Heliodoras Pikutis su septyniom gilėm

       Aukštai danguje skraidė vanagas, o žemai, prie kelio, sėdėjo Heliodoras Pikutis. Vanagas kantriai suko ratus danguje, dar kantriau laukė prie kelio Pikutis.
       Vanagas supyko, nusileido ir tarė Pikučiui:
       – Ko tu čia sėdi? Antai višta, tu man trukdai ją sugauti ir suplėšyti.
       – Laukiu mašinos iš turgaus, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       Vanagas dar labiau supyko. Jis turėjo suplėšyti vištą kaip tik ligi to laiko, kol visi sugrįš iš turgaus ir pradės šaukti put put put. Bet Heliodorui Pikučiui vanagas nieko negalėjo padaryti ir sumanė nebent jį pergudrauti.
       – Ką laikai saujoj, suspaudęs taip stipriai? – paklausė vanagas.
       – Septynias giles, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – O kam?
       – Kad neprailgtų laukti. Mašina iš turgaus grįš greičiau, negu iš gilių išaugs ąžuolai.
       – Akspur, pur pur, – skersas prisigretino vanagas. – Duokš ir man bent vieną gilelę.
       Heliodoras Pikutis atgniaužė saują, vanagas kapt ir sulesė visas septynias giles. Pasikuitė ir patogiau įsitaisė ant griovio krašto. Tą vištą suplėšyti pasidarė nebe taip svarbu. Šnairavo į vištą daugiau iš įpratimo, šiaip, kad neprailgtų taisytis plunksnas. O Heliodoras Pikutis ėmė labai nerimauti.
       – Kas tau atsitiko? – suirzo vanagas.
       – Tu sulesei visas mano giles, ir man nusibodo laukti, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – Tai ką čia dabar darai?
       – Lakstau.
       – Tai ir lakstyk sau į sveikatą! – patenkintas nusijuokė vanagas.
       Heliodoras Pikutis lakstė lakstė, paskui parvažiavo mašina iš turgaus. Pikutis įlipo ir nurūko vieškeliu.
       Kai dabar važiuoji į turgų ar iš turgaus, tai matai: prie vieškelio tupi iš dangaus nusileidęs vanagas, šlamščia septyni žali ąžuolai, iš vanago sparnų išaugę. O višta žiūri pakreipusi galvą ir pakėlusi koją.

       Heliodoras Pikutis su autorium

       Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto.
       – Na, aš esu. Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
       Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką.
       – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
       – Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla, – Tu juk toks storas.
       Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į viršų pačius mažuosius.
       Heliodoras Pikutis nuliūdo. Jam pasidarė baisu, kad yra toks storas ir nepakeliamas, kad niekada nepatirs skrydžio svaigumo ant gerų šiltų rankų.
       Heliodoras Pikutis nuo visų pasislėpė. Visi vaikeliai buvo laimingi, Heliodoras tūnojo nelaimingas tamsoje ant šieno. Heliodoras niršo. Heliodoras neapkentė Petro Dirgėlos. Petras Dirgėla buvo silpnas žmogus. Jis neturėjo valios. Nė nepabandė Heliodoro pakelti ir švystelt į viršų.
       Kitą rytą Petras Dirgėla atžagariai perbraukė ranka per Heliodoro plaukus ir sumurmėjo:
       – Na, ir ką čia mes toliau darysim?
       Jis nepaklausė, ar Heliodoras naktį verkė. Jis nepajuto Heliodoro širdies skaudėjimo.
       ,,Kodėl, – krimtosi Heliodoras, – kam jis mane sugalvojo, jeigu ir nepabandė pakelti manęs nuo žemės?“

       Heliodoras Pikutis su kvailiausiu kvailiu

       Jis pirmą kartą išvydo jūrą.
       Jam suspaudė širdį.
       Jūra ošė galinga, didinga, skaisti ir neaprėpiama, tačiau vieniša. Prie jos galėjai ateiti, visus ji priėmė, bet niekas negalėjo prilygti jai. Ji bangavo, ošė ir ūžė didingoj šaltoj vienatvėj.
       Heliodoras Pikutis atsisėdo į seną, bangų sudaužytą valtį. Sėdėjo nė nekrustelėdamas, tyliai ir kantriai.
       Kai dangus ėmė niūkti ir jūros balsas tapo atšiaurus, ant kranto pasirodė žmogus, vedinas arkliu. Žmogus ilgai stebėjo seną, bangų sudaužytą valtį ir dar senesnę Heliodoro Pikučio lazdą. Žmogus jos tarytum bijojo.
       – Kodėl tu su lazda? – paklausė.
       – Kad turėčiau į ką atsiremti.
       – Kchm, – atsikrenkštė arklio šeimininkas. – O ką pats čia darai?
       – Darau. Ar negerai?
       – Gerai. Tik nesuprantu, ką darai.
       – Laukiu draugų.
       – O kur jie pradingo?
       – Aš neturiu draugų. Aš niekada jų neturėjau.
       Arklys tyliai suprunkštė. Seną, bangų sudaužytą valtį supo priešaudrio vilnys, pirmagalys girgždėjo ir dejavo smėlyje – kaip langinės darganos naktį. Arklys dar tyliau suprunkštė.
       – Ko tu atsivedei jį prie jūros? – paklausė Heliodoras Pikutis.
       – O argi negalima?
       – Galima. Bet kam to reikia? Prie jūros pasijunti baisiai vienišas.
       – Šitas arklys ir yra vienišas, – tarė jo šeimininkas. – Jis pasakė tris žodžius.
       – Negali būti! – sušuko Heliodoras Pikutis.
       – O ko tu džiūgauji? – liūdnai pažvelgė į jūrą žmogus. – Tai išrodo taip kvaila, kad dabar turiu nuskandinti savo vienintelį arklį.
       – Kvaila? – nustebo Heliodoras Pikutis. – O kas čia taip kvaila, jeigu arklys leptelėjo vieną žodelį?
       – Tris. Jis pasakė tris žodžius.
       – Argi trys žodžiai kvailiau negu vienas?
       – Kvailiau. Visai kvaila. Jeigu būtų leptelėjęs vieną žodelį, galėčiau dabar sakyti, kad man pasivaideno.
       Heliodoras Pikutis susižavėjęs žiūrėjo į širmą arklį. Jis buvo didelis, sunkus ir protingas, žiūrėjo išmintingom akim ir karpydamas ausimis gaudė kiekvieną garsą. Rodės, visus jis mylėjo ir visi mylėjo jį. Bet jis, didelis, sunkus gyvulys, stūksojo priešais didingą atšiaurią jūrą nebyliai vienišas.
       – Aš nieko nesakau, – tyliai suprunkštė arklys ir nuleido didelę savo galvą.
       – Na štai, – su neviltim balse tarė jo šeimininkas. – Jis ir vėl pasakė tuos savo tris žodžius. Arklys šneka... Kvailiau ir būt nebegali!.. Na, – kreipėsi į arklį, – jeigu tu iš tikrųjų toks protingas ir viską supranti, tai aš tavęs neskandinsiu: pats, pats brisk į jūrą ir nebegrįžk, juk pats žinai, kaip kvaila yra arkliui šnekėti.
       Šeimininkas nusigręžė nuo arklio ir jūros. Jis norėjo, kad jam būtų lengviau. Bet nebuvo. Jūra ausyse ūžė dar atgrasiau. Debesys lėkė per dangų dar juodesni. Šeimininkas pasileido bėgte tolyn nuo jūros.
       – Ei! – šūktelėjo Heliodoras Pikutis arkliui, – Gal tu kvailas? Kur tu brendi!
       Arklys sustojo. Jo krūtinę jau liejo putotos bangos. Į Heliodorą Pikutį jis ir nedirstelėjo.
       – Na, – tarė Pikutis. – Jeigu tu manęs neklausai, brendu ir aš su tavim.
       Ir jie abu nubrido.
       Tai buvo gražiausia akimirka arklio gyvenime.
       – Aš nieko nesakau! – galingai suprunkštė į vėtros ir bangų ūžesį.
       Jūra siautėjo vis pašėliau.
       Arklys ir Heliodoras Pikutis brido tolyn į jūrą. Jiedu neišdavė vienas kito ir, audrai nurimus, atsidūrė antrame jūros krante.
       Buvo giedras, ankstyvas rytmetys. Toks tylus, kad galėjai girdėti, kaip vos vos gurgžda senos valties pirmagalys tikrajame jūros krante.

       Heliodoras Pikutis priešais nuogą mergaitę

       Gyvenime atsitinka tokių dalykų, kad nors plyšk iš juoko.
       Heliodoras Pikutis išniro priešais nuogą mergaitę. Jis nepamatė nieko įdomaus, tačiau pamatė, kad ji nuoga. Heliodoras Pikutis negalėjo atitraukti nuo jos akių.
       Mergaitė paraudo iš gėdos.
       – Na, na, – sumurmėjo Heliodoras Pikutis. – Nieko čia tokio.
       – Tokio, tokio, – atrėžė mergaitė.
       – Na, – pasiaiškino Heliodoras Pikutis. – Aš buvau vieną įsimylėjęs. Bet greitai pamečiau.
       – Koks tu baisus, – pasidygėjo mergaitė. – Per akis meluoji. Tiktai ji galėjo tave pamesti.
       – Teisybė, – prisipažino Heliodoras. – Ji mane greitai pametė. Švystelėjo ore kaip kielės balta galvelė, tiek aš ją ir mačiau.
       – O dar sakai, – pakreipė galvą mergaitė. – Nusisuk.
       – Nieko tokio aš čia nematau, – pasipūtė Heliodoras Pikutis. – Visi mes esam nuogi.
       – Tokio, tokio, – atrėžė mergaitė. – Nusisuk.
       Heliodoras Pikutis nusisuko ir nusiminė:
       – Tu apsirengsi, taip?
       – Ne, – atkirto mergaitė. – Pavedžiosiu tave už nosies.
       – Ne toks aš mėmė, – vėl atsigręžė Heliodoras Pikutis. – Ne tokių dalykėlių aš esu matęs.
       Mergaitė įsižeidė. Vėl numetė suknelę ant žemės, prisimerkė ir sušuko:
       – Nėra nieko gražesnio už nuogą mergaitę! Tu niekada nesi matęs nuogos mergaitės! Dabar tu matai pirmą kartą! Nebežinai nė ką meluoti!
       – Žinoma, – suglumo Pikutis, – Tokią matau pirmą kartą. O tave? – sudunksėjo Heliodoro širdis. – O tave jau kas nors matė tokią?
       – Matė, – atsakė mergaitė. – Pamatė ir tuojau nualpo.
       Heliodoras Pikutis krito paslikas į žolę.
       Kai atmerkė akis, mergaitė stovėjo jau apsirengusi. Ji buvo išblyškus.
       – Kas tau atsitiko? – suvirpėjo jos balsas. – Niekas niekada manęs tokios nematė. Niekas nenualpo, kvaily. Aš tave tik pavedžiojau už nosies.
       – Aš ir nemaniau nualpti, – pasipūtė Heliodoras Pikutis. – Aš norėjau pamatyti tave suaugusią.
       – Ir tu pamatei? – susirūpino mergaitė.
       – Žinoma. Kritau ir susapnavau. Man tai grynas niekas.
       – Ir aš buvau negraži? – išsigando mergaitė. – Suaugusi aš būsiu negraži? Tai baisu! Tu meluoji!
       – Nieko čia baisaus, – šyptelėjo Heliodoras Pikutis ir pridūrė: – Bet iš tikrųjų aš meluoju. Aš tavęs nemačiau.
       – O ką matei? – sušnabždėjo mergaitė.
       – Tą, kurią buvau įsimylėjęs. Pasirodo, niekur ji nuo manęs nepabėgo. Pasirodo, dabar labai sielojasi. Verkia ir verkia. Jos tėvai jau ruošiasi manęs ieškoti. Bet aš taip lengvai jiems nepasiduosiu. Pavedžiosiu bent kiek už nosies. Juk ir ji mane pavedžiojo.
       Mergaitės akyse sužibo ašaros:
       – Ir tu ją matei suaugusią? Ir tu ją matei nuogą?
       – Žinoma, ne! Ji ne tokia kaip tu. Ji nuoga nevaikšto. Niekas jos dar nėra matęs tokios. Nė tėvas nėra matęs. Nė motina. Ji visada pajunta, kad gali kas nors pamatyti, ir greitai apsirengia. Štai kokia ji!
       – Kodėl tu man taip sakai? – nuleido galvą mergaitė. – Ką aš tau padariau?
       – Klausykis neniauzgėjus ir mokykis! – subarė ją Heliodoras Pikutis. – Būtum mačius, kokią aš ją dabar regėjau sapne!.. Suaugusi. Aukšta. O plaukai garbanoti. Didelis mėlynas kaspinas plaukuose. O suknelė megzta. O apykaklė raudona. O liemenė žydra. O bateliai su akimis. Matai, kaip ji apsirengia! Nepamatys niekas jos nuogos.
       – Tai ką man daryti? – visai nusiminė mergaitė. – Aš dabar ir akyse negaliu niekam pasirodyti. Pirštais mane užbadys.
       – Kodėl? – išpūtė akis Heliodoras Pikutis.
       – Tu mane matei tokią.
       – Kokią? – nesuprato Heliodoras Pikutis.
       Mergaitė pakėlė į jį akis. Jose buvo matyti kartėlio, apmaudo, nuoskaudos ir išgąstingos nuostabos. Jose Heliodoras Pikutis prapuolė. Jose pavirto į kielę, balta galvele šmėstelėjo ir nukrito mergaitei prie kojų. Kielė spurdėjo, spurdėjo. Kielė negalėjo pakelti sparnelių.
       – Atleisk, – sukuždėjo Heliodoras Pikutis. – Aš tavo akyse prapuoliau. Jeigu kada vėl atsiversčiau į žmogų, pakelk mano nusvirusią galvą. Aš neišdrįsiu į tave pažvelgti.

       Heliodoras Pikutis priešais seną albumą

       Senų albumų nepamatysi dažnai. Jie arba pražuvę kaip ir žmonės, kurie iš jų žvelgia, arba guli giliai paslėpti, nebereikalingi niekam. O ir atradęs nenori jų paimti į švarias rankas. Jie prisigėrę dulkių. Ir dar kažin kokio šleikštumo. Kartą pavartęs jų lapus, nebenusiplausi rankų prieš valgį, kad jos nebetrenktų tais albumais.
       Heliodorui Pikučiui pasidarė negera. Heliodoras Pikutis neišmanė, kur dėtis.
       Vyrai žvelgė į jį iš albumo ūsuoti. Tokių ūsų seniai nebėra pasaulyje. Niekam nebedygsta riesti. Nebeželia už ausų užsukami.
       O veidai! Kur dabar pamatysi tokių veidų? Tiek švelnaus pasipūtimo, tiek pasipūtusio švelnumo. Žiūrėjimas akių – lyg akmens stūksojimas. Nei prajuokinsi, nei pravirkdysi.
       O dar kažkoks galvojimas plaukioja viršum kostiumų, suknelių ir nutaisytų veidų. Nepažįstamas, nebylus, nebeįspėjamas. O niekas juk dar nepasakytų, kad jau pasibaigęs. Gal ir dabar kitas žmogelis apie tą patį galvoja. Gal ir ateityje galvos galvos ir nieko nesugalvos.
       Heliodoras Pikutis užvertė seną albumą ir tarė:
       – Ne, manęs jame nėra. Į nieką aš nepanašus. Aš vienas toks esu pasaulyje.
       Kad ir kas atsistotų į tą vietą, kur dabar Heliodoras stovėjo, dėl to nepasidarytų Heliodoru. Jis buvo vienas toks šiame pasaulyje.
       Heliodoras Pikutis atritino didelį akmenį į kelio vidurį. Vežėjas negalėjo pravažiuoti ir sustabdė arklį.
       – Ei! – sušuko Heliodorui Pikučiui. – Ką dabar darai?
       – Atritinau čia akmenį, – atsakė Pikutis.
       – O kam čia akmuo reikalingas? – nusistebėjo vežėjas. – Juk čia lygus kelias.
       – Aš ant to akmens atsistosiu.
       – Kchm, – atsikrenkštė vežėjas. – Antai pakelėj akmuo. Atsistok ir stovėk sau sveikas.
       – Ne, – papurtė galvą Heliodoras Pikutis. – Aš turiu atsistoti priešais visą pasaulį.
       – Kas tu toks, kad stūksotum priešais visą pasaulį vidury kelio? – supyko vežėjas.
       – Aš vienas toks šiame pasaulyje, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – Na, – nusijuokė vežėjas. – Veltui laiką gaišti. Šitaip priešais visą pasaulį dar niekas nėra atsistojęs.
       – Kodėl? – susirūpino Heliodoras Pikutis.
       – Tu vienas, o kelių daug, – sumurmėjo vežėjas, nuritino akmenį į griovį ir nudardėjo.
       Heliodoras Pikutis pasiliko stovėti šalikelėj vienas toks pasaulyje ir vienišas.
       – Be abejo, – tarė sau Heliodoras. – Aš kalbėjausi ne su vežėju. Aš kalbėjausi su išminčium.
       Heliodoras Pikutis pasiėmė savo lazdą ir nužingsniavo vieškeliu. Ėjo dieną ir naktį. Sotus ir alkanas. Žvalus ir pavargęs. Sušalęs ir apsipylęs prakaitu.
       – Aš eisiu ir eisiu, – kartojo. – Eisiu ir eisiu. Aš vienas toks, ir niekas nenueis mano kelio.

       Heliodoras Pikutis išvyksta į mokslus

       Profesorius nudelbė Heliodorą Pikutį nuo galvos iki kojų.
       – Kodėl tu su veltiniais? – paklausė profesorius. – Argi tau šalta rugsėjo saulė?
       – Aš siekiu tiktai mokslo, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – O kodėl tu plikai nusikirpęs?
       – Kad plaukai nešvaistytų išminties veltui, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – O kodėl atvykai nesiprausęs?
       – Kad būčiau panašus į tikrą mokslo vyrą, – atsakė Heliodoras Pikutis.
       – Kchm, – atsikrenkštė profesorius. – Nuo ko mudu pradėsim?
       – Kas be ko, – oriai tarė Heliodoras Pikutis. – Nuo atradimų.
       – Gerai, – sumurmėjo profesorius. – O ar savo senelio lazdą atsinešei?
       – Ne, – papurtė galvą Heliodoras Pikutis. – Aš ją išmečiau.
       – Gaila, – numykė profesorius. – Be senelio lazdos moksle daug nepasieksi.
       – Tai tik prietarai, – atkirto Heliodoras Pikutis. – Argi ne? Argi ne dėl to niekas nieko dabar nebeatranda, kad atvyksta į mokslus, senelių lazdom pasiramsčiuodami?
       Profesorius liūdnai nusišypsojo. Profesorius kilstelėjo savo senelio pajuodusią lazdą ir tarė:
       – Jeigu ne ji, amžių būčiau pragyvenęs tuščia galva.
       – Tai tik prietarai, – nusijuokė Heliodoras Pikutis. – Senelio lazda patogi bandai ganyti. Gera naktį namo pareiti. Išradinga turguj derėtis. Išmintinga žinomas tiesas sakyti. O tikram mokslui senelio lazda netinka.
       – Negali būti! – apstulbo profesorius.
       – Žinoma, – kalbėjo toliau Heliodoras Pikutis. – Aš kaipmat atrasiu atradimą. Kaipmat paaiškinsiu tai, ko niekas dar nepaaiškino.
       – Ką ir kalbėti! – sušuko profesorius. – Tu genijus!
       – Tai tik prietarai, – atšovė Heliodoras Pikutis. – Aš ir gabumų jokių neturiu. Aš tik nepasiėmiau senelio lazdos, į mokslus išvykdamas. Štai tau ir visa paslaptis. Kas be ko, patarčiau ir tau savo senelio lazdą išmesti.
       Profesorius išmetė ir tarė:
       – O dabar gali sau drožti namo.
       – Kodėl? – nustebo Heliodoras Pikutis. – Aš dar nepaaiškinau, kaip surėdytas pasaulis.
       – Nebėra ko aiškinti, – atsakė profesorius. – Nebėra jokio mokslo.
       – Tai kas atsitiko? – išsigando Pikutis.
       – Mudu išmetėm senelių lazdas, – liūdnai tarė profesorius. – Nebėra paslapties. Nebėra mokslui ką veikti.
       – Tai argi senelio lazda – vienintelė paslaptis? – nustėro Heliodoras Pikutis.
       – Ne, – papurtė galvą profesorius. – Milijonai paslapčių. Bet mudu jas išmetėm. Dabar gali sau linksmas šokti ir dainuoti.
       Heliodoras šoko ir dainavo:

                        Tra lia lia-a-a lia,
                        Tra lia lia-a-a lia
                        Lia lia lia!..

       Viskas jam buvo aišku. Elektra buvo elektra. Galas buvo galas ir neturėjo galo. Gyvybė buvo gyvybė. Žvaigždelė buvo žvaigždelė.

                        Tra lia lia-a-a lia,
                        Tra lia lia-a-a lia
                        Lia lia lia!..

       Profesorius matė: kieme kūdikis pakėlė nuo žemės šapelį, per ražieną vaikiukas nusinešė šiaudelį, sode vaikėzas nulaužė šakelę, bernas iš tvoros išsipešė mietą, vyras miške nusikirto kartį – visi jie norėjo į ką nors remtis, visi jie ieškojo, į ką remtis, stebuklingoji senelio lazdele.

                        Tra lia lia-a-a lia...

       Heliodoras Pikutis paskutinį kartą su autorium

       Šiuokart Petras Dirgėla buvo dingęs Heliodorui iš akių ilgam kaip niekada. Grįžo apdriskęs, apdulkėjęs, įjuodęs, išbadėjęs ir viskuo nusivylęs. Jį graužė abejonės, kankino nežinia. Jis niekuo nebetikėjo.
       Tačiau į Heliodorą Pikutį Petras Dirgėla daugiau nebepakėlė akių.
       Iš žaliuojančio sodo išniro nematytas ir nepažįstamas, ir Petras Dirgėla pakėlė savo raudonas akis į jį. Šis nedelsdamas jį suviliojo. Petras Dirgėla žengė jam įkandin. Jo kaulai sugirgždėjo, oda subraškėjo. Tačiau jis norėjo su nepažįstamuoju eiti. Jis su nepažįstamuoju ėjo.
       Veikiai jie išnyko Heliodorui iš akių, ir jis suprato, kad su Petru Dirgėla jau išsiskyrė. Niekada daugiau nebepasakys Dirgėla Heliodorui: „Tu toks storas!“ Niekada nebepaglostys galvelės ir nebepaklaus: „Na, ir ką čia mes toliau darysim?“
       Jų draugystė pasibaigė, jiedu niekada nebegyveno drauge. Petras Dirgėla Heliodorą pametė ir iškeliavo su nematytais ir nepažįstamais.
       Heliodoras Pikutis įsižeidė. Jis supyko. Jis būtų įmanęs jam atkeršyti. Bet Dirgėla juk buvo silpnas žmogus. Bet Dirgėla juk neturėjo savigarbos. Tokie ir nepastebi, kad jiems jau keršija.
       – Na, – tarė sau Heliodoras Pikutis, – dar pažiūrėsim, kuris gražiau ir geriau gyvensim. Abejonės tave, Dirgėla, užgrauš! Nežinia užkankins!
       Ir Pikutis linksmas puolė gyventi savo gyvenimą. Jam nieko netrūko. Jis turėjo senelio lazdą. Turėjo į ką remtis. Turėjo neužmirštamą mergaitę, kuri švystelėjo lyg balta kielės galvelė ir išnyko. Turėjo savo nuogą mergaitę, turėjo vienintelį gerą bičiulį – kalbantį arklį. Turėjo tėviškės laukelius ir žėrinčias kalnų platybes, audringą jūrą ir įnoringą ožkelę, mėlyną akmenėlį ir visą pasaulį. Jam nieko netrūko.
       Tačiau ilgainiui Heliodorui buvo vis liūdniau gyventi. Jis pradėjo ilgėtis. Nesuprato ko, tačiau ilgėjosi.
       Veikiai jam nusibodo vis tie patys takeliai, vis ta pati išmintis ir vis tie patys plepalai. Pirmas įkyrėjo nutukęs Jonas, paskui nuoga mergaitė, galiausiai ir kalbantysis arklys.
       Jis pradėjo suprasti, ko ilgisi. Jis ilgėjosi neužmirštamosios mergaitės, kuri švystelėjo lyg balta kielės galvelė ore ir išnyko. Jis nebematė jos nuo to laiko, kai išsiskyrė su Petru Dirgėla. Jis nieko nebegirdėjo apie ją nuo to laiko. Ak, kaip jis troško sužinoti, ką ji veikia dabar! Jis ilgėjosi jos. Jis ilgėjosi žinių iš. pasaulio, iš kurio pats kadaise atėjo. Jis norėjo pamatyti tuos, kurie gimė paskui, po to, kai Petras Dirgėla parašė paskutinį tašką ir su juo atsisveikino. Jis norėjo pamatyti ir išgirsti, kas po to atsitiko pasaulyje.
       Deja, kasdien Heliodoras Pikutis turėjo bendrauti su tais pačiais medkirčiais, medžiotojais ir aviganiais. Jis nebejuto jų. Kliūdavo už jų, atsitrenkdavo į juos lyg į šaltas uolas. Heliodoras nebegyveno toliau su visais, kurie pasaulyje gyvena.
       Ir vieną dieną jis pastojo Petrui Dirgėlai kelią.
       – Štai, – tarė. – Atsiimk savo lazdą.
       – Kodėl? – nustėro Petras Dirgėla.
       – Ji man įgriso iki gyvo kaulo.
       – Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla. – Niekuo negaliu padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti.
       – Bet jis pasmerktas užmarščiai. Aš, Heliodoras Pikutis, nebegyvenu toliau. Aš gyvenau tiktai tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintaisiais metais.
       – Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. – Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
       Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.
       Tačiau Heliodoras Pikutis negalėjo jo smerkti. Jis atsiminė: Petras Dirgėla su bičiuliu slidinėjo Vilniaus pušynuose; žėrėjo jam sniegas; baltas, lygus, neprirašytas; Petras Dirgėla negalėjo gyventi, neprirašęs to sniego; jam buvo negera, jis buvo niekam tikęs. Bičiulis tatai pamatė ir tarė:
       – Užeikim į kapines. Štai jos.
       Ir jiedu užėjo į kapines.
       – Štai, – tarė bičiulis. – Medžių medis.
       Dirgėla įsižiūrėjo. Medis žydėjo apsnigtas. Po medžiu gulėjo akmuo. Akmenyje buvo iškalta: HELIODORAS PIKUTIS, 1978–1979.
       Niekuo nekaltas šiam pasauliui vaikelis privalėjo keltis ir eiti, senelio lazda pasiramsčiuodamas.
       To visiems reikėjo.
       To visi troško.
       Pats vaikelis to troško, dar nežinodamas, kad jis jau gyvena.

       Dirgėla, Petras. Mažas vaikelis su senelio lazda: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.