Kaitra
kaitra ir vos juntamas atmatų dvokas
nuo šiukšlių konteinerių, ištrūkus
saga, įsispaudus asfalte, oras
nejudrus, klijingas, deginantis šnerves,
skalbiniai jame stingsta ir žmonės. Reikėtų
pajudinti ranką, įsitikinti, jog dar nevirtai
inkliuzu šitam peizaže: kaži kokios
gamyklos, kaminai kaitroje, darosi bloga
vien pagalvojus. Sėdžiu ant šaligatvio
krašto nesiryždamas užsirūkyti, pykina
nuo visko, nuo įkaitusio oro virpulio,
tolimo kūdikio verksmo, sėdžiu
nejudėdamas, ir tik vaikėzų būrys
važinėjasi sau riedučiais: skuduruoti
lyg kokie beduinai, iššaukiančiai
prisimerkę vis pažvelgia į mane,
brėždami begalinius ratus, pravažiuodami
vis arčiau ir arčiau, žybčiodami
akim, sklidini syvų, ginkluoti trumpais
keiksmažodžiais, kurių, dievaž, nusipelniau
sėdžiu, nedrįsdamas patikėti, apstulbęs,
iš lėto sendamas.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Vargonai
mažosios – svirbia
pačios didžiosios net negroja,
tik judina orą, bus kokių
keturių metrų
penkiabalsės mikstūros
ne didesnės už šiaudą
nevalia net paliesti –
nuo žmogiškos šilumos
tuoj išsiderina
yra ir medinių, keturkampių kaip inkilai
su kamščiais, aptrauktais oda, su rankenomis
iš kregždės kaulelio
kokia plona būtų muzika
galima būtų mirtį
prisvirbti
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
regis, taip nuoširdžiai darbavaisi
kojomis ir alkūnėmis, stengeisi,
viena vis juokėsi, o kita atvirai
pasakė – nemoki tu šokti
nemoki šokti, ir viskas. Kurį
laiką vis dar mėgindavai,
bet išeidavo lygiai tas pats,
pamišėlio strapaliojimai
tai numojai ranka į viską, ir net
gražiausiai iš jų atsakydavai
šaltai, lyg būtum kitos padermės:
aš nešoku
nuo to ilgainiui ir tapai arogantišku,
ilgaveidžiu, kai kurioms tai darydavo
įspūdį, kokios manieros, koks
išdidumas: aš nešoku
išmokai guostis, kad begalė Dievo
sutvėrimų nešoka, karkvabaliai,
rupūžės pamatinės, vėžliai, šimtakojai,
begemotas su leviatanu, netgi katinas, ir tas
o geriausi šokėjai yra tokie maži
balti šuniukai, galgi pudeliai,
bet ir jiems tas mokėjimas
lenda per gerklę: pastato ant
įkaitinto skardos lakšto,
ir šoka, o kur bedingsi, šitaip
gal ir tu išmoktum, tankiai
minti kojelėm apsvilusiom
liūdnas šuniukų gyvenimas,
o kad ir tavo ne ką linksmesnis,
bet atėjus laikui, ir nemokėdamas
šoksi savo mirčiai, šoksi kaip geras.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Kaip nugalėti berserką
iš pradžių jį reikia visaip
siutinti, keikti ir tyčiotis,
kol pasirodys putos
tada įduoti į rankas skydą,
pažiūrėt, ar jau kandžioja
kraštą iš pasiutimo
jeigu jau, tai paduoti ir kardą,
tik atsargiai, ir akimoju
pradangint visus priešus
tai berserkas vis kandžios tą skydą,
pradžioj iš pasiutimo, paskui
susimąstęs
tada jau galima jį pasodinti
saulėkaitoj, duoti duonos plutelę,
tegu sau maumoja
bet nemanykit, kad dabar žinot,
kaip nugalėti berserką
kaip tik tokio berserko nugalėti
niekas negali
joks berserkas
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Dievo dažnis yra 50 Hz
sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna
klausėsi radijo FM 91,4 MHz
o mašinėlėn pakliuvo vandens
tai kaip trenkė per ausis 220 V
net seilės sučirškė
paskui dievagojosi, kad girdėjo
aiškių aiškiausiai, nelyg Vatikano
diktorius būtų ištaręs:
„klausėtės Viešpaties balso“.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Kaip viskas buvo
Rašyk viską, kaip buvo.
(Policininkas)
einu sau vakar per miestą, šiaip sau,
kad ir pasivaikščiot, gi nieko blogo
ką jau čia slėpti, kartais mėgstu
patinginiauti, ar kaip
tiesiog eiti sau gatvėmis, šiaip sau,
jokių menų, jokių parduotuvių
gali su kuo nors pasisveikint, kad ir
visai nepažįstamu, dėl įdomumo
taigi taip ir einu sau vakar, ir į kažką
užsižiūrėjau, ir sustojau prie kampo
o jie ir sako man: nejudėk nejudėk,
mes tuoj tave pataisysim.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Aukštoje žolėje, užsižiūrėjus į dangų
kas gi čia dabar. Gal reikėjo,
kad tvokstų karščiu, smarve,
jog save suieškotum. Pamiršęs
viską, ko gi dar reikia, jaugi
mažom raidelėm, daugiau nieko
nežinau gero, mažom raidelėm
reikia rašyti, mažai maivantis,
žiūrėk, kaip išeina, juodais pirštais
snarglėjantis, viską pamiršus. Dabar tik
matau tuos pirštus, baugiai, kad jau pusė
geriausio pasakymo. Pirštai, tataigi dalis
tavo geriausios rankos.
Siutau! Mirsiu nuo savęs, nusikandęs
kokią galvą, kas pasakys, šūdmalys
organas, Jėzau, nuritink man
tą ripką, švilpiančią, niekam
nevažną, tik po girtumo skaudžią,
ot kaip dvėsčiau, jei kas pasižintų,
siutau! nesveikas, kad jus kur,
gatavai, pats nebepasižįstantis
sunkiai: mano raidės: taip būna: sunkiai:
sunkiasi ir nebepasiskųsi, nepapyksi
nenukritęs kur ant pievos, ant
išlyto be karvių karvamėšlio, kurgi jau
bet parėkt tai į dangų norėčiau, Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
kūrva, pasistiebdamas, savo šūdpievėj,
dantim tą žievę nuėsčiau, juodpirščiais
pakeliui, kūrva, kaip rėkčiau, kaip mirdamas
Nuogas prieš veidrodį
taip gerai buvo prigludus
kaip ant manęs pasiūta
ir še tau –
susigarankščiavo
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Viskas pasibaigia
tik pamišęs vandens čiuožikas
suka ir suka ratus
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Laiveliai
Nusibrėžiam kvadratą. Dešimt ir dešimt.
Solidi akvatorija vienadieniam laivynui.
Pamirštame prastą kontrolinio pažymį.
Languotoje jūroj užverda kautynės –
popierinis laivynas, žymėtas kryželiais, Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
keliauja dugnan. Sakyk, nes baugu man:
kas lieka po to, kai nelieka laivelių? –
lieka putos ir žvynai, ir kaulų nuogumas.
***
dabar jau visai nesvarbu, koks oras už lango,
veikiau atvirkščiai. Taip regintis tampa akylas.
Jautriausieji pirštai pavirsta kaulinėm falangom,
ir kosintis knygų rijikas vien dulkėm j dangų pakyla
dabar jau visai nesvarbu, tad belieka žaidimas,
korta po stalu prakišta ir piktdžiugiškas juokas.
Pralošus save, visad lieka kitų praradimai:
tas mirė, o čirvų dama su kryžių karaliumi tuokias
dabar jau visai nesvarbu, kad kortos žymėtos,
kad lošėjų vienodi švarkai ir ložės ženklai ant signetų.
Tai senas žaidimas: karalius, dama, valetas.
Šie metai tokie. Dar ne patys blogiausieji metai.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Toksai komiksas
iš mano gyvenimo
koksai keistas išeitų komiksas
visuose paveikslėliuose
ilgas važiavimas dulkėtu keliu,
neskubrūs akių judesiai,
smilga šalikelėj
visuose paveikslėliuose
vadelės tarp kelių,
virš galvos, baltame
balionėlyje, tekstas: hm hmm,
halala hmm, – ir mandagūs,
tačiau orūs linkčiojimai
kelyje sutiktiesiems
visuose paveikslėliuose
botagas už aulo, sunkūs
vokai ir akių kampeliai,
masyvūs arklių pasturgaliai
važiuoji ir važiuoji, važiuoji
sau ir važiuoji
iš vieno paveikslėlio Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
į kitą
***
ieškoti pažeminimų
kad galėtum supykti baisiai
nelyg mitologinis liūtas
būti gyvesniam už gyvą,
labiau mirusiu už
mirusiuosius
tapti atmata, niekšu, svarstančiu
įvairias galimybes, išmokti šaltai
ir tiksliai pasirinkti
smogti trumpai ir tiksliai, gelti
geriau už gyvatę, veik
neprisiliečiant, mirtinai
pūti iš lėto, piktdžiugaujant
ant mėšlo krūvos,
save, o ne ją niekinant
taip mylint, kad jau nebeapkęstum,
įtūžio ašarom
bliaukiant
sakyti: jau geriau mirti,
ir gyventi, ir vėl, ir vėl
iš naujo gyventi
gyventi, kraipytis ir maivytis,
girtis nebūtais dalykais, paskui
vaikiškai pažiūrėt į akis ir paklaust –
gal žinai kas man darosi
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Tai jis
tai jis iš tavo arbatos ištraukia citriną
tai jis pagraužia tavajam stalui kojas
tai jis junginėja šviesas, vaikšto ir
spragsi pirštais
jis mėčioja iki lubų tavo vaikus
skambina draugams ketvirtą valandą ryto
paskui trenkia į sieną butelį ir
myža į kriauklę
jis ateistas iš prigimties, jis dievo bausmė
jis tavo inkvizitorius ir saldusis kerštas
jis miega su tavo moterim ir miega
ramiai kaip kūdikis
jis ateina ir išeina kada panorėjęs
jis tyčia nesako tau kelinta valanda
jis juokiasi iš tavęs, juokiasi net
susiriesdamas
jis dažo tavo citriną į cukrų ir kramto
žiūri į akis ir sako: „kada nors tave nužudysiu“
žiūri, linguoja
tavo galvą ir šiepiasi.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Skaudžiai juokingas dabar
pradžioje taip jau būna
labiau dangus virš galvos
nei žemė po kojom
vėliau dažniausiai galva
o prieš lietų ir kojos
dar paskui vis aiškyn ir
aiškyn, ir jau vien amžini
dalykai telieka
pigūs rūbai
ir degios medžiagos
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.
Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr
Žiūrėti į laikrodį ir gyventi. Atrodyti
geriau, nei turėtum. Nes tai visa, kas
mums beliko. Atrodyti. Būti diskretiškam.
Pamatyti taip, lyg būtum nepastebėjęs.
Neliečiamos atsargos išeikvotos.
Metų laikų teliko vienas. Visiems metams.
Ironija nebepadeda. Tai jau išties
ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.
Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms.
Viskas daugmaž ramu. Negali net supykti.
Niekas nebesako: šalčiau, bičiuli.
Jokių stabdymų. Jokio pagreičio įsibėgėjant.
Kam reikia permainų, perka kitos spalvos skrybėles.
Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda.
Kas rytą nuo devintos treniruotės.
Mokomės negyventi. Mokytojas turi
juodąjį diržą. Absoliutus lavonas.
Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti.
Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės.
Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji.
Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis.
Mus ignoruoja. Mus fotografuoja kiaurai.
Veidrodžiai atsisako priimt mūsų veidus.
Vartom tuščius albumus, nes kas mums beliko.
Žiūrime priešais save, lyg būtume nepastebėję.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.