Šaknys

 

Oi motule, oi širdele,
Pasbijojau kareiviauti,
Pasbijojau kareiviauti,
Tai pavirtau ąžuolėliu.


       Aldevinas Vėbra gerai neprisiminė, kaip šitai prasidėjo. Toji diena buvo be galo karšta, rodės, net smegenys tirpsta ir tęžta. Nuo kaitrumos negelbėjo nė storos seno namo sienos. Neprisiminė, kaip užėjo tasai slogus siutas, bet neužmiršo, kad cigaretės dūmų kamuolys priminė jam katiną, pamaži virstantį gėlių krūmu. Miestas virto išdegusia dykyne. Palaidi Vilniaus šunys tysojo paunksmėse iškorę liežuvius. Katės sulindo į rūsius, o paukščiai nuleipę nepaskrido. Net troleibusai važinėjo lėčiau negu visuomet. Tik kambario kolegos vis siurbčiojo karštą kavą ir ginčijosi net pamiršę, kad bet kurį mirksnį juos gali užklupti centro direktorius, saldžiabalsis idiotas. Užtikęs vargšus programuotojus su kavos puodeliais rankose, būtų išdrožęs triuškinantį pamokslą apie darbo drausmę, asmeninę atsakomybę ir kolektyvo patriotizmą, pražudydamas triskart daugiau laiko, nei jo atima kavagėris.
       Berods mintis apie direktorių pirmoji sudirgino Aldeviną. Jausdamas, kaip krūtine rieda stambūs prakaito lašai, nejučia įsivaizdavo tą storulį vilnoniu kostiumu ir standžiai suveržtu kaklaraiščiu. Vien nuo to vaizdo pasidarė silpna. Aldevinas apdujęs žvelgė į bendradarbius, tikriau, valdinius (gėlių krūmas virto išpampusiu pitonu). Pajuto nesuprantąs kažko esmingo, tarsi padaras iš kitos planetos. Jie, be abejo, laikė save inteligentais, nes turėjo universiteto diplomus. Tačiau jiems prakalbus Aldevinas imdavo suvis nieko nesuprasti. Ir darbe, ir vaišėse jie šnekėdavo apie sodo namelius ar automobilių atsargines dalis, šnekėdavo neapsakomai rimtai, lyg serbentų krūmai ir „Žigulių“ padangos būtų gyvenimo esmė. Jis kažko nesuprato. Pasaulyje egzistuoja ir padangos, ir sodai, šitai gali žmonėms rūpėti, tačiau jie šnekėjo vien apie tai. Moterys dar apie vaikus. Kitkas neegzistavo. Jie, rodės, neskaitė knygų, netgi nemąstė – tiesiog gyveno. Džoiso ar Borcheso vardai sukeldavo jiems šoką. Užsiminus apie muziką, jų akys pasidarydavo tuščios. Juos visiškai patenkino Pugačiova. Dėl to anaiptol nesijautė nepilnaverčiai, veikiau atvirkščiai. Aldevinui, kuris mirtinai susikrimsdavo, kad lig šiol nežinojo kokio populiaraus Kjerkegoro posakio, šitai buvo nesuprantama.
       Tąsyk jie siaubingai įsikarščiavo. Pokalbio tema buvo ganėtinai pagrisusi: tautinės variacijos. Jaunimas negerbia lietuvybės, nė nesuvokia, ką reiškia žodis Lietuva. Tauta išsigimsta. Lietuviais esame mes gimę, Lietuvoj ir mirsim. Kur mes einam, kas su mumis dedasi? Kur du lietuviai, ten peilis po kaklu. Baisiausia, kad Aldevinas iš anksto žinojo, ką kiekvienas pasakys. Jeigu žodžiai galėtų materializuotis, jų tautiniai pokalbiai būtų seniai virtę daugybe absoliučiai vienodų daiktų. Gal šitai pamatę jie pagaliau liautųsi? Pažinojo juos kaip nuluptus. Šis ritualas buvo būtinas, kaip ir daugybė kitų apeigų. Nepaaimanuoti dėl tautos likimo būtų daugmaž tas pats kaip ateiti į darbą be kelnių. Padorumas to reikalauja. Lietuvybė tarsi perukas plikai galvai. Aš galbūt esu menkysta ir vidutinybė, bet labai myliu savo tautą. Kaip malonu pasididžiuoti savim: Lietuva didvyrių žemė.
       Aldevinas nulaižė nuo lupų prakaitą ir staiga pradėjo niršti. Po širdim suruseno lėta ugnis, pranašaujanti kažką negera – lyg nežinomos ligos priepuolį. Ant palangės nutūpė įžūlus paukščiukas, pakreipęs galvą apžiūrinėjo kambario vidų (tą paukščiuką vėliau jis labiausiai kaltino). Savo poza Aldevinui jis kaži kodėl priminė garsų poetą, kūrybos vakare skaičiusį savo eiles, kas trečias žodis skausmingai aimanavusį: Lietuva, Lietuvai, o Lietuva! Sausakimšoj salėj baltavo nosinaitės, buvo girdėti šniurkščiojant. Aldevinas sutriko. Dairėsi po salę: moterėlės kūkčiojo nuoširdžiai, jų niekas nevertė. Rodės, dalyvauja pigiame farse, vienintelis iš kelių šimtų žmonių blaiviai klausia: ko raudat, po galais? Ar jau visai neturit dėl ko krimstis? Pažiūrėkit į veidrodžius – nors pusvalandį, nors dešimtį minučių, – nejau nesuprasit, kad verkti reikia dėl ko kito, visai dėl ko kito?
       Jį staiga apėmė tokia neviltis, tokia baisa, kad panoro sprukti iš kambario ir apdaužyti kumščiais tualeto duris. Dabar jis tvirtino sau, kad nieko nebūtų nutikę, jei prie jo nebūtų prikibęs Laurynas. Gerai atsiminė, ką tasai pasakė, nepakenčiamai vartydamas akis, purtydamas kuplią ševeliūrą:
       – O ką šiuo klausimu mano ponas viršininkas? Ką apie tai rašė Markas Kurcijus Aurelijus Seneka, Rabindžaharatas Tagvorė ir Liuvanbanchulaodzekunfu?
       Veidai viršum kavos puodelių pašaipiai šypsojosi. Aldevinui net nutirpo pirštų galiukai. Štai jie, lietuviai: didžiuojasi savo neįšprusimu, tiesiog triumfuoja. Turbūt jaustųsi dar pranašesni, jei išvis nemokėtų rašto. Mėgaujasi savo skauduliais, gavę į kailį. Kas antrą dieną verčia valdžią, o pamatę idiotą direktorių nubąla ir pradeda mikčioti. Impotentai, kurie didžiuojasi savo impotencija. Dar baisiau – ją poetizuoja.
       Dabar gerai suvokė, kad jo niršulys buvo bergždžias ir juokingas. Šiaipjau Aldevinas buvo itin santūrus žmogus. Jaunystės šėlsmas seniai praėjo, sulaukus trisdešimt šešerių dera būti solidesniam. Tačiau tąsyk ugnis po širdim ūmai liovėsi ramiai rusenus, pliūptelėjo liepsnos kamuoliu. Paukščiukas anapus stiklo pašaipiai žiojinėjo snapą. Aldevinas mėgino jį nubaidyti, bet tasai nė kiek nepabūgo. Karštis tiesiog sprogdino smegenis. Aldevinas iškošė viską pro dantis, pabrėždamas kiekvieną žodį, kiekvieną skiemenį. Rodės, adatėlėm smaigsto kolegas prie aksomo it gražius ir besmegenius drugelius. Pasakė, kad nusišikt ant tokios lietuvybės ir tokių lietuvininkų, kad jam jau bloga nuo visų tų atodūsių, verkšlenimų ir bereikšmių simbolių. Pasiūlė jiems įsikurti aštuonioliktam amžiuje. Rėkte išrėkė, kad viena Šekspyro eilutė vertesnė už visus jų postringavimus, nors jis buvo anglas. Kad vienas Mandelštamo eilėraštis nusveria visus jų tautinius poetus. Kad jį ima tampyti nuo geltonkasių seselių, svirčių ir juodbėrėlių, nuo briedžio plaukimo per upę ir visų kitų nesąmonių. Pareiškė, kad jų tautiškumas – opijus kvailiams ir pasiteisinimas bejėgiams. Kad svarbiausia – nukalti, išsapnuoti neegzistuojančią Lietuvos dvasią. Galiausiai išvadino visus dvasios impotentais ir tvirtu balsu pasakė visai nesidžiaugiąs, kad yra lietuvis. Atsistojo parvertęs kėdę ir atsisveikinimui iškošė: ir kas man lėmė gimt šitoj Visatos subinėj!
       Vos išėjęs pro duris pajuto, kad pasielgė šlykščiai, o svarbiausia – kvailai. Vidurius stingdė keistas negerumas. Tarsi pasiklydus miške, kai visai nebežinai, į kurią pusę eiti. Svarbiausia, kad taip kategoriškai apie Lietuvą jis niekad negalvojo. Rodės, jį buvo apsėdus kažkokia pikta dvasia. Lyg iš po žemių išniręs direktorius įsmuko į jų kambarį. Atrodė, jog tai jau kartojosi šimtą, tūkstantį, milijoną sykių – tik keistas negerumas viduriuose neslūgo. Ūmai pagalvojo, kad yra teisus. Būtų galima tikėti jų šnekomis, jeigu jie dabar pasiųstų direktorių, kur jam ir dera atsidurti. Deja, jie tik bals, raus ir mikčios. Taip yra visada, visame kame, per amžių amžius. Aldevinas Vėbra dar pagalvojo, kad geriausia jam būtų buvę gimti negru.
       Namo jis grįžo suirzęs. Žmona jau barškino puodus; išeidavo ir pareidavo anksčiau už jį. Per vakarienę netikėtai su ja apsibarė ir užsidarė didžiajame kambaryje. Bet Platonas šįsyk buvo klaikiai nuobodus, Men epochos peizažai bedvasiai, o Kamiu – paprasčiausias kvaiša. Nedavė ramybės nenykstantis šleikštulys viduriuose ir slogi, svetima mintis: nereikėjo sakyti paskutiniųjų frazių. Reikėjo tik iškoneveikti juos, ir viskas. Tačiau vidinis balsas prieštaravo: lyg kiti, sėdintys kituose kambariuose, būtų geresni. Už ką tat pulti kaip tik šituos? Visai persiutęs Aldevinas sviedė šalin Kamiu tomelį ir pagalvojo: tebūnie prakeiktas šitas kraštas, šitie žmonės ir aš pats. Palaukęs, kol žmona išeis iš vonios ir atsiguls, surūkė virtuvėje porą cigarečių ir nuėjo gulti nesivalęs dantų. Kartėlis burnoje ir suerzintas liežuvis jį trikdė. Keista, užmigo beveik iškart, tačiau, regis, po kelių mirksnių vėl pabudo. Laikrodis rodė trečią nakties.
       Aldeviną Vėbrą pabudino sapnas. Ilgokai negalėjo atsikvošėti, dingojosi, kad laikrodis rodo trečią nakties ten, sapne, nors sapne laikrodžio tikrai negalėjo būti.
       Jis prisimindavo sapnus retai. Dažniausiai sapnuodavo niūrius miesto peizažus, namų sangrūdas ir beveidžių žmonių minias, o kartais laukinius arklius, kopiančius į nuplikusią gelsvą kalvą. Neretai į sapną įsibraudavo koks įgrisęs, visą dieną regimas daiktas ar veidas: kumpa Lauryno nosis ir tankūs plaukai, vos besilaikantis balkonas už įstaigos lango ar Einšteino portretas iš iksų ir ygrekų, atspaustas skaičiavimo mašinos.
       Šios nakties sapnas buvo bespalvis, grėslus ir niūriai didingas. Sapne jis pats, rodės, užgimė iš chaoso, niūkios tamsos, kuri pamažu įgavo neryškias apybraižas. Kažkas grėsminga kybojo jam viršum galvos, sviro ant jo iš abiejų pusių. Gal tai buvo pakrypę pilies kuorai, o gal milžiniškos eglės, palinkusios abipus pilkšvos lomos. Jis nesuvokė nė kas yra jis pats, bet palengva vaizdas ryškėjo, jis išvydo plėnimis nuklotus pilkšvus klonius ir pajuto garuojančio nuo įstangos arklio kvapą – tuo arkliu jis turėjo kažkur nujoti, kažkur suskubti. Tik tuomet širdį užplūdo jausmai, painūs ir nesuprantami: gėla dėl neatliktos pareigos, noras piktai, vyriškai pravirkti, neapykanta, juoda kaip nakties glūduma. Sukilo mintys ar prisiminimai: kardo ašmenys, sukrešęs kraujas ir žvėrių apgraužti žmonių kaulai. Pamaži pradėjo justi apsunkusį, nuvargusį kūną. Jojo nesirinkdamas kelio, kartais arklys kluptelėdavo, o jis mintyse maldavo: kad tik nenulūžtų kojos. Už neaukštų kalvelių dunksojo šimtametė giria (eglės ar pilies kuorai dingo), kurią jam žūt būt reikėjo prijoti. Jis stojo vienui vienas prieš visus ir šitai žinojo. Giria buvo niūri ir tolima, dangus žemas, rodės, stengiasi prilenkti jį prie žemės. Magėjo klupti ir nebekelti, bet reikėjo lėkti pirmyn, tik pirmyn. Net lovoje keletą ilgų akimirksnių tebejuto geibstančio arklio raumenų mėšlungius. Sapnas Aldevinui sukėlė keistą baugulį. Realumo jausmas buvo toks stiprus, kokio gal niekad nebuvo patyręs. Ramiai begulint vis dar rodėsi, kad Vilnius su visais daugiaaukščiais ir nuobodžiu nakties taksi burzgesiu ūmai dingo, dingo netgi žvaigždėtas dangus, virš galvos kybo visiškai kitoks – žemas ir slegiantis. Laikrodis rodė keturias minutes po trijų.
       Aldevinas nutykino į virtuvę, atsisėdo ant maloniai vėsios medinės kėdės ir užsirūkė. Tik baigdamas antrą cigaretę suvokė, kad lig tol niekad nerūkydavo naktimis, kad traukia dūmą taip susikaupęs, tarsi atliktų kokią apeigą, viltųsi užkerėti nykią Vilniaus naktį. Nejučia pamanė: kaip gaila, kad sapnų negalima užsakyti nei pakartoti.
       Berods viskas prasidėjo kaip tik šitaip. Aldevinas Vėbra dar kiek panaktinėjo, o atsigulęs visiškai nieko nebesapnavo nei tą naktį, nei dar gerą pusmėnesį.
       Sapnas vėl sugrįžo po dviejų ar trijų savaičių. Ta diena buvo varginanti. Centras pagaliau gavo naują skaičiavimo mašiną, vyrai kiaurą dieną suplukę tampė sunkias dėžes, keikdami visą pasaulį. Direktorius tokiais kartais dingdavo iš akiračio it vėjo nupūstas. Popietė lyg tyčia pasitaikė tvanki (apie tai Aldevinas pirmiausia pagalvojo pakirdęs naktį). Jis pats irgi pasiraitė rankoves, turbūt nejučia stengėsi susitaikyti su kolegomis, kurie dabar su juo šnekėdavo tik būtiniausiais darbo reikalais. Tačiau net sustojus parūkyti, kai vyrai burnojo tvarką, paverčiančią diplomuotus specialistus ir net vieną technikos kandidatą krovikais, visi nuleisdavo jo sąmojus negirdom. Niekas tiesiogiai į jį nesikreipė ir jam neatsiliepė. Grįžęs namo, jis išgiežė niršulį ant žmonos ir griuvo į lovą tik vėlyvą naktį, ilgai ir nuobodžiai skaitęs šimtąsyk skaitytus Dilano Tomo eilėraščius, beveik nesuprasdamas žodžių. Sapnas valdingai nutraukė plevenančią snauduly eilutę: the night is near, time and acid. Aukšta laukinė žolė kvepėjo prakaitu ir ašarom. Galbūt jo arklio praikaitu ar jo paties ašarom. Nykiai maudė juosmenį, skaudėjo atmuštas šlaunis ir šakumą. Jis juste juto arti girią, rodės, jau lyti ją, uodžia, net palaižo liežuviu: ne tik spyglius, bet ir kamienus, kriošmedžių dūlėsius, samanas, miško voratinklynus. Net arklys pajuto girią, jo raumenys nebetrūkčiojo, tarsi radę naują galių šaltinį. Miškas vis artėjo, tačiau kaži ko stigo, kažkokios žymės, pačios svarbiausios žymės. Jis nežinojo, koks tai turėtų būti ženklas: dūmai ar vandenys, paukštis ar žvėris. Švininiai debesys kone griuvo jam ant galvos. Kiekviena lauko žolelė kvepėjo skirtingai, nuo tų kvapų galvoje kilo sumaištis. Balkšvos plėnys dulko arkliui iš po kanopų, jų debesys lydėjo jį, o jis vis lėkė į priekį, vien į priekį. Jis privalėjo suskubti. Galėjo kristi arklys, griūti dangus, prasiverti žemė, bet jis privalėjo suskubti. Dešinėje iš už kalvelės išplaukė akmenimis nusėtas laukas, sunkūs apvalainiai rūsčiai slėgė žemę, kitados galbūt irgi kažkur skubėję. Jis prisiminė senolio pasakojimus apie tą laiką, kai žmonės dar buvo akmenys. Jei kada bus begal sunku, mokė senolis, padėk ranką ant akmens ir įsiklausyk į jo širdį – visi mūsų sentėviai tau atlieps ir pagelbės. Norėjo prilaikyti arklį, bet šis nepakluso, rodės, arklys geriau žino tikslą nei jis pats. Tasai beprotiškas lėksmas vis labiau baugino. Akmenuotasai laukas lėtai slinko pro šalį, nebuvo jam galo, o giria, rodės, tik labiau nutolo. Jis pajuto, kad šitai niekad nesibaigs, ir iškart prabudo, netgi ne prabudo, tik ūmai liovėsi jautęs arklio kvapą. Labiau atsitokėjęs pirmiausia pažvelgė į laikrodį. Buvo be dvidešimt penkios. Nykiai maudė juosmenį, skaudėjo atmuštas šlaunis ir šakumą. Aldevinas Vėbra įšsyk pagalvojo, kad vakar buvo karšta diena, kaip ir andai. Pabandė prisiminti, ar nerūkė prieš guldamas. Ar tvankią popietę, tampant sunkias dėžes, aplink neskraidžiojo mažas įžūlus paukščiukas. Dar pusiau miegodamas ūmai įtikėjo, kad tarp visų daiktų, visų įvykių yra galybė keistų sąryšių. Kad egzistuoja tam tikros įvykių sekos, būtinai duodančios dar vieną daiktą, dar vieną nutikimą, dar vieną tokį pat sapną arba dar vieną mirtį. Jei ant tavo stalo nei iš šio, nei iš to parvirs lempa, be to, lipdamas žemyn nikstelėsi koją ant trečio laiptelio, o budėtojas prie centro laukujų durų rūkys pypkę – po keturių dienų gatvėje sutiksi septyniasparnį angelą. Jei tavo vazoje akimirksniu nuvys gaivi rožė, ant palangės tupės trys pilki karveliai, o gatve iš eilės pravažiuos septyni ,,Kamazai“, vien ,,Kamazai“ – tavo dėdę Panevėžyje visai nelauktai ištiks infarktas.
       Aldevinas Vėbra panoro atsikratyti to sapno. Jis jau nemasino, vien kėlė baugulį, kone fizinį siaubą. Aldevinas nebenorėjo kažkur lėkti beprotiškais šuoliais, negalėdamas suvaldyti garuojančio arklio. Nebenorėjo atlikti tos nežinomos, be galo svarbios pareigos. Jis bijojo vėl užmigti. Bijojo nueiti į virtuvę ir užsirūkyti. Gąsdinosi, kad už lango tikrai nebeišvys žvaigždėto dangaus, o vienodų daugiaaukščių vietoj plytės begalinis rieduliais nusėtas laukas. Panūdo pašokti ir išbučiuoti miegančią žmoną, tą mirksnį mylėjo visus savo menkadvasius kolegas, mylėjo įgrisusį Vilnių, benzino garų tvaiką, išdaužytą, ištrupėjusį asfaltą, nugeibusias miesto liepas. Pamažu ėmė brėkšti, laikrodis rodė be septyniolikos minučių penkias.
       Sapnas ėmė kartotis kasnakt. Iš pradžių Aldevinas stoiškai registravo, kiek tokių naktų jau praėjo, bet po septynioliktosios liovėsi skaičiavęs. Beviltiškai bandė suardyti nežinomą įvykių seką, galbūt prišaukiančią nelemtąjį sapną. Pataikavo žmonai ir netgi savaitei metė rūkyti. Tačiau tie požymiai nepriklausė slaptingajai sekai (jeigu tokia išvis egzistavo). Jokie regimi požymiai jai nepriklausė. Orai atšalo, ant palangės nebetūpė įžūlūs paukščiukai. Aldevinas Vėbra stengėsi elgtis neįprastai, pietaudavo vėlyvu metu arba išvis nepietaudavo, pakeitė stalinę lempą ir išmetė visus senus, pamėgtus šratinukus. Kaip buvo pratęs, visus tuos poelgius kruopščiai planavo ir svarstė. Tik retkarčiais susigriebdavo darąs kaži kokias nesąmones. Tuomet niršiai kibdavo į darbą, tačiau nė įdomiausios programos negelbėjo. Jam vis vien atrodė, kad nugyvena tik trumpą mirksnį, o paskui vėl ilgam panyra į begalinį šuoliavimą, kerinčius sapno kvapus, vėl pajunta širdy nepaaiškinamą gėlą ir neapykantą. Jis griebėsi net šiaudo, viskuo apkaltino tamsą ir pasiprašė į nakties pamainą. Žinoma, vos prisnūdo dieną, sapnas vėl grįžo. Buvo klaiku joti ir joti į nežinią, baisu dieną, anaiptol nesapnuojant. Sapnas brovėsi į kasdienybę valdingai ir pagiežiai. Tarnyboje Aldevinas kaip visad pasitiesdavo ant stalo programų lapus (žolė kvepėjo prakaitu ir ašarom) ir imdavo taisinėti kolegų netikslumus, retkarčiais brūkštelėdamas paraštėje kokį pasiūlymą ar šovusią galvon idėją. Bendradarbiai pamaži atlyžo, kartais šnektelėdavo su juo, bet tarp jų stojo neregima siena (kardo ašmenys, sukrešęs kraujas), sakytum nepraleidžianti šiltesnių jausmų. Šiaip – kultūros naujienos, gretimam kino teatre rodomų filmų aptarimai, ginčai dėl skaičiavimo technikos pasiekimų (kriošmedžių dūlėsiai ir miško voratinklynai akyse virto tenėsiais). Aldevinui ėmė atrodyti, jog visi jie pakito (balkšvų plėnių debesys vejasi, tuoj pavys), pakito net fiziškai. Žmonos irgi klausydavo neįdėmiai, tolydžio šyptelėdamas, kaip šypsosi apykurčiai (dieve, kad tik arklys nenulūžtų kojos). Gražina tarpais nužvelgdavo jį su baime, sakytum norėdama prabilti, bet vis nutylėdavo. Jis nė to nepastebėjo.
       Blogiausia, kad sapnas kartojosi su visomis detalėmis ir visad nutrūkdavo toje pačioje vietoje. Visa, kas be paliovos absoliučiai tiksliai kartojasi, gali išvaryti iš proto: gatvė, kvapas, idėja, veidas, žodis. Juo labiau sapnas. Aldevinas iki smulkmenų išnagrinėjo akmeni, pro kurį šuoliuojant sapnas ūmai nutrūkdavo, o jis pats sunkiai atitokdavo, kaskart menkiau besivildamas nubusti savo lovoje. Akmuo buvo didumo sulig geru lokiu, gal netgi kiek panašus į gulintį lokį. Arba į gulsčią milžino galvą: dvi apvalios rievės, o tarp jų gumbas. Buvo pamėkliško žalsvai melsvo atspalvio (sapne atsirado spalvos). Girios pusėn atgręžtasis galas iš viršaus nusklembtas. Sapne Aldevinas labai baiminosi, kad ant to akmens nekristų jo šešėlis: senolis nesyk įspėjo, kad esama akmenų pamėklių, ryjančių šešėlius, kartu ir žmonių sielas. Pabudęs jis rimtai pagalvodavo, kad po švininiais sapno debesimis jokių šešėlių negali būti, bet kitą naktį sapne vėl mirtinai bijodavo.
       Tasai akmuo stodavo prieš akis ir namie, ir darbe. Rasdavo jį tarp programos lapų ir Rilkės eilučių. Sykį susigriebė besisaugąs, kad jo šešėlis nekristų ant garuojančio kavos puodelio. Reikėjo kažką daryti, kažko imtis.
       Vieną rytą Gražina vėl bugščiai jį nužvelgė ir pagaliau prabilo, stengdamasi žiūrėti vien pro langą, į visą vaizdą užstojančius daugiaaukščius. Aldi, pasakė, aš bijau miegoti su tavimi vienam kambary. Naktį tu pakinti, aš tavęs bijau. Aldevinas apstulbęs padėjo ant stalo kavą (ačiū dievui, buvo ūkanota, jokių šešėlių). Ar aš blaškausi, ką nors šneku? Ne, tu miegi kuo ramiausiai, bet supranti... Aš ūmai nubundu vidury nakties ir suvokiu, kad tavęs bijau. Tu miegi tylutėliai, kvėpuoji lygiai, bet... supranti, lyg iš tavęs sklistų kokios bangos, ar kaip. Tu tarytum švyti – iš tikrųjų, žinoma, nešvyti, tu paprasčiausiai miegi, bet lyg spinduliuoji kažkokius baisius jausmus, tave gaubia kažkokia slaptinga aura. Suprantu, jog viską įsikalbu, bet aš bijau, Aldi.
       Aldevinas Vėbra nemėgo prašytis pagalbos. Sulaukęs trisdešimt šešerių, jis apie viską turėjo savo nuomonę ir buvo pratęs bet kokius sunkumus įveikti pats. Visko pasiekė savo galva, valia ir darbu. Šauktis kito pagalbos jam atrodė gėdinga. Tačiau šįsyk Aldevinas Vėbra pasidavė.
       Pažįstamas neuropatologas tik šyptelėjo ir draugiškai paplekšnojo jam per petį. O paskui išrašė, anot jo, pragariškų migdomųjų, ilgai lakstė po kabinetus tvirtindamas receptą ir sumišęs tarstelėjo, kad jei sutriksią, hm... reikalai su žmona, reikėsią sumažinti dozę.
       Ramybė užplūdo jau pačią pirmą naktį. Aldevinas miegojo kaip akmuo. Kaip didelis akmuo nusklembtu galu, su dviem apvaliom rievėm ir gumbu tarp jų (dabar jo formą ir nenatūralų atspalvį prisimindavo su šypsena). Ramybė buvo palaiminga. Jis mėgavosi viskuo tarsi vaikas: gatvėmis, kambariais, nugeibusiomis Vilniaus liepomis, net suniukusiais kolegų veidais, net idiotiškiausiomis programomis. Visa kas paliko tikra ir gryna – jokių nepasiekiamų girių, jokių plėnių nei tūkstančio žolių kvapų. Ir netgi, hm... reikalai su žmona kuo puikiausi.
       Tačiau kažko stigo – gal anųjų gėlos ir neapykantos, jas prisimindavo su keistu ilgesiu. Kažko vis labiau ir labiau stigo. Naktys be sapnų buvo vienodos ir tetrukdavo akimirksnį. Gulu į savo laikiną karstą, juokais sakydavo Gražinai. Viskas aplinkui buvo įprasta ir harmoninga, bet jo viduj dėjosi kažkas sunkiai apibūdinama. Kartais rodėsi, kad krūtinėj plazda didelis, negalįs išskristi paukštis. Neuropatologas ūmai pasirodė panašus į Mefistofelį apgaviką, taip ir negrąžinusį jaunystės. Viskas aplinkui darnu ir gera, tikino jis save, ir ūmai susivokė, kad nejučia skaičiuoja pragariškąsias tabletes – tas ramias ir beprasmes naktis be sapnų. Šitai lyg ir nebuvo keista – jis mėgo viską skaičiuoti. Bet jis skaičiavo dar likusias tabletes kaip kalinys skaičiuoja dienas, likusias iki išsvajotosios laisvės. Žvelgdamas į tuos raudonus rutuliukus staiga suprato, kad privalo nujoti ligi niūriosios girios, privalo suskubti. Kad garuojantis arklys laukia nesulaukia jo kažkur už laiko ir erdvės ribų, laukia ir akmenuotas laukas, ir švininis dangus, ir tūkstančio kvapų slėnis.
       Aldevinas Vėbra išbėrė visas tabletes į šiukšliavamzdį ir prisiekė sau žūt būt prajoti pro tą pamėklišką žalsvai melsvą akmenį.
       Sapnas įsiveržė į tvankią naktį tarsi žvėris, pagaliau ištrūkęs iš narvo. Spalvos buvo ryškios kaip niekad, degte degė, sakytum lomoj, lauke, danguje raizgytųsi liepsningos spalvų gyslos. Pamėkliškąjį akmenį prajojo nuostabiai lengvai, tik užmetė į jį akį ir nušuoliavo tolyn, link tvoskiančios kvapų maišatim girios. Žolė iš lėto tamsėjo, pasirodė pirmieji krūmeliai. Prasidėjo pagirys, bet jis jau žinojo, kad nelėks tiesiai į tankmę, pavarys arklį palei girios pakraštį ieškodamas ženklo, svarbiosios žymės. Arklys ūmai sužvingo, lyg jau būtų pajutęs tai, ko abu ieškojo. Kažkur čia pat turėjo būti ąžuolynas, nežinia kaip išaugęs gūdaus miško pakrašty. Ten jo, jo vieno, laukė visi trys vaidilučiai, seni žyniai ir vaidilos, ten tarsi bedugnė žiojėjo tuščias aukuras be ugnies. Arklys prunkštelėjo ir vėl sužvingo, nerdamas į siaurą griovą, tik jis galėjo rasti kelią, tik arklys žinojo šventąją vietą. Širdį vėl pamaži užplūdo gėla. Paklausė savęs, kas jis yra – žmogus ar vien kaži kur gabenamas daiktas. Ar turi tikrą vardą, ar tik pavadinimą. Nenorėjo būti daiktas, širdperša užplūdo visą krūtinę, lėtai išsiliejo į rankas ir kojas, temdė protą. Ūmai panūdo šokti nuo arklio ir bėgti kur akys veda. Širdim nujautė kažką nelemta, regėjo juodą paukštį, gobiantį jį sunkiais sparnais. Griova kiek praplatėjo, jis suuodė vėjelio atneštą pūvančių gilių kvapą. Kvapai ir spalvos tvoskė į akis ir šnerves, stačiai varydami iš proto. Staiga ausyse suskambo garsai, jis suvokė, kad ligi šiol pasaulis skendėjo tyloje. Sučirškė paukščiai, suošė medžiai, jis išgirdo arklio šnopavimą ir duslų kanopų cvaksėjimą. Nusmelkė siaubas – rodės, neregima ranka nori pasiimt jį iš šio pasaulio. Bandė nušokti nuo arklio, lankstėsi į šalis, trūkčiojo užtirpusias kojas, kol suprato, jog yra tarytum prilipęs prie prakaituotos arklio nugaros, suaugęs su arkliu, kad bėga tarytum jis pats, pats save neša į nežinią. Pro baimę ir slogią nežinią vos prasiskverbė mintis: matyt, taip nori dievai. Apie dievus jis pagalvojo pirmą kartą. Laikrodis rodė aštuonias minutes po penkių. Aldevinas nė nebandė aiškintis sapno, nė neklausė, kodėl po gildančio noro suskubti staiga pasimagėjo bėgti, bėgti šalin, visai priartėjus prie tikslo. Juto vien gailesį, kad sapnas taip greit nutrūko, norėjo tuoj pat vėl užmigti ir sapnuoti toliau. Gražina buvo nubudus, trūkiai alsavo, jos akys tamsoje švytėjo it katės.
       Aldevinas niekuo negalėjo jai pagelbėti, negalėjo pagelbėti nė sau. Protu jis nieko nebesuvokė. Neišmanė, kas pasiuntė jam tą gildantį sapną. Neperprato, kodėl sapnas jį taip keri, bet kartu kelia siaubą. Aldevinas Vėbra nenorėjo protauti – vien justi širdperšą ir neapykantą, bijoti, kad nesuskubs, ir beviltiškai stengtis nušokti nuo virpančios arklio nugaros, sapne kaskart žinodamas, kad šitai niekad nepasiseks. Kad nulips nuo arklio tik šventajam ąžuolyne, prie pat aukuro, kur stovės vaidilos bei žyniai ir žvelgs į jį klausiančiom akim.
       Jis jautė, kad būtina išsapnuoti visą istorija, pasiekti jos galą (jeigu ji išvis turėjo galą). Pajusdavo gildantį ilgesį, jei sapnas nors porą naktų negrįždavo. Rodės, gyvenime bemat atsiverdavo spraga, kurios nebuvo kuo užtaisyti. Gražina, matyt, jau lankė tą patį pažįstamą neuropatologą, bet iš paskutiniųjų stengėsi elgtis lyg niekur nieko. Aldevinas buvo besigundąs viską jai apsakyti, bet pabūgo. Kaži ar ji būtų supratus. Kaži ar kas nors pasauly galėjo jį suprasti. Jam ėmė rodytis, kad Gražina keistai pakito. Jos akys tapo žydros, nors anksčiau, regis, buvo žalios. Rankų pirštai pailgėjo. Iš pradžių jis sutriko, tačiau tuoj pat pajuto, jog šitai jam beveik nerūpi. Jis troško vien sapnuoti, vėl atsidurti ąžuolyne, prie dar neidegto ar jau užgesusio aukuro, prie rusenančių ąžuolo pliauskų, justi kiekvieną širdies tvinksnį, o retkarčiais visiškoje tyloje išgirsti nukrentant gilę. Žyniai buvo seni, o vienas vaidila jo amžiaus, gal net jaunesnis, be galo pažįstamu veidu. Pabudęs niekaip to veido neatsimindavo, sapnuodamas matė jį tiesiai prieš akis, bet neįstengdavo prisiminti to kito, kadaise matyto realybėje. Jaunasis vaidila žvelgė į jį bene įdėmiausiai, nors ir kitų vyzdėjimas kėlė baugulį ir nerimą. Visi jie kažko laukė – gal jo žodžių, gal veiksmų. O jis nežinojo, ką turi jiems pranešti, ką padaryti. Ieškojo atsako visur: kolegų veiduose, rytiniuose žmonos atodūsiuose, nepaliaujamam gatvių gausme. Gatvės irgi pakito. Sukdamas iš prospekto į Liudo Giros, kaži kodėl pataikydavo į Vrublevskio, o sykį nelauktai rado skersgatvį, kurio lig tol nebuvo matęs. Darbe užklausė kolegų, kodėl kambario baldai perstumdyti, o šie išvertė akis. Visos jos buvo pakitusios, menkai tepanašios į žmonių akis. Buvo tokios kaip žynių akys sapne: milžiniškos, niaurios, elipsiškom lėliukėm. Abu žyniai buvo viršiausi, jie ir prabilo pirmieji.
       – Na, sakyk. Sakyk! – pratarė aukštesnysis dusliu balsu. – Sakyk.
       Jo plaukai buvo žilutėliai, nuo jų sklido aitrus žvėries tvaikas. Aldevinas nejučia dairėsi į šalis, stengėsi įsidėmėti kiekvieną smulkmeną. Vaidilučiai stovėjo atokiau, pagarbiai užleidę vietą žyniams. Vaidilos spietėsi atskiru būreliu, tarytum kartu ir būtų čia, ir nedalyvautų visame kame (nuo visų sklido toks. pat aitrus žvėries tvaikas). Toliausia stovėjo nuogos vaidilutės, gaubdamosi ilgais palaidais plaukais. Į jas jis žvelgė ilgiausiai. Nieko gero nereiškė, kad galėjo netrukdomas į jas žiūrėti. Jei. paprastam miriajam leista spoksoti į nemarius vaidilučių kūnus, jo laukia neišvengiama bausmė. Jis vėl pajuto, kaip krūtinę persmelkia šaltis.
       – Sakyk! – pakartojo aukštasis žynys. Jau norėjo atsiliepti, bet žodžiai ūmai
       įstrigo gerklėje. Jis rijo seiles, bandė prabilti ir šiaip, ir taip, tačiau žodžių nebuvo – nei ant liežuvio, nei galvoje. Šiurptelėjo pagalvojęs, kad skubėjo, beprotiškai lėkė veltui, kad pavirto nebyliu. Galvoj sukosi neaiškios mintys, jis lyg norėjo pasakyti be galo daug, lyg tarti vienintelį žodį, vėrė ir vėl čiaupė lūpas, bet nė pats neišgirdo jokio garso.
       – Lietuviai nieko nebegali, – liūdnai pasakė aukštasis žynys. – Nieko. Nė balso nebeturi.
       Norėjo sušukti, kad turi, turi baisą, kad viską gali, bet neišspaudė nė garso. Magėjo vien verkti. Aukštąjį grėsmingai pertarė kitas, mažaūgis pagiežaus veido žynys.
       – Jis netikras! – sugergždė it neteptas ratas. – Jį reikia patikrint ugnim!
       Ugnis, rodės, pati prie jo prisklendė, pati įsisiurbė į dešinį dilbį. Jis matė, kaip plečiasi deglą atlydėjusių vaidilučių mergiški vyzdžiai, vienos krūtis netyčia palietė jo kairį žastą. Dar matė, kaip niaukiasi rusenantį nuodėgulį laikąs vaidilutis, kaip kreivai šiepiasi žemaūgis žynys, o paskui skausmas užgožė visą pasaulį. Vėl praregėjo tik suskaičiavęs ligi dviejų dešimčių. Laikrodis rodė trisdešimt devynias minutes po penkių. Nepakenčiamai skaudėjo dešinę ranką. Aldevinas Vėbra atsargiai ištraukė ją iš po antklodės ir įžiebė naktinę lemputę. Miegamajame tvyrojo aitrus žvėries tvaikas. Ant dešinio dilbio žiojėjo didelė sukepusiais kraštais žaizda.
       Žaizda negijo, nes rūsčiaakis vaidilutis kasnakt lėtai ir didingai prinešdavo artyn nuodėgulį, prispausdavo rusenantį galą prie dilbio (Aldevinas nė nekrustelėdavo, neatitraukdavo rankos), ir visus kvapus nustelbdavo svylančios mėsos dvokas. Bet skaudžiau nei ugnis degino negalia prabilti. Jis jautėsi žinąs, ką privalo ištarti, žinąs, dėl ko taip skubėjo. Tikrai žinojo kaži ką itin svarbaus, ko laukė trijulė prie aukuro ir visi kiti, visame krašte. Kaži ką itin svarbaus, nuo ko priklausė ne tik vaidilų ir vaidilučių, bet ir visų ainių, viso krašto lemtis. Jautėsi esąs žygūnas, pačių dievų siųstas pranešti lemtingosios žinios. Visai nesvarbus buvo jo paties likimas, toji žinia galėjo prapuldyti ar išgelbėti visą tautą. Tačiau prabudęs niekaip negalėdavo jos prisiminti. O sapne neįstengdavo prabilti. Ugnis įsisiurbdavo jam į dešinį dilbį, lengvos juodaplaukės vaidilutės krūtys palytėdavo kairį žastą, ir stodavo negyva tyla. Tylėjo žmonės, nešlamėjo neošė medžiai, net ugnis degė be jokio garso, nešnypštė ir netraškėjo. Žemaūgis žynys pagiežiai šypsojosi, tarpais patrindamas siauručius delnus (tai jam Aldevinas visąlaik jautė tą baisią neapykantą). Sapnas tolydžio mainėsi, kartais prie rankos priglusdavo baltaplaukė vaidilutė, vaidilų būdavo čia du, čia trys, čia suvis nelikdavo. Kartais jis žinodavo, kad šventoji ugnis užgeso, reikia ją iš naujo įdegti. Žinojo, kad jis bus paaukotas naujajai ugniai. Kitąsyk aiškiai suvokdavo, kad po liepsningojo išbandymo pats pavirs ugnimi, gaus visas vaidilutes ir su jomis turės pradėti naują, dievišką giminę. O dažniausiai visos galimybės tarytum reiškėsi vienąkart, net pačios prieštaringiausios, – šventoji ugnis sulydė jas taip, kad jos nebepajėgė viena kitai priešintis. Jis turėjo ir sudegti, ir mėgautis neliečiamais vaidilučių kūnais, ir pranešti lemtingąją žinią, ir karaliauti – viską vienu kartu, tarsi būtų bent dešimtyje asmenų susyk. Ir visas galimybes žudė jo tylėjimas, jo baisioji negalia prabilti. Jis žinojo, kad nuo jo vieno priklauso visų išsigelbėjimas ar pražūtis, bet negalėjo ištarti nė žodžio.
       Kasdieniame gyvenime viskas galutinai susipynė. Jis veik nieko nebepaisė, vien stengėsi prisiminti, ką privalo pasakyti žyniams. Kadaise šitai žinojo dar prieš gimdamas, tik pamiršo. Jų namuose lankėsi nepažįstami žmonės, Gražina gėrė šampaną ir kvatojosi, griaudėjo muzika, kurios Aldevinas niekaip negalėjo atpažinti (bet ką, ką reikia pranešti žyniams?). Jis klajojo po savo namus tarsi šešėlis. Sykį atsidūrė miegamajame, kai kažkoks apgirtęs barzdyla atsainiai jaukė jo žmonos plaukus ir rūbus. Aldevinas vos ją pažino: ant jo lovos rangėsi kaži kokia moteris neįprastos spalvos plaukais, didelėm nepažįstamom krūtim (Gražinos krūtys buvo mažytės), svetimom geidulingom lupom, be galo ilgais, laibais pirštais, gosliai įsikibusiais barzdylai į pečius. Jis labai susijaudino, kad jam trukdoma tuoj pat užmigti (šiandien jau tikrai, tikrai pasakys lemtingąją paslaptį). Stengėsi miegoti kuo daugiau, kone visą laiką, netgi darbe. Ten kažkas nuolat perstatinėjo baldus, kolegos mainėsi kone kasdien, tik Laurynas tebevartė akis savo kampe. Aldevinas Vėbra išmoko miegoti atsimerkęs. Staiga nubudus prieš alkis dar ilgai mirgėdavo žyniai ir skaičiavimo mašina, griozdiški kambario stalai ir nuogos vaidilutės. Jį trikdė ir erzino tie stalai, baltos miesto gatvės, riaumojantys sunkvežimiai. Norėjo tylos ir rimties, kad galėtų sapnuoti, vien sapnuoti. Stigo tik laiko. Visas atostogas nusprendė pramiegoti, kuo daugiau sapnuoti. Reikėjo dar ir gintis: žemaūgis žynys garsiai reikalavo čia sudeginti Aldeviną, čia sukapoti jį į gabalus, tūžmingai šokčiojo, stengdamasis užsilipti ant teisybės akmens. Nuo jo buvo galima skelbti vien neabejotinas, akmenines tiesas. Jis buvo visai toks pat kaip anas pamėkliškas, į mešką ar milžino galvą panašus akmuo. Tai buvo tas pats akmuo. Pagaliau žynys vargais negalais ant jo užsikorė ir trypinėdamas trumpomis kojomis paskelbė, kad Aldevinui reikią išrauti liežuvį. Gal tasai, atsidūręs vienas, pasakysiąs tai, ką nutyli būdamas netikusiam kūne,
       O jis vis kamavosi, negalėdamas nieko pasakyti. Sapnuodamas, rodės, jau visai priartėja prie kaži kokių neregimų slaptųjų durų, už kurių glūdi atsakas į visa ką, jau jau veria jas. Tačiau kaskart paskutinį mirksnį prabusdavo.
       – Lietuvius žudo tylėjimas, – aimanavo aukštasis žynys. – Visą Lietuvą pražudys tylėjimas.
       Jis pats jautė, kad tai tiesa. Sveiko ąžuolyno kvapas pamaži ėmė dvisti. Sapno spalvos apiblėso, net ugnis vos žaižaravo. Vaidilos susėdo rateliu tiesiai ant pablyškusios žolės, vienas kaži ką prodainiu pasakojo, kiti įdėmiai klausėsi. Žaizda ant dilbio buvo seniai užgijusi. Jis jau nebesivylė pavirsiąs ugnimi, pradėsiąs naują, dievišką giminę. Jis nieko negalėjo. Stovėjo prie slaptųjų durų, neįstengdamas jų praverti. Galbūt jas galėjo atrakinti vienui vienas žodis, kurį jis pamiršo arba niekad jo nežinojo.
       – Sakyk! – beviltiškai kartojo aukštasis žynys. – Sakyk, ką atnešei. Juodą žymę ar baltą?
       Širdis visai sustingo į ledą, jis negalėjo ne tik prabilti – nė pajudėti. Rodės, kojos įaugo į šventojo ąžuolyno žemę kaip medžio šaknys. Tarp šakų siautė vėjas, tikra vėtra, nuplėšti lapai leidosi ant teisybės akmens (kaip jis iš akmenuoto lauko atsidūrė čia?). Jie vis krito ir krito į vieną vietą, kol visai uždengė apvalias rieves ir gumbą tarp jų. Mažasis žynys mindė juos purvinom kojom, skelbdamas nenumaldomą nuosprendį.
       – Jisai netikras! – kartojo grėsmingu gergždžiančiu balsu. – Jis visiškai netikras!
       Visi iškart sukluso: susėdę rateliu vaidilos kėlėsi, valydamiesi nuo rūbų prilipusias žoles. Vaidilutės nejučia traukėsi atatupstos, jų ilgi purvini plaukai išdriko vėjo plaikstomi. Niauraakis vaidilutis pasilenkė ir tylutėliai padėjo rusenančią ąžuolo pliauską atgal į liepsną. Sukluso net miškas, vėtra staiga nurimo. Aldevinas vėl pajuto aitrų žvėries kvapą, gaubusį visą alką. Matė, kaip prie jo artinasi vaidilučiai, bet negalėjo pajudėti. Priešinosi vyksmui visa esybe, sapnas negalėjo taip baigtis, neturėjo teisės taip baigtis. Jam negalėjo išplėšti liežuvio, neturėjo teisės jo žaloti. Vaidilučiai artinosi lėtai, bet neišvengiamai, jis iš paskutiniųjų stengėsi gintis, bet nė nesujudėjo. Kojos tarsi ąžuolo šaknys įaugo į žemę. Dar pagalvojo, kad jie visai nesikėsina jo sužaloti, tenori nulaužti jam šaką ir uždegti ja šventąją aukuro ugnį. Tačiau jis dar neturėjo šakų, du vaidilučiai laikė jį už alkūnių, trečiasis jėga pražiodė, o ketvirtasis dvokiančia, purvina ranka bandė suimti liežuvį. Siaubas pynėsi su nepakeliama gėla, jis tik dabar suvokė, kad viskas baigta – veltui skubėjo, veltui ginė arklį į priekį, vien į priekį. Niekam nebepraneš lemtingosios žinios (dabar ją jau žinojo), nieko nebeišgelbes – nei šitų, susirinkusių ąžuolyne, nei visų kitų, viso krašto. Jautė, kaip veidu rieda prakaito lašai, kaip dvokianti vaidilučio ranka pagaliau sugriebia liežuvį. Siaubas persmelkė jį visą, jis pats pavirto siaubu, pajuto, kad siaubas ir negalėjimas yra tas pats. Negalėjo priešintis, negalėjo rėkti, negalėjo nieko pasakyti. Nieko nebegalėjo, neturėjo paskirties, veltui gimė, veltui alsavo oru ir gėrė vandenį. Purvina ranka grubiai išplėšė jo kūno dalį, jis nenorėjo nieko matyti, bet vis vien pažvelgė ir liko visai priblokštas. Vaidilutis laikė suspaudęs ąžuolo šaką, jis ūmai pajuto, kad jo rankos yra šakos, o plaukai yra lapai. Veidą nubėrę lašai turbūt buvo rasa, jo kojos tikrai virto šaknim, įaugusiom į drėgną žemę, jis norėjo pajudėti, bet negalėjo, norėjo surikti, bet neįstengė, o smegenis užplūdo vienui viena mintis: tik ne šitai, tik ne šitai. Tik nepavirsti medžiu, bet kas, bet kas yra geriau. Duokit man bet ką, aš bet ką priimsiu, be garso klykė jis, tik ne šitai! Geriau išprotėti, numirti – tik ne virsti medžiu. Melsdamas visų dievų, įbedė akis į vieną tašką. Laikrodis rodė be vienuolikos septynias. Buvo pats laikas keltis. Aldevinas Vėbra su nepasitikėjimu pakrimsčiojo liežuvį. Gražina tebemiegojo, svarios jos krūtys ritmingai kilnojosi, ilgi laibi pirštai ilsėjosi, sulinkę per sąnarius.
       Kavos lašai varvėjo į puodelį ilgai, Gražina spėjo atsikelti ir apsiprausti. Kaip visad rytais, ji nieko nekalbėjo. Akmenuotą plynę už lango gaubė lengvas rūkas. Bus geras oras, patenkintas pamanė Aldevinas. Nuėjo į didįjį kambarį susikrauti popierių. Jis labai gerbė dokumentus, net buvo įsitaisęs jiems užrakinamą, skarda išmuštą stalčių. Gražina dažėsi priešais veidrodį, lubų kupolas vos regimai švytėjo.
       Mašinos kaip visuomet be garso riedėjo gatve. Jis paglostė žvilgsniu išvešėjusias Vilniaus tuopas ir neskubiai nužingsniavo prie stotelės. Laiko buvo kiek gana. Aldevinas Vėbra niekuomet nevėluodavo į darbą. Jis turėjo antrą nevėlavimo kategoriją, kuria labai didžiavosi.
       Prie tramvajų stotelės kilo nedidelis sambrūzdis, nes piktas susivėlęs pilvūzas norėjo garsiai prabilti. Sargybiniai skubiai sudžeržgino spynas, tačiau kištis neprireikė: privažiavo tramvajus, ir minia suplūdo į jo vidų. Gatvėse buvo tuščia ir ramu, šitai dar labiau pakėlė Aldevino nuotaiką.
       Direktorius kaip visuomet laukė prie liftų, dirsčiodamas į laikrodį: labai mėgo pats gaudyti vėluojančius. Garbus ir skrupulingas žmogus, konstatavo Aldevinas, viskas jam rūpi, dėl visko jis suka galvą. Gera gyventi, kai aplink yra tokių žmonių. Su pasitenkinimu pagalvojo, kad, gavęs pirmąją nevėlavimo kategoriją, galės ir pats pretenduoti į direktorius. Užlipęs į aštuntą aukštą, atsirakino savo šarvuotą kabinetą ir neskubiai ėmė dėstyti popierius ant stalo. Didelį, ligi pat grindų, kambario langą be paliovos drebino puolančių paukščių smūgiai. Šią savaitę paukščių vėl pagausėjo.
       Pagaliau išdėstė popierius ir, pasiėmęs lazdelę, nužingsniavo koridoriumi raukydamas nosį. Aldevinas Vėbra niekada, gyvenime nerūkė ir nepakentė dūmų kvapo. Visi jau sėdėjo savo vietose, tyliai dūzgė įjungti aparatai. Aldevinas ramiau atsikvėpė (juk aną savaitę pabėgo dar du). Prisiminė keistą sapną ir gūžtelėjo pečiais. Sapnai pasibaigia, o gyvenimas tęsiasi, viskas lieka kaip buvę. Ir ačiū dievui – betruktų prarasti šią stebuklingą darną, šį neprilygstamą kerintį pasaulį. Jis buvo patenkintas, beveik laimingas – kaip ir kiekvieną rytą. Kaip visuomet dangumi skriejo raudoni debesys, vėjelio gūsiai vilnijo užuolaidomis. Kaip visuomet Vilnius gaubėsi juodais dūmais ir spjaudėsi žaibais. Kažkas pabandė šnektelėti. Aldevinas piktai pastukseno lazdele į stalą, valdininkai klusniai nulenkė galvas. Viskas buvo įprasta ir harmoninga. Ačiū dievui, pagalvojo Aldevinas, žvelgdamas į Lauryną, liūdnai besikasantį blizgančią plikę, į banguojančias grindis, drebančias valdinių rankas, – ačiū dievui, kad pasaulis vėl darnus ir didingas, ačiū dievui, kad iš sapnų visuomet pabundama.

       Gavelis, Ričardas. Nubaustieji: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1987.