PIRMAS SKRYDIS

Visi mes – paukščiai, taikinys
švininio reportažų šrifto,
afišų, draskančių akis,
pilvoto gastronomų riksmo.

Slenki beveidis tarp veidų,
ir du sparnus dar tenka vilkti.
Sulinkęs, piktas kaip „eik tu...“,
juokingas, kai bandai pakilti.

Miela iliuzija, – ir vėl
įlūžom ir sušlapom plunksnas,
bet sferų muzika girdėt
vešliųjų lūkesčių paunksmėj.

Mazgų nebejunti. Dermė.
Maždaug jau pusė amžinybės
suspėjo skradžiai nugarmėt,
o vis dar laukia pirmas skrydis.

 

Grybauskas, Almis. Spalvoti nuotaikų žibintai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

***
...prasideda, kai kraustomės
iš proto, iš kotedžo,
iš galimybių krautuvės,
kasdieniško saulėlydžio,

kai Galilėjus, atgailą
atlikęs, vėl užsidega,
kai laikas eina atbulas,
prasideda, prasideda...

Grybauskas, Almis. Spalvoti nuotaikų žibintai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

***
Subyra įspūdžiai lyg puošnios kinų vazos.
Negrįžtamai. Skeveldros gelia mus.
Sustingsta, mirga tarsi kino kadruos
veidai, vardai – vaiduokliai iš gelmių.

Tąsus mūs laikas – minkštas ir bekampis.
Sudils gal metai, mirksniai išsiplės.
Tai, kas mes esam, kuo iš lėto tampam –
taikiklyje vibruojančios minties.

O visuma – grublėta, sudėliota.
Koks šviesulys gaivins ją ir nušvies?
Ir niekad nesibaigia dialogas
tarp to, kas palikta ir ką savy nešies.

Grybauskas, Almis. Spalvoti nuotaikų žibintai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

AMŽINAS JUDĖJIMAS

I
Mėgstu aušrą
už atvirą žvilgsnį,
atitrauktas užuolaidas,
traukinio bildesį
žvilgančiais bėgiais.
Už teisę pradėti,
užmaršties teisę.
O kartais už keistą
dienos baimę.

II
Išbėk į tirštą baltą šaltį,
pajuski tamprų, godų kūną
verpetuose lengvučių snaigių.

Pajuski kraują susiliejant
su syvais, kur po žemėm teka.
Pajusk akis nuo vėjo drėkstant, –
tu atviras kaip sausio medžiai,
o tavo šypsena beprasmė
į paukščio skrydį panaši jau...

Ji be krantų, visų gyvybė!

Ir pulk į jauną pusnį kniūpsčias.

III
Trumpa snaigės laimė –
nukristi ant delno,
ne ant akmenų,
nublizgintų batais.
Kaip ryškiai menu
minutes – jos lyg metai,
tą jausmą sklendimo panašų...

Snaigė ant delno ištirpo.

Ir žodžiai susispietė patys.

Grybauskas, Almis. Spalvoti nuotaikų žibintai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.