Pranas N. slinko apsnūdusiomis Upynos pakrantėmis. Tiršta sodri rugpjūčio prieblanda lipo prie veido, painiojosi plaukuose, sunkėsi į akis, nosį, burną. Stangrūs paupio augalai lūžinėjo po Prano N. pėdomis nemaloniai keistai trakšėdami. Ūmai jis sustojo, sustingo pakerėtas akinamai geltono bobramunių krūmo, tarsi nušviesto kokios nepasiekiamos žvaigždės. Prisidegė cigaretę. Taigi. Pranas N. dar turėjo visą naktį. Ryt rytą, o gal po kelių dienų ar savaitės atras jį vešliose Upynos pievose – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje. Pranas N. kėpsos nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų (ak, debesys priartėjo taip staiga!). Pamėlę kumščiai gniauš kruvinos žolės kuokštus, riešuose žiojės tamsios, musių nutūptos (apie tai jis dabar negalvoja) angos, aplinkui, isteriškai klykdami, sūkuriuos vieversiai, kurių lizduosna jis įvirto.
       Žmonės nulenks galvas, pro ašaras žvelgs į vešlias Upynos pievas – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystę, į kruvinas, dūzgiančių musių nutūptas žolės puokštes jo spazmiškai suspaustuose delnuose. Savižudis!!! Ak, taigi nulenkime galvas prieš Praną N., drįsusį atverti žydras ATSARGINIO IŠĖJIMO duris pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Neslėpkime – ne vienas apie tai svajojame, trokštame, geidžiame, naktį virpančiomis šnervėmis uodžiame aitrius nebūties kvapus; prasižioję, užsimerkę, įtempę ausis gaudome begarsį tuštumos čiulbesį! Ir visada sustojame išpilti šalto prakaito, padėrusiomis akimis, iki skausmo delnuosna susmigusiais nagais pajutę – STOVIME ANT SLENKSČIO! Tad nulenkime, broliai ir seserys, galvas prieš Praną N., mūsų pranašą, godų bei troškimų įkūnytoją!
       Pranas N. giliai atsiduso. Metęs paskutinį žvilgsnį į senkančius Upynos vandenis, rasotomis pievomis patraukė kapinių link. (Meldžiamieji, kodėl gi kai kurie iš jūsų ironiškai šypsosi?)
       Ant kalniuko girgždėdami šniokštė senutėliai medžiai. Pranas N. įkvėpė vėsaus nakties oro. Pažvelgė į dangų, mėnulį, debesis – tarsi rūgpienį, palietą ant juodo stalo. Pajuto palaimingą silpnumą – gamta niekada jo neapvylė.
       Pranas N. atvėrė žaliai dažytus, tyliai liūdnai girgžtelėjusius vartelius. Atsargiai tipeno baltu Upynos smėliu nubarstytais takeliais, aplinkui nelyginant atogrąžų augalai ošė šlamėjo kryžiai.
       Dideliausi angelai žydrom drapanom, pasvirę nuo skaisčiai baltos sparnų naštos, sopulingos dievo motinos nusišėrusiais kraujo spalvos apsiaustais, pablyškusiais, kirvarpų išvagotais veidais, orūs juodo, raudono, melsvo marmuro paminklai – viskas nakčia įgavo vienodą giliai pilką atspalvį. Pranas N. mėgo naktį, suliejančią, sulyginančią visa aplinkui. Net žaižaruojančios nasturtos, gailiai rožinės klumpelės, graudžiai išmargintos našlaitės apsitraukė pilka matine plėvele. Pilkumoje dusliai švytėjo baltos keramikinės plokštelės su mirusiųjų fotografijomis (jos upyniečių papročiu buvo įtaisytos kiekviename antkapyje).
       Pranas N., įžiebęs degtuką, pažvelgė į vieną iš jų. Tamsios ilgesingos akys tobulam veido ovale, graudžiai praverta burna, sunki kasa, vainiku gaubianti iškilią kaktą, – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukui užgesus, Pranas N., nejaukiai suglumęs, niurktelėjo tamson. Kostelėjęs priėjo prie kito paminklo: plikai nuskusta galva, pašaipiai primerktos akys, aristokratiška nosis dailiom šnervėm, ironiškas šypsnys siaurose lūpose – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukas vėl užgeso. Praną N. apsėdo karštligiškas nerimas. Virpančiom rankom žiebė degtuką po degtuko, ėjo palydimas mirusių akių žvilgsnių, prislopintų negyvų burnų šypsenų, apsvaigęs, pašiurpęs nuo rūstaus sparnų plastėjimo. Ak, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalyste, kaip gražiai mes plasnojame sparnais tave palikdami! Kaip gražiai mes plasnosime sparnais tave palikdami!
       Pranas N., uždegęs paskutinį degtuką, krūptelėjo. Priešaky buvo galybė paminklų – tiek migla aptrauktų žvilgsnių, tiek gailaus jausmingo kuždesio, tiek kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo!
       Pranas N. valandėlę sustingo, susimąstęs, kandžiodamas lūpas. Staiga išsitraukęs cigarečių pakelį, padegė jį. Skubėjo, nešinas šiuo keistu deglu, nuo antkapio prie antkapio, nuo veido prie veido, nuo vieno vėjo gūsio mostelėjus sparnais – prie kito. Galų gale ,,deglas“ šnypšdamas ėmė svilinti jam pirštus. Pranas N. kimiai klyktelėjęs sviedė jį žemėn ir paniro pulsuojančion tamson. Jis buvo baisiausiai suglumęs ir susirūpinęs. Milžiniškas nerimas smelkėsi širdin! Tie žmonės, tas sparnų plastėjimas... Suprantate? Na žinoma, gūžčiojate pečiais, kur jau jūs suprasit!
       Pranas N. susigūžė jausdamas, kaip užplūsta aitri siaubo banga. Kokią nepataisomą klaidą būtų padaręs! Išvydę jo blyškų abejingą veidą nusitrynusiais bruožais, bereikšmes akis, bejausmes lūpas po retais ūseliais antkapio fotografijoje, žmonės suglumę ir pasipiktinę nusigręš. Savižudis? Ak, savižudis! Argi galima žengti pro atsarginio išėjimo duris nepaliekant didingai liūdno savo atvaizdo, kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo? Kaip jis pirma apie tai nepagalvojo? Dabar, tikiuosi, supratote?
       Pranas N. tekinas puolė iš kapinių. Bet ne!.. Gal čia tik naktis?! Gal dienos šviesoje tie pašėlusiai puikūs veidai neteks savo žavesio?
       Pranas N. grįžo atgalios. Atsisėdęs ant šaltos margų akmenų tvorelės, ėmė laukti aušros. Atsirėmęs drėgno medžio kamieno, apglėbęs rankomis kelius, panarinęs galvą, užsnūdo nelyginant didelis negražus beuodegis paukštis. Jį pažadino aitri saulės šviesa ir varnų kranksėjimas. Pranas N. išsliūkino iš savo nejaukaus prieglobsčio apibiręs rasos lašais, padžiūvusiais lapais, kirmėlaitėmis ir negyvomis skruzdėlėmis. Vėl slinko kapinėmis, sužvarbusiais pirštais braukdamas per aprasojusias akis, šypsenas, plaukus, įklimpusius vėsioje amžinybės masėje.
       Jis kostelėjo ir pasišokinėdamas nubėgo link vartų, negrabiai mojuodamas ilgomis rankomis. Baltais apatiniais sijonais švytuojančios moterėlės, pamaldžiai sulinkusios ties liepsnojančiais nasturtų ir salvijų aukurais tyliam netekties dievui, murmėdamos nulydėjo jį piktais žvilgsniais.
       Pranas N. bėgo Upynos miestelio gatve vargiai atgaudamas kvapą, smaugiamas praregėjimo džiaugsmo ašarų. Ak, kokią klaidą, kokią baisią klaidą būtų padaręs! Juk džiaugiatės kartu su juo?! Įpuolęs į namus, jis čiupo savo piniginę, neatplėštą cigarečių pakelį, alyvinį obuolį; kažką kimiai riktelėjęs senutei motinai, išlėkė laukan. Nukūrė autostrados link. Nelyginant pamišėlis mojavo ranka iššokęs vidurin kelio, staugė iš įniršio, mašinoms prašvilpus pro šalį.
       Galop jį priėmė mažutėlis, liguistai burzgiantis automobilis. „Į Vilnių! Į Vilnių!“ –springdamas išspaudė Pranas N. Po kelių neapsakomai ilgų valandų jis atsidūrė sostinėje.
       Bėgo gatvėmis, stumdydamas ramius, tvarkingus piliečius. Trimis kąsniais prarijo alyvinį Upynos obuolį, kvepiantį senute motina. Pagaliau! Didžiulė vitrina, iš kurios spokso kvailai šypsanti gražuolė. Pagaliau toji stebuklinga vieta, konservuojanti mūsų veidus amžinybei! FOTOATELJĖ!
       Nedrąsiai įslinko vidun. Nuolankiai kentė, kai fotografas sukiojo jam galvą, taršė plaukus, pešė ūsus, tampė burną, kilnojo akių vokus, lankstė rankas, neįmanomu kampu sukdamas viršutinę kūno dalį.
       Iš šios atelje Pranas N. patraukė į kitą, į dar vieną, dar... Visur vitrinos jį pasitikdavo šypsančiom blondinėm, sveikais paniurusiais kūdikiais, žavingai rūsčiais vyriškiais, sutrikusiais jaunavedžiais, idiliškais įsimylėjėliais, neperskiriamai susiglaudusiomis draugėmis, puikiai nugyvenusiomis auksini amžių senukų porelėmis. Praną N. sodindavo į aptrintus žalio pliušo fotelius, ant raudonai dažytų kaladžių, nuplyšusių margų kilimų, juodu aksomu apdengtų dėžių, panašių į katafalkus. Su juo elgėsi ar rūsčiai, ar lipšniai, ar atsainiai, ar visai abejingai: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, ne-mirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Taip Praną N. užklupo vakaras, tačiau rytą jis pradėjo viską iš naujo. Tai virto jo kasdienybe, o naktimis sapnuodavosi viena, vis ta pati frazė: ,,Žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti...“, apšviesta prakaitą varančių prožektorių. Netrukus jo kambarys ėmė pildytis įkyrių stačiakampių paveikslėlių. Jie sulindo po rašomojo stalo stiklu, užplūdo stalčius, įsispraudė lentynoje tarp knygų, užgulė palanges, okupavo drabužių spintą, tvarkingos krūvelės, perrištos žydrais ir rožiniais kaspinais, rikiavosi pasieniais. Kartais, kai Praną N. apnikdavo liūdesys, pikti beformiai jų skuteliai lėkdavo pro langą, tūpdavo ant praeivių galvų, skrybėlių, skėčių, palšo senamiesčio grindinio.
       Taip bėgo metai. Pranas N. primiršo pagarbų, šiurpą keliantį vaizdą: kūną, kėpsantį nedailia milžiniškos žuvies poza ir stiklinėmis akimis spoksantį į dangų.
       Jį pažinojo visi miesto fotografai. Abejingai kišdavo galvas po juodomis skraistėmis: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Tai pasidarė tolygu kasdieniniam kavos puodeliui.
       O Pranas N. nebeužmigdavo naktimis, rūšiuodavo, žiūrinėdavo, tyrinėdavo savo nedailius atvaizdus juodos gelmės, persiško ornamento, butaforinio miško ar išblukusio dangaus fone. Tačiau, o varge, kurgi tas kvapą gniaužiantis, širdį veriantis sparnų plastėjimas? „Ak, kokia gėda, kokia gėda, – mąstė Pranas N., – kaipgi Jie, kaipgi Jūs žiūrėsite į mano, nevykusio savižudžio, atvaizdą juodo marmuro plokštėje?“ Kaip Jie, kaip Jūs slėpsite šypsenas kumščiuose dėdamiesi, kad kostite? „Vargšas vargšas savižudis!“
       Ir kartą Pranas N. sugalvojo! Mintis užplūdo su tokia jėga, kad savižudis net apvertė verdančios arbatos puodelį! Taigi! Jis nubaus Juos, jis nubaus Jus! Naudokitės sau sveiki žydrosiomis atsarginio išėjimo durimis pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Tapkite dėmesio centru ir susižavėjimo objektu! Na o jis gyvens ir nejausdamas giedančio sparnų šnaresio sau už nugaros! Taigi! Jūs galite kikenti, gūžčioti pečiais, raukyti nosį. Tegu kas kitas kėpso nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų vešliose Upynos pievose, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje! Tegu gniaužia pamėlusiais kumščiais kruvinos žolės kuokštus, tegu žiojėja riešuose tamsios, musių nutūptos (pagalvokite ir apie tai) angos, aplinkui isteriškai klykaudami sūkuriuoja vieversiai.
       Pranas N. karštligiškai plėšė savo atvaizdus nuo sienų, traukė rožiniais kaspinais perrištus ryšelius iš palovės, senų medinių lagaminų, apdulkėjusių kartoninių dėžučių nuo batų ir saldainių. Visus savo niūrios vienatvės atspindžius tempė vonion, ir, sukrovęs milžinišką aukurą, padegė! Kiūtojo ant vonios kraštelio stebėdamas, kaip raitydamosi, nejaukiai gausdamos nyksta amžinybėn įstrigusios jo gyvenimo akimirkos. Ir staiga!!! Staiga jis išvydo TATAI! Kažkas sujudėjo, sukeldamas gaivų vėjo šuorą, nuo kurio liepsna sutraškėjo dar plėšriau. Kažkas ugnyje plasnojo sparnais! Pranas N. ištiesė ranką plazdėjimo link. Ak, iš kurgi TATAI, kaip jis nepastebėjo tyrinėdamas savo atvaizdus nesibaigiančiom begalinėm naktim? Ak, iš kur tas svilinantis, beprotiškas rankos skausmas?! Pranas N., dešine ranka stvėręs už liepsnojančios kairiosios, neišlaikęs pusiausvyros kniūpsčias griuvo į šlamančią ugnį.
       Ak, koks pasiutiškas skausmas, kaip beprotiškai gražiai aš plasnoju, liepsnoju šiame giedančiame nevilties aukure! Pranas N. paskutinįsyk pravėrė akis. Daugybė Pranų N., apimtų liepsnos ir begalinės didybės, plasnojo degančiais sparnais, sukeldami stiprų svaigų vėją, nuo kurio ugnis vis plėtėsi
       plėtėsi
       plėtėsi
       plėtėsi


       1980

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.