nuo įrankių gausmo: meistrai
gimimą, kelius ir mirtį...
Po vazone žaliuojančia palme
ginkdie, nevalia jų žadinti...
išrinktiesiems su kraujo ašara...
Vos įmūriju savo akmenį –
nuo gipso figūrų: tikriausiai
įkvėpimo pritrūko Kūrėjas...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
nešioti drabužiai –
Po šventyklos skliautais –
šurmulys, klegesys,
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
o daugiausia – kelionėje,
į bažnytkaimio atlaidus...
atsisakai numalšinti troškulį
po savo kraujuojančiom kojom...
Nubanguoji javų paviršiumi,
nuščiūvi lapuočių viršūnėmis,
susimąstai miglojančiais paupiais:
Už jo – skaistus, beribis atolas,
ir leidžiantis stiebtis...
Kodėl jie Tau stato rūmus,
Vaikiui, į vienkiemio kelią
išbėgusiam pasisveikinti,
iš pravažiuojančio sunkvežimio:
pastatytuose būstuose...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
tad atverk mano vidurius,
pražiodyk nešvarią burną,
kad neužspringčiau per miegą:
laukan teišlįs kirminai
ketvirtosios kartos, kirminai,
ir nemaniau, kad tai mano...
Tik vieną, patį mažiausią,
palik – tegul raitosi, kruta
dienom ir naktim, kad jausčiau:
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
ji mezga ir akis skaičiuoja
be žodžių – mintinai ji žino raštą...
Linguoju supamam krėsle, delnuos
mažėja durpių gniužulėlis...
Kai darbą baigs mezgėja, atsikelsiu
iš krėslo, apsirengsiu mezginį...
Lėliukėse didėdamas vyniosis
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Ar norėjai skyles užtaisyti? –
kad lipo žmogus ant stogo?
Kopėčios girgžda: kantrybės,
palaukite mūsų ateinant...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
plentas – po pirmojo šūvio!
Lengvai ir greitai suspėji
Kol antroji kulka priartėja,
sukasi virš tarpeklių...
skleidžiasi ornamentai...
Mirguliuojančius ratilus
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
įpuolus į šiukšlių dėžę,
bet juodo marmuro plytoj
baltais rašmenim įsirėžia...
Švytuoja plyšys tarp norų:
pabėgti – nepasitraukti.
augalo, pasmerkto augti...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
tarp „vakar“ ir „rytoj“ kabėjo –
kol pažaidėm, pasikalbėjom,
išsišakojo kriaušių šakos...
Vardai ir pėdsakai išdilo,
kol išragavom džino stiklą;
užuot išskridę į skaistyklą,
sode dainuojam sau nebylūs...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
skubant pro bokšto laikrodį,
perskrodė mano esybę
ar bent atsivers žaizda,
pašiaušė pojūčius ir nutolo,
o kartais – gluodenas...
Argi dabar tai svarbu,
kai giedu laisvai ir aiškiai,
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
lyg razinos iš šeimininkės pyrago...
Senutė, ilgais naktiniais,
šukuojasi tarpduryje šypsodama.
veidrodį, fikusą, mano šešėlį,
klūpintį prie surūdijusios sąvaržėlės...
Pro užuolaidos plyšį į kaktą įsminga
nuomos mokesčio už metus,
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
ką tik paliktos cigaretės...
iškrinta apsunkęs portfelis
prie slenksčio – viešnia
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
mano akių tinklainėje...
tarsi džiovintas grybas...
egzistencijos mokytoja...
į standartinį daugiabutį,
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
nuo žiburiuojančio miesto,
graužia akis, ant odos –
dėliojasi išsibarsčius dėlionė.
Per šimtąją dalį sekundės
rinkaisi maršrutą ir keliavai...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
dar miegantis kaimas, virš jo –
juodas, karpytas pušyno masyvas,
pilkšvai melsva, kiek vėliau –
rausvai violetinė, virš kalnų –
geltona, aštri plunksnelė
beribiuos, lėtai šviesėjančiuos,
neprirašytuose plotuos bloknoto...
properša daugiaaukščiam bityne,
kad turėtų pro kur įeiti
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Irkluojančių rankų judesį
paryčiui man priminė kiras.
į upės vagą valtį nustūmė.
Putodami vandenys grįžo,
prisikėlė žuvys ir augalai.
Į balkoną, pagautą tėkmės,
įšoko nustebusi aukšlė...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
jei susitikčiau Budą,
sėdintį prie vartų...
vienam, bet ir visatai.
kad plyšta mano batai...
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
„Ei, žmonės, įsileiskite į vidų!“
„Kuo tu vardu?“„Esu aš Lozorius!“
„Čia vietos užimtos. Pavėlavai.“
„Esu tasai, kuris, pakviestas
iš rūsio, ėmė vaikščioti, kalbėti.“
„Visi mes turim kojas. Na ir kas?“
„Tačiau sugrįžti – menas! Žodis
mane prikėlė, nors jau kūnas dvokė... “
„Iškart ir patikėjai? Sugrįžimas
iš ten – reliatyvus dalykas...“
„Kas čia reliatyvaus? Esi arba nesi.
Paliesk ir įsitikink, jeigu abejoji.“
„Žinau tuos fokusus... Akis aprūko
naiviems lengvatikiams, o jie
nešioja dūmus tartum gerą žinią.
Kam kelti egzistencinį skandalą,
atklydus iš gilios senovės?“
„Aš netriukšmauju, tik alsuoju,
ir tuo alsavimu džiaugiuosi!“
„Nauja karta negerbia mumijų,
o tu net įkapių nenusirengęs...
Nebent archeologijos muziejų
sudominsi kaip eksponatas.“
„Aš – gyvas, prašom be patyčių!“
„Buvai kadaise. Tavo brolį dvynį
parodė tąsyk stebukladarys.“
„Vadinasi, mane jisai parodė...“
„Pas mus visokio gyvio atsibeldžia,
su kraujo mėginiais ir suklastotais
tapatybės dokumentais lenda...“
„Bet jie kitokios prigimties, nei aš.“
„Tik iš dalies, jie – zombiai. Mes
kitaip vadinam savo luomą...“
„O kaip?“„Galėtum susiprasti...
Aplinkoje, kuri nūnai postmoderni,
nepulsiu atidengti veido –
išjuoks ir panaudos bematant
lyg antrarūšę žaliavą kūrybai.“
„Pasaulis nesikeičia iš esmės
nuo pat atsiradimo.“„Retrogradas!
Jį perdaryti reikia. Aš save
sunarstau iš keliolikos dalių:
iš vieno pasisavinu jo galvą,
iš antro – širdį, o iš trečio – lytį...
Energiją siurbiu iš tų, kurie
nuo mano meistriškumo svaigsta.“
Aš – Lozorius, savęs aš pilnas.
Man donorų nereikia ir protezų.“
“Tai dulkės dulka tau iš lūpų!
Palik įrodymus prie slenksčio
ir atsimerk po tūkstantmečio gero –
tada ir pašnekėsime...“ „Galbūt...
Ar laiko padalos daug lemia,
nustos putoti, savimi žavėtis,
o mano vaišės tebebus ant stalo...“
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Klaidžiojau sniego kalnuos
kūnas pavirsta dvasia...
Mačiau suplyšusias palapines,
veidus, įšalusius po ledu...
Devynias olas apžiūrėjęs,
žingsnį žengiau į dešimtą –
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.