*  *  *
apsimetusio keleiviu kaminkrėčio
tuščios akys
pasuka gatvėn ir išnyksta už kampo
juodais švininiais batais
jos raiko duoną
dalina po lygiai
kiekvienam šiukšlynui

kada pro naktį praūžia vėjas
nerangiai jam atsiliepia autobuso variklis
autobusas nemato vienišo keleivio
einančio miško taku į pelkę
keleivio nemato ir miręs namas
nes jam išmuštos akys
keleivį pastebės gal tik šešėlis
ir voras
nelaimės siūlą audžiąs
į kurį įsipainioja
apsimetėlio kaminkrėčio kojos

taip ir palieka jie visi užmaršty
kojos
        vėjas
                voras
                        tik lietus kalba su langu
                          ...lietus kalba su langu
                                   ...kalba su langu
                                            ...su langu
                                                ...langu

1991 vasario 22

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

 

*  *  *
sustirusios mano ausys slenka gatve
melsvas lietus tyliai dulkia į veidą
aš stoviu pačiam dienos pakrašty
man į nosį laša mėlynas kraujas
o gal tai tik rūkas ar likeris
kur dienos
                bedugnės
                              dugne

šaukiuosi paukštį
žvelgdamas į parketą
kuris man atstoja gražiausias pasaulyje lubas

rytojaus sąskaita
aš gyvenau vakar
o kas bus šiandien?
vieną žinau – noriu valgyt
bet gal tai tik prisiminimas miesto
kurį kadaise stačiau...

aš stoviu pačiam dienos pakrašty
ieškodamas tilto
kurį būtų galima sudegint
ar susprogdint
kad
      niekas neitų paskui mane
kad
      nerasčiau kelio namo
kad
      man išoperuotų skrandį
kad
      nebūtų rytojaus nes šaknys supuvę
kad
      kas nors prasidėtų vardan pabaigos
kad
      miestas sugriūtų nebaigtas statyti
kad
      nebūtų pradžios ar galo
kad...
         aš prisimenu...

aš prisimenu miestą
                             rytojų
                                      pasaulį
                                                pabaigą
                                                            skrandį
                                                                       ir anginą
kurią man padovanojo

1991 rugsėjo 18

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

 

*  *  *
geltonas kvapas
    kaip dumblas
        užlipdo akis

aš stoviu prie
    sienos kuri vadinas
        Negyvenimas

jis dažo langus
    pilkai aš jau
        senokai gyvenu

šaly kur niekas
    nekolekcionuoja
        veidrodžių šukių

atspindinčių
    laimės šešė-
        lius ar jų

rožines išmatas
    aš norėčiau
        sugrįžt namo

bet ten manęs
    nebelaukia
        net veidrodis

1991 rugsėjo 25

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



VIENAKOJO DALTONIKO SAPNAS

daltoniko naktis
                        daltoniko diena
                                               daltoniko vakaras
ryto nėra
             katinas
                        juodai baltas (patinas)
tai buvo naktis-diena
                                gal vakaras
                                                 ne rytas (faktas)
ir meilužė keistu vardu
                                  Depresija
                                                 – – – –

vakarui slenkant
                        pilkas lietus
                                         barbena į langą
tyla ir drėgmė
                    duetas kuriam pritars
                                                    pelėsių choras
plius malūnsparnių
                            naktinis šokis
                                                virš miegančio Vilniaus
bus kompensacija
                           daltonikui
                                          už niekam nereikalingą kančią
dar knarkianti žmona keistu vardu
                                                   Šizofrenija
                                                                   – – – –

sutrūniję daltoniko jausmai
                                        kaip senų laikraščių iškarpos
daltonikui siaubingai suskaus
                                           kairę koją
                                                           nors jos ir nėra
daltonikas užsimerks
                               atsikosės
                                            prisimins
savo pirmąją meilę keistu vardu
                                                Isterija
                                                           – – – –

daltoniko gimtadienis
                                į svečius ateis du ištikimi bičiuliai
bedarbio laisvė
                       ir nupjautos kojos skausmas
sugedusiams laikrodžiui
                                    mušant vidurnaktį
                                                               išlips iš seno paveikslo
ir pašauks daltoniką keistu vardu
                                                      (...)
                                                                – – – –

 

 

*  *  *

sparnuotižmogėdros
žmogėtisparnuočiai
kruvinaisdantim
lesasėklas
pamirštaatmintim
taipaukščiai
beplunksnų
taikryžiuskraujuotas
sutrenktaišmintim
miręskaimas
gimęmiškai
gelžbetoninėsmedienos
prisikirstatėjai
krentantžodžiams
antžemėsgirtos
narkomanoraudos
nekaltybėsrastos
galpirktos
skrendantmedžiams
nuopaukščių
arpaukščiams
nuomedžiųnaštos
degalaužas
juodaibaltomliepsnom

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

 

*  *  *
    kraujagyslėm tarsi vamzdžiais teka karštas vanduo primindamas man turėklus į kuriuos atsirėmęs aš iškritau iš devinto aukšto balkono
    po ko tavo suskilinėjęs sausas veidas tapo panašus į išleisto tvenkinio dugną kuriuo ropoja išdvėsusi varlė
    bet tai kur kas geriau nei kristi iš devinto aukšto

    šėtonas pasivertęs juodu katinu pernelyg rėžia sparną apie mano nuotaką šį vakarą jis labai įžūlus (pavogs paskutinius mano degtukus)
    negana to juodis išleis iš radiatoriaus visą kraują o gal iš kraujagyslių vandenį

    klaikiai tuomet atrodė gitara nutrauktom stygom pakabinta virš mano lovos (rodės kad tai tu vietoj jos) ji visą naktį taikės pabučiuot mano nuotakai į kaktą
    niekaip negalėjau suprast kur tada pradingo katinas-šėtonas o gal šėtonas-katinas iškabinęs nuotakos šuniukui akis o man nuleidęs litrą vandens ar kraujo iš vamzdžių

    katino pasigedau kai šis sukišo į pypkę visą mano gyvenimą ir surūkė prie mano akių
    šėtonas surūkęs visą mano likusį gyvenimą kurio nesugebėjo ištirpint potvynis nuotakos akyse pasislėpė kraujagyslių vandeny
    o tu išeidama nepasiėmei visko tu pamiršai žodį nepasakytą žodį kuris primins man tą laiką kai dar kažką turėjau tikrą

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

*  *  *
naktis kvepia tavim brangute
bet ne tai baisu
baisiau kai kūnas tampa svetimu
ir apsigaubęs netyla išeina
gal tai pradžia?..
– – – – – – – – – –
o tu įsivaizduok kad esi
keturkampis popieriaus lapas
arba lapas ąžuolo
        ar beržo
                    arba pienės pūkas
                                               arba nepūkas ir nelapas
tavo chaotiškas mintis
sujungs į viena turinį
nematoma ranka

ji greit išnyks
bet tai įvyks
pamestame laike

jo greityje rytojaus nebėra
jis išvaržytas
tik ta pati nematoma ranka

kuri taip apgaulingai glostė
tavo plaukus paėmus šluotą
šluos pinigus

įsivaizduok kad nesi žmogus
bet nesi ir taburetė
nes turi tik dvi kojas

bet tu neturi straublio
kad galėtum
apsimetinėt drambliu

o jei ir turėtum straublį
tau nieko kito neliktų
kaip pasikart ant jo

nusišluostyk ašaras
ir iškraustyk šito pakaruoklio kišenes
                                                        gal rasi ką

neradus nesustok
dar keletas lavonų laukia
tik paskubėk
                    tu privalai apgauti ranką

šįkart pasisekė
regis ranka sudrebėjo
ir ji ne visagalė

gal pagaliau ir tau nors kartą
pasiseks prisiviliot Fortūną
į savo olą
              tik atsargiai!
                                neišpuik!
                                             ranka vis dar budri…

bet tau liko
tik kelios valandos
iki neskubėjimo

įsivaizduok kad esi
katedra
balta ir šventa
bet tuomet tavęs nieks neglamonėtų
tik perdažytų
                    arba nugriautų
                                          arba lauktų
kol pati nugriūtum

eik tiesiai ir nesidairyk
nes nuo praeivio kaktos
atšokęs spindulys

bandys apvogti tavo sielą
(tik nežiūrėk jam į akis
pamesi žvilgsnį)

ne tu geriau įsivaizduok
kad esi kvaila kaip mėnulis
ir kvailesnio daikto už tave nėra

eik toliau ir netikėk savim
geriau paklausk
pas seną elgetą patarimo

(jei gražiai prašysi
jis tau pasakys kodėl
dangus kartais būna popierinis)

arba įsivaizduok kad vandenį
geri
      paspringsti
                       numiršti
                                   ir nieko nebegali įsivaizduot
o gal geriau nieko neįsivaizduok?
                                                 net manęs...
– – – – – – – – – – –
padovanok man pilnatį“ – tarei
palikdama vienatvę man
negi ir tu manai kad aš idiotas?
bet ne tai baisu
baisiau kad nuo manęs uoslė pabėgo
gal sugrįš?..

1991 liepos 31 – rugpjūčio 17

 

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

*  *  *
vakar mirė paskutinis žmogus kuris buvo vertas mirties
                žuvusio pasaulio
                vaizdai vėl
                aplanko mane
aš esu žmogysta paklaikusiom akim
                savo kūną iškeičiau
                į šimtą gramų degtinės
                sušildžiusios sielą
mano egzistencijos scenarijų parašė kažkoks
nevykęs matematikas
                šiuo metu jis nagrinėja gerokai
                aptrintą žemėlapį kuriame visi „taškai“
                pažymėti violetiniais kryželiais
viskas atitinka pasaulio pabaigą
                spalva
                          nuotaika
                                       Moters kvapas
įrėmintas jautis užsimovęs kibirą ant galvos
meldžiasi naujam stabui
                ar jūs turite
                bilietą į kiemą
                prisodintą akacijų
ranka paskutinįkart pakilusi krenta į bedugnę

1991 rugsėjo 18 – spalio 15

 

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.



 

*  *  *
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį...
                Niekada nešokite per akmenį,
                nepasakę prieš tai „op“!
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent...
                Peršokę, liepkite pirmam sutiktam
                pabučiuoti jums ranką.
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent
o kai buvau mažas
labai mėgdavau arklius...
                Po to paimkite visą duoną,
                kurią turite ar žadat turėt,
                ir išmeskite į šiukšlių dėžę.
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent
o kai buvau mažas
labai mėgdavau arklius
bet šįkart jau priėjau
NERIBANEPAŽYMĖTANESUPUVUSIUNEKRYŽIUM
                Jeigu viską atlikote pagal instrukciją,
                linkiu labos nakties!

1991 kovo 7

Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.