Briaunota stiklinė
mėlynas liūdesio angelas
oranžinis nerimo angelas
žalsvas tikėjimo angelas
juodas pavydo
o aš vargšas bespalvis
ir net ne angelas
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Santaliučija atranda vamzdį
dėmesio dėmesio kalbu į vamzdį
ką jau čia ką jau čia ką jaučia
kvailys riaumodamas į vamzdį
arba su statine ant galvos
o nieko jis nejaučia jis
kalba į vamzdį arba su sta-
tine ant galvos jisai kalba
balaižinoką ir visuotinė
istorija pameta visuotinumą
pro vamzdį galima į ką nors pasižiūrėti
iš vamzdžio galima ką nors lašinti
vamzdį galima duoti pauostyti
vamzdis vamzdis vamzdis vamzdis
vamzdis vamzdis vamzdis vamzdis
šitas žodis neturi daikto vamzdis
aš jau žinau kas yra visų geriausia
visų geriausia yra vamzdis
kas yra tiesa
kvailys kalbantis į vamzdį
kur yra tiesa
vamzdyje, ponia, vamzdyje
kas yra vamzdis
vamzdis yra skylė į kurią kalbama ir dar
su statine ant galvos
kas yra kvailys
kuris kalba į vamzdį ir klausosi.
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Yra prasmė
prasmė yra
melancholiškas žvėriukas
netilpęs į Nojaus arką
prasnaudęs didįjį tvaną
Ir Niutoną su Galilėjumi
prasmė yra
mieganti bangžuvė
sapnuojanti
kad ji yra mieganti bangžuvė
prasmė yra
egzotiškas vaisius
kabo ir baisisi
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Taip tyčia
dabar taip tyčia būkime lapės
žaiskime voliokimės pievoje
sukimės ratu gaudydami
savo uodegas ar šešėlį
balto pūkuoto debesio
taip tyčia įsimylėkime susipykime
ir vėl susitaikykim
pasitrink man į petį
auksinė papurusi vėliava už žaliojo kauburio
ją išvydę saulės kariai sužvangina skydais
taip tyčia nieko nebuvo
neprisimenu rudens
pūstaakių balandžių
pakreipusių galvas
mėnulio pjautuvo
taip tyčia nieko nebus jau daugiau
tik baltų debesų šešėliai glostantys žolę
auksinė papurusi vėliava saulės karių
legionai už žaliojo kauburio
aš pasislepiu nuo tavęs ir taip tyčia manęs nėra
tu mane surandi ir taip tyčia abudu gyvenam
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Arbatos gėrimas
ak ir paimsiva mudu
du puodelius
gėlėtus
suskilęs man
nesuskilęs tau
nesuskilęs tau
suskilęs man
įsikibsiva į ąseles
ir nualpsiva
slysdami žemyn
žemyn, žemyn
du gėlėti puodeliai:
suskilęs man
nesuskilęs tau
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Ars poetica
daužyti akmeniu kitą akmenį uosti jo kvapą
pavogti mėnulį klausytis kaip stūgauja šunys
išmesti pro langą raktus paskui duris
paskui sienas ir stogą negaila
gražiai meluoti yra geriau nei negražiai tylėti
žiūrėti į krentančią plunksną kutenti šnerves
kumelaitei (keliausim abudu mėnulio vaduoti)
puotauti su riteriais šveisti pro langą raktus
paskui kardą ir skydą negaila
nes gražiai meluoti yra geriau nei negražiai tylėti
eiti lažybų su velniu senoviniam vyno rūsy
išmokyti jį sugiedoti šventąja kalba gaudeamus
išmesti pro langą pižoną įžeidusį tavo draugus
kleisti pinigus (reverse Kleisto portretas) negaila
nes gražiai meluoti yra teisingiau nei negražiai tylėti
sakyti sudie mylimieji
ir jausti kaip rankos tuštėja
ir jausti kaip akys tuštėja
tarsi vėjyje gaudžia vėjyje
gaudžiantis indas
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
***
mano langas tiesiai po mėnuliu
tiesiai po mano langu žibintas
tiesiai po žibintu lyja lietus
štai ir viskas
į vakaro varvantį vašką
lėtėjantys pirštai nuklimpsta
galimas daiktas dar tebelyja
štai ir nieko
galimas daiktas į tamsą nuskris
didžiulis naktinis paukštis
arba šmėstels šikšnosparnis
štai ir viskas
galimas daiktas didžiakojė naktis
praeis pro šalį
sėdėsiu linguosiu galva
štai ir nieko
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Bet jis nevaikšto, jis eina
Šviesos ir tamsos žaidime jis
ir jo šešėlis užima deramą vietą
b2 ir b3. Baltieji visąlaik pradeda,
po vasaros būna ruduo, po atodūsio
kraujas. Baltieji mūsų kūneliai
visąlaik pradeda. Galima ramiai
gerti antrą puodelį kavos ar
susikimšti į burną puslapį
su šituo eilėraščiu. Vaikiškas
matas dviem žirgliojimais per
balas, arba pikčiau: liuoktliuokt,
liuoktliuokt. Pasivaikščioti vis dar
tebėra sveika, ypač prieš miegą,
tik jis nevaikšto – jis eina.
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
***
Žemyn, žemyn, mano angele.
T.W.
atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei –
vienintelis būdas neskirti rudens nuo pavasario,
tarti žodžius: palengva, skanaujant raides
tarsi vyną: nuo pjūties lig pjūties mano laikas
nuostaba vaiko delne, akmenėlis, sustabdantis vėją,
jei po liežuviu jį laikysi, visa tai paprasta,
kaip po lietaus pavirsti žuvim ar dideliu vėžliu
senam fontane. Minkštas, grebluojantis balsas
diktuoja vardus, kurių gali prireikti pabudus,
suvirpčioja vokas. Žemyn, mano angele.
Vėjas nutyla ir slepiasi lapų krūvoj,
knyga, parišta po kaklu, yra raktas.
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Paskutinis Santaliučijos laiškas
labas, dabar turiu laisvo laiko lig valiai
tai sugalvojau galų gale ir apie save parašyti
gyvenu kaip karalius, visi čia tik žiūri
kad aš nesijaudinčiau, bet kad jau kaip ir nebėr
nei dėl ko, nei kokiu būdu susijaudint
nežinau pradžios, nežinau pabaigos, chronologija
supainiota, vakar ir pernai atskiriu tik pagal raštą
jei neklystu, kažkas galėjo mane mylėti, iš tiesų,
buvo tokia moteris, dabar jau gerai prisimenu
o dar kažkada apsiversdavau kūlio ir nieko
čia manimi labai rūpinasi, esu patenkintas
man nieko nereikia, ačiū, aprengtas ir pavalgęs
pro mano langą matyti medis ir dvi mašinos
kažkur nukišau akinius ir nebegaliu surasti
negi lusy raži noji mas ta čiaugi lusy rane žino jimas
čia nekreipk dėmesio čia toks mano kaimynas
trenktas, parašė, matai, kas išeina, baigsiu jau
belieka pasakyti tai, kas liko nepasakyta
sakau: upinių geldučių geldutės
Grajauskas, Gintaras. Atsiskyrėlio atostogos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.