Mano miego kambarinės šilkiniais kaklais

Būdavo naktų, kai pamiršdavau kvėpuot,
– truputis Jazzo ir martinio –
Kol pradėdavo lyt purvu,
Įsileisdavau po gurkšnį –
Kambarines šilkiniais kaklais,
Tada pradėdavo riedėt pakrantėm traukiniai,
Debesim it arkliais,
Pakeisdamos lopšines į citadeles.
Padidėjusio dėmesio kelias – kristi-
Nuleistais sparnais,
Kai sukryžiuotom kojom dar miegu,
Akim lyg potėpiais
Kartodavo mane,
Šioje medžioklėje priešo pėdsakuos
Vis rasdavau draugus,
Kad nepabusčiau.

Tikslios ir tobulos mano Lizos,
– mėlynu rašalu –
Kris į mano atvaizdą po vieną.
Suras knygas,
– kur slėpdavau piešinius –
– kur traukiesi nuo bučinio –
Galiniam veidrody,
Skruostais degantį rudenį,
Metaliniam diske,

– dangum virš jūros –

trys paros už Dievo nugaros

Dieve kur tu?
c i k   c i k

Būsiu pranašas tavo blakstienom,
atmerkus akis pradės kristi debesys,
ir kai delne nerasi sniegenos –
skaityk man iš lūpų.

Vėl ieškosiu kelio pas milžines moteris,
ant traukinio bėgių, joms paliktus laiškus,
išduodamas už saują – uogų –
rausteli akys, kai atvaizdas keičiasi
aš ramus, o mano kontūrai judantys –
nekalčiausiu, violetiniu guru,
skirtingų smėliadėžių miegantys šunys –
skaityk man iš lūpų.

Jeigu buvai tada, kai reikėjo
būsiu noras mažoj atvirutėj,
sulėtinta meilė scenoj mėnulio,
kai rašalas baigsis –
s k a i t y k   m a n   i š   l ū p ų.

Tavo akim

Mano angelas juoda mantra –
fleita iškvietė jūrą. Ir pradėjo tekėti
iš ten, kur pradeda kelią upės,
bangomis sujudindamos žvaigždes.
Manyje gulinčiais įsakymais matuosiu jūros gylį,
ir kai pasieksiu dugną, kojos taps šaknimis,
ir iš burnos pradės prašytis šakos –
kai atskris paukštis
rankovėje laikantis angį,
ir tik giesme – nuodais,
mane ištroškusį,
– pagirdys –

985 aukso – žudiko žodžiais
legendos nemirtingųjų,
su tavo atspindžiu delnuose,
prausdamas veidą,
apaksiu vandeniu, juk visad tokį piešdavai.
Kam lauki pabaigos, kai gimstam vis tą pačią valandą,
praplėšę vidų radom daug uždususių
jame dar rangosi: Raudonkepurė su šakom – dūdelėm – kilpomis.
Į mylimo nugarą pjaustai rankas, argi žvėris laidos mirusius.
Ugniniai dangaus vijokliai it žiogas atrėmę kojas šuoliui
troškimui ar tikėjimui, sunkiausią minutę:

– Aš palieku

kad grįžčiau.

Rytas po rausva pastoge

Rytas
po rausva pastoge.
Rytas
nefilmuoto kino,
smuiko linkiais.

Mėlyni medžiai, saugantys bedugnę, suklūsta,
kai paukščiais medžiokliais skildamos sienos
pakyla virš vario krantų ir smėlio bokštų,
kaip sapnas sprogdamos – miego pūkais delnuose.

Iš lėto atmerkiu akis, nuo rojaus saulėtų dulkių,
pasistiebiu piešdamas žiemą, ant tavo krūtinės boružę,
žemei paraudus nuo vėjo, nuo mano slėptuvių,
nuo pamiršto kelio į šiaurę, tavo veidas kris į rankas.

Aš mažas vaikelis – ugnikalnių sodų,
tau drauge nuo vyšnios ryto saulę,
per kaklą šiltą vėtrą,
neverk – aš mažesnis už smuiką

Ryte
po rausva pastoge.

RetroAction

tyloj spragsi pirštais

Mergaitė iš pieno,
tiesių linijų
lūpos, beveik nejudėjo.
Nemelavo. Ir išdavė.
Palikus viltis lovoje,
argi žvėris laidos mirusius.
Priglaudusi lūpas
slenka šukėm per veidą,
nuolat šnabžda į ausį:
Miltai, myliu – bus dar.

tyloj spragsi pirštais

Mergina padengta ochra
dūsta nuo tobulybės,
nežinodama taip arba ne,
namuose išauginta tyla
krenta nuo prievartos būti stipria.
Trapiu medienos keliu
paguldo delnus į akmenis,
Nuodingai pasikeičia,
Apžiojus bambos sritį,
Charakiri.

tyloj spragsi pirštais

Moteris iš desertų
užmerktomis akimis perbėgus tiltą,
su šypsena vienutės laiškuose,
o gal vaikišku melu ryte,
leidžiant pavėjui dūmus.
Basom per balas,
vakar čia dar gulėjo mėnulis
Savo tylos pamylėta.
susirango ant stogo,
nebaigus niūniuoti maldos.

tyloj spragsi pirštais

Madam iš nuodingo drugelio
sudėliota į vokus saulės šviesa.
Žemuogė be sparnelių
prie dulkino kelio,
su giliais ir derlingais tarpekliais.
Tarp kavos pupelių
gabena slapta
debesis, dumblą
atėmus tėvams.
įrodysi, kada esi tu iš aukso.

Pamiršta karta

Kur nepjauta žolė iš delnų ropščiasi,
kur laivai nesugrįžta į sostus.
Ten negimę karaliai,
raudono švarko alkūnėmis –
ašaras šluostosi..

Stikliniais parkais akyse –
šešėliai slenka pažeme,
besiraizgančiais dūmais, it kilpomis,
pageltusio alksnio plunksnomis.

Tabaką nuo laiško nupūsdami –
savo liežuvio griuvėsiais,
it freskos pabirę eilutėse,
budėdami saugoja lietų.

Ten negrįžta namo,
nors toli ir nebūna,
ten vaikai –
pavargę skaičiuot,
prie iš lėto
griūvančių sienų.

Medžioklė

Vilko akys,
tarp speigo –
šakų aureolėmis,
skruostai,
rusenantys
melsvų ornamentų
vienutėse.
__|
Jos medžioja
fazano trijuostę,
aukštom sienom,
juodo klevo viršugalviais –
arbatinio popieriaus stiklą,
dramblio kaulą,
sulenktą
iltimis.
__|
Už devinto vienuolio –
nuogos moterys
su vaikais,
pasislėpę ąsočiuose.
__|
Skirtingu metu
į nubrėžtą kampą,
eglės šakos
dubeny raižomos,
šermukšnį pabėrus į krantą.
__|
Ir kaip akmenį –
didelį skonį garbės,
su milžiniška
sauja silpnumo,
atgal
į namus.

Žemyn!

Saulės pagalvė
nuo mano akių
prakiuro –
subiro į upę,
milžino sauja –
sprogusiu žiedu,
raudonais kraštais,
pamaldžiais jų šešėliais

ir biro žuvėdrų
ietys į krantą –
pirmuoju sniegu
tyliojo kino
degančių vyšnių
karoliai –
žinau.

Bemiegė žiema

Akys ant trupančių lubų
kantriai tykančios grobio,
užauginto po dviguba oda
su rytiniu tuštumu
ir pradėtom dienom,
pirmąkart pamačius
pamišusio dievo akis.
Žiemoti,
pasibeldus
į užmirštus namus,
kaip gintaro nelaisvei
plaukt prieš srovę,
išdaužytais ežerais.

Scena (ant akmens)

Palaidotą ąžuolą dėžutei,
su gyvsidabrio pėdom savo
sceninį nekaltumą.

Varinį miestą,
apaugusį jūros žvaigždėm,
su nukritusiom medžių lemputėm,
ant sienų likusiais plakatų pėdsakais,
grandinėm sutvirtintais skverais.

Ant šaligatvio vyras,
varvantis – nebaigtas,
atkišęs dūminius dantis
gražiai staugia,
į moterį
kurios nepažįsta.

Ant šaligatvio motina,
maišo vyno taurę su batelio kulniuku,
savo prancūziškom lūpom
kramtanti stiklinį rutuliuką,
žvakę likusią taurei.

Dvigubas [šventieji]

Iš lūpų į lūpas perduodu žiedą,
neramų žvilgsnį įmūrytą tiltuose,
– tu rasa, Judo upėse

U ž s i č i a u p k

Jis nuolat šnabžda, nors nereik du kartus kartoti.
Negaliojantį kelią į krantą,
radau laiptus po vandeniu
Dūstu, bet vis galiu jį girdėti

U ž s i č i a u p k

Didelės arkos lyg spynos, o mes raktai nuo jų,
Apaugęs sienom tavo žmogaus
Rašydamas laišką ant grindinio
Gatvės teatrams, skirtinguose aukštuose
– Ar žinai gyvenimą be manęs? Mano veidas parodė jo pergalę –

U ž s i č i a u p k  – Mikčioju –

Aš rūkau hipnozės žaidimą ant stogo
matau tavo pėdsakuose likusį laiką,
vaiko šešėlis dar supasi
ant ištempto lyno.

Vaivorykštės būgnas

Užsidengsiu delnais akis,
kad galėtum nupiešt kokias nori,
blakstienom tarsi geluonim,
gelsiu,
ir trauksi iš kaklo mano maldas
tartum didžiausią nuodą.
Kai gervės sugrįš
į žalius pašto narvus,
atsigerk iš jų snapo
malachitų vandens,
ir suprasi kodėl
mūsų gyvenimo rėmeliai
skirtingo dydžio.

Miltuotas ir vaikas

Mano kambario prižiūrėtojas, mažas vaikas,
su nupieštu paukščiu ant nugaros.
Ištiesia rankas
it ant bėgių mėgdžiodamas traukinius,
patikrina ar drebu ar dar gyvas,
Ir savo ramybei, suneria rankoves vieną į kitą.

Vienąkart bandžiau bėgti. Pagavo,
ir iš laimės taip apkabino, kad perlaužė stuburą.
Prisimenu, guliu toks gaivus ir šviežias,
per nugarą vaikšto nedidelis dievas,
žiūri kaip kruvinų pirštų žuvėdros
išsibarstė ant popierinių sienų,
nors toks rūkas kad neatskirtum lelijos nuo kadagio.

hq

vaikai, ką čia darot?
– žuvis glostom.

 
2005 m.