Aš noriu gyventi, kad galėčiau ištyrinėti naują
dabar prieš mane atsiveriantį pasaulį
Oscar Wilde
Šiąnakt staiga suvokiau, kad daugiau visai nebeturiu laiko. Jis tuoj baigsis. Jis baigiasi. Jis jau baigėsi. Lygiai prieš metus išgirdau diagnozę, kuri prilygo nuosprendžiui: Mirti, draudžiama gyventi. Kablelis buvo padėtas labai aiškiai. It Damoklo kardas pakabintas virš mano galvos ant voratinklio gijos. Bet Kažkas nežinia kokiam laikui kablelį perkėlė: Mirti draudžiama, gyventi. Kardas virto švytuokle: gyventi – mirti – gyventi – mirti – gyventi... Aš esu TARP – toje akimirkoje, kai švytuoklė sustoja prieš skrydį ir krytį. Paprasčiau tariant, vis dažniau jaučiuosi nei gyva, nei mirusi.
Jau dvylika mėnesių gyvenu viršvalandžius. Tai yra tarsi gyvenimas po gyvenimo, savotiškas bisas – sakytum pianistas, vos nenušluotas nuo scenos ovacijų audros, grotų patį mėgstamiausią savo kūrinį. Pavargęs, bet apimtas ekstazės skambintų pašėlusį opusą, kupiną džiaugsmo ir sielvarto, meilės ir neapykantos, vilties ir baimės. Tarp priešingų būties polių tvyranti žūtbūtinė muzikos įtampa lyg peilius išgalanda baltuosius klavišus, o juoduosius nugludina tarsi akmeninius tumi kirvukus, kuriais inkai išlupdavo Saulės dievui aukojamų nekaltų mergelių širdis. Iš pianisto pirštų trykšta kraujas. Sužavėta publika ploja, švilpia, trypia kojomis.
Jaučiuosi taip, it 44 metai, per kuriuos mokiausi gyventi, buvo tik ilga įžanga prieš 45–uosius, kai mokausi mirti. Tai lyg koks likimo rungties pratęsimas, per kurį turi būti įmušti lemiami įvarčiai. Tarsi išeikvojusi visą skirtąjį laiką, stovėčiau ant slenksčio, už kurio – nebūtis, tačiau ūmai susizgribęs Angelas Sargas man atvertų dar vienas duris į mažytį palėpės kambarėlį, užverstą nežinomais ir pažįstamais, bet naujas paskirtis įgavusiais rakandais. Sapnas apie slaptas, nelaistytų, tačiau gyvybingų gėlių pilnas patalpas, kurias staiga atrandu skersai ir išilgai išvaikščiotame savo gyvenimo pastate, ligi šiol itin dažnai mane lanko. Žinau, kad sapnų erdvės, kurion įžengiu, negalėsiu pritaikyti savo reikmėms, o privalėsiu paklusti jos diktuojamoms griežtoms taisyklėms. Kai draugui bandau pasiskųsti, kad man ankšta viršvalandžių kambarėlyje, sulaukiu atsakymo, jog karste ir kape – dar ankščiau.
Viršvalandžiai – tai kvintesencija. Aukštai Himalajuose, Ladake, kur plyti vien tik akmenuotos dykumos, palei sraunias kalnų upeles žaliuoja pelynai, mėtos, melisos... Šie gležni, desperatiškai į smėlį ir uolienas įsikibę augalėliai kvepia taip stipriai, tarsi būtų šaknimis savin susiurbę visus lygumų ir žemumų aromatus. Kartais čia veša net prašmatnūs erškėtrožių krūmai, skleidžiantys rausvus saldžių kvapsnių šuorus, kurių pagautas tampi besvoris, o Žemės trauka liaujasi egzistavusi dėl staiga tave apėmusio pirmapradžio, it Rojuje prieš nuodėmę, džiugesio. Tie išretėjusio viršukalnių oro aštrūs kvapai šaukte šaukia: gyvenimas puikus, gyvenimas vienintelis, gyvenimas baisiai trumpas! Lygiai taip kaip aukštikalnių augalai kvepia viršvalandžiai.
Apie Himalajus čia ne šiaip sau užsiminiau. Liga – tai irgi kelionė. Net labai sunkiai sergant, gyvenimas nesustoja ir nesibaigia, tiesiog atsiduriama tarsi itin pavojingame kalnų kelio ruože, siaurame serpentine, pašėlusiai vingiuojančiame palei prarają. Juodbruvas vairuotojas smagiai sau plėšia hašišo suktinę ir pliaukši delnais per vairą Bolivudo filmų muzikos ritmu. O paklaikęs keleivis sprendžia dilemą: ar gyvenimas už eilinio klastingo posūkio dar tęsis, ar staiga pasibaigs, kaip pasibaigė tiems, kurie čia irgi važiavo džipais, autobusais, sunkvežimiais, dabar visiems laikams pakibusiais ant stačių šlaitų virš bedugnės. Keliaudama po Indiją, Nepalą, Tibetą neretai atsidurdavau kritinėse situacijose, kartais būdavo sunku, beveik nepakeliama, tačiau tos rizikingos, ribinės patirtys mane labai daug ko išmokė. O mainais į kantrybę, užsispyrimą ir ryžtą gavau aibę ryškių, svaiginančių, sielą dangop skraidinančių įspūdžių. Tą patį galiu pasakyti ir apie viršvalandžius: už kančią dovanojama būties pilnatvė, už skausmą ir ašaras – palaiminga ramybė, už baimę ir paniką – meilė. Taigi, šis tekstas – ne apie ligą ir gydymąsi. Tai –Kelio ir Kelionės istorija.
Pati savęs klausiu, kam ir kodėl rašau šį tekstą. Kas bus jo skaitytojai? Tokie pat ligoniai kaip ir aš? Tie, kurie išlėkė už skrupulingai nubrėžto visuomenės savisaugos rato ribos ir atsidūrė užribyje, kurie gėdijasi savo negalios, vengia apie ją kalbėti ir slepia fatališką diagnozę lyg kokią juodą negarbės dėmę?
Į savotišką getą, kuris, laimė, bent jau nėra konkreti teritorija, o egzistuoja tik kolektyvinėje pasąmonėje, perkraustomi infekuotieji ŽIV, segantieji AIDS, narkomanai, gėjai, psichikos ligoniai, aklieji, kurtieji, nevaldantieji rankų ar kojų, taip pat seni žmonės, nes senatvė jaunystės kulto epochoje yra tokia pat gėdinga kaip liga ar mirtis.
Apie visa tai galvodama, neretai prisimenu Indiją, kur, lygiai kaip prieš tūkstantį ar du tūkstančius metų, žmogiškosios tikrovės žaizdos tebėra atviros. Kaip ir Budos laikais, prie didžiųjų šventyklų kasdien būriuojasi minios luošių, paliegėlių, išsigimėlių, raupsuotųjų, nelaimėlių, aptekusių votimis, skauduliais, baisiausiomis piktžaizdėmis. Kiekvienas praeivis jiems duoda išmaldos – rupijų, ryžių, vaisių, bet svarbiausia, niekas nesuka akių įšalį nuo svetimos kančios, kuri, žinia, gali pritraukti žvilgsnį it stipri elektros srovė – pirštus ir paskui dar labai ilgai krėsti. O šventyklų prieigose žaidžiantys vaikigaliai gal niekad taip ir neišmoks nei skaityti, nei rašyti, bet regėdami jokių iliuzijų šydais nepridengtą kančios veidą, apie gyvenimo esmę tikrai išmanys daugiau nei prie kompiuterių sėdintys ir iš virtualios realybės neišlendantys jų bendraamžiai.
Moderni visuomenė ir kiekvienas sveikas, stiprus jos narys saugo save, kad nebūtų sužeistas silpnųjų kančia, kad svetimas skausmas neįžeistų iki sielos gelmių tarsi sunkus priekaištas, kuriam lyg ir nėra priežasčių. Todėl stengiamasi kentėjimą užmaskuoti. Sakau tai iš asmeninės patirties, juk dar visai neseniai pati buvau sveika.
Šiuolaikinis pasaulis susidvejina, o naująjįpuikųjį, taigi regimąjį, skiria praraja nuo beribio, bedugnio slepiamojo, kuriame klodų klodais guli kentėjimai, skurdas, vargas, baimė ir bejėgiškumas. Susiformuoja dvi realybės. Pirmoji – tarsi blizgus, salsvas luobas. Antroji – rūgštus kasdienybės vaisiaus minkštimas ir kartus jo branduolys. Branduolio branduolys – tai mirtis. Tačiau ši knyga – ne apie mirtį, o tik apie bandymą suvokti lyg ir akivaizdų faktą, kad esi mirtingas. Todėl ji skirta ne tik geto gyventojams.
Neseniai buvau įspėta, kad neetiška aprašinėti savo mirtį. Skambi ir tuščia frazė. Mirties paribiuose veša aibė aforizmų, banalių sentencijų ir didžiai sentimentalių posakių, kuriuos būtų buvę galima guldyti į mano mokyklinių laikų Atminimų sąsiuvinius ir dabinti spalvotais pieštukais kruopščiai nuzulintomis našlaitėlėmis bei žibuoklėmis. Taigi tiems, kuriuos erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti. Tačiau neapsirikite, mano rašymas skirtas ne rimtuoliams, o tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis.
Vis dėlto kodėl rašau šį tekstą? Rašau todėl, kad rašosi, liausiuos, kai nebegalėsiu iš savęs išspausti nei sakinio, nei žodžio, nei raidės. Beveik metus rašyti išvis negalėjau. Vos prisiversdavau brūkštelėti kelis nerišlius sakinius dienoraštyje, kurį primygtinai rekomendavo rašyti optimistinės knygos apie sėkmingą vėžio gydymą. Tačiau po ilgos tylos kartą staiga išgirdau tarsi kokį plasnojimą ore: tai buvo šio teksto užuomazgos.
Niekada su jokia leidykla nepasirašinėjau sutarties, įsipareigodama įteikti rankraštį iki konkrečios datos. Tačiau dabar mane laikas varžo kaip niekad. Jaučiuosi, it rašyčiau bėgdama, nors iš tikrųjų vos galiu lėtai pereiti per kambarį ir dažniausiai tysau lovoje.
Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. Mano tekstas – kaip besibaigiančios vandens atsargos tam, kuris pasiklydo ir trokšta dykumoje. Kol rašysiu, tol gyvensiu. O vos padėjusi tašką po paskutinio šios knygos sakinio, tučtuojau pradėsiu naują. Kartais turiu iliuzijų, kad atbuvus skirtąjį kentėjimo laiką įmanoma iš ligos išeiti kaip iš kalėjimo. Pati sau cituoju Oscaro Wilde'o „De profundis“, kuris tapo vienu pagrindinių mano kelionės per ligą tekstų: „Aš dar tiek daug turiu nuveikti, jog būtų tikra tragedija, jeigu man tektų numirti neįvykdžius bent mažos visų savo sumanymų dalies. Aš noriu gyventi, kad galėčiau ištyrinėti naują, dabar prieš mane atsiveriantį pasaulį. (...) Tai – kančios ir viso, ko ji išmoko, pasaulis.“
Aš taip pat bandau įminti kančios paslaptį. Bandau atsakyti sau, ar kentėjimas turi prasmę, o jeigu ne – stengiuosi tą prasmę kančiai suteikti. Savuosius sopulius dar šiaip taip įprasminu, bet kitų žmonių kančios, kurių per tokį palyginti trumpą laiką regėjau apsčiai, man žadina aklą ir tūžmingą maištą prieš būtį, prieš gamtą, prieš Dievą. Tačiau aš nebenoriu būti maištininkė. Todėl su savimi susilažinau: gyvensiu tol, kol išsiaiškinsiu apie kančią viską.
Kai kam turbūt pasirodys, kad šis tekstas – rinktinės nuoskaudos, vargo raštai, panikos apimto skęstančiojo riksmai, pražūtin įpuolusiojo dantų griežimas. Gal ir taip. Tačiau noriu tikėti, kad tie, kurie serga, kenčia ar slaugo kenčiančiuosius, čia ras šiek tiek paguodos ir netgi savotiško optimizmo. Gal kam nors to optimizmo pasirodys per daug, nes ne kartą pati sau vienumoje ir viešai tvirtinau, kad šie metai – laimingiausi mano gyvenime. Suprantu, jog tuo sunku patikėti. Kadangi liga sergančiajam tampa ne tik getu, bet ir kalėjimu, vėl pacituosiu Oscarą Wilde'ą, kuris taip pat patyrė kančios teikiamą euforiją, tačiau stengėsi ją vertint blaiviai: „Aš netvirtinu, kad kalėjimas buvo geriausia, ką galėjo pasiūlyti man gyvenimas. Toks pasakymas būtų gerokai atmieštas tulžimi, liejama ant savęs paties.“
Aš irgi nedrįstu suokti, kad sarkoma tapo mano egzistencijos vainiku. Vis dėlto liga mane stumte įstūmė į svaiginančią skausmo, džiaugsmo ir meilės gelmę, kurion visad veržiausi, bet stačia galva į ją pulti neleido įvairiausi kasdienybės saugikliai. Tikiu, kad yra laimingųjų, kurie už būties pilnatvę moka ne tokią baisią kainą.
Ivanauskaitė, Jurga. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007.