ARBA
R.
arba eiti pačiu gatvės pakraščiu
atsisėst po skylėtais klevais parūkyti
skaičiuoti lietpalčio sagas
arba už dygsnio
pamatyti visų vakarykštę dieną
o tada jau prieiti geltoną telefono automatą
o tada jau paskambinti
o tada jau
arba tylėti
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
DISPEČERĖ
I
Troleibusų ūksmas
iš miego pažadina rytą,
bet šiąnakt pramigo dispečerė,
ir stovi nuo vakar rasoti troleibusai,
o miestas laukia jų ūksmo,
ryto laukia vaikai į mokyklą –
dispečerei reiktų paskambinti,
bei niekas nežino jos telefono,
nes ji labai negraži.
II
DISPEČERĖS AŠARA
Nieko nėra gražiau
už negražią. dispečerę,
besikeliančią iš gausybes nubrizgusių antklodžių
metalinėje lovoje,
nieko nėra gražiau
už negražią. dispečerę,
žiūrinčią į apskritą žadintuvą,
o gražiausia yra dispečerės ašara,
kai ji supranta,
jog uždelsė rytą.
III
DISPEČERĖ EINA Į DARBĄ
Kai troleibusų parko dispečerė
nulipa cementiniais laiptais
ir tekina bėga į troleibusų dispečerinę,
užsimiegoję žmonės
žiūri į ją pro mėlynus langus,
ir ji bijo,
kad jie nesuprastų,
jog ji – dispečerė.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
AKTAS
Ant suglamžytos
kartūninės staltiesės
padeda galvą gatvės mergaitė
ir pusiau primerktom akim
stebi,
kaip saulės stulpe
skraido blizgančios amžinos dulkės.
Taip ir lik šiam eilėrašty,
mano mergaite,
lango pusėn tik nesigręžk –
balta giltinė stovi gatvėj.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Jis žiūri pro langą ir žiūri,
kol žvilgsnis priauga prie lango,
kol veidas priauga prie stiklo,
ir jis jau kitaip nebegali,
nes jis žiūri į veidą,
o veidas žiuri į jį.
Kartais jis neišlaiko to žvilgsnio,
nori nuplėšti veidą nuo stiklo,
nori išmest jį pro langą į gatvę,
bet veidas žiūri į jį,
jis žiuri į veidą.
O vasarą
į namus ateina tamsiaplaukė tarnaitė
su dideliu apgamu ant kairiojo balto peties.
Ji atsineša kibirą mėlyno vandens
su dideliais mėlynais burbulais.
Ji pradeda plauti langą
dideliu mėlynu skuduru
ir kartu su dulkėm
veidą nuplauna.
O kai ji nusišypso,
lange susiūbuoja liepos.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Lyg būčiau šulinio dugne,
matau pro vandenį
dar jauną. kaimyną,
už pavadžio vedantį didelį juodą niūfaundlendą,
jis atsega pavadį,
savo žmoną matau,
glostančią. šunį,
ir lyg eičiau artyn –
noriu jausti šiltą žmogaus ir šuns bičiulystę,
bet negaliu prieiti tos vietos,
nes vis sutinku savo kely
mažą mergaitę,
gatvėj valgančią. obuolį,
ir vaizdas tolsta
lyg gilėtų šulinys,
ir plečias šviesi tuščiavidurė erdvė –
iš toli tylinti ateina procesija –
baltose vėliavose
išsiuvinėtas mano kaimynas,
vedantis pasivaikščiot juodą niūfaundlendą,
matau savo žmoną,
valgančią šilkinį raudoną obuolį,
ir bijau klausti ko nors,
nes neatsimenu,
kas yra miręs iš mūsų.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Ateina ruduo
į senamiesčio avalynės krautuvėlę
nubyrėjusiom sienom
ir tylom renkasi batus.
Ruduo nežino savo batų numerio,
todėl parodo jaunai pardavėjai
savo didelę purviną koją.
Pardavėja matuoja ją ilgu geltonu centimetru.
Centimetre ilgio pritrūksta,
ji sutrikusi žiūri rudeniui į akis,
pakvimpa dūmais, nieko nebuvo,
tik rausvas beržo lapelis
prilipo prie lango.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
SARGYBINIS
Žemės
pačiam
pakrašty
kaustytu batu
dangų
prie žemės
primyniau,
kad saulė jums patekėtų šį rytą.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
RYTO VANDENS SPALVA
I
kai rašau apie pievą,
mano burnoj jau ganosi avys,
kai rašau apie avis,
kaimas pasiūlo piemenis,
o piemenys perka sau lietų
ir gena avis namo.
II
plaukia debesys
iš tavo sapnų
į mano sapnus,
ir aplyja mano sodo medžius,
kad tavo sapne
šviestų vaivorykštė.
III
jei abejoji,
ar sutiksi mane už varpinės,
žinok,
kad sutiksi.
IV
iš brūzgynų varovai išvaro
paliegusį milžiną,
medžiokliai nušauna,
stovi ratu ir žiūri
– didelis milžinas...
V
kai žiūriu į ežero debesis,
matau tave
ir sakau:
– Myliu tave –
tiesą sakau, –
bet visados matau ne tik debesis.
VI
Dieve,
žaliai
nudažyk mano skverną,
kai aš gulsiu į žolę,
kad žolė
nesuprastų apgaulės.
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
užsimerk
ir tavęs nebėra
vaizdiniai paskandina į kitą pasaulį.
vaiskūs sodai
padangė švelni ant jų nusileidžia
balta tėvo vėlė
maitina bites
amžinybę volungė sminga į klevo lapiją
o klevo tiršta žaluma
amžinybei apgaubia tave
užsimerk
ir pradėsi kalbėt su Dievu apie nieką
taps suprantama paukščių šneka
pirštai ramūs
kaip knygą atvers
nebuvimo stebuklą
atsimerk
ir tavęs nebėra
Jakimavičius, Liudvikas. Kitoj miško pusėj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.