***

upė vingiuodama
ieško tinklų
savo žuvims

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



POKALBIS

         senų hipių atminimui

virš mūsų galvų dabar
žalias kaštonų dangus
lėtos vasaros mintys
krinta
rausvas pūkas vangus
į plaukus
ant mėlyno grindinio

jau nebeklausiu daugiau
ar tiki manim
nebuvo tarp mūsų Dievo
po vieną išeidami
nepasakėt man nieko

gersiu už jus lėtai
pigų raudoną vyną
ar žinai kad žinai ką žinai
apie tolimą mūsų žemyną

pavargę ten suskrenda paukščiai
plaukia juodi laivai
mums tik suklega burės į aukštį
ar žinai kad žinai ką žinai

mylimoji ir mes abu
kol kas šitame krante
negirdėdami kalbam ir klausom
kaip rausvus kaštonų pūkus
Vilnelė neša per sraunumas

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



***
Visą vasarą
ieškojau tavęs
ežerų debesynuos
žinojau – nerasiu
tik akimirkai sumirgėjo ir dingo
spindulys
paskutinėj raudono vyno taurėj
saulė pro debesį
laikas elegiškai baigias
paviljonas –
apvožtos kėdės kojom į dangų
ir ruduo
nuobodžiaujantis mirtį.

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



VAKARAS PRIE UŽUOLAIDOS

jau maniau, kad gana –
dabar tai ilgam patylėsiu,
atmintį nukrapštysiu nagu
kaip prikepusią musę nuo stiklo –
ir viskas –
ir lengva, ir nieko nemyliu,
nebenoriu nei mirt, nei gyventi,
net panirt
it samanius akmuo
į srūvančią dabartį
nebenoriu –
lai sau trupina vėjas
lapą žolės
iš vaikystės herbarijų sąsiuvinio,
kaip senatvė trupina
geltoną tabaką
tarp rūdijančių pirštų.

Kiaurą dieną
žiūrėsiu į užuolaidą,
uždengusią viską, kas už
mano žiūrėjimo
į uždengtą langą
lieka.

Vakaras toks
Lyg kas jį būtų pakepinęs ant aliejaus kaip karpį,
Lyg pro orlaides –
Kiaurą bitininko – kosmonauto skafandrą
Skverbtųsi Elioto narkotiškas eteris.

– Reikia mokytis pradėt neišeiti,
kur nereikšmingai tylima apie Botičelį,
kur vėjas nubėga smilgų viršūnėm
į blunkančią tavo vaikystę,
– o stebuklai! –
kurios vis daugėja iki visiško suvaikėjimo –
kol vėl pradėsi
šlapintis naktimis į lovą,
sapnuodamas,
kad esi
cementinis fontano berniukas
su vaivorykštėm trykštančiu pimpuku.
Po to savo kūnu džiovinsi
geltoną dėmę paklodėj,
kad tik nepastebėtų sesuo.

Jau paauglystėj
kraujo dėmę su mylimąja vyniosit paklodėj į gniutulą,
kad motina nepastebėtų.

Dovanų vėjui –
sėklą ant strėnų,
ant smilgų viršūnių,
į vakarą svyrančių,
vėjui, kad pastebėtų.

Sutemos ėdrios
prarijo mano mergaitę
kitoj užuolaidos pusėj.

Negražios yra Botičelio moterys,
nespurda jų. krūtys
po delno gyvenimo linija,
kuri nelemia visiškai nieko.

Noriu maištauti,
Noriu praskleisti užuolaidos kraštą taip,
kad patekčiau į atminties pusę,
kurią pats sau buvau uždraudęs,
ir pataisyčiau ten tai,
ką galutinai buvau pagadinęs,
ar kaip seną radijo aparatą
dar labiau pagadinčiau taisydamas,
kad matyčiau kaip viskas negrįžtamai genda.

Trečias brolis berods
stačia galva šoko į šulinį
ir ten atrado savęs vertą pasaulį,
pasiėmė sau ko trūko ir grįžo kvailys atgal.
Ir taip sugadino viską,
kad net tokį vasaros vakarą,
kepinamą kaip košerinį patiekalą ant keptuvės,
naršydamas po atminties klostes,
tu niekaip nebegali išvysti
savo mergaitės,
laukiančios sutemų,
atvirom į dangų akim.

Ir kas tau tada belieka –
lieka kentėti tyliai,
kaip kenčia vagis
pavogęs šventą paveikslą iš bažnyčios,
lieka trupėti tarp surūdijusių pirštų,
suprantant trupėjimo mastą ir pagreitį,
šventvagiškai dirsčiojant į užuolaidos klostę,
laukiant eterio poveikio,
tykant vaizdinio –
numintų batų ant kelio,
atsuktų sugrįžimo pusėn.

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



KELTlNlNKAS

1
Guliu žolėj,
žiūriu į paukštį danguj
ir užmiegu,
sapnuoju paukštį danguj
ir nubundu –
paukštis lekia dangum.

2
Keltininke,
jei
plukdysi mane
į krantą aną,
tik vieno bijau,
Keltininke –
baltų porcelianinių debesų juodoje gelmėje,
dar paukščio bijau danguj.
Kai plauksim,
užrišk man akis,
Keltininke.

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



***
Vištos kiaušinių tiek, kiek įmanoma gauti.
Žąsų – daugybė.
Laukinių ančių ir baublių – kiek rasi lizduose,
vaikščiodamas paupių ir užpelkėjusių ežerų švendrynais
lietingom dienom.
Kiekviename kiaušinyje vinute prakalk po dvi skylutes
ir per plongalį išpūsk trynį su baltymu apleistos sodybos
pakrypusion išvietėn.
Lukštus sumesk į susprogusią špižinę vonią ir grūsk
sunkia grūstuve, kol liks tiktai dulkės. ]ei diena bus
vėjuota, palik tas dulkes vėjui vaikyt po laukus, jei rami
rudens dargana – irgi palik.
Alus turi būti visai išsivadėjęs, savaitę prabuvęs
nugertuose bokaluose...
Sudžiūvusių moliūgo žiedų – sutrupintų.
Pelenų iš senų laužaviečių.
Varpinių gausmo, kiauromis burnomis be varpų.
Švendrynų tylos prieš auštant.
Molio iš stovinčių upių užutekių.
Visą šį turinį užliek tokiu laiku, kuris neprisimena tavęs,
tavo tėvo ir motinos, gerai išmaišyk, žiesk ir pūsk
iš savęs visą tuštumą kiek įgalėdamas.
Apkaustyk geležim, kad tuštuma neišsilakstytų į kitas
kitų tuštumas.
Sprigtu kaukštelėk, kaip tikrindavo turguj arbūzus.
Jei priglaudęs ausį išgirsi „klongt“, žinok, kad pasisekė.
Tai tikrai buvo tavo tuštumos receptas.
Jei neišgirsi jokio garso, žinok – tavo tuštuma
už tave didesnė.

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



***
upė vingiuodama
tyliame užutekyje
randa baltus žuvų pilvus

Jakimavičius, Liudvikas. Medinė/Wooden: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.