Valdas Daškevičius. Nuotr. autorius R. Tumasonis Trečioji Valdo Daškevičiaus poezijos knyga „Netiesioginiai įrodymai“ yra brandi keliais atžvilgiais. Poetas rašo savitai, ne kažkam ar dėl kažko, bet spaudžiamas vidinės spyruoklės. Jam rūpi etinių vertybių likimas, dvasinė tapatybė.
Nebijoma skaudaus atvirumo, kita vertus, konstruojama išradinga metafora, nevengiama drastiškesnio kalbėjimo būdo. Autorius derina tradicinę ir modernią stilistiką, tarp jų tiesdamas vidurio kelią.
Rinkinio eilėraščiai rašyti ir perrašyti, ieškant tiksliausio žodžio, optimalaus grafinio vaizdo, siekiant kondensuotos raiškos. Taip atsiranda tam tikras kalbos asketiškumas žodingame dabartinės poetinės kūrybos kontekste. (Vilius Gužauskis)
smilium ant delno
neatsimenu kiek man metų
tačiau geidulingasis
pučia savąjį ragą
neatsispiriu
atsiduodu jo muzikai
nuolat esu nėščia
ne iš čionai
gimdau žvelgdama į zodiaką
bręstantis vaisiau
ką burbuliuoji
vandenų prisisiurbęs
ką ten žymiesi smilium ant delno
motin
skaičiuoju laiką tarp sąrėmių
užrašinėju
tavo šauksmus dejones
atodūsius
poezija tai vadinasi
avelės puota
jau klonavo makaką
rikiuojas į eilę
šimpanzės orangutangai gorilos
pats laikas mėgautis
tapatybės teikiamais privalumais
greitai ir mes
būsime pakviesti
į avelės puotą
tačiau jei ateiviai iš kosmoso
vardu elohim
mus iš tikrųjų konstravo
pagal savo pavyzdį
turbūt
negalėjo klysti
jei klydo vadinas žinojo
gimtoji klaida
vienintelė tobulėjimo galimybė
ar ne todėl ir verdame velnią
mėgintuvėliuose
kaktomuša
žvilgteliu į sutemusį stiklą
matytos akys
ašaroto berniuko įniršusio vilko
matytas
drovus kiek ironiškas šypsulys
matytas
smakro griovelis
įspaustas ryžtingų protėvių
ak žinoma
čia juk tas
be kurio nežiūrėčiau
surėmę žvilgsnius
stovime
nesitraukiame nė per plauką
mylėdami bet pasiruošę
griebti
vienas kitam už giesmės
infekcija
šnervėje nosies
iškilo pūliuojanti šunvotė
chirurgas
rėžė tiesiai
esą
kažkuris iš saviškių
manęs nusprendė atsikratyti
sveikąja šnerve kvėpdamas orą
užuodžiau dvoką
sklindantį iš antrosios
šnervės
tiksliau
iš smegenų iš lyties iš pilvo
iš viso kūno
nepaisant to
operacinėje
vyliausi
jog turiu giminaičių
artimesnių už save
ryšulys
iš pradžių ji slėpė lėles
pieštukus
vaisius šokoladą
kai suaugo
slėpė mintis ir emocijas
meilužius
meilės korespondenciją
brangenybes ir vyną
kuriuo
svaiginosi slapčiomis
susenusi
slėpdama negaliojančius vaistus
pradingo
tarp sunešiotų drapanų
nebeužteko
atminties ir jėgų atsirasti
kada nors
šlumštels iš kokio užkaborio
nepakartojama
paslaptingoji jos esatis
aplinkiniai
neatpažins kam priklausė
pradvisęs pelių šlapimu
ryšulys
su tuščiomis dėžutėmis
vis dėlto
nusileidus vokams užplūdo
ne avys
besiganančios po žvaigždynais
o piktų
pagiežingų iki beprotybės
esybių veidai
būdami šešėlinės prigimties
jie panėšėjo
į žvėrių snukius
su žmogiškos fizionomijos atributais
nesuskaičiuojama jų gausa
vaipėsi demonstravo
įvairovę
klaikiausių grimasų
regis kylančių
iš sielvarto ir kančios
atsimerkus
taip pat jie matėsi aiškiai
šliaužiojo
ant lubų sienų grindų ant daiktų
ore
naktis ir diena
nedarė jiems poveikio
dingojosi kad agresyvios esybės
byloja man apie mirtį
klydau
bauginama sąmonė renkasi
lengvesnius variantus
vis dėlto
siaubingiausia yra neišnykti
mylimoji
žvarbios mylimosios plaštakos
šildžiau alsavimu
apledėjau
drumzlinos mylimosios akys
neįžvelgsi soneto
kalėjimo kamera mylimosios siela
dviem
nelaimingiems
balandžiams
įkapės mylimosios kalba
esu
jai prisiekęs miruolis
karalienė ir prezervatyvai
atskrido banknotas
su jaunos karalienės atvaizdu
išvykdama į kurortą
porelė
paliko pinigą
prezervatyvų dėžutėje
sugrįžę
jie purtė žodynus
rovė kambario augalus
plėšė parketą
ardė lovą
draskydami sau nuo lūpų
šašus bučinių
tuo metu banknotas
išskrido nepastebėtas
į savartyną
valkatos
pasantykiaus
karališkai
prie nemirtingos stipenos
fu
mylimoji ėmė
kvėpintis saldžiais kvepalais
vaikštinėti
kaip operos primadona
svilinti košę
erotiškai lyžčioti dubenį
riaugėti
siusioti neužsidariusi tualeto
kasytis tarpukojį
sportuoti skrajoti negrįžti
sudėvėtas girtas klarnetas
žilstančiai paauglei
plerpė
kreivas natas
apie nerūdijančio plieno
spyną
sąlyčio taškas
moteris užsimerkia ekstazėje
vyras
vyzdžių ašmenimis
įsiskverbia
ne į abstrakcijos rūką
bet į metaforą
ir abu jie regi
tą patį
Idėjos Autorių
norintį kad gyvūnai
nusivilkę kailius
išmoktų
mylėtis misionieriškai
dvivardis
iš olos išsiritęs penktadienio pilnatį
tykštant vandeniui
ant momenėlio
spygliuotą vielą ištempiau
tarp artimųjų
jų širdyse prisėjau
nelabųjų svidrių
prakeiksmų degutu ištepliojau burnas
vardas šventojo kilo prieš vardą valdovo
iš meilės man
grūmės pulkai kareivių
riedėjau
žalias niekieno obuolys
per ugnį ir kraują per purvą ir speigą
tolydžio saldėdamas
vardai susipynė
suaugo kaip šaknys
bet užmaskuotos duobės
tykoja žingsnių
klaidžiuose rūsiuose bevardės pilies
aklas vynas
rūgsta tebekovoja
nesuvokdamas
nei kada nei su kuo nei kodėl
matrona
dailiausia diskotekos panelė
prie jos
net spuoguotoj vaizduotėj
drovėjausi prisiliesti
jau matrona
suapvalėjusiom formom
po metų vaininkais
ji man atsiduoda
geisdama
susigrąžinti
ankstokai prarastą nekaltybę
tą mirksnį
kai prasilenkiame gatvėje
vienas kito
tarsi nepastebėdami
kartojimas
plaukiu lengvesnis už orą
pro tvenkinį
kupiną atspindžių
man jau nepriklauso
veidas vanduo pakrantė
ant siūlo
suvertos
išvyniotos ritės
virgulė atveda
prie pamatų
apžėlusių varnalėšom
plaikstau
išplyšusius puslapius
neįskaitydamas savo rašto
statytojui
paduodu šamoto plytą
dažnėja
menamo kraujo tvinksniai
be penkiolikos penkios
paukštukas įsijungia
be penkiolikos penkios
kofeinas
pulsuoja smilkiniuose
sušlamšti
kukurūzų dribsniai
baigėsi cigaretės
primėtyta
juodraščių gniužulų
mielai nušautum
neužsičiaupiantį
romantizmo klasiką
eilėraštis
sustojęs kaip skrandis
nebeįsiūlysi
šviežiausio saulėtekio
aštuoneto formos riestainis
prieblanda
bet nei rytas nei vakaras
veikiau
nesamasis laikas
nešiausi
portfelį ir užuolaidas
kuriomis
norėjau nudžiuginti langus
kažko dar trūko
pravėriau
duris į kvapnią cukrainę
šnekas praeiviai
nevisprotis
klūpi baloj tepaluotoj
taškosi
pasipuošęs
kostiumu ir kaklaryšiu
graužia
aštuoneto formos riestainį
trupinius
rinkdamas saujon
už spintos
dėl savo žūties kaltinu ra
jis parašė
nervingu braižu
popieriaus skiautėje
ir užmetė ją už knygų spintos
saulėtą rytą kaimynas
išvedęs į lauką šunį
rado lavoną
nukritusį
ant žydinčio erškėtrožės krūmo
policija nesidomėjo mitais
juolab kad žudikiškas veidas
spinduliavo
idealia nekaltybe
koks trumpas vardas
nustebo naujieji buto gyventojai
išnešdami
išardytą ankstesniojo spintą
didžiulėje vejoje
nesustodama ūžė žoliapjovė
Valdas Daškevičius. NETIESIOGINIAI ĮRODYMAI: eilėraščiai. – V. : Homo liber, 2009.
netiesioginiai_irodymai