaklus. Geras dabar jaunimas...

       Visi vėl užsiima darbais, tik apskritaveidės žmogystos tebestovi, keistai supynusios kojas

       VYRAS (po pauzės). Argi dabar korektūra? Šit anksčiau būdavo korektūra! Pamenat, kaip liepė ištaisyti landšaftą? Vis dėlto šešiolika kvadratinių kilometrų! Ne juokas! O dabar... Daugių daugiausia – kokį upelį nusausint.

       Pasigirsta duslus taukšėjimas. Į korektorinę įklibikščiuoja liesas senukas juodu kostiumu ir milžiniškais žilais ūsais. Stumiasi į priekį be galo lėtai, nors be perstojo judina visas keturias galūnes, net pukši iš įstangos. Dar iš pusiaukelės pradeda kalbėti

       SENUKAS. Labos dienos, labos dienos! Kaip čia pas jus jauku ir miela! Bučiuoju rankeles damoms... Ką norit darykit, ką norit! Tik priimkit!.. Aš senas, aš žmogus paprastas... Aš neišrankus. Kam tos subtilybės, geriau tiesiai, paprastai... Jau mes vieni kitus pažįstam, ką jau čia, išties... Ką norit darykit, ką norit!

       VYRAS (pagarbiai). O, seniai nebuvot užsukęs. Sėskitės, sėskitės.

       Senukas šiaip ne taip prisikapsto prie kėdės, klesteli į ją, smarkiai dūsauja

       SENUKAS. Taigi du mėnesiai ligoninėj po paskutinio seanso...
       VYRAS. Taip, darbas nelengvas, ką čia kalbėt...
       SENUKAS. Ką darysi, ką darysi... Kitaip gyventi negaliu!

       Senukas be galo sunkiai kyla nuo kėdės, bando ropštis ant korektoriaus stalo. Vyras pagarbiai sodina jį atgal

       VYRAS. Na, ką jūs, ką jūs, nesivarginkit, mes jau patys, patys kaip nors...

       Vyras pamoja neaiškios lyties žmogystoms, šios atsipina kojas, prieina prie senuko, čiupinėja jam nosį, tampo už ūsų, judina rankas, lanksto kojas. Senukas pradeda palaimingai pukštauti, tarsi jam kasytų nugarą. Neaiškios lyties žmogystos baigia apžiūrą, sustoja abipus Vyro, šnabžda jam kažką į ausis

       VYRAS. Taip, aš irgi šitaip pamaniau... Teisingai... (Senukui) Mes čia pasitarėm ir...

       Vyras tvirtai suima dešinę senuko ranką, pasukioja ją lyg bandydamas tvirtumą. Tuo metu į korektorinę atsargiai įtykina skustagalvė moteris ir, niekieno nepastebėta, prisiartina prie korektoriaus stalo. Vyras susikaupęs lėtai sukioja ir timpčioja senuko ranką

       VYRAS (mąsliai). Jūs atsisėstumėt kaip nors... patogiau...

       Senukas skubiai sulinksi galva, visaip sukiojasi, kad Vyrui būtų patogiau suimti jo ranką. Pagaliau vyras sulinksi dėkodamas ir ūmai su baisia jėga raute nurauna senukui ranką su mėsos gabalais. Nusviedžia ryškiai išsidažiusioms moterims tiesiai po kojomis

       MOTERYS (paeiliui) Fe, kaip žmonės ir nešioja tokias rankas... Ir pirščiukai kreivi... Niekam tikus ranka... Pažiūrėk, kokios panagės...

       Neaiškios lyties žmogystos išvelka netekusį sąmonės senuką. Moterys su pasišlykštėjimu karpo ir mala ranką. Pasinaudojusi visuotiniu sąmyšiu, skustagalvė moteris bando apsinuoginti; rodydama keistas grimasas korektoriui

       VYRAS. Liaukitės, liaukitės! Gana, sakau!

       Pačiu laiku grįžta žmogystos ir išvelka ją lauk

       VYRAS (pasipiktinęs). Būtinai atsiranda žmonių, kurie sugadina darbo nuotaiką. Ką. ji sau mano! Čia rimta įstaiga!.. Vadinasi, kažkur ji šitaip pasiekė rezultatų! Gėda! Vadinas, atsirado tokių, kurie...
       MOTERYS (paeiliui). Ji jau ne pirmą kartą... Ji visą laiką taip... Ji gali užsilipt ant stalo ir keturias valandas rodyti nuogą užpakalį... Visur pilna jos nuogo užpakalio nuotraukų...
       VYRAS. Štai taip, per nuogus užpakalius suteršiamos pačios švariausios idėjos... Pamenu tokį epizodą iš alkanos vaikystės... Skrenda gervės... Piemenys dainuoja...

       Vos jam pradėjus pasakot, ant kelių įšliaužia barzdotas vyras, po kaklu pasirišęs didelį akmenį

       VYRAS. Migla tyvuliuoja... Kur ne kur sušvilpia ežys... Idilė visokiausia... Ir staiga, supranti...
       BARZDOČIUS (gūdžiu balsu). Akmenėlį atnešiau! Akmenėlį!

       Sunkiai užkelia akmenį ant stalo ir pats palinksta greta: akmuo parištas ant labai trumpos virvutės, tad atsitiesti barzdočius negali

       BARZDOČIUS. Ak, atvilkau akmenėlį... Akmenėlį!..
       VYRAS. Gal baigsim, ką?
       BARZDOČIUS. Širdies krauju, liūdnom ašarėlėm...
       VYRAS (atsainiai). Uždrausti dabar akmenys. Negalima. Asfaltas dabar visur.
       BARZDOČIUS. Ne, ne... Ne asfaltas, oi ne!.. Akmenėlis kaip ašara, skruosteliu riedanti...
       VYRAS (susidomėjęs). Tikrai?

       Barzdočius persilenkia per stalą, apkabina Korektorių, bučiuoja, glosto jam plaukus, laisto dirbtinėmis ašaromis

       BARZDOČIUS. Nejau nesupranti manęs, broluži? Paimk mane kaip skepetaitę, nusišluostyk manim ašarėlę!..

       Korektorius sušvilpia švilpuku, į vidų įžengia akinamo grožio mergina. Iškart eina prie barzdočiaus, švelniai kaso jam barzdą

       MERGINA. Kaip tamsta man patinki – tiesiog negaliu!
       BARZDOČIUS (dar gūdesnių balsu). Oi, sesele, imk mane kaip skepetaitę, priglausk prie gelsvų kaselių!..

       Korektorius prisitaikęs nukerpa virvutę, kuria parištas akmuo. Laužo akmens kampus, gludina jį, apvalina, mažina specialiais įrankiais, kuriuos traukia iš stalčiukų neaiškios lyties žmogystos

       BARZDOČIUS. Sesele, ar nesutiktum...
       MERGINA. O ko tamsta pageidautumei?

       Ji visą laiką nesiliauja kasiusi jam barzdą, glosčiusi paausius, pasmakrę bei kitas erogenines zonas. Akmuo tuo tarpu palieka visai nepanašus į akmenį, veikiau į bulvę

       VYRAS. Štai kokius akmenėlius mums reikia nešti, štai kokius!

       Ryškiai išsidažiusios moterys iškart šoka žavėtis tuo akmenėliu-bulve, glausto jį prie krūtinių

       MOTERYS (paeiliui). Dieve, kaip gražu....Dieve, kaip gražu...

       Akinamo grožio mergina nueina į užkulisį, barzdočius, viską pamiršęs, nuseka jai iš paskos

       MOTERYS (nesiliauja). Oi, kaip gražu, oi, kaip gražu!
       VYRAS (mąsliai).. Taigi... Nebūtų tokių – kas bulvių parūpintų.

       Vos barzdočius pranyksta, moterys atsainiai numeta akmenėlį ant grindų, grįžta prie savo darbų. Vyras plačiai nusižiovauja. Atsisėda už stato ir bemat užsnūsta

       VYRAS (šneka per miegus). Tada buvo trečiadienis...
       MOTERYS (choru). O, šneka per miegus, šneka per miegus!

       Neaiškios lyties žmogystos vikriai ištraukia iš stalčiukų du magnetofonus, prikiša miegančiam Vyrui prie lūpų mikrofonus

       VYRAS (šneka per miegus). Tik darbe siela atgyja ir pražysta. Pragysta kaip vieversys danguje. Širdį užlieja palaima. Tik darbe išsipildo slapčiausios žmogaus svajos, jo gelminiai troškimai. Tik darbe žmogų palyti visatos harmonija.

       Jam bešnekant per miegus, įeina niūrus vyriškis piktomis akimis. Neaiškios lyties žmogystos bemat slepia magnetofonus, pamaži nurenka nuo stalo įrankius. Korektorius iškart nubunda, nužvelgia piktaakį vyriškį

       VYRAS. Tai jau persigalvojot?
       PIKTAAKIS. Ne.

       Korektorius pažvelgia į veidrodį, pradeda neskubiai reguliuoti korektoriaus stalą: kažką priveržia, atsuka, kalinėja

       VYRAS. Pala, pala, kas ten jūsų?
       PIKTAAKIS. Mergaitės. Trys. Su kasytėm. Vienos stuburas nesilanksto. Ligota. Truputį šlubčioja.
       VYRAS. Na, matot, o mes norėjom užauginti jas balerinomis... O čia stuburas... Na, kam apie stuburus? Geriau balerinom, a?
       MOTERYS (paeiliui). Kaip nehumaniška!.. Nesveiku stuburu... Net šlubčioja... Kaip žiauru... Koks begėdis...
       VYRAS. Girdit – visi taip sako. Taisom?
       PIKTAAKIS. Ką taisom? Juk jos gyvos. Ji jau gimė nesveiku stuburu. Balerina ji jau nebus.
       VYRAS. Tai netaisot? .. Kaip gaila...
       MOTERYS (choru). Kaip kvaila!
       VYRAS. Taip norėtume jums padėti...
       PIKTAAKIS. Ne.
       MOTERYS (choru). Fui, koks negražus žodis – „ne“!
       VYRAS. Tik pagalvokit: dvi jaunos, sveikos mergaitės... Šoka sau baletą... Švarios, išpraustos... Kam ta trečia?
       PIKTAAKIS. Ne.

       Kiek išgąsdinęs neaiškios lyties žmogystas, įgriūna barzdočius, jau kauštelėjęs

       BARZDOČIUS. Akmenėlį ridenu, akmenėlį!

       Iš tolo jam pritaria plonų balsų choras

       CHORAS. Ir mes akmenėlį, ir mes!
       VYRAS. Gerai. Tęskite toliau.

       Barzdočius pamoja ryškiai išsidažiusioms moterims ir išeina

       VYRAS. Tai ką darysim, mielasis?

       Tarsi pagal komandą neaiškios lyties žmogystos prieina prie piktaakio, suima už alkūnių ir neskubiai, solidžiai įmontuoja į korektoriaus stalą. Piktaakis į viską reaguoja abejingai. O korektorinės darbuotojai atvirkščiai – itin sujunda. Žmogystos rišosi po kaklu servetėles, visi susineša prie stalo kėdes. Korektorius atidaro artimiausią stalčiuką ir išima iš jo druskos, pipirų, krienų, garstyčių ir t. t. Visi susėda prie stalo, atsmaukia piktaakiui rūbus, apnuogindami nugarą. Ant jos raudonais dažais nupieštas kažkoks ornamentas. Visi atidžiai jį apžiūri, o paskui pradeda kanibališką vakarienę. Nagais bei tam tyčia pagamintais įrankiais plėšia piktaakiui nuo nugaros odą, toliau didindami bei plėsdami ornamentą, matyt, likusį nuo ankstesnių vakarienių. Karts nuo karto padruskina ir papipirina šviežias žaizdas. Įmantresnius prieskonius naudoja tik pats Korektorius

       VYRAS. Na kaip? Gal pataisom?
       PIKTAAKIS. Ne.
       MOTERYS. Fui, koks neišmintingas... Jis tik vieną žodį temoka... Visai paikas... kaip vaikas...

       Visi tylėdami vakarieniauja toliau. Pagaliau, matyt, pasisotina. Šluostosi lūpas, išmontuoja piktaakį iš korektoriaus stalo

       VYRAS. Graužia? Peršti?
       PIKTAAKIS. Smarkiai.
       VYRAS. Tai ką darysim?

       Piktaakis gūžčioja pečiais, tuo gūžčiojimu užsikrečia ir Korektorius. Abu stovi vienas priešais kitą ir labai meniškai gūžčioja. Neaiškios lyties žmogystos kažką šnabžda korektoriui į ausį

       VYRAS. Kodėl? Ne, ne, nereikia. (Žiūri į laikrodį džiugiai) Darbo valandos baigėsi.

       Stengiasi išeiti, bet žmogystos užstoja jam kelią

       VYRAS. Čia dabar kas?

       Žmogystos jo neišleidžia, pradaro vieną stalčiuką, ištraukia kirvį. Pabando jo ašmenis, lieka patenkintos

       VYRAS. Kodėl aš? Aš nenoriu! Nesutinku!
       MOTERYS (Piktaakiui, paeiliui). Koks kiaulė!.. Žmogus turį per jį kamuotis!.. Prigamina visokiausių šlykštybių... Patologinis niekšas...

       Korektorius blaškosi į visas puses, tačiau neaiškios lyties žmogystos vikriai apsupa jį, įbruka į rankas kirvį. Korektorius krypuoja prie šoninių kulisų, trumpam dingsta

       VYRAS (grįžęs). Negaliu. Nedarysiu.
       MOTERYS (piktaakiui, su šventu pasipiktinimu). Erodas! Kraugerys! Matai, ką žmogui darai! Tuoj pat pataisyk, belzebube!

       Piktaakis staiga pasisuka ir išeina

       VYRAS. Jis dar grįš! Mes ištaisysim! Aš negaliu. Nenoriu. .

       Neaiškios lyties žmogystos vangiai pėdina prie sienos, atitraukia užuolaidėlę, kuri dengė tam tikrą sienos dalį. Už jos specialiame lange sėdi susisukęs, nupiepęs žmogelis, jau matytas vizijoje. Labai lėtai, kruopščiai kažką kramto, pagaliau nuryja

       ŽMOGELIS (liūdnu, vos girdimu balseliu). Aha.

       Neaiškios lyties žmogystos užtraukia užuolaidą. Vyras tarsi užhipnotizuotas dingsta už kulisų su kirviu rankose. Po kurio laiko grįžta jau be kirvio, išbalęs ir svirduliuodamas. Žmogystos paslaugiai išveda jį lauk

       PIRMOJI MOTERIS. Koks silpnas!
       ANTROJI MOTERIS. Žinia – pirmą sykį.
       PIRMOJI MOTERIS. Anas tai pats verždavosi, tik duok kirvį. O šitas...
       ANTROJI MOTERIS. Jaunas dar. .Tikras korektorius pasidarai, kai sueina bent penkiasdešimt.
       PIRMOJI MOTERIS. Aš juo nusivyliau. Maniau, jis tvirtesnis... Taip gražiai kalbėdavo... Poetiškai...
       ANTROJI MOTERIS. Nieko, įpras – bus dar geresnis už aną.
       PIRMOJI MOTERIS. Duok Dieve, bet kažin... Per skystas.

       Moterys prieina prie kulisų, smarkiai pasilenkusios žiūri. Jų galvos už kulisų, matyti tik užpakaliai

       ANTROJI MOTERIS. Visi, kaip sakoma, ten būsim.
       PIRMOJI MOTERIS. Aha, bus namie ką papasakoti.
       ANTROJI MOTERIS. Kas kardą pakels, nuo kardo ir žus.
       PIRMOJI MOTERIS. Aha, ir avarijų dabar pagausėjo.

       Abi atsitiesia, susirenka savo daiktus. Antroji išeina, pirmoji, kiek pasvarsčiusi, nueina už kulisų, tuoj pat grįžta su ryškiai geltonu kaspinu

       PIRMOJI MOTERIS. Visai dar geras kaspinas. Pravers dukrelei. Visai kaip naujas.

       Korektoriaus kambarys vis toks pat, tik dalis stalčiukų sienoje praverta. Į vidų sukiodamasis, pasišokinėdamas, sėlindamas įsliūkina Vyras. Sunkiai prisikasa iki sofos, klesteli į ją. Po mirksnio isteriškai pašoka, nusivelka švarką. Vėl atsisėda. Girdėti kažkoks bildesys. Vyras pašoka, apsivelka švarką. Bildesys pamaži nutyla. Vyras nusivelka švarką. Vėl bildesys. Vyras apsivelka švarką. Taip kartojasi dar keletą sykių
       Pagaliau vyras aprimsta, be švarko atsisėda ant sofos. Išsitraukia iš kišenės saldainį, bet, matyt, nežino, ką su juo daryli. Bando jį įsikišti į ausį, į nosį, už marškinių rankovės ir t. t. Pagaliau įmeta į pravirą stalčiuką
       Įeina Žmona. Eina prie stalčiukų. Po kurio laiko atsisuka ir be galo nustemba, kad vyras nestovi apsivilkęs švarko, kaip įprasta. Vėl nusisuka į stalčiukus, kiek palaukia, atsisukus dar labiau nustemba. Visai sutrinka, pačiupinėja stalčiuką, paskui savo biustą. Patrepsi į grindis, pabeldžia į sieną

       ŽMONA (visai sutrikusi). Šitą... Gal išgeriam arbatos?

       Vyras krūpteli, pažvelgia į ją paklaikusiu žvilgsniu, vietoj saldainio išsitraukia iš kišenės nosinę ir susigrūda ją į burną. Spokso į žmoną veršio akimis

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums... Su cukrum... Tu galėtum...

       Vyras kažką pastebi ant grindų, nepakeldamas užpakalio nuo sofos, susilenkia dvilinkas ir spokso žemyn. Žmona visai išmušta iš vėžių: bando kasytis, paskui gražintis, paskui užsitraukia aukštyn sijoną

       ŽMONA (lemena). Užpilti porceliano vandeniu... Aštuoni šimtai laipsnių... Tu jau nebe jautis?

       Vyras tebespokso į grindis, žiaumodamas nosinę

       ŽMONA (vapa). Verčiau užsiimti kuo kitu... Ilgais žiemos rytais... Labiau pasistengę... Mes dar tokie seni.

       Pagaliau ji prisimena, ką reikia daryti toliau. Atsisėda ant stalo kampo, demonstruoja biustą ir t. t. Ūmai į kambarį įbilda Šlavėjas su savuoju arbatos vežimėliu

       ŠLAVĖJAS. Arbata! Arbata! Avižiniai teš... (Susivokia) Pardon. (Atbulas išvažiuoja atgal)

       Žmoną jo pasirodymas paveikia teigiamai, ji atgauna dvasinę pusiausvyrą

       ŽMONA (nekantraudama). Mes dar tokie jauni... Aš didžiuojuosi, kad tu korektorius... (Besistengdama kalbėti kuo jausmingiau, vos nenudrimba nuo stalo, sodriai susikeikia) Tfu tu, jopšichmatj! (Visiškai kitokiu balsu) Čia tavęs ieškojo.
       VYRAS (išspjovęs nosinę). Ką?
       ŽMONA. Ieškojo, sakau.

       Vyras isteriškai puola vilktis švarką

       VYRAS. Po darbo valandų... Teisė į poilsį... Po darbo valandų...
       ŽMONA. Bet jau išėjo.
       VYRAS. Ką?
       ŽMONA. Išėjo, sakau.

       Vyras pamaži nusivelka švarką

       ŽMONA (bando dar sykį). Mes dar tokie jauni... (Nesulaukus atsakymo, nulipa nuo stalo, rengiasi išeiti)
       VYRAS. Ne! Tik neišeik!

       Žmona apsisuka ir išeina į kitą pusę. Vyras susikrimtęs uždarinėja stalčiukus. Pamaži prisislenka prie tos vietos, kur sienoje yra (ar nėra?) durys.
       Sustoja ir susimąsto
       Įeina susirūpinęs Šlavėjas

       ŠLAVĖJAS (reikšmingai). Geras oras šiandien.
       VYRAS. Ką?
       ŠLAVĖJAS. Nelyja... Ir šiaip jau... (Stengiasi sudominti) Čia kurią dieną einu gatve, žiūriu – katinas. Toks dryžuotas, kaip pižama. Ir kas keisčiausia – su uodega. Tai, žinot, tasai katinas...

       Ūmai nutyla, nes Vyras atkakliai žiūri į sienoje esančias (ar tik nupieštas?) duris

       ŠLAVĖJAS. O, velniai rautų, kaip aš lig šiol nepastebėjau, kad jūsų baldai nedarniai sustatyti. Klausykit, negi patys nematot, a? Argi taip galima? Čia – vienaip, čia – antraip... Šleivai, kreivai...

       Beplepėdamas bando nežymiai, lyg tarp kitko, užstumti duris spinta, tačiau ji pernelyg sunki. Vyras tuo tarpu lyg pakerėtas žengteli artyn prie durų. Šlavėjas vikriai užstoja jas kūnu

       ŠLAVĖJAS. Klausykit, o kodėl mums nenukakus prie upės? Grynas oras, šis bei tas..
.

       Vyras jo nė negirdi, artėdamas prie durų, atsitrenkia į jį visu kūnu

       VYRAS (paslaptingai, pusbalsiu). Aš gerai suprantu, jog tai paranoja, bet man rodosi, kad mane visą laiką kažkas stebi.
       ŠLAVĖJAS. Ir dabar rodosi?
       VYRAS (apsižvalgęs). Ne, dabar nesirodo.

       Vyras su pamišėlio atkaklumu braunasi pro Šlavėją link durų. Šiam vis sunkiau atsilaikyti, bet ūmai Vyras pasiduoda, sėda ant sofos, susiima rankomis galvą

       ŠLAVĖJAS. Na; ką jūs, ką jūs. Nereikia taip, nereikia.
       VYRAS (nostalgiškai). Mergaitės buvo su kasytėmis...
       ŠLAVĖJAS. Na ir kas – jei pagalvosi iš esmės? (Sėdasi greta) Ką reiškia kažkieno kasytės prieš amžinybę? Jei kažkieno kasytės klaidingos – kas gali jus smerkti? Pagalvokit pats! Juk yra amžinos sąvokos: Gėris, Grožis, Švarą, Tvarka. Deja, yra ir purvas, klaidos, šiukšlės, skausmas. Mes juk kaunamės už žmogų, argi ne? Už tikrąjį žmogų! Mes verčiam žmogų būt tokiu, kokiu jam reikia būt. Kuo tat čia dėtos kažkokios kasytės? Kažkokia atskirybė, dialektinėje vienybėje tereiškianti...
       VYRAS (paslaptingai). Kaspinai buvo geltoni...
       ŠLAVĖJAS (pamaži įsiaudrindamas). Drauge, svieskime ant vienos svarstyklių lėkštės mergaites, kasytes, visą šitą empiriką, o ant kitos žmonijos ateitį! Nejau neaišku, kas nusvers?
       VYRAS. Aš suprantu, suprantu, protu aš suprantu: švara, tvarka, neklaida. Bet širdis kartais...
       ŠLAVĖJAS. Taip, širdis! Be abejo, širdis! Kaip tik širdis! Vien širdies šauksmas! Argi tvarką ir švarą galima išmąstyti, išsamprotauti? Jas galima tik išjausti. Jos slypi ne paviršiuj, ne žodžiuose, o sieloj. Be meilės širdyje kiekvienas mūsų būtų tuščias lyg išmiręs miestas. Argi pajėgtum be meilės sava valia kankintis, nevalgyti ir nemiegoti? Argi iškęstum nenusižengęs tvarkos ir švaros celibatui? Argi rastum savy jėgų, kad ranka, pakilus prieš purvą, nevirptelėtų? Juk kartais ir purvas, ir klaida esti tokie panašūs į gyvas būtybes. Jie turi ir rankytes... Ir kojytes... ir kasytes... Tegu, tegu! Širdis neleis pamiršti, kad tai blogio valdomi padarai, kad jų žūtis – Gėrio pergalė! Kad jie... kad mes... Kad visi...

       Šlavėjas taip įsismarkavo, kad paprasčiausiai užduso. Vyras žiūri į jį atsidavusiu žvilgsniu, linksi galva

       VYRAS. Na taip, žinoma... meilė... širdis... kasytės... purvas...
       ŠLAVĖJAS (uždusęs). Na matot, kaip mudu sutariam... Klausyk, brolau! Ar ne laikas mums sakyt viens kitam „tu“? Man regis, seniai metas, brolau! Paprastai, broliškai. Pala, einu atsinešu bruderšaftą.

       Šlavėjas skubiai išeina. Netrukus vėl pasigirsta bildesys. Piktaakis vyras įstumia į, kambarį didelę dėžę be dangčio, ant jos užmestas purvinas skuduras. Niūriai apsižvalgo ir nieko nepasakęs išeina. Jam pasirodžius, Korektorius pradeda krūpčioti ir dangstytis rankomis veidą. Dar kiek pakrūpčioja ir jam išėjus. Ūmai svajingai nusišypso

       VYRAS. O juk aš galėčiau turėti sūnų... Tikrą sūnų...

       Giliai susimąsto, visiškai užsimiršta. Į kambarį įsėlina rubuilis vaikiokas, įsikiša į burną vamzdelį ir apšaudo vyrą džiovintais žirniais. Keletas žirnių pataiko, Vyras išsigandęs pašoka. Vaikiokas patenkintas sprunka lauk. Vyras baimingai žiūrinėja, čiupinėja dėžę, vis atitraukdamas ranką, tarsi ji galėtų įkąsti. Paskui įsistebeilija į sienoje esančias (ar vis dėlto nupaišytas?) duris. Grįžta Šlavėjas, nešinas ganėtinai keistos formos bruderšaftu

       ŠLAVĖJAS. Taip, taip, aš irgi žiūrinėjau: siena čia be galo nelygi, argi ne? Šioje vietoje siena be galo ruplėta. Reiktų ją užtinkuoti – kuo storiau – ir perdažyti, argi ne?

       Paima Vyrą už parankės, veda šalin nuo durų. Tik dabar pamato dėžę, krūptelėjęs paleidžia Vyro rankovę. Nebežino, ko griebtis, bando šokti ir prie Vyro, ir prie dėžės sykiu, todėl labai keistai persikreipia. Šie judesiai be galo išgąsdina Vyrą, jis irgi pradeda trypinėti ir šokčioti. Už sienos pasigirsta garsūs cypavimai bei ūkavimai. Šlavėjas bando pasprukti iš kambario, bet dabar jau Vyras pastoja jam kelią, čiumpa už kojos. Abu griūna, net gulėdami dreba visu kūnu. Dėžėje po purvinu skuduru kažkas juda. Bendra įtampa pasiekia apogėjų. Lygiai staiga, kaip prasidėję, visi drebėjimai, krūpčiojimai, ūkavimai, cypavimai mirksniu nurimsta. Šlavėjas su vyru ramiai atsisėda. Šlavėjas šnypščiasi nosį ir išeina. Vyras žiovauja, raivosi ir išeina į kitą pusę

       Šlavėjas susikaupęs vaikštinėja po kambarį. Ant sienos pakabintas brėžinys, vaizduojantis Korektoriaus išilginį skerspjūvį. Šlavėjas paima lazdelę, vedžioja jos galą po painius brėžinio vidurių labirintus. Įeina abi neaiškios lyties žmogystos, labai pagražėjusios, puošniai apsirengusios. Stebi šlavėjo judesius.

       ŠLAVĖJAS. Svarbiausia – ramybė. Jei nežinai, ką daryti, pirmiausia nusiramink pats. Paskui nuramink pacientą. Neramumo priežastys gali slypėti daug kur, kad ir čia. (Stuksena lazdelės galu į brėžinio genitalijas) Kam tai reikalinga?

       Žmogystos sutartinai gūžčioja pečiais

       ŠLAVĖJAS. Gerai žinome Diogeno nuomonę šiuo klausimu. Tačiau, norint paveikti pacientą, reikia, kad jis būtų girdėjęs apie Diogeną. Deja... Erudicijos mums stinga, stinga...

       Dėžėje, kuri dabar uždengta dailia siuvinėta lovatiese, kažkas sujuda. Žmogystos sutartinai spygteli neaiškios lyties balsais

       ŠLAVĖJAS (paaiškina). Mėšlungis.

       Žmogystos staiga atidaro grindyse liuką ir skubiai į jį sulenda. Įeina solidusis vyriškis,
       dar labiau susolidėjęs

       SVEČIAS (nepatenkintas). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Nesusipratimas. Dievaž, nesusipratimas. Akimirkos silpnumas.
       SVEČIAS (nepatikliai). Mhhrrr?
       ŠLAVĖJAS. Leiskite laiduoti – tai daugiau nebepasikartos. Tai epizodas, nelemtas atsitiktinumas.
       SVEČIAS (priekaištingai). Mhhrrr...
       ŠLAVĖJAS. Žinau. Žinau. Kaltas. Neprižiūrėjau. Pagailėjau arbatos. Pernelyg pasiklioviau.
       SVEČIAS (įsakmiai). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Bet ar reikia? Iškart?.. Gal nereikia? Aš apsiimu...
       SVEČIAS (valdingai nutraukia). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Gerai. Klausau. Supratau. Įvykdysim. Sutvarkysim. Tai vienintelis ir paskutinysis kartas. Daugiau taip nebus. Ačiū už pastabas.

       Svečias pamato dėžę