Vaiva Grainytė. Eilėraščiai (2009)

       Aš esu vaišės

      

       Biblioteka viešoji.

       Netoli –

       už tvoros – mediniai namai.

       Sodai

       būdos su kalėmis.

       Per tvorą viena peršoka

       ir įsikibusi į ranką nusineša

       šiek tiek mano mėsos.

       SOS!

       Lyg tai būtų laiškas

       lyg tai neatidėliotina būtų.

       Kalės vaikų tonusas pakyla

       girdžiu – inkščia –

       kraujo man it kavos atsigėrė.

       Mėsos mano –

       it biskvito užkrimto.

 

 

       Pasirinkimas

      

       Tarkim yra septynios tulpės.

       Kaip iš jų išrinkti baroną?

       Naudotum skaičiuotės metodą

       ar rinktum pagal pumpuro stotą?

       Temperatūrą tikrintum žiedo

       ar pagal mikrobų tankį

       kilmę apskaičiuotum?

 

       Aš, pvz., tituluočiau dėl jėgos augalo:

       ar išlaikytų stiebas gorilą.

 

 

 

       Kambariai

      

       Pridengiu ausis laišku –
       šaukimas į teismą balandžio mėnesiui.
       Voko popierius storas, gal net netolimas kartono giminaitis.

 

       Pridengiu tarsi skydu savo ausis į kurias kėsinasi:
       šaldytuve netyliai sūris su ridikais mylisi,
       kaukia paskutines savo dienas gyvenanti grietinė. 

       Šiukšliadėžėj kasdieninė duona puikuojasi žalsvu grybienos kailiu,
       batų tepalas tarsi pikta bitė siurbia grindų nektarą.

 

       Praeinu,
       paspiriu meno istorijos ir teorijos knygas,
       lygintuvą,
       sidabrinį šaukštelį įžeidžiu numesdama nuo stalo. 

       Mano nematomi tarnai ima tuoj pat darbuotis vos nusisuku,
       įraudę apkalba ir piktinasi kiekvienu mano judesiu.

       Prieinu langą -
       su juo geriausiai sutariu ištisus metus.
       Stiklas visada man nusilenkia ir nuolankiai pasišalina:
       Gaivus oras tarsi retas gyvūnas įžengia –  –  –.

 

      

       * * *

 

       Vėjas toks stiprus:

       jūroje medūzas sutelkė į vieną krūmą

       skalbinių virvės stuburą perlaužė

       nuo lubų nuplėšė uodus

       mano galvą ant tavo pagalvės atnešė.

 

 

 

       * * *

 

       Kelios kirmėlės ritinėjasi po mano balkoną kaip mėnulis po dangų –

       ruduo, drėgmė, durpių lakštai.

       Glazūra aptrauktas drakonas sekcijoje.

       Po lova violetinė meška – paskui sužinojau.

 

       Nepabaigti brėžiniai

       susikirtusios tiesės fechtuojasi ir daužosi viena į kitą popieriuose.

       Popierius buvo mediena ir per jį šliaužiojo vėjo švelnūs aliejai.

       Pamečiau pinigą

       pamečiau binoklį

       pamečiau valstybę

       pamečiau save.

 

       Atsiguliau,

       Prišliaužiau.

       Pirmą kartą matau kaip atrodo lova iš apačios,

       kokia jos dulkėta nugara ir kas apgraužęs taip negrabiai jos skeletą.

       Violetinė meška – kaip teta mano kadaise pasitiesusi raugintų agurkų ir keletą daktariškų dešrų pliaže – Guli.

 

       Jos pilvas kaip oro uostas didžiulis yra įsirėmęs į lovą.

       Ji gyveno nuo pat pradžios ir atsirado su pirmuoju mano zodiako smūgiu.

       Nenoriu žinoti jos veislės,

       žiedavimo numerio.

       Staigiai atsitraukiu

       staigiai į balkoną:

       čia kelios kirmėlės ritinėjasi.

       Vėjo aliejus- galantiškas ponas – mane aplieja.

       Mandagiai apsiverkiu niekam netrukdydamas.

 

 

 

       * * *

 

       Vidurnaktį prabundu nuo čia nakvojusių moterų buteliukų čiauškėjimo.

       Plaukų žvilgesį prižiūrintieji smaugia kvepalų

       O kvepalų buteliukai smaugia plaukus prižiūrinčiuosius.

       Mano vienintelis, juos peraugęs šampūnas, stovi vidury tarsi obeliskas ir į jokias kalbas nesileidžia.

       Aplik lovą mėtosi mikrofonai

       Kažkokie užrašai ir eskizai

       Labai senos nuotraukos

       Fazano iškamša šildosi prie radiatoriaus, kartą į savaitę paberianti spirų.

       Televizorius pasimetęs laksto tai prie narsių diktorių, tai tolimosios Azijos link, pakeliui atsipūsdamas tarp įklotų ir kavos kerų.

       Prie veidrodžio pamerkta medinė tulpė išskiria sviestą

       Ant kurio gera rytais kepti blynus.

 

 

 

       Rudenėlis 2009

      

       Rudens pilvas praplyšęs stumia dovanas:

       Ne paltų nuolaidas (kaip vylėmės), o cukinijas.

 

       Rudens krūtys pritvinkusios braunas į burnas:

       Žindžiam ne pieną, o lietų.

 

       Rudens pirštas grūmoja tvarkyti aplinką:

       Šluojam ne lapus, o nušautus teisėjus.

 

       Okupantai – sloga ir polipas – dalinasi nosies pertvaras:

       Kairysis jai, dešinysis jam ( Nosies atvejis – „Vilnius mūsų, o mes rusų“?)

 

       Tik pelėda šį sezoną liuks: kedenasi savo gražius pūkus.

 

 

 

       Rytas

      

       Priešais – fabrikai.

       Sėdime.

       Pravažiuoja limuzinai, besirąžantys greitieji taksi.

       Stebime:

       saulė yra degantis rulonas,

       lėtai išsivyniojantis virš kaminų.

 

 

 

       Ne gaisro pamaina

 

       Mažučiukės vištos, šiaip jau mintančios koralais,

       Išbėgo į prospektą ir ėmė lesti viską:

       Medžius

       Vitrinas

       Šaligatvius

       Akligatvius

       Spaudos kioskus

       Kazino

       Bistro

       Kavines

       Barus

       Namus

       Restoranus

       Valgyklas

       Kirpyklas

       Valyklas

       Kavos klubus

       Arbatos namus

       Tabako klubelius

       Pypkių namučius

       Bibliotekas

       Fonotekas

       Videotekas

       Kino teatrus

       Teatrus .

       Na, ko jūs pasiutot, raibosios, klausiu.

       Nepasiutom, nepasiutom, šiandien mes vietoj gaisro.

 

 

 

       Žinau

      

       Elektros rozetėje – dvi olos-seserys.

       Anksčiau tai buvo vienas miestas, pasakojama.

       (tačiau nežinau, kiek tuo tikėti: legendos ir padavimai dažnai yra pramanas).

 

       Svarbiausia, jog žinau, kaip yra iš tikrųjų:

       tos olos tarpusavy susipykusios,

       todėl niekada nesilaiko už rankų

       ir yra perskirtos sąžiningai tarnaujančio varžto.

 

 

 

       Visur visada kartu

      

       Mes pasivertėme į nagus

       ir lupom žvaigždes lyg bananus.

       Paskui

       netoli apkasyno

       mes – aštrūs ir nematomi–

       prisėlinom prie vandenyno.

       Sulindome į gelmę

       ir žnaibėme žibantį tuną.

 

       2009 m.