Nr. 1

Baisu įsivaizduoti, kaip atrodė pasaulis iki tos akimirkos, kai Anglijoje vieną gražią, dieną seras Prosas išrado lygintuvą.

 
Nr. 2

Koks kvailas sutvėrimas musė! Zyzia ir zyzia, duodasi ir duodasi į stiklą, nors ir mato, kad nieko iš to neišeina.

 
Nr. 3

Šiandien respublikoje tik penki laipsniai šilimos, o šalčio nė tiek nėra. Štai ir gyvenk kad nori!

 
Nr. 4

Deja deja. Bėganti per gatvę nepanaši nei į stirną, nei į kregždę. Greičiau į vištą ar žąsį. Geriau jau laikytis tų eismo taisyklių, mergaitės.

 
Nr. 5

Šaltinio čiurlenimas ramina, lašų iš čiaupo kapsėjimas erzina. O atrodytų – tas pats vanduo!..

 
Nr. 6

Šaligatviu žmogus vedasi puikų, didelį, rudai baltą škotišką aviganį. Vidury gatvės stovi mažiukas, nušiuręs, nublukęs kieminukas, didumo sulig mėsai malti mašinėle. Pravažiuojančių mašinų vairuotojai spaudo klaksonus ir stabdžius, mosikuoja rankomis pro langus, juokiasi, keikiasi ir manevruoja, o kieminukas, tas mažas grynakraujis metisas, stovi vidury gatvės, iškėlęs uodegą kaip vėliavą, ir lyg pakerėtas žiūri į praeinančią didžiulę, kilmingą koli veislės damą. Amor omnia vincit! Teisus buvo Vergilijus – meilė viską nugali...

 
Nr. 7

Negalima valgyti kiaušinių sidabriniais šaukšteliais, nes paskui jie skleidžia nemalonų kvapą. Tie šaukšteliai.

 
Nr. 8

Dažnai virškinimo procesas trukdo mąstymo procesui. Nors gali būti ir atvirkščiai – kai nieko nevirškini, nieko negali mąstyti.

 
Nr. 9

Dar pastebėjau, kad yra tortų, panašių į skrybėles, ir skrybėlių kaip tortai. Žodžiu, nieko naujo.

 
Nr. 10

Mes, žmonės, gilūs kaip bedugnės. Todėl, kad mūsų dugnai kiauri.

 
Nr. 11

Jei kregždės skraido aukštai, vadinasi, bus geras oras. Iš kitos pusės – jei bus geras oras, kregždės skraido aukštai. Viskas gamtoje susiję. Stebėtina tvarka!

 
Nr. 12

Ant karties, vidury marių, tupi gervė. Gal dvi valandas – nė krust. Paskui pakyla ir kažkur nuskrenda. Akylam stebėtojui tai daug ką sako.

 
Nr. 13

Virš marių, oriai plasnodama, lėtai skrenda gervė. Kur? Kas žino... Gal ir ji pati nežino. Ir šito niekas nežino. Danguje nė debesėlio.

 
Nr. 14

Per pusryčius gervė skrido iš Šiaurės į Pietus, dabar iš Pietų į Šiaurę. Tuo tarpu stiklinės taros supirktuvė vėl neturi dėžių. Taip ir gyvenam.

 
Nr. 15

Iš žemės žmogus išsikasa kirminą, užmauna jį ant kabliuko ir, pririšęs prie valo, meta vandenin. Žuvis griebia tą kirminą, ir žmogus ją pagauna. Nuvalęs žvynus, išskrodęs ir pasūdęs, išsikepa tą žuvį ir skaniai sudoroja. O žmogų savo ruožtu pargriauna laikas ir gentainiai užkasa jį žemėsna. Štai taip.

 
Nr. 16

Atidžiau įsižiūrėjęs į supantį mus gyvenimą – šeimyninius, tarnybinius ir visuomeninius santykius, į civilinę ir karinę subordinaciją, į pedagogiką ir mokslinį tiriamąjį darbą, į literatūrą ir meną, į kultūrą apskritai, – pastebėjau, jog pozos svarbios ne tik vabalų kare, viduramžių fechtavime ir meilėj, kaip man anksčiau atrodė.

 
Nr. 17

Skuodo kalnas Šančiuose iškilęs viršum jūros lygio apie 200 metrų. Savo laiku, vaikystėje, tik per vienerius metus įkopdavau į tą kalną bent 200 kartų. Tai nei daugiau, nei mažiau kaip 4,4 Everesto. Tik per vienerius metus! O iš pažiūros aš niekuo nuo kitų nesiskiriu, netgi atvirkščiai. Taigi, įdėmiai stebėdamas gamtą, pamatai, kad aplinkui daug kas sąlygina, daug kas paslėpta, daug kas išpūsta, daug ko apskritai nėra.

 
Nr. 18

Pažįstu tokią pudelių porelę. Tas šuo toks kvailas kaip asilas. O kalytė ta kitokia – ta klastinga kaip gyvatė. Visai kaip žmonės, na.

 
Nr. 19

Greičiausia pavasarį pirmą kartą buvo pasakyta: „kaip du balandėliai“... Iš tikrųjų, visas pasipūtęs, sukdamas ratus tai į vieną, tai į kitą pusę, aistringai ūbauja balandis. Ta balandė grakšti ir tuo pačiu metu kukli vaikštinėja, lesinėja aiškiai neabejinga. Paskui, neištvėrusi jausmų pertekliaus, pasileidžia skristi, o tas balandis, iš meilės apakęs, net nepastebi. Vis dar pasipūtęs, suglumęs dairosi – kur dingo jo išrinktoji? Net gaila vargšelio, atrodo kaip galvos netekęs. Ir staiga taip netikėtai, taip nelauktai, dar tų plunksnų nenuraminęs, tuo pačiu pritūpimu ima rėžti sparną apie kitą! O tas jo ūbavimas net širdį veria. Ne veltui sakoma – šitas tai žinomas paukštis!

 
Nr. 20

Jeigu, pavyzdžiui, kiekvieną rytą suvalgai 2 cm „daktariškos“ dešros, tai per metus išeina 7,30 m. Manykim, kad išgyvensi 100 metų. Vadinasi, per visą gyvenimą suvalgysi 730 m „daktariškos“, neskaičiuojant visų pasitaikiusių vasario dvidešimt devintųjų. Jų bus kokios 25, tai pridėk dar pusę metro. Jeigu vieną tokios dešros galą padėsi prie Centrinio pašto, tai, į bet kurią pusę pakreipus, kitas galas net neišeis už miesto ribos! Pagalvok apie tai.

 
Nr. 21

Kitą kartą, užvertęs galvą, pamatai, kad plunksniniai debesys išsidraikę dangaus mėlynėje, dešimties kilometrų aukštyje. Jei vidutinis mūsų įmonės darbuotojo ūgis 175 cm, tai, kad pasiektume debesis, turėtume viens ant kito sustoti 5714 žmonių! Ir tik tada viršutinis, pakėlęs rankas ir pasistiebęs, galėtų paliesti debesį! Įdomu, kam administracija ir visuomeninės organizacijos patikėtų tą teisę? Kai pagalvoji apie save, net galva svaigsta.

 
Nr. 22

Jūros gaudime, miško ošime, upelio čiurlenime, žuvėdros, skrydyje, bitės dūzgime, lietaus šnarėjime – didžiausiuose ir menkiausiuose gamtos reiškiniuose girdisi muzika. Tai lyg milžiniškas orkestras su smuikais, dūdom, būgnais, fleitom, skambalėliais ir trikampiais. Kai klausaisi simfoninio orkestro, vaidenasi, kad esi miške, kad virva upelis, kad čiulba paukštelis, griaudėja perkūnas ir šniokščia jūra. Jau nesusigaudau, kur besąs, ir kuo visa tai baigsis. Taigi.

 
Nr. 23

Šuniukas prabėgdamas pakelia kojytę prie krūmokšnio. Paskui energingai pakapsto žemę užpakalinėmis kojomis, atseit, užkasa tą antisanitarinę vietą. Nei jis ten ką pakasą, nei pataiko kur reikia. Grynas juokas, bet gražu žmogaus pastangos, t. y. šuns. O kitą kartą tas gestas sukelia visai kitokias mintis. Kaip dažnai mes nukenčiame nuo formalaus požiūrio į pareigas ir reikalą.

 
Nr. 24

Aš žiūriu pro langą. Ant mėšlyno kapstosi gaidys Periklis. Staiga kad suplasnos sparnais, kad užgiedos! Kaip aš jį suprantu...

 
Nr. 25

Ruduo jau. Vario raudoniu jau dega miškai. Jau nuogos vienišų medžių šakos tiesiasi į dangų, lyg prašo pagalbos. O man plinka pakaušis. Jau ruduo.

 
Nr. 26

Dažnas rašytojas per metus padeda ant redaktoriaus stalo geriausiu atveju kelias dešimtis kūrinių. Tuo tarpu leghornų veislės višta per metus deda virš dviejų šimtų kartų. Tačiau jokių paralelių čia vesti negalima, tik taip atrodo, kad.

 
Nr. 27

Vieni gražiausių gyvūnų pasaulyje, be abejo, yra arkliai. Kai matai juos gamtoje, kad ir per televiziją, sąla širdis. Siela veržiasi laisvėn, norisi ir tau lėkti laukais, plevėsuojant plaukais. Jeigu tie arkliai dar ir daugintųsi kaip drugeliai, žavesnių sutvėrimų nerastum visoje visatoje.

 
Nr. 28

Įdėmiai stebėdamas gamtą, pamatai stulbinančių dalykų: kaip bitulė nuo žiedelio rasą geria, kaip žvaigždelė iš dangaus aukštybės krinta, bet žiū! – jau atvažiuoja tavo troleibusas, Nr. 7.

 
Nr. 29

Dar pastebėjau, kad vėjai kartais pučia iš priekio, kartais iš šono, bet kartais ir iš užpakalio.

 
Nr. 30

Prašau nepagalvot, kad aš užsimiršau. Juk žiūrėdamas televizorių, tam tikra prasme irgi stebi gamtą. Taigi, kur tik tie dainininkai nedainuoja! Ir ant tiltų, ir po tiltais, ir ant stogų, ir tarpuvartėse, prie jūrų, prie upių, kalnuose, gatvių sankryžose, šieno kaugėse, muziejuose ir stadionuose. Ko tik jie dainuodami nedaro! Vairuoja mašinas, bėgioja laukais plevėsuodami plaukais, šienauja, riešutauja, obuoliauja, glosto galvas, barškina raktais, verda pietus, šoka, šokčioja, šokinėja, vylingai nuo mūsų nusisuka ir vėl atsisuka, tai pasislepia už medžio, tai už puodų rietuvės. Be abejo, visa tai kažką reiškia. Bet ką? O jeigu tai menas?!

 
Nr. 31

Bene gražiausias reiškinys gamtoje, kurį man teko laimė pastebėti – šlaunis. Iš tikrųjų, tai tobulybė tiek estetiniu, tiek utilitariniu požiūriu. Bet ne visi su tuo sutinka.

 
Nr. 32

Po kelių dešimtmečių smalsių stebėjimų priėjau išvados, kad vadinamosios ,,meilės naktys“ yra civilizacijos padarinys. Žinoma, galbūt labai senos civilizacijos, bet vis dėlto tos „naktys“ yra priešingas natūrai reiškinys. Vabalėliai, paukšteliai, drugeliai, beždžionės, arkliai ir drambliai naktį miega! Juo toliau, juo labiau man šitai yra aktualu. Bet civilizacijai dėl to nei šilta, nei šalta.

 
Nr. 33

Žinoma, pastebėjau, kad žmogus žmogui – draugas, bičiulis, brolis, bet kitas draugas ir bičiulis vis tiek kaip devintas vanduo nuo kisieliaus.

 
Nr. 34

Paukšteliai čiulba, lapeliai šlama, oras grynas, rūpesčiai užpakaly, eini mišku, giedru žvilgsniu stebėdamas gamtą, ir jokie akmenys neslegia krūtinės. Sustoji prie skruzdėlyno, pritūpi, prisėdi, priguli, žiūri, negalėdamas atsistebėti – koks pašėlęs tokių mažučių sutvėrimų darbštumas. Tik dirba, tik dirba ir dirba. Galėtum kad ir tris dienas šitaip gulėti stebėdamas, bet valgyti užsinori, o ir skruzdėlių į kelnes prilenda.

 
Nr. 35

Besėdint ant laiptelių, prieš saulutę besikaitinant, iš dilgėlynų brūzgynų išlenda rudas katinas. Aš nepakreipdamas galvos įsmeigiu akis į jį, o jis, lyg ko suklusęs, įsižiūri į mane. Sustingstam abu ir žiūrim viens į kitą. Aš į jį, jis į mane, aš į jį, jis į mane, aš į jį, o jis į mane. Galgi teisus Zenonas Šteinys – gyvūnai stebi mus, kaip ir mes juos.

 
Nr. 36

Nuogas mergas, aitvarus, dviračius, daktarišką dešrą ir mažųjų gulbių šokį sapnuoti yra negerai.
Gerai yra sapnuoti ungurį, kolektyvinį sodą, telefono arba durų, arba žadintuvo skambutį, dūdų orkestrą ir baravykus.
Vienus organus sapnuoti gerai, tuo tarpu kitus – labai blogai.

 
Nr. 37

Kitą kartą žvirblis ar koks kitas paukštis praskrisdamas apdeda tau petį ar nugarą, ar skrybėlės kraštą, o tu net nenujauti šito. Žingsniuoji sau orus, pilnas savo vertės pajautimo, sėkmingai sprendžiamos problemos ir pasitikėjimas ženklina tavo kaktą. Praeiviai krenta iš juoko, o tu tik namie susigaudai, dėl ko čia ta linksmybė, ir prisiversdamas trupučiuką nemaloniai pasijuoki. O kitą kartą ne žvirblis, bet gyvenimas apdeda tave nuo galvos iki kojų, tačiau pašalinei akiai nieko nematyti. Eini sau lyg niekur nieko, ir niekas nemiršta iš juoko. Jei gyvenimas būtų kaip didelis žvirblis, tai gentainių kvatojimas išblaškytų debesis, plūduriuojančius aukštybėse. Tik jis, bičiuliai, ne žvirblis ir ne koks kitas paukštis.

 
Nr. 38

Po žiemos ateis pavasaris, paskui vasara, ruduo, ir vėl Nauji metai, ir kas iš to?

 
Nr. 39

Kitą kartą išeina į gamtą – aplink toks geras oras, kad net sarmata jį gadinti.

 
Nr. 40

Jaunikaitis su mergina eina gatve apsikabinę. Jų rankos kitų kūno dalių atžvilgiu tokioj pozicijoj, kad šachmatų žaidime tai reikštų mažiausiai ,,šachą“ prieš „matą“. Bet gatvės sąlygomis negi užmatuosi? Tai tik „Patas“ – lygiosios. Nevertėjo ir prasidėti.

 
Nr. 41

Kad kupranugaris gali išbūti daug dienų negėręs ir dar daugiau neėdęs, tai dar kas... Bet kad jūs žinotumėt, kiek dienų jis gali iškęsti nepasakęs nė žodžio! ŪŪŪ!!!

 
Nr. 42

Atsimenu, kai gerdavom, būdavo, „Biskvit“, „Kamiu“, „Napoleon“ – tai išgeri, būdavo, ir neužkandi. Tokį konjaką nedera užkąsti daktariška dešra ar žuvies tefteliais, tik rankovę, būdavo, pauostai... O švarkas siūtas pas Diorą arba pas Kardeną, būdavo... Paryžiuj... O jei „Stoličnają“, būdavo, vartojam, tai švarkus Maskvoje, pas Zaicevą siūdindavomės, Viačeslavą. O dabar... apsirengi kuo pakliuvo, ir gerai.

 
Nr. 43

Pastebėjau, kad šeimininkai labai sielojasi, jei jų namuose netyčia sudaužai antikinę vazą. Nesuprantamas šykštumas! Ir taip jau ji laikė daugiau 2000 metų, taigi, mano manymu, visiškai atsipirko.

 
Nr. 44

Jeigu įsileistum į galvą bent kiek proto, tai nešauktum ant vaiko, kad jis sukūlė krištolo taurelę. Tuo labiau nenaudotum fizinio poveikio priemonių. Pats juk sakai ,,buvo dvylika taurelių, buvo dvylika taurelių!“ Vadinasi, vienuolika dar liko! Sudužo toli gražu ne paskutinė taurelė. Ir apskritai, kam jos tau reikalingos?

 
Nr. 45

Nėra taip, nebuvo ir nebus! Niekur ir niekada! Ne septintą ir ne septintą trisdešimt saulė teka, o mes taip nusistatėm savo laikrodžius!

 
Nr. 46

Per trumpos kelnės yra įgimtas defektas. Ir Rasa taip mano!

 
Nr. 47

Dauguma, sulaukę kelių mėnesių amžiaus, pradeda guguoti. Tai paskui jau ir nenustoja – guguoja visą gyvenimą.

 
Nr. 48

Atrodytų, kas čia bendro, bet taip yra – iškritęs iš medžio panašus į maišu trenktą.

 
Nr. 49

Jei namie, sėdint už stalo, nukrenta šakutė, vadinasi, ateis moteris. Jei peilis – vyras, jei lėkštelė – moteris, jei puodukas – vyras. Jeigu nuvirsta kėdė, tai turi ateiti moteris, jei stalas, tai – vyras. Jei nukrenta liustra, ateis moteris, jei sietynas – vyras. Televizorius – taip pat vyras. Jeigu nugriūna servantas, ateis vyras, jei sekcijinė spinta – moteris. Jeigu išvirsta siena, turi ateiti moteris, o jei nugriūna stogas, susirenka daug vyrų ir daug moterų – išimtis.

 
Nr. 50

Jei per kelią perbėga juoda katė, išsigelbėti galima šitaip: tą dieną arba neini į darbą, arba nepareini iš darbo. Jeigu kelią perbėga rausvi drambliai, jokių priemonių imtis nereikia.

 
Nr. 51

Jeigu nei iš šio, nei iš to ramaus miestelio kampelio skulptūra ima moti tau ranka, vadinasi, kažkas ne taip, oras keisis, ar dar kas.

 
Nr. 52

Jeigu išgirdęs žadintuvo skambutį iškritai iš lovos, tualete nusimovei ne visas kelnes, gerdamas arbatą nusiplikei liežuvį, išeinant į darbą, gyvenimo draugė spjovė tau pavymui, viršininkas tave išplūdo, kolegė išvadino liurbiu, alus buvo praskiestas, bet į blaivyklą vis tiek patekai – tai tą dieną nieko gero nelauk.

 
Nr. 53

Išsižioji, pamatęs, kad kito moralinis veidas panašus visai ne į tą kūno dalį.

 
Nr. 54

Geriausias žmogaus draugas – šuo. Ir knyga – geriausias žmogaus draugas. Arklys taip pat geriausias žmogaus draugas. Geriausi žmogaus draugai – tai arklys ir knyga. Ir dar šuo.
Geriausių žmogaus draugų sąrašas:

1. Šuo.
2. Knyga.
3. Arklys.
4. Durklas.
5. Moteris.
6. Dviratis.
7. Kombainas.
8. Orlaivis.
9. Traukinys.
10. Televizorius.
11 Alkoholiniai gėrimai
12. Lova.
13. Ožka.
14. Kita knyga.
15. Kitas šuo.
16. Kitas arklys.
17. Kitas žmogus (taip pat ir moteris), jeigu jis ne arklys ir ne šuo.


Gimberis, Jurgis. Tai nereiškia: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1988.