Benediktas Januševičius. Eilėraščiai iš rinkinio „RAUGINTU KRAUJU“ (2007)

        Kurdamas tekstą, B. Januševičius peržengia tradicinės romantinės kritikos traktuojamas ribas ir užribius. Ribų ir tabu nebelieka, jie dingsta, susilieja, išnyksta, todėl išsiplečia eilėraščio kūrimo galimybės. Arūnas Spraunius knygoje „Letos pliažai saulėti“ taip pat griauna „kanonadas, tabu ir užribius“ (A. Tereškino terminas), transformuoja kultūrinius įvaizdžius, juos sukūnina, suerotina (Odisėją ir Penelopę, Afroditę ir Venerą, Kainą ir Abelį), tačiau dažnai jo transformuoti kultūriniai įvaizdžiai yra gašlūs, atstumiantys, sukurti be motyvacijos, gilesnio išbaigimo. B. Januševičius kitoks: jis visada įtikina, jo žodis motyvuotas. Griaudamas poezijos, kaip bendro konteksto, ribas, Benediktas sukuria savo poetinį pasaulį, su savo ribomis ir užribiais: juokas dažnai yra pro ašaras, paviršutiniškumas, paprastumas koreliuoja su gyliu, transcendencija, metafizine prasme, tai, kas skauda, neretai kelia juoką, ir atvirkščiai. (Vaiva Kuodytė)

būk svei­kas, pus­pro­tuk

            ra­šan­tis teks­tą dan­gaus skliau­te

būk svei­kas, sa­kau

            šian­dien vel­niškai šal­ta

            šian­dien vel­niš­kai liūd­na

būk svei­kas, iš­tuš­tė­jęs puo­de­li

            gal kas ar­bat­žo­les iš­pils?

bū­kit svei­ki, bi­čiu­liai

            sa­vi­my­los, lat­rai, ne­vy­kė­liai

            vėl kvai­las ru­duo try­pia la­pus

bū­kit svei­ki, ir nie­ko dau­giau

            nie­ko ne­rei­kia sa­ky­ti

            ne­rei­kia šyp­so­tis ar vem­ti

Benediktas Januševičius Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Plius Parulskis

        Dariui Pocevičiui

 

taip ne­žmo­niš­kai no­ri­si viš­tos

kad stai­ga ne­svar­bus man tam­pa

pa­sau­lis su vi­su šopen­hau­e­riu

ne­svar­bu kad už lan­go kaip ir kas­met gęs­ta me­džiai

ne­svar­bu nes gy­ve­ni­mas – tai tik ke­lio­nė nuo žva­kės prie žva­kės

 

nes no­ri­si viš­tos ne­žmo­niš­kai

net svaigs­ta gal­va

taip ne­svar­biai liūd­nai tar­si va­ka­ro vė­lia­vos

ar­ba te­le­vi­zo­rius už­grioz­di­nęs ma­no sap­nus

 

man ne­žmo­niš­kai no­ri­si viš­tos

o gal tik­tai šim­to gra­mų

taip no­ris kad imu rašyti

bet lūž­ta pieš­tu­kas pra­kai­tuo­tam del­ne te­sus­pė­jęs įbrėž­ti:

vil­tis plius višta plius pa­ruls­kis

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Itin subjektyvus P.

       Ker­ry Shaw­nui Ke­y­sui

 

mi­nis­te­riui mi­rus (to­kie, žinot, il­gai ne­gy­ve­na),

po lan­kas iš­si­blaš­kė be­plunks­niai jo pa­li­kuo­nys

Liud­vi­kas mi­rė po to, – už­sprin­gu­sį tei­sin­gais ei­lė­raš­čiais jį

pri­slė­gė to­ga

ne­gai­les­tin­gai blai­vas mi­rė Lau­ry­nas, jo plunks­na kri­to iš ran­kų,

ne­bai­gu­si kū­ri­nio

ta­čiau Blo­žei tai bu­vo nė mo­tais, jis pra­re­gė­jo, ieš­ko­da­mas

po­ezi­jos cen­tro, del­ne su­spau­dęs žiups­nį drus­kos

mi­rė Ni­jo­lė, ne­pa­vi­ju­si vy­ro še­šė­lio

Eu­ge­ni­jus bu­vo ob­jek­ty­viai pa­skers­tas prie sa­vo kom­piu­te­rio

(elek­tro­ni­nis laik­ro­dis su­sto­jo be ket­vir­čio dvy­li­ka)

įsi­my­lė­ju­si Ne­rin­ga lyg klaus­tu­kas pa­ki­bo tarp auš­ros ir

sau­lė­ly­džio

S. Ge­dą pa­gro­bė pa­mi­šęs pe­ga­sas, nu­ne­šė į dau­sas ir pa­li­ko

(šis Si­gi­tas, gir­dė­jau, įsi­dar­bi­no ten so­di­nin­ko pa­dė­jė­ju ir ge­ni

įkvė­pi­mo me­džius)

ki­tas Si­gi­tas (ge­ras bu­vo žmo­gus, gal net Pa­ruls­kis) pa­si­ko­rė tė­vo

tu­pyk­loj

mir­siu ir aš, vos pa­bai­gęs šį teks­tą, be­rods iš ne­vil­ties

tad gy­vas tik vie­nas, pus­die­vis iš to­li­mo už­jū­rio, kol kas dar ne

bro­lis, bet (ačiū­diev) ne ger­ma­nas

 

apie Tams­tą, de­ja, ži­nių ne­tu­riu

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Ei­lė­raš­tis lyg Ab­ru­ty­tė

l. juo­kiau­si nes sap­ne

no­rė­jau Ta­ve pa­bu­čiuo­ti

bet­gi sap­nas ma­no –

tar­si van Go­gas

ne­tu­rė­jo au­sies

(pu­sės jo ne­gir­dė­jau?)

–   –   –   –   –   –   –   –

ry­tą vis­ką (?) už­ra­šęs

no­rė­jau pa­ro­dy­ti Tau

bet Tu… (lyg sap­ne!)

ro­pi­nė­jai po dan­gų

rink­da­ma šven­tų­jų blaks­tie­nas

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

* * * 

ma­žas bū­da­mas Ši­lei­kų

Ri­čar­du­kas pai­šė rai­de­les

lan­ge ma­siš­kai žu­dy­da­mas

le­do puokštes, ar ne­bus

ko­kia kva­ra­ba pri­skre­tus, –

krai­pė gal­vą ma­ma, eik jau mo­tin,

rašyto­jas bus, – nu­kirs­da­vo

tė­vas, bet kas iš to rašto, mis­li­ja

da­bar Rič­ka, žvelg­da­mas pro sto­rą

stik­lo akį, at­si­dūs­ta, aną­dien to­kiam

šū­di­nam dik­tan­tė­ly net sep­ty­nias

klai­das pri­dir­bau

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

* * *

duok nor­vi­lai man

žo­dį nor­ma­lų

na to­kį

žinai

kad ga­lė­čiau kram­ty­ti prieš mie­gą

to­kį

kad

an pa­chmo įkal­ti ga­lė­čiau

duok man nor­vi­lai

norą nors vieną

ne­tu­ri jei auk­si­nio

pa­kaks ir pras­tes­nio

duok

sa­kau

ir nor­ma

tu gi ne nor­man­tas

ten koks nors

na

sa­kau

bent at­siųs­ki paš­tu

tuo

ku­ris

iš skai­čių

pa­da­ro rai­des

o iš rai­džių

tai jau nie­ko dau­giau

juk ry­toj penk­ta­die­nis

bliam­ba!?

– – – – – – – – – – – – – –

o gal

ne

nie­ko ge­riau

vi­siškai nie­ko ne­sa­kyk

ge­riau nor­vi­lai

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Metas grįžti

        Alvydui Šlepikui

 

me­tai tie pa­tys

kur bu­vo ka­dai­se

vėjas šėlsta bet upė

snūduriuodama traukia aukštyn

sū­nus ant ran­kų ne­ša

ma­žy­tį sa­vo tė­vą

paukštis liz­dą iš­ar­do

ir pa­miršta skrai­dy­ti

me­tas grįžt į vai­kys­tę

ap­si­me­tus žmo­gum

go­ri­la šim­ta­ko­ju

ro­po­ti na­mo

ne­iš­ta­rus nė žo­džio

 

jau ne­ ru­duo

jau rug­pjū­tis lie­pa bir­že­lis

jau at­ka­sam bul­ves

ir su­ren­kam pa­mes­tus grū­dus

kelias keliauja keliai

kruta net pakelės

kol dar kelios smiltelės

blaškos ant laikrodžio dugno

me­tas grįž­ti

par­skris­ti par­jo­ti par­šliauž­ti

na­mo

tik na­mų ne­bė­ra

jie iš­ėjo

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Apie duob­ka­sĮ

 

ru­duo vėl pa­de­gė kle­vus

taip ge­ra lyg ke­liau­čiau į na­mus

ta­čiau kam­pe nu­ri­mo duob­ka­sys

ne­pa­ste­bė­jęs kad iš­gė­rė pas­ku­ti­nę

ne­pa­rašytas li­ko tes­ta­mentas:

„sa­vęs ne­lai­do­siu!

su­ki­tės, kaip no­rit“

 

dar mer­dė­ja suk­ti­nės ži­bu­rys

šir­dis de­ja iš­blė­so

už­miršusi pa­keis­ti dar­bo vie­tą

įkau­šu­si vė­lė tarp žva­kių ver­kia

nu­jaus­da­ma kad tik dan­gus

per vė­li­nes pa­glos­tys varg­šo ka­pą

nušluos­tys aša­rą ar kle­vo la­pą

ir sa­vo klyst­ke­liais nu­eis

 

bet ašaros pa­vir­to jo­no va­ba­lais

o kle­vo ža­ri­jas ga­lop iš­bars­tė vė­jas

tik ret­sy­kiais koks vie­ni­šas žmo­ge­lis

liūd­nu žvilgs­niu varg­die­nio guo­lį išpu­re­na

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Apie bu­ro­ką

 

taip gy­vu­liškai sni­go

taip są­ži­nin­gai gė­riau

lyg dar tu­rė­čiau ką pra­ger­ti

be sa­vo ap­gai­lė­ti­no snu­ku­čio

 

sku­bo­tai šitaip bė­gau nuo sa­vęs

ir ne­ti­kė­tai su­klu­pau

už­kliu­dęs ko­ja ci­ga­re­tę

 

ir nie­ko čia ne­pa­da­ry­si

pa­sa­kė taš­kas

dė­da­mas b rai­dę

 

ta­čiau švie­sos dar li­ko tru­pi­nė­lis

ir dar ti­kiuos ką nors ap­gau­ti

taip ne­ti­kė­tai ry­tą iš­si­blai­vęs

 

sau­lė­ly­dis už­degs ma­ne

bet tu ištar­si ne

at­eik ry­toj

aš ši­ą­nakt už-im-ta

ir taip ma­lo­niai

tė­vų dar­že

pra­žys bu­ro­kas pir­ma­me­tis

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

* * *

vis nebaigiu myžti

nors žmogus durpėtu veidu

už durų laukia seniai ir kentėti daugiau nebegali

keikiasi beldžias net laužtis mėgina

bet durys l. tvirtos

vėl beldžias net pinigus siūlo

vis nebaigiu myžti nereikia sakau

aš tik noriu pabaigti

pagaliau susipratęs skubiai nubėga degtinės

dar skubiau kamštį nurauna

baigiu

          išeinu

                    ir matau

kaip jis palaimingai numoja ranka:

ai, žinai, nebereikia

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

* * *

, kavinė, bokalas ir dar šis bei tas

regis laimė tylutėliai nudvėsti tai

 

jau kažkur girdėta tai velkas iš

praeities iš nuvytusių rankraščių

 

slysta bet Cummingsas juk sakė

tiesą juk išties niekas nebūna ne-

 

vykėlis amžiams o vis tik gal aš ir

klystu galbūt niekur to negirdėjau

 

bet klaidos nežmoniškai gelia ir

šis skausmas luošina sielą pasak

 

Dariaus nedora kalbėt pavardėm

tai tas pat kas viešai nusirengus

 

smaukytis verčiau paprašyti skolon

(jei nieks nebestato) du geriau

 

tris alaus beigi tikėtai užtemus

atpažinti mirties žingsnius kol

 

nebeliks, nė, jų,

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.

Apie pa­bai­gą

 

bal­tos eg­lu­tės bal­tos eg­lu­tės

juo­di ežiu­kai juo­di ežiu­kai

pil­kos pe­ly­tės pil­kos pe­ly­tės

raus­vos lū­py­tės raus­vos lū­py­tės

gels­vi dan­tu­kai gels­vi dan­tu­kai

ka­la ka­le­na spur­da ir pla­kas

spur­da ir pla­kas ka­la ka­le­na

bai­gias va­sa­ris va­sa­ris bai­gias

ei­siu na­mo­lio sa­vo tro­be­lėn

ei­siu na­mo­lio pas mer­gu­žė­lę

bal­tą eg­lu­tę pil­ką pe­ly­tę

raus­vom lū­py­tėms di­džiais pa­pu­kais

 

Benediktas Januševičius. Raugintu krauju: eilėraščiai. Vilnius: Naujoji Romuva, 2007.