10. Juodas miegas
| Dailidės dukra: | Juodas miegas šmėklos drabužiais liečias ir gelia kaip ledas, dingo baltos giedančios žuvys, kyla šešėliai ir vedas mėnulį į debesį šaltą lyg kraują norėtų užšaldyt Juodas lašas vienas po kito kapsi ir kapsi kaip kraujas parko kėkštas klykia iš ryto ir skausmas, netilpęs į saujas, staiga išsilieja į lietų lyg verkianti siela varvėtų |
|||
| Priedainis: | Kokios žuvėdros išgaudė, sakyki, spindinčias tavo žuvis ir giesmes, širdį nerimo plaštakos lyti, kas išdžiovino tavąsias versmes?... |
|||
|
|
||||
11. Vaduotojos
| Šamai: | Hum ahumHumdzyla humdzylėla Humdzyla humdzylėla |
|||
| Moteris medyje: | Žinau, šią naktį lyg rūsyj jauteisi – šalta tamsa užgulus buvo miegą, tačiau balsai, kad žuvo jis, neteisūs – man naktys savo pėdsakus palieka Lyg per stebuklą šiąnakt atsivėrė dar nematytas keltininko sapnas – kaip žvėrys šuliny riaumojo vėlės, paskui pragydo tarsi žuvys lepnios |
|||
| Priedainis: | Tad gyvas Žuvų piemuo – liūdėti neverta, ir greitai tavo liemuo pajus jo ranką |
|||
| Šamai: | Humdzyla humdzylėla Humdzyla humdzylėla Ak, kaip smagiai jisai sapne darbuojas, kol prisisiurbęs keltininkas knarkia, – jis glosto ten meilias it katės kuojas, ir daro su šamais vien savo tvarką Išdžiūvęs šulinys toks vienas žioji, |
|||
| Šamai: | Humdzyla... |
|||
| Moteris medyje: | kurį ir turime tykom surasti – |
|||
| Šamai: | Humdzyla... |
|||
| Moteris medyje: | pagriebki virvę ir jėgų, gražioji, |
|||
| Šamai: | Humdzyla... |
|||
| Moteris medyje: | kol drybso mieguose visi lyg rąstai |
|||
| Šamai: | Humdzyla... |
|||
| Priedainis: |
||||
| Šamai: | Tuoj moterys vyrą bandys slapta išvaduoti, nespės net surikti gaidys ir mūsų išduoti |
|||
12. Keltininko sapne
| Žuvų piemuo: | Keistai maloni man šita staigmena |
|||
| Šamai: | Keistoka ir mums Keistoka ir mums! |
|||
| Žuvų piemuo: | Į šulinio burną įgrūdo mane |
|||
| Šamai: | Negrūdo tik mūs Negrūdo tik mūs! |
|||
| Žuvų piemuo: | Tačiau netyčiom atsidūriau sapne |
|||
| Šamai: | Įlindom ir mes Įlindom ir mes! |
|||
| Žuvų piemuo: | Kurio tiek ieškojau ten upės dugne |
|||
| Šamai: | Ieškojom ir mes Ieškojom ir mes! |
|||
| Žuvų piemuo: | Kaip vielą čia karpo miegaliams rankas |
|||
| Šamai: | liepsnojančiom žnyplėm galingi vėžiai |
|||
| Žuvų piemuo: | o plaštakos ima skraidyt po lankas |
|||
| Šamai: | ir tartum šikšnosparniai plazda gražiai |
|||
| Žuvų piemuo: | Po miltus voliojas raudonas lokys |
|||
| Šamai: | lyg būtų sau sniegą suradęs kaitroj |
|||
| Žuvų piemuo: | prilakusi kraujo lekuoja lūšis |
|||
| Šamai: | ir rodos, kad pulti mus ruošiasi tuoj |
|||
| Žuvų piemuo: | Ten matot, dykynės pačiam vidury didžiausiam šarve pasislėpęs vėžlys tiksliau, aklinai užsitrenkęs duris tamsoj tenai tūno baisus geidulys |
|||
| Šamai: | Šį slepiamą geidulį vėžlio snapu mes galim meilinga banga išviliot – juk esam tikrieji galiūnai sapnų, tą vėžlį mes galim priversti net lot |
|||
| Žuvų piemuo: | Lojimo nereikia, jo nieks nesupras, – įbrukit į vėplę jam žodžių strėlių, kuriom sumedžiotumėm melo audras, – pakanka joms siausti už sapno ribų! |
|||
| Priedainis:Žuvų piemuo: | Ak, keltininke mielas, vėžlys dabar be šarvo |
|||
| Šamai: | Vėžlys dabar be šarvo |
|||
| Žuvų piemuo: | Tuoj atplukdysiu sieliais tau pamišimo sparvą |
|||
| Šamai: | Tau pamišimo sparvą |
|||
| Žuvų piemuo: | Ak, keltininke tvirtas, dabar jau tu pražuvęs |
|||
| Šamai: | Dabar jau tu pražuvęs |
|||
| Žuvų piemuo: | Nes tau tarytum virvėm tampysim už liežuvio |
|||
| Šamai: | Tampysim už liežuvio |
|||
| Šamai: | Ak, keltininke mielas, vėžlys dabar be šarvo, tuoj atplukdysim sieliais tau pamišimo sparvą Ak, keltininke tvirtas, dabar jau tu pražuvęs, nes tau tarytum virvėm tampysim už liežuvio Ak, keltininke juodas, nuo pilnaties išbalęs, sutrūko storas luobas, subliuško tavo galios Ak, keltininke tvirtas... |
|||
13. Kirpimas
| Moterų choras: | Žuvys pelėdų akim iš sapno išrūkę, nešės miglas su savim ir snaudžiantį rūką. Rūkas prigludo švelnus prie žydinčios pievos, miglos apvijo namus ir medžių kamienus |
|||
| Vyrai: | Pradingo pradingo siaubūnas pradingo gauruotas nuo žemės ligi dangaus |
|||
| Moterys: | Pradingo pradingo baisūnas pradingo dabar tai jau niekas jo nepagaus |
|||
| Vyrai: | Galbūt jis po žemėm kaip kirminas nardo paslėpęs nuo mūsų savo nasrus |
|||
| Moterys: | O gal jis į dangų pakilo išskleidęs šikšnosparnio juodus šaltus sparnus |
|||
| Priedainis: Dailidė: |
Ko plėšote gerkles nuo klaiko pajuodę, prikūrėt sau šmėklų ir vaikotės jas ir kur gi jūs matot pamėklę sparnuotą ar kirminą nardantį sau po žemes? |
|||
| Dailidė, o paskui choras: | Gerai. Jeigu manot, kad jis toks bjaurus – Kirpkim nukirpkim visus tuos gaurus! |
|||
| Moterys: | Darbuokimės švelniai, kad jis nepasiustų, tad kirpdamos glostykim meiliai gaurus Darbuokimės švelniai, kad tik neprabustų, įkirpus į odą jam, vilkas žiaurus Darbuokimės švelniai... |
|||
| Minia: | O čia kas! Juk tai ne pabaisa – Jisai kaip ir mes! Žmogus kaip ir mes! |
|||
| Žuvų piemuo: | Tuoj tikrą siaubūną, jums plukdžiusį mirtį, paklaikusios akys atves |
|||
| Minia: | Kas tas siaubūnas, kurį mums atves? |
|||
14. Keltininko išpažintis
| Keltininkas: | Atstokit, pašėlusios širšės ir sparvos, mėšlungi, tampyti liežuvį nustok! Lyg kruvinos seilės putoja ir varva siaubūniški žodžiai iš mano burnos! Gražuolių gyvybes karpiau tartum žirklėm ir savo galybę penėjau krauju, o valtis joms buvo lyg karstas su irklais, siūbuojantis tykiai tarp upės krantų |
|||
| Choras: | Kraugery, gudrus klastūne, o kad tu prigertum liūne – kol mums kirviai nepakluso, dink pradink, tolyn nuo mūsų! |
|||
| Keltininkas: | Kamuokit, pasiutusios širšės ir sparvos, lyg vėlės riaumojančios man iš paskos! Širdis kaip kumelė patrakusi spardos – man lieka tik dulkės ir šaltis tamsos! Man lieka tik kelias ir kaukiančios audros, užmirškit niekšybes, kartu ir mane, pamirškite pasalas, kapą ir raudą – lytėkite pilnatį sapno dugne |
|||
| Choras: | Tos aistros – juodos dervos, aitrios kaip žarijos, nuodijo tavo kraują lyg gyvatę tu prarijęs |
|||
|
|
||||
15. Svaigulys
| Dailidės dukra: | Tiek daug drugių ir šilumos, kad net šešėliai žydi, ir klūpo paukščiai ant kalvos ir šnaresiu mus lydi. |
|||
| Žuvų piemuo: | Šviesos delnais tave liečiu nelyg lelijos žiedą, ir savo vandeniu plačiu, kur baltos žuvys gieda. |
|||
| Priedainis Kartu: |
Kai pilnatis sūpuojas melduose, klausykimės, kaip žuvys meldžiasi |
|||
| Dailidės dukra: | Sraige tą sykį prie manęs prisiglaudei taip švelniai |
|||
| Žuvų piemuo: | Tikėjau, kad jinai atneš jaukumą tavo šventei |
|||
| Dailidės dukra: | Ir visas mūsų skaudulys |
|||
| Žuvų piemuo: | į grumstą suvarvėjo |
|||
| Dailidės dukra: | Jau tykiai bunda svaigulys |
|||
| Žuvų piemuo: | ir gyslom nardo vėjas |
|||
| Priedainis Kartu: |
Kai pilnatis pakloja patalus, pamirškim įniršį ir pasalas |
|||
| Dailidės dukra: | Naujuoju keltininku tu, nuo šiol, mielasis, būsi, |
|||
| Žuvų piemuo: | Tave sūpuosiu tarp krantų, pakvietęs švelnų gūsį |
|||
| Dailidės dukra: | Ant mano lūpų tiek ugnies |
|||
| Žuvų piemuo: | ji plūsta man į kraują |
|||
| Dailidės dukra: | dabar jau galime paliest |
|||
| Žuvų piemuo: | drauge šį sapną naują |
|||
| Priedainis Kartu ir choras: |
Kai pilnatis išlieja vandenis, išplaukime į pievas valtimis |
|||
2004 m.